Stacionarieji treniruokliai. 1 dalis. Bendrieji saugos reikalavimai ir bandymo metodai

Šiame Europos standarte nustatyti bendrieji saugos reikalavimai, keliami naudojamiems stacionariesiems treniruokliams, jei tik šie reikalavimai nėra pakeisti kitose šio Europos standarto dalyse. Be to, jame pateikta klasifikavimo sistema (žr. 4 skyrių). Šis Europos standartas taikytinas visiems stacionariesiems treniruokliams, apibrėžtiems 3.1. Prie jų priskiriama įranga, skirta naudoti organizacijose, pvz., sporto asociacijose, auklėjimo įstaigose, viešbučiuose, sporto salėse, klubuose, reabilitacijos centruose ir studijose (S ir I klasės) esančiose treniruočių zonose, į kurias patekimas ir kurių kontrolė yra tam tikru būdu reguliuojama savininko (teisiškai atsakingo asmens), taip pat namuose naudoti skirta įranga (H klasė) ir kitų tipų įranga, įskaitant variklių varomą įrangą, kaip apibrėžta 3.1. Jei naudotojas turi specialiųjų poreikių (medicininė reabilitacija, neįgalumas), svarbu, kad savininkas (teisiškai atsakingas asmuo) atliktų specialųjį rizikos įvertinimą saugaus naudojimo sąlygoms nustatyti ir prireikus užtikrintų, kad parengti darbuotojai prižiūrėtų treniruotę. Specialiųjų standartų reikalavimai turi pirmenybę prieš atitinkamus šio bendrojo Europos standarto reikalavimus. Šis Europos standartas netaikomas vaikams naudoti skirtiems stacionariesiems treniruokliams. 1 PASTABA Jei stacionarieji treniruokliai yra medicininės paskirties, be šio Europos standarto reikalavimų būtina atsižvelgti į 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/42/EEB dėl medicinos prietaisų reikalavimus. 2 PASTABA Jei stacionarieji treniruokliai yra pritaikyti neįgaliesiems, atkreipiamas dėmesys į visas atitinkamas nacionalines rekomendacijas (žr. Bibliografiją)