Galvos plaukuotosios dalies seborėjinio dermatito diagnostikos ir gydymo ypatumai

Abstract

Seborėjinis dermatitas yra lėtinė odos liga, kuria dažniausiai serga kūdikiai arba jauni suaugusieji. Nors daugumoje atvejų liga nėra sunki, tačiau dažnai ji reikšmingai neigiamai įtakoja sergančiųjų gyvenimo kokybę. Ja serga apie 2,35-11,3 proc. gyventojų, dažnesnis ligos paplitimas nustatomas esant imunosupresinėms būklėms, sergant neurologinėmis ligomis. Riebalinių liaukų ir androgeninių hormonų padidėjęs aktyvumas, sutrikęs odos mikrofloros metabolizmas (Malassezia spp), individualus jautrumas ir imuninės sistemos uždegiminis atsakas į išorinius veiksnius yra trys pagrindinės ligos patogenetinės grandys. 1889 m. L. Malassez aprašė apvalias ir ovalias grybines struktūras skalpo pleiskanose ir pavadino jas Malassezia. Šis grybelis sudaro apie 46 proc. galvos plaukuotosios odos normalios mikrofloros, o sergant seborėjiniu dermatitu – apie 83 proc. Malassezia grybelių tankumas pleiskanose koreliuoja su seborėjinio dermatito sunkumo laipsniu. Galvos plaukuotosios dalies seborėjinio dermatito gydymui dažniausiai naudojami vietiniai preparatai: priešgrybeliniai vaistai (ketokonazolas, bifonazolas, ciklopirokso olaminas), cinko piritionas, seleno sulfidas, akmens anglies ir medžių dervos, salicilo rūgštis, siera, vietiniai glikokortikoidai (betametazono dipropionatas, betametazono valeratas, mometazono furoatas, clobetazolo propionatas). Vietinis ketokonazolas (veiksmingumas siekia 88 proc.) ir ciklopirokso olaminas (veiksmingumas siekia 93 proc.) yra veiksmingiausi priešgrybeliniai vaistai, gydant galvos plaukuotosios dalies seborėjinį dermatitą. Atliktų tyrimų duomenimis jų veiksmingumas, gydant galvos plaukuotosios dalies seborėjinį dermatitą, statistiškai reikšmingai nesiskiria. Ketokonazolas, mažindamas fermentų, dalyvaujančių grybelio ergosterolio gamyboje, aktyvumą pažeidžia grybelio membraną, veikia Malassezia ir Candida grybelius. [...].