Lyginamieji viršūninio apydančio būklės ir šaknų kanalų gydymo kokybės tyrimai, taikant kūginio pluošto kompiuterinę tomografiją bei skaitmeninę rentgenografiją : daktaro disertacija : medicinos ir sveikatos mokslai, odontologija (M 002)

Radiologinis tyrimas yra vienas iš pagrindinių viršūninio apydančio patologijos nustatymo metodų. Tarp pastarųjų dažniausiai taikoma skaitmeninė rentgenografija (SR) ir kūginio pluošto kompiuterinė tomografija (KPKT). Šie metodai leidžia įvertinti viršūninio apydančio būklę, dantų šaknų kanalų gydymo kokybę ir suteikia galimybę nustatyti ligą, jos progresavimą arba regresavimą, planuoti gydymo taktiką. Skirtingos SR ir KPKT diagnostinės galimybės gali lemti skirtingų klinikinių sprendimų priėmimą ir gydymo taktikos pasirinkimą. Norint palengvinti tinkamiausio gydymo būdo pasirinkimą remiantis radiologiniais tyrimo metodais gydytojui ir pacientui, Venskutonio ir bendraautorių, 2015, buvo pasiūlyta Viršūninio apydančio būklės ir dantų šaknų kanalų (DŠK) gydymo kokybės įvertinimo sistema PESS (angl. Periapical and Endodontic Status Scale). PESS buvo sukurta remiantis retrospektyviais duomenimis ir neparemta ilgalaikių klinikinių tyrimų duomenimis. Tai ir paskatino atlikti ilgalaikius klinikinius tyrimus, kurie padėtų įvertinti minėtos sistemos pagrįstumą ir tinkamumą kasdienei odontologo praktikai. Šio tyrimo metu, taikant kūginio pluošto kompiuterinę tomografiją bei skaitmeninę rentgenografiją ištirti dantų, kuriems nustatytas viršūninis periodontitas, tolimuosius apydančio audinių pokyčius po dantų šaknų kanalų gydymo ir nustatyti veiksnius, turinčius įtaką gydymo rezultatui. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti radiologinių tyrimo metodų (SR ir KPKT) patikimumą, kiekvieno tyrėjo duomenų atkartojamumą bei trijų tyrėjų tarpusavio duomenų suderinamumą, analizuojant tiriamosios grupės dantų radiogramas. 2. Taikant Viršūninio apydančio būklės ir dantų šaknų kanalų (DŠK) gydymo kokybės įvertinimo sistemos (PESS) kriterijus, palyginti tiriamosios grupės dantų apydančio audinių pažeidimo apimtį, taikant SR bei KPKT. 3. Įvertinti tiriamosios grupės dantų šaknų kanalų gydymo rezultatus po dvejų metų, remiantis radiologinių tyrimų (SR ir KPKT) metodų nuotraukose nustatytais tam tikrų anatominių parametrų pokyčiais. 4. Palyginti skirtingais radiologiniais tyrimo metodais (SR ir KPKT) nustatytų viršūninio apydančio audinių pažeidimų apimtis aplink tuos pačius dantų šaknų kanalus bei įvertinti jų nesutapimų dinamiką po dvejų metų. 5. Remiantis dvejų metų stebėjimo rezultatais, įvertinti įvairių anatominių bei su DŠK gydymu susijusių parametrų ryšį su gydymo rezultatu. 6. Įvertinti PESS prognozinę vertę, remiantis dantų gydymo tolimųjų rezultatų (2 metų) sąsajomis su prieš gydymą sudarytomis rizikos grupėmis. MOKSLINIS DARBO NAUJUMAS: 1. Dauguma iki šiol skelbtų tyrimų ieškojo sąsajų tarp pavienių anatominių arba su DŠK gydymu susijusių parametrų ir sėkmingo danties gydymo rezultato. Šiame tyrime vertinome daugelio anatominių ir su DŠK gydymu susijusių parametrų galimą įtaką gydymo rezultatui bei siekėme nustatyti jų sąsajas su endodontinio gydymo sėkme. 2. Atlikta išsami lyginamoji SR ir KPKT tyrimų duomenų analizė, siekiant įvertinti tam tikro tyrimo metodo pranašumą diagnozuojant viršūninio apydančio patologiją; įvertintas šių metodų diagnostinis patikimumas. 3. Palyginta SR ir KPKT tyrimais nustatytos viršūninio apydančio patologijos dinamika bei gydymo baigtis per dvejus metus po gydymo bei įvertinti minėtais tyrimo metodais nustatyti pokyčių skirtumai esant skirtingams pažeidimo laipsniams. 4. Remiantis tolimaisiais dantų, kuriems nustatytas viršūninis periodontitas, gydymo rezultatais, įvertinta neseniai mokslo spaudoje pasiūlytos PESS sistemos prognozinė vertė bei jos taikymas klinikinėje praktikoje ir moksliniuose tyrimuose perspektyvos. IŠVADOS: 1. Ištyrę trijų tyrėjų duomenų atkartojamumą ir tarpusavio duomenų suderinamumą analizuojant SR ir KPKT nuotraukas pagal PESS parametrus, galime teigti, kad abu radiologinio tyrimo metodai yra patikimi, diagnostinė jų vertė yra panaši. Blogas tyrėjų tarpusavio suderinamumas vertinant danties šaknies perforacijas KPKT nuotraukose negali turėti įtakos bendrai išvadai, dėl per mažos pacientų, turinčių dantų perforacijas, imties. 2. Apydančio audinių pažeidimo apimtis, remiantis SR ir KPKT duomenimis, buvo panaši, išskyrus – kaulo destrukcijos židinio (KDŽ) dydį pradinėmis pažeidimo stadijomis - KPKT metodu nustatyta daugiau ankstyvųjų KDŽ. 3. Daugumos gydytų dantų baigtis po dvejų metų buvo įvertinta teigiamai neatsižvelgiant į taikytą radiologinį diagnostikos metodą (87 proc. KPKT ir 95 proc. SR). 4. Viršūninio apydančio pažeidimo dydis reikšmingai skyrėsi vertinant didesnės apimties (S2 ir S3) židinius iš SR ir KPKT, o po dvejų metų stebėjimo - pokyčio svyravimai tarp metodų buvo ryškiausi tarp S0–S1 židinių. 5. Visi anatominiai PESS parametrai (KDŽ dydis, KDŽ ir šaknies santykis, kaulo destrukcijos vieta) yra labai stipriai tarpusavyje susiję (r = 0,958; p < 0,001), todėl numatant gydymo baigtį, pakanka analizuoti vieną iš minėtų parametrų. Neigiamai gydymo baigčiai turi reikšmingos įtakos turi iki gydymo nustatyti kaulo destrukcijos židiniai bei komplikacijos. 6. PESS turi gerą prognozinę vertę vertinant gydymo išeitis dantims su mažos apimties pažeidimais viršūniniame apydantyje (dantys priskirti prie mažos rizikos grupės). Tačiau, remiantis šio tyrimo rezultatais, dantims, priskirtiems prie didelės rizikos grupės, PESS prognozinės vertės negalima vertinti (dėl per mažo didelės rizikos atvejų skaičiaus). PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS: Šio tyrimo nedidelė apimtis yra nepakankama daryti plačias išvadas ir kurti plačias klinikines rekomendacijas. Reikalingi papildomi didesnės apimties multicentriniai tyrimai, kiek galima su didesniu tiriamųjų skaičiumi ir įvairiomis klinikinėmis situacijomis, kad galima būtų tiksliau įvertinti PESS sistemos taikomąją ir prognostinę vertę klinikinėje praktikoje. MOKSLINĖS REKOMENDACIJOS: Reikalingi perspektyvieji ilgalaikiai daugiacentriniai tyrimai į kuriuos būtų įtrauktas didesnis pacientų skaičius ir įvairios klinikinės situacijos. Tyrimų metu būtų nustatyti įvairios apimties viršūninio apydančio pažeidimai, padėsiantys išsamiau įvertinti galimas dantų gydymo baigties prognozes. Tai patobulintų gydymo planavimą ir dantų šaknų kanalų gydymo baigtį.

Radiological examination of patients with presumed periapical pathology is an accepted diagnostic method to confirm the presence of the periapical diseases. The most commonly used radiographic methods include digital periapical radiography (DPR), and cone beam computed tomography (CBCT). These methods allow to assess the periapical structures of teeth and the quality of root canal treatment. They also provide an opportunity to follow progression or regression of the periapical pathology, and to optimize treatment planning. In order to facilitate the choice of the most appropriate treatment strategy for the patient, the Periapical and Endodontic Status Scale (PESS) was proposed by Venskutonis and co-authors, 2015. It is important to note that the scale was based on a review of the previous findings reported in the literature, and lacked clinical validation. Thus, a long- term clinical study was planned to assess the validity of the PESS as well as it’s suitability for dental practice. The aim of this prospective clinical study was to analyse the treatment outcomes in teeth treated endodontically for apical periodontitis based on the DPR and CBCT-assessed periapical changes, and to determine the factors which can influence the treatment outcome. Objectives of the study: 1. To evaluate the reliability of 3 examiners in the interpretation of the images obtained from the CBCT and from the DPR. 2. To compare the PESS estimates of the selected anatomical and treatment-related parameters obtained from the CBCT and the DPR images in teeth with apical periodontitis. 3. To analyse the 2-year treatment outcomes in teeth treated endodontically for apical periodontitis based on the DPR and CBCT-assessed periapical changes. 4. To compare the radiographically assessed periapical changes of endodontically treated teeth over 2 years of follow-up and to analyse disagreements in periapical lesion size estimates around the same roots using DPR and CBCT. 5. To assess the relationship between the selected anatomical and treatment-related parameters of teeth with the endodontic treatment outcomes based on the results of 2-years follow-up. 6. To evaluate the prognostic validity of Periapical and Endodontic Status Scale (PESS) based on the pre-defined treatment risk levels at baseline and the long-term (2-years) treatment outcomes. Novelty of the present study: 1. Most of the previous publications addressing the indicators of the endodontic treatment success lack complex evaluation of different anatomical and treatment-related parameters affecting the treatment outcome. 2. This prospective clinical study aimed to analyse complex interaction of several anatomical and treatment-related parameters proposed by the novel diagnostic system (PESS) with respect to the long-term treatment results. 3. A comprehensive literature analysis regarding the diagnostic efficacy, advantages and limitations of two radiographic methods (DPR and CBCT) as well as their comparison with respect to pathology of the periapical tissues was performed. 4. Comparison of the long-term (2 years) dynamics of the periapical bone destructions as well as the treatment outcome after endodontic treatment was performed using DPR and CBCT, and disagreements between two diagnostic methods in assessment of the periapical lesion size were evaluated. 5. Based on the long-term (2 years) treatment results of the teeth treated endodontically for apical periodontitis, a prognostic validity of the recently proposed diagnostic system (PESS) was assessed. Clinical applicability and future research perspectives of this system were discussed as well. CONCLUSIONS: 1. The radiographic assessment of the majority of anatomical and treatment-related parameters could be performed with acceptable reliability and the high level of inter-examiner agreement between three examiners. 2. Cone-beam computed tomography and digital periapical radiography methods in teeth with apical periodontitis demonstrated similar level of diagnostic capability, although variations related to identification of some treatment-related errors (root perforations, incomplete canal obturations) had been recognized. 3. Most remarkable disagreement between DPR and CBCT recordings was observed within the radiolucency categories S2 and S3. However, the diagnostic accuracy of both radiographic methods was questionable as it resulted in a high proportion of non-matching S0-S1 lesion transitions over 2 years. 4. The endodontic treatment outcome is related to the severity of the radiographically detected changes around the root. 5. The presence of complications and previous endodontic treatment (endodontically treated root with radiolucency) are associated with increased severity of periapical changes. 6. Based on the present results, the modified PESS was found to be a valid instrument to predict a treatment outcome in clinical practice particularly in teeth with mild and moderate treatment risk. The PESS can be used as an accessory tool with clinical evaluation in predicting the survival of teeth with apical periodontitis. PRACTICAL RECOMMENDATIONS: The relatively small size of this study does not allow us to draw firm conclusions and to develop broad clinical recommendations. Additional larger multicentre studies are needed, in a variety of clinical situations, for better assessment of the application and prognostic value of the PESS system in clinical practice. SCIENTIFIC RECOMMENDATIONS: Long-term prospective multicentre clinical studies with large number of patients and with large variety in size of s of periapical radiolucencies are recommended to further assess the potential treatment prognosis of endodontically treated teeth. in order to optimise use of the existing diagnostic methods and improve treatment planning.