Anafilaksija: epidemiologija, patofiziologija, diagnostika, gydymas, profilaktika

Abstract

Anafilaksija yra greitos pradžios rimta alerginė reakcija, galinti sukelti mirtį. Diagnostika remiasi nustatytais klinikiniais kriterijais. Hipotenzija ir šokas nėra būtini. Pirmą kartą anafilaksijos atvejis buvo aprašytas hieroglifais 2641 metais p.m.e. Egipto karalius Menes antkapyje. Karalius mirė staiga įgėlus širšei. Anafilaksijos terminą 1902 m. įvedė prancūzų mokslininkai Portier ir Richet, stebėję šunims po pakartotinų jūros anemonų nuodų injekcijų ūminę mirtiną reakciją. Anaphylaxis - graikų kilmės žodis, reiškiantis atvirkštinę gynybą, apsaugą. Šis žodis buvo kaip priešingybė profilaktikos, apsaugos, imuniteto terminams, nes, pakartotinai į organizmą švirkščiant svetimas jam medžiagas, buvo galima sukelti ir sveikintiną profilaktikos reiškinį. Terminų "anafilaktinės" ir "anafilaktoidinės" reakcijos rekomenduojama nebevartoti, nors kartais dar jie minimi. Pagal patogenetinį mechanizmą šias alergines reakcijas reiktų vadinti: ūmine anafilaksija (susijusia ar ne su imunoglobulinu (Ig/E) ir neimunine. Abi jos vienodai gyvybei grėsmingos, neišsiskiriančios nei klinika, nei gydymu. Anafilaksija, svarbi klinikinė problema, nes susijusi su sergamumu, mirštamumu, gydymo išlaidomis. [...].