Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių stebėsena ir atranka saugojimui

Abstract

Vis daugiau gyvulių augintojų susidomi saugomų veislių gyvūnais. Įvairių rūšių gyvūnų augintojų asociacijos – pripažintos veislininkystės institucijos veda gyvūnų registrus ir kilmės knygas, vykdo vertinimus ir atranką, populiarina veisles. Tačiau kai kurios iš šių institucijų didžiausią dėmesį tebeskiria savų veislių ūkiškai naudingoms savybėms gerinti, o ne nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimui. Sumažėjus ūkinių gyvūnų populiacijoms, mažėja kontroliuojamų gyvulių skaičius, tuo pačiu mažėja galimybė užsiauginti veislinį gyvulį su pilnai įvertinta veisline verte. Nykstančių veislių tiesioginė ekonominė vertė yra mažesnė negu jas išstumiančių veislių, tačiau jos turi ir netiesioginę ekonominę vertę, kurią dabar sunku tiksliai nustatyti ir kurios esmė ta, kad jos išlaiko genetinę įvairovę, kurią ateityje bus galima panaudoti produkcijai diferencijuoti. Lietuvos nacionalinių veislių populiacijos be užsieninių veislių intervencijos yra tokios negausios, kad daugumoje jų gana sunku palaikyti tinkamą genealoginę struktūrą. Mažų populiacijų inbrydingo didėjimą galima kontroliuoti kruopščiai planuojant veisimo selekcines programas, planus ir schemas bei atliekant populiacijų stebėseną. Vietinių veislių gyvuliai populiacijos viduje gali įvairuoti tiek savo genotipu, tiek fenotipu. Todėl atrenkant gyvūnus saugojimui į selekcinius branduolius ar pavienius individus, būtina atlikti populiacijos analizę. Atliekant populiacijų ar veislių stebėseną, rekomenduojama naudoti molekulinės arba kvantinės genetikos metodą arba abu būdus kartu. Atlikta analizė tiek vienu, tiek kitu būdu papildo viena kitą. [...].