Klinikinė ir morfologinė pielonefrito diagnostika (iškilusių sunkumų analizė)

Abstract

Analizuoti ūminio ir lėtinio pielonefrito diagnostikos sunkumai. Retrospektyviai išanalizuoti 48 Kauno medicinos universiteto klinikose 1993-1997 m. mirusių pacientų, kuriems skrodimo metu diagnozuotas pielonefritas, klinikinio bei morfologinio tyrimo duomenys. Palygintas klinikinių, laboratorinių ir instrumentinio tyrimo parametrų dažnis tiek kliniškai diagnozuoto, tiek nediagnozuoto pielonefrito grupėse, atsižvelgiant į morfologinius ligos aktyvumo požymius. Tyrimais įrodyta, kad: Tarp pacientų, kuriems pielonefritas diagnozuotas iki mirties, vyravo lėtinio inkstų nepakankamumo, o tarp pacientų su kliniškai neatpažinta liga vyravo arterinės hipertenzijos komplikacijos arba kitų sistemų infekcijos reiškiniai, nulėmę kraštutinai sunkią ligonių būklę. Kai pielonefritas nediagnozuotas dažnai nebūna ir įprastinių pielonefrito kriterijų, net ir esant aktyviam uždegimui, todėl rekomenduojama išplėsti diagnostikos pielonefrito kriterijų sąrašą naujais tyrimais. Šie tyrimai turėtų rodyti inkstų audinio pažeidimą, šlapime randamų leukocitų aktyvavimąsi bei sisteminio imuniteto komponentų aktyvavimąsi svarbiausių uropatogeninių mikroorganizmų atžvilgiu. In the retrospective study the problems of clinical diagnostics of acute and chronic pyelonephritis were addressed. Clinical documents of 48 patients, who died at Kaunas Medical University Hospital during the 1993-1997 years period and to whom acute or chronic pyelonephritis was diagnosed at autopsy, were retrospectively studied with respect to parameters from clinical, laboratory and instrumental investigation. Twenty-two patients (46%) were diagnosed with pyelonephritis before their death. Twenty-six patients (54%) had no clinical diagnosis of pyelonephritis and the diagnosis was made only at autopsy. Among both groups several subgroups according to the morphologically established disease activity were separated. The distribution of the aforementioned parameters in the clinically diagnosed and undiagnosed groups and subgroups of the patients were compared. The results presented showed that: 1. The patients in the clinically diagnosed disease group mostly presented with the symptoms of chronic renal failure while the clinical picture of arterial hypertension and systemic infection predominated in the clinically undiagnosed disease group. 2. The most of traditional criteria for the diagnosis of pyelonephritis were much more frequently expressed in the clinically diagnosed pyelonephritis group and in its morphologically active disease subgroup compared to their clinically undiagnosed counterparts. Therefore, the expansion of the pyelonephritis diagnostic criteria list and addition some perspective diagnostic tests to the diagnostic algorrhytm as well as improving diagnostic knowledge and skills among the medical staff of other specialities are needed.