Šokio poveikis asmenų po nugaros smegenų pažeidimo savarankiškumui ir pusiausvyrai reabilitacijos metu

Abstract

Tikslas. Šios studijos tikslas buvo ištirti šokio poveikį neįgaliųjų po nugaros smegenų pažeidimo, priklausomų nuo vežimėlio, savarankiškumui ir pusiausvyrai, taikant šokį jų reabilitacijos laikotarpiu. Tyrimo klausimas: ar šokio programa reabilitacijoje yra efektyvi priemonė, aktyvinanti neįgaliuosius ir turinti poveikį asmenų po nugaros smegenų pažeidimo, priklausomų nuo vežimėlio, fizinei, emocinei ir socialinei būklei? Metodai. Išanalizavus mokslinę metodinę literatūrą, tikslo pasiekimui buvo pasirinkti šokio poveikio savarankiškumui ir pusiausvyrai testavimo metodai (naudojant Barthel indekso ir Tinetti skalę) ir matematinė statistinė analizė. Rezultatai. Viso studijoje dalyvavo 108 ankstyvojoje reabilitacijoje ligoninėje esantys tiriamieji, kurie buvo po nugaros smegenų pažeidimo ir judėjo vežimėlio pagalba. Eksperimentinės (E) grupės 37 tiriamieji dalyvavo 12 savaičių trukmės šokio programoje, o 71 kontrolinės (K) grupės narys – nedalyvavo. Testavimo tyrimai parodė, kad šokio judesiai: 1) didina neįgaliųjų nepriklausomumą nuo kitų žmonių jų kasdieniniame gyvenime, nes neįgaliųjų savarankiškumas eksperimentinėje grupėje padidėjo 56, o kontrolinėje – 48 procentais; 2) teigiamai veikia neįgaliųjų pusiausvyrą (eksperimentinėje grupėje pagerėjo nuo 32,5 iki 85,0 proc., o kontrolinėje – nuo 0 iki 27,5 procentų); efektyviau ir stipriau paveikia tų neįgaliųjų fizinę būklę, kurių pusiausvyros (vidutinio stiprumo ryšys, ρ = -514, kai p<0,001) ir savarankiškumo (vidutinio stiprumo ryšys, ρ = -0,623, kai p<0,001) pradiniai rodikliai eksperimento pradžioje buvo blogesni, o po traumos praėjo mažiau laiko. Dalyviams, pradėjusiems šokio judesio užsiėmimus su mažesniu Barthel indeksu (savarankiškumu) bei su nedidele motyvacija ir noru socialiai bendrauti, šokio poveikis buvo didesnis fiziniam [...].