Ligonių, sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, reabilitacijos ir gyvenimo visavertiškumo užtikrinimas; II. 2.2

Abstract

Lėtinės neinfekcinės ligos (širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, nutukimas) – viena iš aktualiausių Lietuvos gyventojų sveikatos problemų {1}. Jos įgauna epidemijos pobūdį (pvz., Lietuvoje padidėjusio kraujo spaudimo liga serga daugiau nei 20 proc. gyventojų, antsvorį turi arba yra nutukę apie 56 proc. vyrų ir 49 proc. moterų). Lietuvoje lėtinės neinfekcinės ligos tapo pagrindine neįgalumo ir mirties priežastimi {2}. Spręsti šią problemą vien tik medikų pastangomis beviltiška, nors medicina apibūdinama kaip mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistema, tačiau šių priemonių įgyvendinimas priklauso ne tik nuo medikų, bet ir nuo politikų bei visos visuomenės nuostatų. Sprendžiant sveikatos problemas, tradiciškai akcentuojamos trys medicinos priežiūros dalys: profilaktika, ligų diagnostika ir gydymas, reabilitacija (žr. 1 pav.). Šios dalys tarpusavyje yra susijusios, tačiau jų reikšmė atskirų ligų atvejais ir skirtingo amžiaus asmenims yra nevienoda. Naujagimiams, kūdikiams, vaikams, jauno amžiaus asmenims, be abejo, pabrėžiama ligų profilaktikos, brandos amžiuje – ankstyvosios ligų diagnostikos ir gydymo, vyresniems ir pagyvenusiems asmenims – reabilitacijos reikšmė. Sprendžiant lėtinių neinfekcinių ligų problemą visos šios medicininės priežiūros dalys vienodai svarbios, nes lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis dažniausiai pradedama sirgti vaikystėje, jos diagnozuojamos brandos amžiuje, o pasekmės paprastai išryškėja vyresniame amžiuje. [...].