Neramių kojų sindromas: literatūros apžvalga

Abstract

Įvadas: neramių kojų sindromas (NKS) yra judėjimo sutrikimas, kuriam būdingas nekontroliuojamas noras judėti dėl nemalonių, kartais skausmingų, pojūčių kojose. Yra išskiriamos dvi ligos formos: pirminė, susijusi su šeimine anamneze, ir antrinė, susijusi su gretutinėmis ligomis. Kliniškai reikšmingos ligos paplitimas siekia 1-2%, o jos dažnis didėja su amžiumi. Tikslas: apžvelgti NKS patogenezę, diagnostiką ir gydymą. Metodai: literatūra šiai apžvalgai buvo rinkta naudojant „Pubmed“ duomenų bazę. Publikacijos rinktos nuo 2014 iki 2021 metų, naudojant pasirinktus raktažodžius: „neramių kojų sindromas“, „Willis-Ekbom liga“, „impulsų kontrolės sutrikimai“. Atmetimo kriterijus buvo taikomas straipsniams susijusiems su psichikos sutrikimais. Iš viso buvo išnagrinėta daugiau nei 30 straipsnių. Rezultatai: NKS patogenezėje svarbų vaidmenį atlieka geležies trūkumas organizme, dopaminerginės sistemos disfunkcija ir genetiniai veiksniai. NKS yra diagnozuojamas remiantis Tarptautinės neramių kojų sindromo tyrimo grupės standartizuotais kriterijais, kurie paskutinį kartą buvo atnaujinti 2014 m. Dopamino receptorių agonistai išlieka efektyvi priemonė gydyti ligą, tačiau vartojant šiuos vaistus simptomai gali sustiprėti ar net pasireikšti impulsų kontrolės sutrikimai, taip pat yra įrodymų, jog kanabioidų vartojimas taip pat gali sumažinti NKS simptomus. Išvados: NKS yra susijęs su gretutinėmis ligomis, šeimine anamneze bei dopaminergine disfunkcija. Šis sutrikimas diagnozuojamas remiantis klinika, o gydyme svarbų vaidmenį atlieka tiek nefarmakologinės, tiek farmakologinės priemonės, tačiau gydymo, kuris padėtų pacientui pasveikti ir nesukeltų žymių šalutinių poveikių - nėra. Introduction: restless leg syndrome (RLS) is a movement disorder characterized by an uncontrolled desire to move due to unpleasant, sometimes painful sensation in the legs. Two forms of the disease are distinguished: primary, which is related to family history, and secondary, which is related to comorbidities. The prevalence of clinically significant disease is 1-2%, and its frequency increases with age. Aim: To review pathogenesis, diagnostics and treatment of RLS. Methodology: the literature used for this review was selected using the “Pubmed” database. Following dates from 2014 to 2021, using keywords: “restless legs syndrome “, “Willis-Ekbom disease”, “augmentation”. Exclusion criteria were applied to articles related to psychiatric disorders. More than 30 publications on RLS were analyzed. Results: iron deficiency, dopaminergic dysfunction and genetic factors play an important role in the pathogenesis of RLS. RLS is diagnosed according to the standardized criteria of the International Restless Legs Syndrome Study Group, which was last updated in 2014. Dopamine receptor agonists remain an effective treatment for this disease, however, symptoms may be exacerbated or even impulse control may occur with these medications. There is also evidence that cannabis use may also reduce the symptoms of RLS. Conclusions: RLS is known to be associated with comorbidities, family history, and dopaminergic dysfunction. This disorder is diagnosed on a clinical basis, and both non-pharmacological and pharmacological measures play an important role in the treatment, but there is no treatment that will help the patient recover without causing significant side effects.