Postmenopauzinės osteoporozės gydymas bifosfonatais
| Author | Affiliation |
|---|---|
| Date |
|---|
2004 |
Postmenopauzės laikotarpiu kaulų masės mažėjimas ir mikroarchitektūros pokyčiai lemia didesnį kaulų trapumą ir didesnę kaulų lūžių tikimybę. Dažniausiai osteoporozės gydymas pradedamas per vėlai, t.y. jau išryškėjus klinikiniams simptomams: ūgio mažėjimui, krūtininės stuburo dalies deformacijai, nugaros skausmams ar įvykus kaulų lūžiui. Dėl osteoporozės įvykę kaulų lūžiai ne tik pablogina gyvenimo kokybę. Kliniškai ar radiologiškai nustatytas stuburo slankstelio lūžis labai padidina kito lūžio tikimybę, todėl būtina kuo anksčiau skirti gydymą. Vaistai osteoporozei gydyti turi tiesiogiai mažinti lūžių tikimybę, veikti greitai – mažinti lūžių tikimybę jau per pirmuosius gydymo metus, o vaistų poveikis turi išlikti pakankamai ilgai. Greitų ir efektyvių antirezorbcinio gydymo rezultatų gali būti pasiekta skiriant bifosfonatų grupės vaistų, ką patvirtino visos atliktos tyrimų meta-analizės, vertinusios bifosfonatų įtaką mažinant ir slankstelių, ir kitų kaulų lūžių tikimybę.