Gimdos kaklelio intraepitelinių pakitimų ir žmogaus papilomos viruso tipų sąsajos

Abstract

Įžanga Nacionalinio vėţio instituto duomenimis Lietuvoje sergamumas gimdos kaklelio vėžiu yra vienas didžiausių Europoje (26 atv./100000 mot.), ypač paliečiantis jaunas moteris [1]. Lietuvoje gimdos kaklelio vėžys yra pats dažniausias iš visų onkologinių ligų 15-44 metų amžiaus moterų grupėje, todėl rizikos veiksnių paieška ir prevencinių gairių numatymas išlieka vienas svarbiausių uždavinių. Kad gimdos kaklelio intraepiteliniai pakitimai ir vėžys glaudžiai susiję su ŽPV persistuojančia infekcija, yra įrodyta [2]. Šis virusas išimtinai infekuoja epitelį ir gamina naujas virusines daleles tik pilnai subrendusiusiose epitelio ląstelėse, paveikia normalią ląstelės ciklo kontrolę ir skatina nekontroliuojamą ląstelių dalijimąsi, sukeldamas genetines pažaidas [3]. Dažniausiai ŽPV infekuotas ląsteles organizmo imuninė sistema atpažįsta ir pašalina per 12-24 mėnesius nuo užsikrėtimo. Persistuojanti ŽPV infekcija sukelia gimdos kaklelio vėžį tik nedideliam procentui moterų [4]. Kuo ilgesnis tam tikro ŽPV genotipo išlikimas organizme, tuo tikimybė, jog virusas išnyks, mažėja, o diagnozuoti ikivėžinę būklę–didėja. Todėl nepakanka nustatyti aukštos rizikos ŽPV tipų kolonizaciją, kiekvienu atveju labai svarbu nustatyti atskirą ŽPV genotipą ir įvertinti jo svarbą gimdos kaklelio vėžio išsivystymui. Tikslas Nustatyti aukštos rizikos ŽPV genotipus gimdos kaklelio nuograndų mėginiuose bei įvertinti jų reikšmę intraepiteliniams pakitimams, vertinant remiantis Bethesda klasifikacija 2014 [5]. Metodai Darbas atliktas, vykdant ES [...].