Lietuvos Medicinos ir Farmacijos istorijos muziejus (02.14)

Background: During the Soviet period, “Civil Defense” was a compulsory discipline taught to students of all faculties at Kaunas Medical Institute. The course reflected the militarized character of higher education and aimed to prepare future medical professionals for emergency and wartime conditions. Male and female students were trained separately, and the discipline was taught by officers of the Soviet Army. A unique visual testimony of this educational practice is preserved in the photographic archive of Andrius Rondomanskis (1922–2008). Aim(s): To present and analyze the photographic archive of Andrius Rondomanskis as a historical source revealing the content, organization, and atmosphere of Civil Defense studies at Kaunas Medical Institute. Methods: Historical and visual source analysis was applied. Photographs preserved in the Museum of the History of Lithuanian Medicine and Pharmacy were examined in the context of Soviet higher education and military training policies. Results: Rondomanskis, who returned from exile in a Soviet camp (1945-1956) and worked at the Kaunas Medical Institute from 1957 to 1979, documented all events taking place at the KMI, including civil defense lectures, practical tasks, instructors, and groups of students participating in the activities. The photographs reveal structured military-style training, the participation of uniformed officers as lecturers, and gender-segregated training. In addition to documenting official activities, the photographs captured the expressions and interactions of students, providing insight into everyday academic life under Soviet ideological control. Conclusion: The photographic archive of Andrius Rondomanskis constitutes a valuable visual source for understanding the militarization of medical education in Soviet Lithuania and contributes to a broader interpretation of the relationship between medicine, ideology, and civil defense training.

Abstract: The representatives from the Museum of History of Medicine and Pharmacy of Lithuania have been presenting ancient medicine in historical festivals for over 25 years outside the Museum and being a member of The Club of Experimental Archaeology „Pajauta“. As Club members we are among the main participants of the festival „Days of Live Archaeology in Kernavė“ which takes place in Kernavė every year on Statehood Day (The Coronation Day) on July 4-6. We also have participated and are participating in other historical events in Lithuania, Poland, France, Sweden, Norway, Finland, Latvia, and elsewhere. Traditional Lithuanian medicine reflects a complex interaction between Baltic pagan beliefs, medieval European medical traditions, and local ethnobotanical knowledge. Through public demonstrations of herbal remedies, ritual healing elements, and historical medical tools, ancient medicine is transformed from archival knowledge into an accessible, experiential form of cultural communication. For a long time, healing knowledge was passed down by word of mouth, making documentation difficult, and only early documentation of the end of 19th century, more professional approach to studying Lithuanian Materia Medica in 20th century helped popularize this field. The presentation of ancient medicine at historical festivals serves both educational and cultural functions. It enables diverse audiences to understand Lithuania’s relationship with nature and health and appreciate community - based approaches to healing.

Straipsnyje analizuojama farmacininko, farmacijos istorijos tyrinėtojo, kolekcininko, karikatūristo, visuomenininko, Senovės Lietuvos vaistinės muziejaus kūrėjo Adomo Mačiaus (1882–1974) biografija, rankraščiai bei piešiniai. Adomas Mačius gimė 1882 m. gegužės 19 d. Auksodžių kaime, Laižuvos parapijoje, Mažeikių apskrityje. Dar mokydamasis gimnazijoje Rygoje, patyrė caro valdžios persekiojimus dėl lietuvybės skleidimo. Vėliau dirbo įvairiose carinės Rusijos miestų vaistinėse pirmiausia mokiniu, o 1907 m. Charkovo universitete išlaikęs specialius egzaminus ir provizoriaus1 padėjėju. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pasireiškė kaip lietuviškų leidinių iliustratorius. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę grįžo į Tėvynę, dirbo vaistinėse Laižuvose, Salake, Kaune ir įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą, buvo žymus farmacijos istorijos tyrinėtojas ir metraštininkas, kolekcininkas. 1940 m. sovietų okupacinė valdžia nacionalizavo bendrasavininkių Juozo Matulaičio ir A. Mačiaus vaistinę Kaune, Prezidento g. 2 (dabar Vilniaus g.). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje A. Mačius pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Mirė 1974 m. spalio 10 d., palaidotas Čikagoje, Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Gyvendamas emigracijoje JAV, A. Mačius sukūrė du rankraštinius tomus ir juos pavadino „Lietuvių farmacininkų metraštis“ ir „Lietuvos farmacija“. Juose jis aprašė ne tik tarpukario laikotarpį, bet ir sovietinės bei pokario Lietuvos farmacijos istoriją. Šie A. Mačiaus rankraščiai yra unikalus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Lietuvos farmacijos raidą ir farmacininkų gyvenimo istorijas. Rankraščiuose pateikiamos išsamios Lietuvos farmacininkų biografijos, nuotraukos, farmacininkų organizacijų veiklos apžvalgos, farmacininkų tremtinių bei nacių nužudytų žydų farmacininkų sąrašai. Unikalumo rankraščiui suteikia A. Mačiaus piešiniai, kurie vizualiai papildo istorinius pasakojimus. 2023 m. LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje buvo surengta jo piešinių paroda „XX a. farmacijos istorija vaistininko, visuomenininko, karikatūristo Adomo Mačiaus akimis“. Straipsnyje aptariamas ir A. Mačiaus indėlis į lietuviškos spaudos istoriją, jo karikatūros ir iliustracijos, publikuotos „Juokų kalendoriuose“ ir kituose leidiniuose. Atskleidžiama A. Mačiaus bendrystė su spaudos leidėju Liudviku Jakavičiumi (1871–1941). A. Mačiaus darbai ilgą laiką buvo mažai žinomi dėl sovietmečiu sunaikintų archyvų ir uždrausto emigravusių asmenų atminimo. Tik išlikę rankraščiai, saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje, tapo svarbiais šaltiniais, praturtinusiais pastarųjų dešimtmečių Lietuvos farmacijos istorijos tyrimus.

W Bibliotece Muzeum Historii Litewskiej Medycyny i Farmacji w Kownie znajdują się zbiory literatury farmaceutycznej i medycznej sięgające XVII wieku. W zbiorach Muzeum znajdują się również drukowane w formie książkowej manuały farmaceutyczne Neues Pharmaceutisches Manual autorstwa Eugena Dietericha. Najwcześniejszy egzemplarz w zbiorach to wydanie piąte z 1892 roku. Eugen Dieterich był aptekarzem, pionierėm niemieckiego przemysłu farmaceutycznego. Neues Pharmaceutisches Manual Eugena Dietericha jest dziełem drukowanym, które bylo powszechnie dostępne dla aptekarzy i umożliwiało wytwarzanie w aptekach, nie tylko niemieckich, ale i niemieckojęzycznych, opisanych w nim preparatów w sposób powtarzalny, osiągając odpowiednią jakość i dokladność. Przedstawione zostały zawarte manuale opisy czynności aptekarskich, postacie leków i preparaty do użytku codziennego wytwarzane w aptekach.

Background: 100 years ago, the first Lithuanian pharmacy diploma was awarded. A graduation diploma opens new opportunities, making this event significant and widely celebrated throughout history. Traditionally, graduates have marked this milestone together with professors, students, and family members. Aim(s): To analyze the historical development of pharmacy diploma awarding traditions and their transformation under political, historical and cultural influences. Methods: The study employs a historical approach and a photographic analysis to examine the evolution of pharmacy diploma awarding traditions Results: Political changes have influenced the traditions of diploma awarding ceremonies. There is little information about how pharmacy graduates in interwar Lithuania celebrated this occasion. During the post-war period, economic hardships affected graduation events. However, over time, a tradition of the "last lecture" emerged, characterized by a student-organized artistic program, a symbolic will for future pharmacy students, and an abundant feast during the final lecture. The diploma ceremony took place in the Great Hall, where the rector awarded diplomas, and the dean delivered congratulatory speeches. In the years of regained independence, around the 2000s, the tradition of wearing academic regalia emerged. Students rented regalia, following a practice that likely originated in Western Europe or the United States. In interwar Lithuania, academic regalia were not used, although female graduates may have occasionally worn traditional national attire. Over time, the diploma awarding ceremony moved to Žalgiris arena. Certain traditions faded, such as the presence of alcohol, which had been a prominent element for many years, as well as the "last lecture" tradition and the symbolic student testament. Conclusion: Graduation traditions have evolved under the influence of political changes. In the years of independence, Western-style traditions gained prominence, shaping a modernized approach to pharmacy diploma awarding ceremonies.

Background: During the Soviet era, higher education institutions in Lithuania operated under strict ideological control. However, students found ways to express themselves through informal cultural and social activities. The Faculty of Pharmacy at the Kaunas Medical Institute (KMI) was no exception, as students engaged in various extracurricular activities that allowed them to develop a sense of identity and freedom within the restrictive Soviet system. Aim(s): To explore the non-formal activities of pharmacy students at KMI from 1979 to 1989, highlighting their role in shaping a generation that later contributed to the development of an independent Lithuania. Methods: The research is based on archival records, personal testimonies, and interviews with former students who participated in extracurricular activities. It also includes an analysis of student publications, photographs, and event documentation from the late Soviet period. Results: Despite the limitations imposed by the Soviet regime, pharmacy students engaged in ethnographic expeditions, student evenings, and artistic performances, including poetry readings and theatrical presentations. The faculty's ethnographic ensemble played a significant role in preserving Lithuanian cultural traditions. Additionally, student-organized events fostered creativity and intellectual discussions that subtly challenged the Soviet ideological framework. Many students involved in these activities later became key figures in Lithuania’s academic, pharmaceutical, and cultural spheres. Conclusion: The non-formal activities of pharmacy students in the last decade of the Soviet era provided a platform for creative and intellectual self-expression. These activities not only enriched student life but also contributed to the broader movement of cultural and national awakening in Lithuania, which played a crucial role in the country’s path to independence.

Pranešime atskleidžiamas farmacijos profesoriaus Benedikto Šiaulio (1887–1957) vaidmuo slaptai gelbstint Lietuvos didvyrių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikus Antrojo pasaulinio karo metu. 1933 m. liepos 15 d. Steponas Darius (1896–1933) ir Stasys Girėnas (1893–1933) išskrido iš Niujorko lėktuvu „Lituanica“ siekdami be nusileidimo pasiekti Lietuvą. Tačiau skrydis nutrūko prie Soldino, Vokietijoje, kur lakūnai žuvo. Jų palaikai buvo pargabenti į Kauną, balzamuoti ir 1937 m. perkelti į mauzoliejų Kauno kapinėse. 1940 m. lakūnų palaikai dėl gedimo buvo sugrąžinti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto koplyčią. 1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, kilo grėsmė, kad didvyrių palaikai bus sunaikinti. Tuomet buvo suorganizuota slapta operacija jiems paslėpti. Operacijoje dalyvavo aeroklubo pirmininkas Tomas Algirdas Zauka (1899–1970), prof. Benediktas Šiaulis ir kiti universiteto darbuotojai. 1944 m. kovo 18 d. naktį karstai su balzamuotais lakūnų kūnais buvo paslėpti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsio nišoje, prie lifto šachtos. Paslėpti palaikai išgulėjo rūsio slaptavietėje 20 metų. 1964 m. Nijolės Dariūtės-Maštarienės (1925–1990) iniciatyva, gavus valdžios leidimą, siena buvo išardyta ir surasti palaikai. Vėliau jie palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Prof. Benedikto Šiaulio dalyvavimas šioje operacijoje rodo jo drąsą, patriotiškumą ir atsidavimą Lietuvos istorijai.

ĮŽANGA. KODĖL REIKĖJO ŠIOS KNYGOS APIE PROF. A. LUKOŠEVIČIŪTĘ? Argumentų būtų nemažai, bet apibendrinti juos norėtųsi taip: „Todėl, kad savo gyvenimo laikotarpiu ji buvo išsiskirianti iš kitų ir savo gyvenimą skyrė kitiems.“ Taigi parašyti šią knygą reikia ne apie ją, o apie jos poveikį ir įtaką kitiems ir tam istoriniam laikotarpiui, kuriame ji gyveno, dirbo ir kūrė... Pagrindinis tikslas yra pasidalyti prisiminimais ir mintimis, padedančiosiomis geriau suprasti, kaip tada buvo kuriama, dirbama, siekiama užsibrėžto tikslo ar net aukojamasi, kad pasirinkta ir mėgstama gydytojo profesija išliktų gyvenimo varikliu. Žinoma, kad kūrybiškumas ir net inovatyvumas yra erdvės savyje atvėrimas. Tai buvo būdinga daugeliui medicinos profesijos atstovų įvairiais šimtmečiais ir labai skirtingomis epochomis. Kūrybiški žmonės dažnai net negali apibrėžti, kodėl jie kuria ir diegia naują, dar neištirtą ir gal net rizikingą metodą ar skiria vaistą savo pacientui. Kaip ir Leonardas da Vinčis, taip ir prof. A Lukoševičiūtė - buvo kūrėja, bandydama naujus klinikinius metodus, ieškodama ryšio ar paaiškinimo tarp sudėtingų gamtos ir gyvybės reiškinių, tarp mokslo ir realaus kasdienio gyvenimo, tarp įprasto standartinio sprendimo ir naujoviško, išskirtinio būdo gydyti ar nors padėti, taip pat - neišbandyto, bet galinčio pakeisti ar net sugrąžinti žmogaus gyvenimą. Pagrindinė kūrybinio darbo kūrėjui sąlyga - minčių erdvė, o geriausias jo draugas - patirtis ir vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai tokių kūrybiškų žmonių dirba be savaitgalių ar net naktimis, įėjus į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti. Todėl ir prof. A. Lukoševičiūtė niekada neišėjo iš MEDICINOS (o dar svarbiau - iš gydymo srities). Nauji metodai - elektrinė širdies defibriliacija, širdies stimuliacija, nauji gydymo būdai ar nauji vaistai - tai tik papildomos priemonės savo siekiamam tikslui - PADĖTI LIGONIUI - pasiekti. Tai buvo žmogus, sukaupęs ir toliau nesustojęs kaupti žinias ir turtėti per meną, muziką, ryšį su gamta. Išskirtinis pavyzdys - jos dėmesys ir ryšys su gėlėmis. Šalia visos kūrybinės erdvės ir pasiekimų, kaip svarbiausia išliekamoji vertė - ji buvo mums MOKYTOJA. Mums, jauniems, nepatyrusiems gydytojams, dažnai nežinantiems, kieno nuomonė svarbesnė ar kieno vertingesnė, kokį sprendimą priimti ir kaip ji taikyti. Gyvenimas rodė ir neretai įrodė, kad tiesa ir pasiaukojimas yra amžinos vertybės. Jas verta iškelti ir gerbti. Apžvelgiant prof. A. Lukoševičiūtės gyvenimą per laiko prizmę galima teigti: nors būta įvairių istorinių ir asmeninių vingių, jos kelias į priekį buvo aiškus ir neabejotinas. Ji parodė mums, kad noras pagelbėti ligoniui per kūrybą, inovaciją ir pasiaukojimą atveda į sėkmę ir pripažinimą. Geri darbai kaip ir augalų daigai išleidžia šaknis ir gyvena mumyse...