Hipofizės adenomų diagnostika ir gydymas : (metodinės rekomendacijos)

Abstract

Suaugusių žmonių hipofizė yra 1,2-1,5 cm dydžio ir 0,5-0,6 gramų svorio (moterų – gali būti šiek tiek didesnė) liauka. Ji randasi kaukolės pamato turkiškame balne ir susijusi su pagumbriu per stiebelį (infundibulum). Hipofizė padalinta į 2 dalis: priekinę arba adenohipofizę ir užpakalinę arba neurohipofizę. Adenohipofizė produkuoja eilę hormonų: augimo, prolaktiną, tireotropinį, adrenokortikotropinį, melanocitus stimuliuojantį, lytinius ir kitus. Neurohipofizėje gaminamas vasopresinas ir oksitocinas. Hipofizės adenomos reliatyviai gerybiniai navikai, išaugantys iš adenohipofizės ląstelių ir galinčios produkuoti įvairius hipofizės hormonus. Jos sudaro 10-15% visų intrakranijinių navikų. Iš jų du trečdaliai yra hormonaliai aktyvūs. (Lentelės 1 ir 2). Sergamumas šia liga yra 20/100,000 gyventojų ir per metu registruojama 1,5 2/100,000 naujų ligos atvejų. Moterys serga 2 kartus dažniau nei vyrai. Šiuo metu vyrauja 2 hipofizės adenomų etiopatogenezės teorijos: Pagumbrio: adenomos vystosi dėl surtikusio ryšio tarp hipofizės ir pagumbrio. Onkogeninės aktyvacijos: adenohipofizės parenchiminės ląstelės mutacija ir ją sekanti monokloninių ląstelių ekspansija onkogeno poveikyje. Pagal funkcijas aktyvumą hipofizės adenomos skirstomos į prolaktinomas, kurios sudaro 25-50%, endokriniškai neaktyvias – 25-40%, augimo hormoną sekretuojančias - 20-25%, ACTH sekretuojančias – 5-10%, tireotropiną, LH/FSH sekretuojančias adenomas -<1%. Apie 10% gyventojų populiacijos ir apie 20% autopsijų randamos asimptominės adenomos. Pacientų amžius svyruoja tarp 5 ir 80 metų, tačiau ligos pasireiškimo didžiausias dažnis yra 3-4 dešimtmetis. Hipofizės adenomos pasižymi klinikinės išraiškos ir įvairių diagnostinių tyrimų įvairove. Tai sukelia daug praktinių sunkumų skiriant geriausią tyrimo ir gydymo planą. [...].