Ergoterapijos poveikis vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, savarankiškumui

Abstract

Tyrimo pagrindimas. Cerebrinis paralyžius (CP) – judesio ar padėties sutrikimas, atsirandantis dėl nesubrendusių galvos smegenų defekto ar pažeidimo. Ergoterapiją galima būtų apibrėžti kaip įvairiapusę pagalbą, padedančią kasdienybėje veikiančiam žmogui išgyventi situacijas savarankiškai ir atsakingai. Tikslas – įvertinti ergoterapijos poreikį ir poveikį vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, savarankiškumui. Metodai. Tyrimas atliktas VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos Gintaras“. Tiriamųjų kontingentą sudarė 30 vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi. Jie kartu su tėvais (globėjais) gydėsi pagal II reabilitacijos etapo programą. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 9,3 ± 3,9 metų. Mergaičių ir berniukų amžiaus vidurkis reikšmingai nesiskyrė. Tiriamųjų kontingentas suformuotas atsitiktinės atrankos būdu. Vaikų savarankiškumas vertintas standartizuotu Taksonomijos testu du kartus šiuo reabilitacijos etapu – pradedant taikyti ergoterapijos procedūras ir jų pabaigoje. Ergoterapijos poveikis buvo vertinamas pagal tėvų (globėjų) atsakymus į autorių sudarytos anketos klausimus paskutinio ergoterapijos užsiėmimo metu. Rezultatai. Tirtų vaikų vidutinis Taksonomijos testo įvertinimų vidurkis ergoterapijos pradžioje buvo 78,7 ± 20,5 balo, užsiėmimų pabaigoje reikšmingai (p < 0,05) pagerėjo ir siekė 87 ± 21,5 balo. Mergaičių balų vidurkis po ergoterapijos procedūrų reikšmingai pagerėjo 7,5 ± 3,6 balo (p < 0,05) ir ergoterapijos pabaigoje siekė 83,8 ±22,8 balo. Vertinant berniukų savarankiškumo pokytį, jis taip pat buvo statistišikai reikšmingas – ergoterapijos procedūrų metu padidėjo 8,8 ± 4,5 balo (p < 0,05) ir siekė 80,4 ± 20,2 balo. [...]. Background. Cerebral palsy (CP) is a condition of impaired movement or positioning arising from the immature brain defect or subsequent damage. Occupational therapy can be defined as a broad method of support enabling the affected person to get through the everyday situations independently and responsibly. Research aim. The aim of the research was to assess the requirements and impact of occupational therapy on the independence of children with cerebral palsy. Methods. The study was conducted at children’s rehabilitation sanatorium in “Palanga Amber”, Palanga. Researched sample consisted of 30 children (and their parents/guardians) with cerebral palsy who were at the second stage of their rehabilitation treatment. The average age of the researched group was 9.3 ± 3.9 years. Both girls and boys were of the same age on average, i.e. the age across both genders was distributed evenly. Children who participated in the research were selected at random. Children’s independence was assessed using standardised Taxonomy Test before and after the occupational therapy. A questionnaire, devised by the author of this study, was used to capture parents’ (guardians’) opinions on the occupational therapy. The questionnaire was filled in during the last session of occupational therapy. Results. At the very start of the occupational therapy the average score on Taxonomy test was 78.7 ± 20.5 points, whilst at the end of the treatment it increased to 87 ± 21.5 points. Children’s independence levels significantly improved across the entire researched sample (p < 0.05) (with the statistical confidence level of 95 per cent). After the occupational therapy the average of girls’ points increased significant by 7.5 ± 3.6 points (p < 0.05) and at the end of occupational therapy reached 83.8 ± 22.8 points. [...].