Miokarditas: etiologija, patogenezė, diagnostika ir gydymas

Abstract

Miokarditas yra daug iššūkių kelianti kardiologinė patologija. Nežinant visų galimų etiopatogenezinių kelių, ligos diagnostika ir gydymas tampa pakankamai komplikuoti. Tikslus miokardito paplitimo dažnis taip pat nežinomas, bet nustatyta, jog labiausiai paplitusi etiologinė priežastis yra virusinė infekcija. Modernių metodikų pagalba specifinius virusinius patogenus galima diagnozuoti tiriant širdies raumenį laboratorijoje. Endomiokardo biopsijos pagalba dažniausiai yra išskiriami B19 parvoviruso ir adenoviruso genomai. Didžioji dalis pacientų pasveiksta be liekamųjų reiškinių, tačiau daliai miokarditas progresuoja į lėtinę uždegiminę ar dilatacinę kardiomiopatiją (DKMP). Miokardito patogenezinėse grandyse vyrauja tiesioginis patologinis viruso poveikis miokardui, tačiau galimos ir autoimuninės reakcijos prieš širdinius epitopus. Kliniškai ūminis miokarditas gali pasireikšti labai įvairiai: pradedant pokyčiais elektrokardiogramoje (EKG) ir nesant jokių simptomų, baigiant žaibiniu širdies nepakankamumu (ŠN), aritmijomis ar staigia širdine mirtimi. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ir endomiokardo biopsija yra svarbiausi diagnostiniai tyrimai, kurių rezultatai padeda pasirinkti teisingiausią gydymo taktiką. Ūminio miokardito gydymas dažniausiai yra simptominis, tačiau įrodyta, jog sergant gigantiškųjų ląstelių miokarditu, imunoterapija pagerina išgyvenamumo rodiklius. Tam tikrais atvejais galimi ir imunomoduliuojantis ar/ir imunosupresinis ligos gydymo metodai, tačiau jų veiksmingumui pagrįsti reikalingi multicentriniai randomizuoti klinikiniai tyrimai, kurių iki šiol nėra. Myocarditis is a challenging cardiological pathology. Lack of knowledge in all possible etiopathological pathways makes the diagnostics and treatment of this ailment quite complicated. The true incidence of myocarditis is unknown, but viral infection is identified to be the most common etiology. The contribution of modern technologies has given the ability to diagnose specific viral pathogens in the myocardium. Endomyocardial biopsy helped to identify parvovirus B19 and adenoviruses as the most frequent pathogens. Most patients recover without any residual effects, but a group of patients will progress to chronic inflammatory or dilated cardiomyopathy. The pathological pathways include direct myocardial damage of the virus, but autoimmune reactions against cardiac epitopes are also possible. Clinical manifestation of myocarditis vary extremely widely: from asymptomatic changes on electrocardiogram to fulminant heart failure, arrhythiams and sudden cardiac death. Magnetic resonance imaging and endomyocardial biopsy are the most important diagnostic tools, that help to determine the further treatment of the disease. Treatment of acute myocarditis is mainly supportive, except for giant cell myocarditis, where immunotherapy has shown to improve survival rates. In some cases we can initiate immunomodulation and specific antiviral treatment, but there is a need of still absent multicentre randomized controlled clinical trials to demonstrate their clinical efficasy.