Glicerolis penimų kiaulių mityboje

Abstract

Norint, kad kiaulės sparčiau augtų bei pagerėtų pašarų konversija, racionus būtina praturtinti didesniu energijos kiekiu. Tuo tikslu galima naudoti įvairias energetines žaliavas bei priedus, pvz., augalinius aliejus (rapsų, sojų, saulėgrąžų ir kt.), cukrinių runkelių melasą. Pastaruoju metu tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje didėjant biokuro ir etanolio gamybos apimtims, atsirado gana svarbi problema, kaip efektyviau panaudoti jų šalutinį produktą – glicerolį. Glicerolis gaunamas perdirbant rapsus, kukurūzus, kviečius, kvietrugius ir kt. žaliavas. Jo sudėtis, cheminės bei fizinės savybės (spalva, pH, tankis ir pan.) gali skirtis priklausomai nuo to, kokios žaliavos buvo panaudotos gamybai. Iki 99,8-100% išvalytas glicerolis paprastai vadinamas glicerinu, o nevalytas – tiesiog gliceroliu (kartais techniniu gliceroliu). Glicerinas visais cheminiais bei fiziniais rodukliais yra artimas gliceroliui, tik skiriasi tuo, kad yra bespalvis ir skaidrus. Techninis glicerolis (grynumas – 85-88%) – tai klampus, neskaidrus, nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai rudos spalvos saldžiai sūraus skonio hidroskopiškas skystis. Laikant tinkamomis sąlygomis, kokybiškas gali išlikti metus ir net ilgiau. Literatūros šaltiniuose nurodomi šie glicerolio cheminiai bei fiziniai rodikliai (esant 86,95% grynumui): drėgnis – 9,22%, metilo alkoholis – 0,028%, žali baltymai – 0,41%, žali riebalai – 0,12%, pelenai – 3,19%, natris – 1,26%, chloras – 1,86%, kalis – iki 0,005%, pH – 5,33%, tankis – 1,3-1,4 kg/m³. Kilograme glicerolio būna apie 15-18 MJ apykaitos energijos. Glicerolį galima panaudoti kaip alternatyvų energijos šaltinį kiaulių ir kitų gyvūnų racionuose. [...].