Cukrinis diabetas. Epidemiologija ir apskaita. Realybė ir prognozės

Abstract

Epidemiologija tai mokslas, tiriantis epidemijų atsiradimą bei vystymąsi ir priemones nuo jų apsisaugoti bei kovoti prieš jas. Mokslu siekiama nustatyti tam tikrus, konkrečios ligos etiologijos ir rizikos veiksnius ir rasti efektyvią epidemijos prevencijos strategiją. Epidemiologinių tyrimų nereikia tik tada, kai šie abu uždaviniai įgyvendinami, o liga lieka tik kaip istorinis prisiminimas. Epidemiologijos teorija ir strategija buvo suformuota ir itin sėkmingai taikyta įvairių masinių infekcinių ligų, pvz., choleros, raupsų ir kt., prevencijai, dar tada, kai nebuvo žinomi jų sukėlėjai. Tobulėjant metodams, epidemiologinę biostatistiką ir technologiją imta taikyti lėtinių infekcinių ligų genetiniams bei aplinkos rizikos veiksniams nustatyti. Tyrimo įrankis yra patikima žmonių ir naujai atskleidžiamų ligos atvejų registracija. Išvados grindžiamos atskleidžiant užregistruotų pasikartojančių ligos ir su ja sietinų faktų dažnumo statistinį reikšmingumą. Cukrinis diabetas, priskiriamas lėtinių neinfekcinių, metabolinių ligų grupei, yra iki šiol neišspręstas medicinos, taigi ir visuomenei svarbus, klausimas. Naujausioje angliavandenių apskaitos sutrikimų klasifikacijoje įvardijama per 30 cukrinio diabeto etiologinių tipų, taip pat laikinosios (tranzitorinės) hiperglikemijos priežasčių. Vis dėlto daugiausia sergančiųjų yra priskiriama I ir II tipams. Apie 1 proc. visų atvejų ligos tipo nustatyti nepavyksta. [...].