Dūstantis pacientas: šeimos gydytojo taktika

Abstract

Dusulys literatūroje apibrėžiamas kaip sunkaus kvėpavimo pojūtis, priklausantis ne tik nuo patofiziologinių pokyčių žmogaus organizme, bet ir nuo paciento emocinės būklės bei jo charakterio savybių. Dusulys skiriamas į ūminį ir lėtinį. Staiga atsiradus dusuliui, pacientai dažniausiai patenka tiesiai į skubiosios pagalbos skyrių, ambulatoriškai konsultuojami retai. Lėtinio dusulio atveju šeimos gydytojui dažniausiai tenka atskirti, širdies ar plaučių ligos jį sukelia; neretai abiejų organų patologija būna kartu. Diferencijuojant dusulio priežastį, itin svarbi anamnezė. Dusulys iškvėpimo metu būdingas tiek plaučių, tiek širdies patologijai. Nervinės kilmės dusuliui būdinga tai, kad dusulys prasideda ramybėje, pacientui sunku įkvėpti. Dusulio diferencinei diagnostikai būtinas spirometrinis tyrimas. Neaiškiais atvejais šeimos gydytojas turėtų siųsti pacientus pas kardiologą ir (ar) pulmonologą diagnozės patikslinti. Dyspnea is the subjective sensation of difficult breathing and depend not only on pathophysiological changes but on patient emotional status also. In case of acute dyspnea patient often presents in the urgent care setting and rarely in the primary care practice. Heart and lung diseases account for most cases of chronic dyspnea. At times, the differentiation can be difficult; moreover, these causes often coexist. History remains the single most useful diagnostic modality. Exertional dyspnea occurs in both cardiac and pulmonary disease. Onset at rest in conjunction with inability to take in air are characteristic features of chronic anxiety. Simple pulmonary function tests are necessary for the differential diagnosis. In case if diagnosis remains unclear patients should be referred to pulmonologist or cardiologist.