Anemijų etiopatogenezė ir diagnostika

Abstract

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje anemija serga apie 1,6 milijardo žmonių, tai yra apie 30 proc. planetos gyventojų. Geležies stygiaus anemija, kuri yra dažniausias anemijos tipas, diagnozuojama 7-10 proc. suaugusiųjų, 10-20 proc. kūdikių, 15-45 proc. nėščių moterų. Pasaulyje geležies stygiaus mažakraujyste serga apie 500 milijonų žmonių. Pagal eritrocitų masės pokyčius anemija skirstoma į reliatyvią ir absoliučią. Esant santykinei anemijai, eritrocitų masė yra normali, tačiau didėja plazmos tūris (nėštumas, kepenų cirozė, splenomegalija). Sumažėjęs plazmos tūris (pvz., dehidratacija) gali maskuoti anemiją. Absoliuti anemija diagnozuojama tais atvejais, kai yra sumažėjusi eritrocitų masė. Absoliučios anemijos klasifikacija grindžiama eritrocitų kinetikos, morfologijos, patofiziologijos kriterijais. Morfologiškai ji skirstoma į makrocitinę hiperchrominę, normocitinę normochrominę ir mikrocitinę hiperchrominę (1 lentelį). Ši klasifikacija grindžiama vidutiniu eritrocitų tūriu (MCV) ir vidutiniu hemoglobino kiekiu (MCH) bei rodo dažniausiai pasitaikančias anemijas: geležies stygiaus, lėtinės ligos (lėtinio uždegimo), vitamino B12 ir folinės rūgšties stygiaus hemolizines.