"Professor, i have dyslexia!" Dėstytojo iššūkiai ir perspektyvos užsieniečius mokant lietuvių kalbos

Abstract

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kalbų ir edukacijos katedroje lietuvių kalbos dėstytojai kismet išgirsta frazę: “Professor, i have dyslexia!" (liet. Dėstytoja/u, man disleksija) ne iš vieno student užsieniečio. Vieni studentai ją taria drąsiai, neslėpdami (parodydami šį sutrikimą patvirtinantį dokumentą, nors to daryti neprivalo pagal asmens duomenų apsaugos įstatymą (žr.: https://e-seimas.lrs.lt), antri informuoja dėstytoją asmeniškai, paslapčia nuo grupės draugų, prieš kuriuos nenori jaustis lengviau psichologiškai pažeidžiami, “prastesni”, “kitokie”, treti slepia žinią, o šį sutrikimą pats dėstytojas gali įtarti ir/ar atpažinti tik mokymosi proceso metu. Pasitaiko ir tokių, kurie, prisidengdami disleksija, galimai piktnaudžiauja ar manipuliuoja tikėdamiesi nuolaidų – išskirtinių mokymosi ir/ar žinių bei gebėjimų vertinimo sąlygų. Kadangi pati disleksijos sąvoka – daugiasluoksnis apibrėžimas, o kiekvienas sluoksnis glaudžiai siejasi su kalbos procesu, dėstytojas priverstas įveikti ne vieną kliūtį, norėdamas organizuoti sklandų, kokybišką lietuvių (užsienio) kalbos mokykosi procesą ir siekdamas veiksmingo rezultato. Jam tenka atsižvelgti į grupių heterogeniškumą (toje pačioje grupėje studentai be ir su specialiaisiais poreikiais), į skirtingą kiekvieno student disleksijos laipsnį, į nevienodas kultūrines-kalbines student patirtis (vienoje grupėje studentai yra iš įvairių užsienio šalių), į studijų profilį (studentai nėra humanitarai), į amžiaus faktorių (studentai nuo 18 iki 43+ metų) ir t.t. Dėstytojui, dirbančiam su studentais, kamuojamais disleksijos, ypač dideliu iššūkiu tampa lietuvių kalbos mokymas ir dėl tarpinės užsienio (anglų) kalbos: visada yra daug paprasčiau mokyti negimtosios kalbos (net ir secialiųjų poreikių neturinčius studentus) tiesiogiai, per gimtąją. Planuojantiems savo laiką studentams kalbos mokymosi nepalengvina faktas, kad lietuvių kalba (nors ir lygiavertis) – dar vienas papildomas studijų programos dalykas šalia kitų (specialybės) dalykų. Visi išvardinti veiksniai yra svarbūs, parenkant veiksmingus mokymosi metodus, priemones ar pritaikant mokymosi medžiagą prie studentų specialiųjų poreikių. Taigi, dėstytojams kyla iššūkių ne tik dėl klausimų, kaip dirbti su tokiais studentais, kaip atpažinti bei nustatyti ribas tiems, kurie disleksija manipuliuoja, bet ir dėl tokiam darbui reikalingų kompetencijų bei priemonių (specifinių žinių, patirties, specialių darbo sąlygų ir priemonių bazės) trūkumo. Every year, Lithuanian language lectures at the Department of Languages and Education at the Lithuanian University of Health Sciences (LSMU) hear the phrase: "Professor, i have dyslexia!" from more than one foreign student. Some students say it boldly, without hiding it (by showing a document confirming the disorder, even though they are no longer obliged to do so under the law on personal data protection (https://e-seimas.lrs.lt), others inform the lecturer personally, secretly from their group mates (whom they don’t want to feel psychologically more vulnerable, “inferior”, “different” in front of them), and others still conceal the, message, and the disorder can only be suspected or recognized by the lecturer himself or herself during the teaching process. There are also those, who under the guise of dyslexia, may abusing or manipulating in the hope of concessions – exceptional conditions for learning and/or assessment of knowledge and skills. A the concept of dyslexia is a multi-layered definition, and each layer is closely linked to the language learning process, the teacher is forced to overcome a number of obstacles in order to organize a smooth, high-quality learning process of the Lithuanian as a foreign language and to achieve an effective result. He/she has to take into account the heterogeneity of the groups (students without or with special needs in the same group), the different degrees of dyslexia of each student, and the different cultural-linguistic experiences of the students (students in one group are from different foreign countries), the profile of the studies (students are not humanitarians), the age factor (students are from 18 to 43+ years old), etc. Teaching Lithuanian as a foreign language through an intermediate foreign language (English) is a particular challenge for a teacher working with dyslexic students: it is always much easier to teach a non-native language directly (through the mother tongue), even to students without special needs. In terms of time management, the fact that the Lithuanian language (although equivalent) is an additional subject on top of the other professional subjects does not make the Lithuanian language learning process any easier for students. All of these factors are important in selecting effective teaching methods and tools, in adapting and personalizing learning materials for students with special needs. Thus, Lithuanian as a foreign language lecturers are challenged not only by questions: how to work with such students, how to recognize and set limits for those, who are dyslexic, but also, by the lack of competences and tools (specific knowledge, experience, special working conditions and tools) which teachers need for such difficult and specific work.