Sepsis dermatologijoje

Abstract

Infekcinio proceso savybės priklauso nuo sąveikaujančių sistemos komponentų: mikroorganizmo ir makroorganizmo savybių. Prasiskverbę per apsauginius organizmo barjerus (odą, gleivinę ir jų sekretus), mikroorganizmai gali plisti tiesiogiai į aplinkinius audinius, pvz., tarpląsteliniais tarpais, pereiti iš ląstelės į ląstelę, pvz., bronchų epitelyje, arba patekti į limfagysles bei kraujagysles ir būti išnešiojami su limfa ar krauju t.y. limfogeninis ar hematogeninis plitimo būdai; iš čia juos paparastai suima makrofagai. Atsakomosios nespecifinės imuninės reakcijos (uždegimas) paprastai atitinka užkrato lokalizaciją, o specifinės imuninės reakcijos adar apima ir visus pirminius bei antrinius imuninius organus. Reakcijų pobūdis ir intensyvumas, t.y. infekcinis procesas, priklauso nuo sukėlėjo savybių, jo kiekio, patekimo vietos ir imuninės sistemos funkcinės būklės. Sepsis yra žalinga sisteminė organizmo reakcija į infekciją, sukelianti visų organų sistemų pažeidimą. Sepsio atvejų skaičius kasmet didėja ir pastaraisiais metais aplenkė sergamumą miokardo infarktu. 2007 m. Jungtinės Amerikos Valstijose sergamumas sunkiu sepsiu pasiekė 343 atvejus 100 000 gyentojų, o sergančiųjų miokardo infarktu 2008 m. – 208 atvejus 100 000 gyventojų. Sepsio gydymo sėkmė labai priklauso nuo ankstyvos diagnostikos ir greitai pradėto adekvataus gydymo. Paskyrus veiksmingą antibakterinį gydymą per pirmąjį pusvalandį po sepsio sukeltos hipotenzijos pasireiškimo, ligonio galimybė išgyventi viršija 80 proc., tuo tarpu antibakterinį gydymą pradėjus po 6 val., išgyvenamumo tikimybė sumažėja dvigubai. Deja, nepaisant vis naujų gydymo technologijų, mirtingumas dėl sepsio pasaulyje išlieka didelis – nuo 30 iki 50 atvejų 100 000 gyventojų per metus. Viena pagrindinių nesėkmingo gydymo priežasčių yra didėjantis mikroorganizmų, ypač gramneigiamų bakterijų, atsparumas antimikrobiniams v[...].