Molekulinis nespecifinį atsparumą ir imunitetą realizuojančių ląstelių sąveikos valdymas

Abstract

Visos imuninių funkcijų turinčios ląstelės kilusios iš vienintelės (unitarinės) kaulų čiulpų daugiagalės (polipotencinės) ląstelės, kuri duoda pradžią įvairioms ląstelių atmainoms: glanuliocitams, monocitams, T limfocitams, B limfocitams ir kt. Timocitai savo brandą tęsia persikėlę iš kaulų čiulpų į čiobrialiaukę (gl. thymus), po to per kraują ir limfą išsisklaido į blužnį ir limfmazgius. B limfocitai, kaip ir granuliocitai bei monocitai, bręsta kraujo čiulpuose. Iš čia subrendusios ląstelės išeina į kraujo indus. B limfocitai taip pat gali persikelti iš kraujotakos į blužnį ir limfmazgius, tapdami plazmocitais. Monocitai, išėję iš kraujo indų, išsisklaido po įvairius organus ir audinius, tampdami makrofagais. Granuliocitų gyvybinis ciklas vyksta kraujo indų viduje. Jie cirkuliuoja kraujyje ir iš kraujotakos išeina tik tada, kai gresia mikroorganizmų invazija ir išplitimas po organizmą. Neutrofilai geba fagocituoti ir opsonizuotas, t. y. sąveikaujančias su tam tikrais antikūnais – opsoninais, ir neopsonizuotas bakterijas. Natūralieji žudikai („kileriai“) – NK ląstelės sudaro ankstyviausiąją makroorganizmo užkardą prieš viduląstelinius mikroorganizmus. Jų aktyvumas didėja 20–100 kartų veikiant tam tikriems citokinams, pvz., IFN-α, IFN-β ar IL-12. IL-12 dar vadinamas NK aktyvinančiu monokinu, kuris sintetinamas ankstyvąją infekcinės ligos fazę: sąveikaudami su TNF-α šie monokinai skatina IFN-γ sintezę natūraliuose žudikuose.