Osteointegracija – nuo atradimo iki šiandienos

Abstract

Įvadas. Osteointegracijos terminas atsirado labai seniai, tačiau išsamūs tyrimai apie kaule vykstančius regeneracinius procesus pradėti tik praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje. Prie šio proveržio labiausiai prisidėjo švedų mokslininkas prof. P. I. Branemarkas. Tikslas. Apžvelgti svarbiausius mokslo pasiekimus ir jų dinamiką nuo osteointegracijos atradimo iki gilesnio regeneracinių procesų pažinimo ir valdymo. Metodika. Atlikta paieška elektroninėje duomenų bazėje „MEDLINE“ („Pubmed“), vartojant reikšminius žodžius: osteointegracija, kaulo regeneracija ir šių procesų valdymas. Atrinkti 103 straipsniai anglų kalba, publikuoti nuo 1982 m. sausio iki 2024 m. kovo mėn. Duomenys rinkti, remiantis literatūros analize ir autoriaus klinikine patirtimi. Rezultatai. Pirmasis pasaulyje pacientas, kuriam prof. P. I. Branemarkas 1965 m. įsriegė implantą, – Gosta Larssonas. „Nė vienas žmogus neturėtų mirti su dantimis stiklinėje“, – teigė profesorius, pirmiausia ieškojęs sprendimo, kaip atkurti dantis ir gyvenimo džiaugsmą jų visiškai netekusiems pacientams. Prof. G. Zarbas iš Kanados taikliai apibūdino prof. P. I. Branemarko atradimą: „Jis nutiesė tiltą tarp mechanikos ir biologijos“. Analizuojant kaulo regeneracijos procesus, nustatyta gijimo etapų trukmė, kaulo formavimosi ir persitvarkymo terminai. Vystantis mokslui, atrasti kaulo gijimą skatinantys ir procesų kokybę užtikrinantys metodai, tobulinamas implantų paviršiaus apdirbimas ir formos dizainas, ieškota kitų implantams tinkamų medžiagų. Dantų implantacijos ir kaulo augmentacijos praktikoje pradėti naudoti trombocitų koncentratai, išskiriantys augimo faktorius. Nuo augimo faktorius atradusių ir tyrusių mokslininkų apdovanojimo Nobelio premija (1986 m.) praėjo daug metų, bet per šį laikotarpį sukurti implantai, kurių paviršius aktyvuoja trombocitus ir fibrino tinklo formavimąsi aplink implantą. Išryškėjo augimo faktorių įtaka bioplantų naudojimui kaulo augmentacijos procese. Pastaruoju metu orientuojamasi į individualių paciento reakcijų analizę į įvairios kilmės bioplantų sudedamąsias dalis, jų savybes. Tiriant oksidacinį stresą, kurį organizmas patiria į jį patekus bioplantui, galima sumažinti neigiamą reakciją ir parinkti tinkamiausią medžiagą. Išvados. Osteointegracijos atradimas paskatino kaulo regeneracijos mokslinio pagrindimo vystymąsi. Klasikinis požiūris į metabolinius procesus suformavo bazinę dantų implantacijos ir implantų apkrovos teoriją. Gilinantis į metabolinių procesų esmę ir sukūrus naujas teorijas, formuojamos dantų implantacijos koncepcijos bei saugus jų naudojimas.