Neaiškios skilvelinės aritmijos priežasties ŠMRT diferencinė diagnostika

Skilvelinės aritmijos – gyvybei pavojingų ritmo sutrikimų grupė ir viena dažniausių staigios širdinės mirties priežasčių. Skilvelinės aritmijos apima platų širdies ritmo sutrikimų spektrą, o jas sukeliančios širdies ligos skiriasi tiek patogeneze, tiek struktūriniais pakitimais. Klinikinėse gairėse, esant piktybinei skilvelinei aritmijai, pirmiausia rekomenduojama atlikti echokardiografiją per krūtinės ląstą ir vainikinių arterijų vaizdinius tyrimus. Staigiai sustojus širdžiai ar įvykus skilvelinei tachikardijai, neretu atveju atliekant echokardiografiją nerandama pakitimų, todėl širdies magnetinio rezonanso tomografijos (ŠMRT) tyrimo rezultatai gali būti itin reikšmingi struktūrinei širdies pažaidai identifikuoti. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į ŠMRT tyrimo svarbą esant neaiškios kilmės skilvelinėms aritmijoms. Skilvelinės aritmijos – gyvybei pavojingų ritmo sutrikimų grupė ir viena dažniausių staigios širdinės mirties priežasčių. Skilvelinės aritmijos bendrojoje populiacijoje pasitaiko neretai, dažnai kaip nepasikartojantys ektopiniai širdies susitraukimai, kurie neturi ženklios klinikinės reikšmės. Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose kiekvienais metais staigi mirtis ištinka 50–100 iš 100 000 gyventojų, pusę iš jų – dėl piktybinės aritmijos epizodų, tokių kaip skilvelinė tachikardija (ST) ir skilvelių virpėjimas (SV) [1]. Staigios širdinės mirties dažnis didėja su amžiumi. Prognozinis vertinimas svarbus klinikinėje praktikoje, o struktūrinė širdies liga – svarbiausias blogos prognozės veiksnys [2]. Skilvelinės aritmijos apima įvairius širdies ritmus, nuo pavienių priešlaikinių skilvelinių kompleksų iki išliekančios / nenutrūkstančios monomorfinės skilvelinės tachikardijos (ST), polimorfinės ST ir skilvelių virpėjimo. Išliekančios / nenutrūkstančios ST yra dažniausia staigios širdinės mirties priežastis ir dažniausiai yra susijusios su struktūrine širdies liga [1]. Skilvelinių aritmijų priežastys apima platų širdies ligų spektrą, t. y. išeminė širdies liga, idiopatinis priešlaikinis skilvelių sujaudinimas (PSS)/ ST ir PSS sukelta kardiomiopatija, dilatacinė kardiomiopatija (DKMP), hipokinetinė nedilatacinė KMP, aritmogeninė dešiniojo skilvelio (DS) displazija, hipertrofinė kardiomiopatija (HKMP), nekompaktinis miokardas, restrikcinė KMP, neuroraumeninės ligos, uždegiminės širdies ligos ar įgimtos širdies ydos. Kaip matome, skilvelines aritmijas sukelia labai skirtingų ligų grupės, tad reikalingas detalus ištyrimas dėl galimos struktūrinės širdies ligos, nes tai lemia tolesnę ligos prognozę ir gydymo taktiką [2]. Klinikinėse gairėse, esant piktybinei skilvelinei aritmijai, pirmiausia rekomenduojama atlikti echokardiografiją per krūtinės ląstą ir vainikinių arterijų vaizdinius tyrimus [2]. Staigiai sustojus širdžiai ar įvykus skilvelinei tachikardijai, neretu atveju atliekant echokardiografiją nerandama pakitimų, todėl ŠMRT tyrimo rezultatai gali būti itin reikšmingi struktūrinei širdies pažaidai nustatyti [3]. Jei ŠMRT tyrimas parodo uždegiminiam procesui būdingų pakitimų, aukso standarto tyrimas tiksliai diagnozei nustatyti yra endomiokardo biopsija ir histologinis jo ištyrimas. Jei vaizdiniais tyrimais nerandama struktūrinių širdies pokyčių – pirminė laidumo sistemos liga mažai tikėtina [2]. Esant neaiškios kilmės skilvelinei aritmijai, ŠMRT tyrimo metu, ieškant struktūrinės širdies pažaidos, atliekamos standartinės, plačiai klinikinėje praktikoje naudojamos sekos, t. y. judesio sekos, kurių metu vertinami skilvelių tūriniai ir funkciniai parametrai, morfologinės sekos (T2W, T1W bei šių sekų žemėlapiai), kur vertinami struktūros pokyčiai, tokie kaip edema, riebalinė infiltracija, ankstyvojo gadolinio kaupimo seka, kurios metu galima vizualizuoti miokardo hiperemiją ir trombus širdies ertmėje, bei vėlyvojo gadolinio kaupimo seka, kada nustatoma miokardo nekrozė / fibrozė [3]. Šios sekos, atsižvelgiant į skilvelių tūrinius ir funkcinius pokyčius, edemos, riebalinės infiltracijos, hiperemijos bei nekrozės / fibrozės pobūdį ir pasiskirstymą, padeda diferencijuoti didelę dalį miokardo struktūrinių pažeidimų, kurie gali būti ritmo sutrikimo priežastis. [...].