Lietuviškos vištinės žąsys

Abstract

Lietuvoje žąsų auginimas susijęs su nuo seniausių laikų egzistavusia tradicija Kalėdoms kepti žąsį. Tai patvirtina istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valakų įstatymas, išleistas 1557 metais ir nurodantis, kad valstiečiai feodalams, be lažo ir kitų mokesčių, nuo kiekvieno žemės valako privalėjo duoti po vieną žąsį arba 1,5 grašio. Pagal savo biologines savybes žąsys yra ganykliniai – žolėdžiai paukščiai. Turint geras ganyklas, žąsims auginti, nereikia didelių koncentruotų lesalų kiekių. Rudens-žiemos laikotarpiu žąsų racionuose nemažą dalį koncentruotų lesalų galima pakeisti sultingais ir stambiais lesalais. Ilgą laiką žąsys Lietuvoje buvo pagrindinė mėsinių paukščių rūšis. Paprastai jas augindavo ekstensyviai, natūraliose ganyklose 4-5 mėnesius. Buvo vertinama ne tik žąsiena, bet ir riebalai, todėl prieš pjaunant žąsis, jas penėdavo. Žąsys sudarė apie 70% visų auginamų paukščių. Lietuvoje 100 ha naudmenų vidutiniškai buvo laikomos 6 žąsys. Daugiausia tai buvo lietuviškų veislių vištinių ir pulkinių veislių žąsys. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1965 metų paukštininkystės produktų gamyba Lietuvoje neturėjo aiškios krypties 1965 metais įkūrus paukštininkystės trestą, jam buvo pavesta sukurti intensyvią pramoninę paukštininkystę. Tresto pagrindinis dėmesys buvo skirtas dėsliųjų ir mėsinių vištų veisimui pramoniniu pagrindu, o žąsininkystės, kaip mažiau ūkiškai rentabilios šakos, pamažu buvo atsisakyta. Tokiu būdu pulkinės žąsys visai išnyko, o vištinių žąsų genofondiniai pulkai buvo patalpinti Tarybų Sąjungos kolekcinėse žąsų fermose Pamaskvėje ir Ukrainoje. 1994 metais iš kolekcinės fermos Rusijoje buvo nupirkta 100 vištinių veislės žąsų kiaušinių, taip veislė vėl buvo atkurta Lietuvoje. Ši veislė masinės selekcijos būdu susiformavo XIX. [...].