Metabolinis sindromas: diagnostikos bei gydymo principai ir sąsajos su psichikos sutrikimais, tiriant pirminės sveikatos priežiūros grandyje prisirašiusius pacientus

Abstract

Metabolinis sindromas – tai žmogaus organizme atsirandanti visuma patologinių pakitimų, didinančių širdies ir kraujagyslių ligų (miokardo infarkto, insulto) ir 2 tipo cukrinio diabeto (CD) išsivystymo riziką. Metabolinio sindromo klinikiniai komponentai yra atsparumas insulinui, hiperinsulinemija, centrinis nutukimas, arterinė hipertenzija, dislipidemija, krešumo sistemos aktyvumo padidėjimas, endotelio disfunkcija, uždegimo žymenų aktyvumo padidėjimas, hiperurikemija. Pastaruoju metu metabolinio sindromo diagnostikai dažniausiai vartojami trys apibrėžimai – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), Nacionalinės cholesterolio švietimo programos/Suaugusių gydymo gairės III („NCEP/ ATP III“ – The Third Report of the National Cholesterol Education Program Expert Panel on Detection, Evaluation, and Treatment of High Blood Cholesterol in Adults) ir Tarptautinės diabeto federacijos (TDF). Diskusijos, ką turėtų apibrėžti metabolinio sindromo diagnostikos kriterijai – ar atsparumą insulinui, ar širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) atsiradimą lemiančius rizikos veiksnius, ar tiesiog statistiškai susijusių požymių rinkinį, vyksta iki šiol. Manoma, kad vis dėlto tinkamiausias metabolinio sindromo apibrėžimas būtų toks, kuris geriausiai apibūdintų metabolinį sindromą kaip 2 tipo CD ir ŠKL išsivystymo prediktorių. Veikiant rizikos veiksniams atsiradęs atsparumas insulinui laikomas viena iš pagrindinių metabolinio sindromo patogenezės grandžių. Atsparumo insulinui nulemtas oksidacinis stresas sukelia endotelio ląstelių disfunkciją, skatina kraujagyslių pažeidimo ir aterosklerozės proceso progresavimą. [...].