Šunų, patyrusių dilbio kaulų lūžį, traumos charakteristika, palyginimas

Abstract

Įvadas. Kaulų lūžiai – tai viena iš dažniausių griaučių ir raumenų sistemos ligų šunims. Šunims dilbio kaulų lūžiai dažniausiai įvyksta šokant iš didelio aukščio ar autoįvykio metu (McCartney et al., 2010). Dilbio kaulų, ypač distalinės dalies lūžiai, mažų veislių šunims, sveriantiems mažiau nei 3 kilogramus, diagnozuojami dažnai, todėl kad šioje vietoje yra daug spongiozinio kaulo, o kortikalinis sluoksnis plonas (Permattei et al., 2006). Šie distalinės dilbio dalies lūžiai sudaro iki 18 proc. visų kaulų lūžių. Kadangi stipinkaulis ir alkūnkaulis yra porinis kaulas, todėl lūžių sutvarkymas būna sudėtingas ir turintis daug komplikacijų. Komplikacijų atsiradimas priklauso nuo paciento amžiaus, kūno svorio, aktyvumo, lūžio tipo, lūžio linijos vietos ir skaičiaus, bei operacijos atlikimo (Denny, 2006). Dilbio kaulai gali lūžti keliose skirtingose anatominėse zonose, proksimaliniame ar distaliniame gale (epifizėse) ir per diafizę. Dilbio kaulų lūžius stabilizuoti galima imobilizuojant gipso longete arba chirurginės operacijos metu atliekant atvirąją arba uždarąją osteosintezę. Darbo tikslas. Retrospektyvaus tyrimo metu išanalizuoti šunų dilbio kaulų lūžio etiologiją, epidemiologiją, dažniausiai pasirenkamus gydymo metodus. [...]. The aim of the work is to analyze the etiology, epidemiology and most frequently chosen treatment methods for forearm fractures in a dog by means of a retrospective research. The objectives of this work are: to analyze the concepts of epidemiology and anatomy; to determine the main epidemiological factors of forearm fractures in a dog; to analyze the treatment methods that were used in the cases of forearm diaphysis and metaphysis fractures; to evaluate the impact of the time period from injury to the arrival to medical institution on the frequency of complications; to compare the results of the research with results of similar or analogous studies by different authors. The research involves patients with recorded forearm diaphysis and metaphysis fractures. The was data collected in the reserve order by studying case history records. The data analysis was carried out using SPSS 19.0 software package. The comparison of quantitative value averages was based on the Student and Mann-Whitney criteria, whereas the evaluations of data distribution were based on the application of χ². The data was considered statistically reliable when p<0,05. To evaluate the interaction between factors, Pearson's correlation coefficient r was used. Four groups of patients stand out more than others, i.e. dogs up to three years of age (70,58 percent), dogs that belong to the toy dog group (88,24 percent), dogs that weigh up to 6 kg (88,24) and femele dog (55,88 percent). The researched dogs had experienced injuries during summer months (52,94 percent) by falling down from hands or jumping down from taller heights (70,58 percent). Complications after surgery occurred in 17,65 percent of the patients. For fracture treatment (91,18 percent), patients were given the same surgical treatment, i.e. open reposition and fixation with bone plates and screws. For 8,82 percent of the patients, casts were applied.