Profesinis perdegimas tarp slaugytojų

Abstract

Profesinis perdegimas – fizinio, emocinio ir psichinio pervargimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis įsitraukimas į su darbu susijusias situacijas, kurios reikalauja emocinių išteklių (Schaufeli ir Greenglass, 2001, p. 501). Pirmą kartą mokslinėje literatūroje profesinio perdegimo sindromas paminėtas H. J. Freudenberger‘io (1974), kurį jis apibrėžė kaip pavargimą, energijos bei stiprybės praradimą arba kaip būseną, kai išsenka vidiniai asmens ištekliai (Ozkula ir Durukan, 2017). Įprastai profesinis perdegimas yra nusakomas remiantis trimis pagrindiniais komponentais: pervargimu, cinizmu ir profesinio aktyvumo stoka. Pervargimas siejamas su išsekimo ir emocinių bei fizinių resursų išeikvojimo jausmu. Cinizmo samprata siejama su negatyvumu, atšiaurumu ir įprastai atsiribojusiu požiūriu į darbą. Kaip teigiama Maslach profesinio perdegimo teorijoje, cinizmas išsivysto kaip atsakas į emocinį nuovargį. Pradžioje jis atlieka apsaugantį vaidmenį, nes asmeniui sudaro galimybę rūpintis kitu ir tuo pat metu išlikti emociniame lygmenyje atsiribojus nuo jo problemų. Trečiasis – profesinio aktyvumo stokos komponentas – pasireiškia per sumažėjusį darbuotojo kompetencijos jausmą ir mažesnį produktyvumą darbe (Maslach ir Leiter, 2016). Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad profesinio perdegimo atsiradimui įtakos turi individualūs ir su darbu susiję veiksniai. Tarp individualių veiksnių visų pirma minimos demo-grafinės ir socialinės charakteristikos. Yra duomenų, kad moterys yra labiau linkusios į perdegimą darbe (Maslach ir kt., 2001; Adriaenssens, 2015). Taip pat pastebima, kad vieniši asmenys dažniau patiria perdegimą darbe nei vedę kolegos (Maslach ir kt., 2001). Perdegimas darbe taip pat siejamas su darbo stažu ir amžiumi (Ozkula ir Durukan, 2017; Hayes ir kt., 2015; Adriaenssens, 2015; Skorobogatova ir kt., 2015). Pastebima, kad jaunesni ir ma[...].