VSF Sveikatos psichologijos katedra (07.06)

Problema. Literatūroje pastebima, kad 1 tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų ligos kontrolė glaudžiai susijusi su šeimos psichosocialiniais veiksniais, tačiau nėra tiksliai žinoma, kaip tėvų emocijų reguliacija (ER) ir šeimos sutelktumas (ŠS) siejasi su vaikų gebėjimu valdyti ligą. Tyrimo tikslas - įvertinti sąsajas tarp tėvų emocijų reguliacijos, šeimos sutelktumo ir 1 tipo diabetu sergančių paauglių ligos kontrolės. Metodai. Tyrime dalyvavo 12-17 metų paauglių, sergančių 1 tipo diabetu, tėvai (n=86). Duomenys buvo renkami atliekant tiesiogines ir internetines apklausas (2025 m. vasario- balandžio mėn.), naudojant CERQ (ER vertinimas) ir McMaster FAD (ŠS vertinimas), kartu su diabeto ir sociodemografiniais klausimais. Pagrindiniai diabeto kontrolės rodikliai buvo HbA1c ir gerų glikemijų dažnis. Analizė apėmė vienmatę, dvimatę ir daugiamatę statistiką. Rezultatai. Dažniausiai pasitaikanti ER strategija buvo refokusavimas į planavimą, o mažiausiai naudota strategija buvo kitų kaltinimas. Šeimos vaidmenys įvertinti aukščiausiais balais, o elgesio kontrolė - žemiausiais. Bendras ER neigiamai koreliavo su HbA1c (rho = - 0,610, p < 0,001) ir teigiamai su glikemijos kontrole (rho = 0,586, p < 0,001). Adaptyvios ER strategijos, kurios reikšmingai prognozavo geresnę ligos kontrolę buvo refokusavimas į planavimą (Exp(b)=0,001, p=0. 003), pozityvus persiorentavimas (Exp(b)=0,032, p=0,014), alternatyvus vertinimas (Exp(b)=0,090, p=0,043) ir neadaptyvi ER strategija katastrofizavimas (Exp(b)=0,035, p=0,023), o vienintelis savęs kaltinimas (Exp(b)=42,041, p=0,022) buvo susijęs su prastesne kontrole. ŠS buvo teigiamai susijęs su HbA1c (rho = 0,352, p < 0,001) ir neigiamai su glikemija (rho = -0,315, p = 0,004). Geresni šeimos vaidmenys (Exp(b)=0,001, p=0.002), pozityvus emocinis atsakas (Exp(b)=0,060 p=0.045) ir efektyvi elgesio kontrolė (Exp(b)=0,000, p<0,001) statistiškai reikšmingai prognozavo geresnę diabeto kontrolės kokybę, tuo tarpu prastas emocinis įsitraukimas (Exp(b)=5687,289, p=0,001), ir sutrikęs bendras šeimos funkcionavimas (Exp(b)=2680,958, p=0,006) prognozavo prastesnę ligos kontrolę. ER ir ŠS kartu reikšmingai (p = 0,022) prognozavo HbA1c lygį, bet ne gerų glikemijų dažnį (p>0,05). Išvados. Adaptyvios ER strategijos ir katastrofizavimo strategija bei ŠS, ypač geri šeimos vaidmenys, emocinis atsakas, elgesio kontrolė yra susiję su geresne diabeto kontrole. Tuo tarpu ER strategija savęs kaltinimas ir ŠS prastas emocinis įsitraukimas ir sutrikęs bendras šeimos funkcionavimas prognozavo blogą ligos kontrolę. Nors tiek ER, tiek ŠS yra atskirai svarbūs, jų sąveika reikšmingai prognozavo tik HbA1c rodiklį, bet ne gerų glikemijų dažnį.

Įvadas. Augantys, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo rodikliai tarp jaunuolių kelia vis didesnį nerimą dėl paauglių su sveikata susijusio elgesio (Šmigelskas ir kt., 2018; Rupšienė ir kt., 2020). Svarbu paminėti, kad Lietuvoje, kai kurių psichoaktyvių medžiagų vartojimo tendencijos neretai išskiriamos, kaip aukštesnės nei pavyzdžiui Europos šalių vidurkis (Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, 2022). Dėl to, tampa dar svarbiau nagrinėti, kas gali atlikti apsauginį vaidmenį, siekiant sustabdyti šių rodiklių augimą. Vienas iš tyrime nagrinėjamų konstruktų – saviveiksmingumas, išskiriamas, kaip aspektas, galintis veikti tarsi apsauginis veiksnys, siekiant atsispirti žalingam medžiagų vartojimui (Timonen, 2021). Kartu tyrime nagrinėjamas organizuotasis laisvalaikis, apibūdinamas, kaip veikla galinti pagerinti su saviveiksmingumu susijusius rodiklius, skatinti pozityvius socialinius santykius bei padėti modeliuoti pozityvų elgesį (Žigaitienė ir Sinkevičienė 2014, Badura ir kt., 2015). Kadangi saviveiksmingumo ir įsitraukimo į organizuotą laisvalaikį rodikliai, tarp Lietuvos jaunuolių žemėja (BNS spaudos centras, 2023), o tyrimų nagrinėjančių šių konstruktų sąsajas vis dar išlieka nepakankamai, tyrime nutarta išanalizuoti minimų aspektų sąsajas su jaunuolių polinkiu į psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Metodai. Tyrimas atliktas remiantis, 2022 metais atlikto paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos tyrimo, duomenimis (angl. Health Behaviour in School-aged Children). Į tyrimą įtraukti kiek daugiau nei 3 tūkst. 9 ir 11 klasės jaunuolių anketų, susijusių su demografiniais, saviveiksmingumo, įsitraukimo į organizuoto laisvalaikio veiklas ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo, rodikliais. Duomenys rinkti tiesioginio anketavimo būdu, o rezultatų analizėje taikyti aprašomosios, dvimatės bei daugiamatės statistinės analizės metodai. Rezultatai. Atskleista, kad jaučiamas saviveiksmingumas, yra reikšmingai susijęs su žemesne priklausomybės alkoholiui (OR=0,68, p<0,001), tabakui (OR=0,70; p<0,001), elektroninėms cigaretėms (OR=0,70; p<0,001) ir kanapėms (OR=0,73, p=0,029) rizika. Tuo tarpu įsitraukimas į komandinį sportą buvo reikšmingai susijęs su didesne priklausomybės elektroninėms cigaretėms (OR=1,36, p<0,001) rizika, o įsitraukimas į individualų sportą su didesne priklausomybės alkoholiui (OR=1,21, p=0,035) rizika. Įsitraukimas į vaikų ir jaunimo organizacijų veiklą siejosi su aukštesniais priklausomybės nuo alkoholio (OR=1,88; p<0,001), tabako (OR=1,80; p<0,001) ir elektroninių cigarečių (OR=2,01, p<0,001) rizikos rodikliais. Tuo tarpu įsitraukimas į religinę veiklą siejosi su žemesne priklausomybės alkoholiui (OR=0,67, p=0,018) ir elektroninėms cigaretėms (OR=0,67; p=0,015) rizika. Išvados. Aukštesni jaučiamo saviveiksmingumo rodikliai siejosi su žemesne priklausomybės alkoholiui, tabakui, elektroninėms cigaretėms ir kanapėms rizika. Tuo tarpu įsitraukimas į vaikų ir jaunimo organizacijų veiklą, bei kai kurias sportines veiklas, buvo susiję su aukštesne priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms rizika. Įsitraukimas į religinę veiklą, siejosi su žemesne priklausomybės rizika psichoaktyvioms medžiagoms. Remiantis gautais rezultatais, svarbu toliau nagrinėti kokį poveikį organizuota laisvalaikio veikla, gali turėti jaunimo su sveikata ir gyvensena susijusiam elgesiui.

Tyrimo problema. Nors mokslinėje literatūroje pabrėžiama ir emocinio intelekto, ir atjautos sau svarba medicinos studentams, tačiau trūksta tyrimų nagrinėjančių šių reiškinių tarpusavio sąveiką šioje imtyje. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti emocinio intelekto sąsają su atjauta sau tarp medicinos studentų.
Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto I – VI kurso medicinos studentai (n=234). Tyrimo duomenys buvo renkami naudojant anoniminę anketą, kurios nuoroda buvo siunčiama į LSMU medicinos studentų grupių universitetinius elektroninius paštus. Anketą sudarė Emocinio intelekto skalė (angl. Emotional Intelligence Scale), Atjautos sau skalė (angl. Self-compassion Scale) ir 3 socialiniai-demografiniai klausimai. Vienmatėje duomenų analizėje buvo skaičiuotos medianos, tarpkvartiliniai intervalai, procentai. Dvimatėje duomenų analizėje buvo naudojami nepriklausomų imčių kriterijai, tokie kaip Mann-Whitney U ir Kruskal-Wallis, bei Spearman koreliacijos koeficientas.
Tyrimo rezultatai. Medicinos studentų emocinio intelekto suminio balo mediana gauta 125 (IQR: 116;135), o tai rodo, jog medicinos studentai turi ganėtinai aukštą emocinį intelektą. Vertinant medicinos studentų emocinio intelekto skirtumus pagal socialinius demografinius rodiklius: lytį, amžių, studijų kursą, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Vertinant atjauta sau, nustatyta, kad medicinos studentų atjauta sau buvo išreikšta vidutiniškai (Mdn=2,89; IQR:2,48;3,24). Studentai labiau yra linkę taikyti pozityvias atjautos sau strategijas (pvz., bendražmogiškumo), nei negatyvias (pvz., savikritiką). Įvertinta, kad didesnė atjauta sau pasižymėjo vyresni medicinos studentai (p<0,05). Taip pat, statistiškai reikšmingai didesnė atjauta sau pastebėta tarp 4 kurso studentų (p<0,05). Nebuvo rasta sąsajos tarp medicinos studentų atjautos sau ir lyties (p>0,05). Tarp emocinio intelekto ir atjautos sau rastas statistiškai reikšmingas silpnas teigiamas ryšys (rho=0,41, p<0,001). Stipriausios sąsajos gautos tarp emocijų suvokimo ir bendražmogiškumo bei sąmoningumo poskalių (p<0,001). Taip pat, tarp savo emocijų reguliavimo ir gerumo sau, savikritikos, bendražmogiškumo, izoliacijos, sąmoningumo bei susitapatinimo poskalių (p<0,001). Be to, stipriausios sąsajos rastos tarp kitų žmonių emocijų reguliavimo ir gerumo sau, bendražmogiškumo, sąmoningumo bei tarp emocijų panaudojimo ir bendražmogiškumo, sąmoningumo poskalių (p<0,001). Išvados. Emocinis intelektas buvo susijęs su atjauta sau. Emocinis intelektas nebuvo susijęs su tyrimo dalyvių lytimi, amžiumi ir studijų kursu. Atjauta sau buvo susijusi su socialiniais demografiniais rodikliais, išskyrus lytimi.

Tyrimo problema: Motinystės nerimas yra dažnai patiriamas sunkumas neseniai pagimdžiusių moterų tarpe, tačiau mokslinėje literatūroje jam skiriama mažai dėmesio, ypač vertinant nerimo sąsają su santykiu su mama. Tyrimo metodai: Tyrimas buvo vykdomas 2024 metų gruodžio – 2025 metų kovo mėnesiais, jame dalyvavo 202 ne seniau nei prieš tris metus pagimdžiusios moterys. Tyrimas vykdytas internetinėmis anketomis, viešai skelbiant socialiniuose tinkluose. Anketa buvo sudaryta iš trijų dalių: demografinių – socialinių klausimų, motinystės nerimą ir santykių su mama vertinančių klausimų. Aprašomojoje statistinėje analizėje buvo vertinamos kintamųjų vidutinės reikšmės, standartiniai nuokrypiai, minimalios ir maksimalios reikšmės, dažnumas procentine reikšme. Atliekant dvimatę ir koreliacinę analizę, buvo naudojami Pearson koreliacijos koeficiento testas, Spearman koreliacijos koeficiento testas, vienfaktorinės dispersinės analizės ANOVA testas, Student T-testas. Rezultatai: Vyresnės moterys jaučia mažesnį motinystės nerimą (r = -0,23, p < 0,001). Taip pat buvo nustatyta, kad moterys, auginančios vaikus iki vienerių metų amžiaus jaučia mažesnį pogimdyvinį nerimą negu moterys, auginančios vaikus nuo vienerių iki dviejų metų amžiaus (F = 3,059, p = 0,049). Išanalizavus šio tyrimo rezultatus galima teigti, kad moterys, gyvenusios su mama trumpiau nei 15 metų, vertino santykius prasčiau (F = 30,68, p < 0,001). Taip pat buvo nustatyta, kad geresnis santykių su mama vertinimas yra susijęs su mažesniu gyvenamosios vietos atstumu tarp dukters ir mamos (F = 5,55, p < 0,001). Dažnesni susitikimai su mama yra susiję su geresniu mamos ir dukros santykių vertinimu (F = 27,29, p < 0,001). Taip pat buvo rasta, kad moterys, visai nebendraujančios su mama, žymiai prasčiau vertina savo santykį su ja, lyginant su visomis kitomis grupėmis (F = 20,825, p < 0,001). Vertinant motinystės nerimo sąsają su moters santykio su mama vertinimu nebuvo rastas statistiškai reikšmingas ryšys. Tačiau buvo rasta stipriai neigiama koreliacija tarp šių konstruktų moterų, auginančių vaikus iki 3 metų amžiaus (r = -0,945, p< 0,001), ir vienišų moterų grupėse (r = -0,974 p < 0,001). Taip pat buvo rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp mažesnio motinystės nerimo ir geresnio tarpusavio ryšio ir priklausomybės tarp dukters ir mamos. Išvados: Motinystės nerimas buvo mažesnis, kai santykiai su mama buvo geresni tarp vienišų ir vaikus iki 3 metų auginančių moterų, taip pat mažesnis nerimas siejosi su geresniu tarpusavio ryšiu ir priklausomybe tarp mamos ir dukters.

Parfenenkovaitė, G. (2025). Psichologinis atsparumas ir ligos atkryčio baimė tarp onkologine liga sergančių pacientų (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: Doc. dr. Irina Banienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 53 p. Tyrimo problema. Baimė dėl ligos atkryčio yra viena dažniausių psichologinių problemų, su kuria susiduria onkologine liga sergantys ir remisijoje esantys pacientai. Ji neigiamai veikia fizinę, psichologinę ir socialinę gerovę, todėl yra svarbu tirti įvairius veiksnius, tokius kaip psichologinis atsparumas, kurie gali būti susiję su mažesne baimės rizika.
Tyrimo metodai. Tyrimas buvo atliekamas internetinio anketavimo būdu, pateikiant anonimišką „Google forms“ anketą. Jame dalyvavo pilnamečiai, onkologine liga sergantys ir esantys remisijoje pacientai (n=140). Vidutinis tyrimo dalyvių amžius buvo 51,6 metai (SN=10,2). Apklausiant pacientus buvo užduodami klausimai apie jų socialinius, demografinius, ligos ir gydymo veiksnius bei naudojama atsparumo įvertinimo skalė (angl. Resilience evaluation scale, str. RES) (van der Meer ir kt., 2018) ir baimės dėl vėžio atsinaujinimo klausimynas (angl. Fear of cancer recurrence questionnaire—brief, str. FCR7) (Humphris ir kt., 2018). Buvo atliekama vienmatė ir dvimatė duomenų analizė.
Tyrimo rezultatai. Onkologine liga sergančių pacientų psichologinis atsparumas buvo vidutinis ir aukštesnis jo lygis buvo būdingas aukštąjį išsilavinimą ir romantinį(-ę) partnerį(-ę) turintiems(-ioms) tyrimo dalyviams(-ėms), o su amžiumi ir užimtumi jis susijęs nebuvo (p>0,05). Duomenų analizė pagal psichologinio atsparumo dimensijas parodė, jog aukštesnis pasitikėjimas savimi buvo būdingas jaunesniems(-ėms) ir esantiems(-ioms) partnerystėje, o savęs veiksmingumas – turintiems(-ioms) aukštąjį išsilavinimą. Nustatyta, jog baimė dėl ligos atkryčio buvo vidutinė ir lyginant įverčius pagal ligos ir gydymo veiksnius reikšmingas ryšys nebuvo nustatytas (p>0,05). Tiriant psichologinio atsparumo ir baimės dėl ligos atkryčio tarp onkologine liga sergančių pacientų sąsają, duomenų analizė parodė, kad jie buvo statistiškai reikšmingai susiję silpnu, neigiamu ryšiu (ρ=-0,28, p<0,001).
Išvados. Psichologinis atsparumas ir baimė dėl ligos atkryčio tarp onkologine liga sergančių pacientų buvo susiję reikšmingu, neigiamu ir silpnu ryšiu.

Vaitonytė, E. (2025). Socialinės paramos ir nėščiųjų kūno vaizdo suvokimo sąsajos trečiajame nėštumo trimestre (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: j. asist. Laura Digrytė-Šertvytienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 48 psl.

Tyrimo problema: Poreikis išsiaiškinti bei suprasti, kaip glaudžiai socialinė parama yra susijusi su kūno vaizdo pokyčiais trečiajame nėštumo trimestre. Apžvelgus literatūrą lietuvių kalba, paskutinių kelerių metų laikotarpyje, pastebima, jog randasi vis daugiau tyrimų, atskleidžiančių socialinės paramos, o ypatingai partnerio palaikymo svarbą bei kūno vaizdo pokyčius ir nuo to priklausančią moterų psichologinę būklę nėštumo metu. Vis tik pastebima, kad dar mažai tyrinėjama kūno vaizdo suvokimo ir socialinės paramos sąsaja nėštumo metu. Tyrimo dalyviai ir metodai: Tyrimo dalyviai – besilaukiančios moterys, kurių nėštumas siekia trečią trimestrą (nuo 29 sav.). Tiriamųjų imtis buvo renkama mišriuoju būdu, t. y. dalis tiriamųjų buvo renkama dalinant anketinės apklausos kvietimus su aktyvia apklausos nuoroda kontaktiniu būdu gydymo įstaigose, kita dalis – dalinantis anketinės apklausos nuoroda socialinių tinklų platformose esančiose specifinėse, besilaukiančių moterų, grupėse bei profiliuose. Tyrimo anketos buvo dalinamos P. Mažylio gimdymo namuose ir Kauno klinikų akušerijos ir ginekologijos klinikoje nuo sausio 8 dienos iki kovo 20 dienos. Tyrimo anketos nuoroda buvo platinama įvairiuose socialiniuose tinkluose nuo 2024 metų gruodžio 18 dienos iki 2025 metų vasario 27 dienos. Tyrimo imtį sudarė 200 besilaukiančių moterų, kurių amžius svyravo nuo 19 iki 43 metų (vidurkis lygus 30,2; SN=5,09), o nėštumo savaitė varijavo tarp 29 ir 41 savaitės (vidurkis lygus 34,98; SN=3,46; IQR 32-38). Tyrimo instrumentas – anoniminė tyrimo anketa, sudaryta iš 59 klausimų/teiginių. Tyrimo anketą iš viso sudarė keturios pagrindinės dalys: 1) Bendri socialinius-demografinius aspektus atskleidžiantys klausimai; 2) Kūno įvaizdžio nėštumo metu skalė; 3) Suvoktos socialinės paramos skalė; 4) Klausimai atskleidžiantys (ne)palaikančias reakcijas kūno atžvilgiu iš aplinkinių nėštumo metu. Duomenys analizuoti SPSS programa taikant Mann-Whitney testą, Kruskal-Wallis testą ir Spearman koreliacijos koeficientą. Rezultatai: Besilaukiančios moterys, turėjusios 2 ar daugiau gimdymų iki šio nėštumo (H=13,08, p=0,001) ir turinčios vidutinę ar blogą finansinę padėtį (U=4044,00, p=0,016) pasižymėjo žemesne suvokiama parama iš reikšmingo asmens. Vertinant kūno įvaizdžio ypatumus nustatyta, kad savo išvaizda mažiau susirūpinusios buvo didesnėje nėštumo savaitėje esančios moterys (p=0,027). Nustatyta, jog nepasitenkinimą turimomis jėgomis (p=0,004), veido/galvos sritimi (p=0,040), seksualiniu patrauklumu (p=0,032) ir kūno dalimis (p=0,004) daugiau išgyveno moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, o moterys, turinčios vidutinę arba blogą finansinę padėtį, labiau pasitelkė vengiantį elgesį, susijusį su išvaizda (p=0,007). Vertinant suvoktos socialinės paramos aspektus su kūno įvaizdžiu nustatyta, jog moterys, jaučiančios nepasitenkinimą turimomis jėgomis, žemesniais balais vertino gaunamą socialinę paramą iš šeimos (p=0,013), draugų (p=0,019) ir reikšmingo asmens (p=0,013), o moterys, teikiančios pirmenybę išvaizdai, o ne kūno funkcijoms, suvoktą socialinę paramą gaunamą iš šeimos (p=0,036) taip pat vertino žemesniais balais. Moterys, labiau pasitelkiančios vengiantį elgesį (p=0,004) ir labiau nepatenkintos veido ir galvos sritimi (p=0,024), suvoktą socialinę paramą iš reikšmingo asmens vertino žemesniais balais. Nesulaukiamos palaikančios reakcijos bei sulaukiamos nepalaikančios reakcijos kūno atžvilgiu labiausiai veikė seksualinio patrauklumo sutrikdymą (p=0,019; p=0,012) ir vengiančio elgesio susijusio su išvaizda (p=0,030; p=0,019) didėjimą. Išvados: 1. Suvokta socialinė parama iš reikšmingo asmens išryškėjo kaip santykinai didžiausia parama nėštumo metu. 2. Nepasitenkinimas turimomis jėgomis išryškėjo kaip pagrindinė sritis, kelianti susirūpinimą dėl kūno įvaizdžio nėštumo metu. 3. Nustatytos sąsajos tarp konkrečių kūno įvaizdžio aspektų ir suvoktos socialinės paramos rūšių.

Lietuvių kalba: Problema: probleminio interneto naudojimas (PIN) siejasi su žmogaus psichikos sveikatos, fizinės sveikatos problemomis, akademiniais ir socialiniais sunkumais. Pirmo kurso studentai yra aukštos rizikos grupė, nes patiria daugelį PIN rizikos veiksnių. Dėmesingo įsisąmoninimo bruožas (DĮ) galimas PIN apsauginis veiksnys. Ryšys tarp PIN ir DĮ dar nėra pakankamai ištirtas. Tyrimo tikslas: nustatyti PIN ir DĮ bruožo sąsajas tarp pirmo kurso studentų. Metodai: Tyrime dalyvavo 200 LSMU ir VDU pirmo kurso studentų. Į duomenų analizę įtraukti 188. PIN buvo vertinamas „Devynių teiginių probleminio interneto naudojimo klausimynu“ (PIUQ-9; Laconi ir kt., 2019). DĮ buvo vertintas „Penkių aspektų dėmesingo įsisąmoninimo klausimynu“ (FFMQ; Bear ir kt., 2006). Duomenys buvo renkami kontaktiniu būdu apsilankius studentų paskaitose. Statistinei analizei buvo taikoma Chi-square, Student – t, ANOVA, MannWhitnei testai, Spearmano ir Pearsono koreliacijos koeficinetai. Rezultatai: Tarp bendro PIN įverčio ir DĮ nustatytas statistiškai reikšminga vidutinė neigiama koreliacija (r= -0,41; p<0,001). PIN obsesijos subskalė statistiškai reikšmingai neigiamai ir silpnai koreliuoja su tokiais DĮ aspektais, kaip apibūdinimas (ρ= -0,23; p=0,002), sąmoningas veikimas (ρ= -0,36; p<0,001), patirties nevertinimas (ρ= -0,29; p<0,001) ir nereagavimas į patirtį (ρ= -0,18; p=0,013). PIN obsesijos subskalės įverčiai ir DĮ stebėjimas statistiškai reikšmingai susiję nebuvo (ρ=0,07; p=0,376). PIN aplaidumo + kontrolės sutrikimas buvo statistiškai reikšmingai susijęs su visais DĮ aspektais, tai yra stebėjimu (r=0,15; p=0,039), apibūdinimu (r= -0,26; p<0,001), sąmoningu veikimu (r= -0,42; p<0,001), patirties ne vertinimu (r= -0,245; p<0,001) ir nereagavimu į patirtį (r= -0,204; p=0,005). Išvados: žemas DĮ bruožas buvo susijęs su aukšta PIN rizika. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad žemesni DĮ bruožo apibūdinimo, sąmoningo veikimo, patirties nevertinimo ir nereagavimo į patirtį aspektai buvo susiję su aukštesne PIN obsesijos ir aplaidumo + kontrolės sutrikimo rizika.

Problema: Vis didėjant foninės muzikos reikšmei įvairiose žmonių gyvenimo aplinkose, svarbu suprasti jo įtaką žmonių dėmesiui. Mokslinėje literatūroje matomi nevienareikšmiai rezultatai, ir spragos kurias siekiama užpildyti šituo tyrimu. Metodai: eksperimentas buvo atliekamas nuo 2025 m. vasario – 2025 m. Kovo. dalyvavo 30 dalyvių (15 moterų, 15 vyrų), 22–59 m., atrinktų patogiuoju ir „sniego gniūžtės“ metodais. Tiriamieji tyrimo metu skaitė tekstus ir mintyse skaičiavo dviejų kategorijų žodžius (pvz.: „paukščiai“ ir „medžiai“), ir atsakydavo į klausimus susijusius su tekto siužetu, esant skirtingiems garsiniams fonams: Tylai, klasikinei muzikai ir muzikai su žodžiais. Stimulų garsumas buvo ~65 dB Garsinių sąlygų pateikimo eiliškumas buvo subalansuotas naudojant lotyniškąjį kvadratą, tarp užduočių buvo skiriama 3 minučių pertrauka. Tyrimo dalyviai į eksperimentą atvyko du kartus skirtingomis dienomis, antrojo vizito metu taikyta veidrodinė garsinių sąlygų seka. Užduotys buvo pateikiamos naudojant autorių sukurtą kompiuterinę programą, leidžiančią automatiškai pradėti ir baigti matavimus, pateikti klausimus po kiekvieno teksto ir pateikus atsakymus automatiškai pradėti skaičiuoti pertraukos laiką. Tyrimo duomenys buvo analizuojami taikant vaizdo analizę naudojant laboratorijoje esančias kameras ir „Viso“ bei „ObserverXT“ programinę įrangą vertinti akių mirksniai, galvos/kūno judesiai ir veido išraiškų dažnis. Statistiškai reikšmingiems skirtumams ir koreliacijai tikrinti buvo naudoti Mann-Whitney U kriterijus, Spearmano koreliacijos koeficientas bei Friedmano kriterijus. Rezultatai: Vertinant rezultatus nenustatyta statistiškai reikšmingų dėmesio koncentracijos skirtumų tarp skirtingų garsinių stimulų. Tai gali būti aiškinama didesne individualių asmens ypatumų, sensorinio jautrumo ar metodo ribotumų įtaka. Taip pat užduotis, reikalaujanti daug kognityvinių pajėgumų galėjo maksimaliai apkrauti kognityvines sistemas ir garsinis fonas tapo nereikšmingas bendrai vykstančių procesų kontekste („lubų“ efektas). Išvada: Tyrimo rezultatai neparodė statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingų garsinių stimulų.

Tyrimo problema: Garsinis fonas gali tiek pagerinti, tiek sutrikdyti žmogaus dėmesio koncentraciją. Dauguma tyrimų nagrinėja išimtinai baltąjį triukšmą ar bendrai muzikos klausymo poveikį. Šiuo tyrimu siekiama užpildyti literatūros spragas: ištirti rudojo triukšmo, žemesnių dažnių garso, poveikį dėmesiui. Tyrimo dalyviai ir metodai: Eksperimente dalyvavo 30 suaugusių žmonių. Tyrimo dalyviai atliko užduotis penkiomis skirtingo foninio garso sąlygomis: esant tylai, baltajam triukšmui, rudajam triukšmui, muzikai su žodžiais ir klasikinei muzikai. Visų stimulų garsumas buvo ~65 dB. Kiekvienos užduoties metu tyrimo dalyvis skaitydavo tekstą, mintyse skaičiuodavo nurodytų kategorijų žodžius ir perskaitęs atsakydavo į klausimą apie siužetą. Visi tekstai panašios apimties, kiekviename buvo įterpti dviejų skirtingų semantinių kategorijų žodžiai, nuo 5 iki 25 kiekvienoje kategorijoje. Garsinių sąlygų pateikimo eiliškumas buvo subalansuotas naudojant 5x5 lotyniškąjį kvadratą, tarp užduočių buvo daroma 3 minučių pertrauka. Tyrimo dalyviai į eksperimentą atvyko du kartus skirtingomis dienomis, antrojo vizito metu taikyta veidrodinė garsinių sąlygų seka. Užduotys buvo pateikiamos naudojant autorių sukurtą ir specialiai pritaikytą kompiuterinę programą. Rezultatai: Duomenys buvo renkami fiksuojant akių judesius „Tobii Pro“ įranga, kuria buvo registruotas žvilgsnio fiksacijų skaičius ir jų trukmė teksto bei šoninėse zonose. Išvados: Vertinant rezultatus nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp skirtingų garsinių sąlygų. Tai gali būti aiškinama didesne individualių asmens ypatumų, sensorinio jautrumo ar metodo ribotumų įtaka. Taip pat užduotis, reikalaujanti daug kognityvinių pajėgumų, galėjo maksimaliai apkrauti kognityvines sistemas ir garsinis fonas galėjo tapti nereikšmingu bendrai vykstančių procesų kontekste („lubų“ efektas).

Tyrimo problema: jaunų suaugusiųjų amžiui būdingas aktyvus romantinių santykių kūrimas, tačiau šis laikotarpis pasižymi didesniu santykių nestabilumu ir ribota patirtimi. Pastebima, kad romantinio pavydo raiška šiame amžiaus tarpsnyje gali būti intensyvesnė, tačiau moksliniuose šaltiniuose jo sąsajos su pasitenkinimu poros santykiais vertinamos prieštaringai. Nors XX a. pabaigoje romantinis pavydas kaip tiriamasis reiškinys sulaukė mokslininkų dėmesio, pastaruoju metu stebimas šios srities tyrimų sumažėjimas. Lietuvos jaunų suaugusiųjų romantinio pavydo raiška taip pat tirta ribotai. Dėl to šiame tyrime siekiama išsiaiškinti, kaip romantinis pavydas susijęs su jaunų suaugusiųjų pasitenkinimu poros santykiais. Tyrimo metodai: tyrime dalyvavo 18–29 metų jauni suaugusieji (n=202), esantys romantiniuose santykiuose. Duomenys buvo surinkti naudojant internetinę anketą, sudarytą Google Forms platformoje, kuri buvo viešinama socialiniuose tinkluose. Apklausos dalyviai išreiškė informuotą sutikimą pirmame anketos klausime. Romantinio pavydo raiškai įvertinti naudota daugiamatė pavydo skalė (Pfeiffer ir Wong, 1989), apimanti kognityvinio, emocinio ir elgesio pavydo poskales. Pasitenkinimui poros santykiais vertinti naudota V. Čepukienės (2019) pasitenkinimo poros santykiais skalė (PPSS), apimanti bendrą vertinimą bei dvi poskales: emocijų raiškos ir sąveikų dinamikos. Tyrimas buvo vykdomas 2024 m. lapkričio 27 d. – 2025 m. vasario 2 d., gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą (Nr. 2024-BEC2-1200). Taikyta vienmatė ir dvimatė analizė. Dvimatei analizei buvo taikytas t-testas, MannWhitney, Kruskal-Wallis testai, Spearman ρ koreliacija, χ2 testas. Tyrimo rezultatai: pusė tyrimo dalyvių (50,0 proc.) romantinį pavydą nurodė patiriantys vidutinės raiškos. Dažiausiai jis buvo išreiškiamas emocijomis (74,8 proc.) lyginant su tam tikra elgesio arba minčių išraiška. Moterys emocijomis pavydą išreiškė stipriau nei vyrai (t=2,69; p=0,008). Šis stipresnis emocinio pavydo raiškos skirtumas stebimas heteroseksualių tiriamųjų grupėje lyginant su LGBTQ+ grupe (t=2,27; p=0,025). Tyrime nebuvo nustatyta kognityvinio ir elgesio pavydų raiškos skirtumų tarp lyčių (p>0,05). Bet jauni suaugusieji esantys trumpalaikiuose santykiuose pasižymėjo aukštesne romantinio pavydo raiška nei ilgiau draugaujantys tiriamieji (H=7,23; p=0,027). Dauguma tiriamųjų išreiškė aukštą pasitenkinimą poros santykiais, ypač emocijų raiška santykiuose – net 81,7 proc. tiriamųjų pateko į šią aukštos raiškos kategoriją. Moterys taip pat nurodė esančios labiau patenkintos poros santykiais nei vyrai (U=2131,00; p=0,032). Tarp kitų socialinių-demografinių veiksnių, kaip amžiaus, pirmųjų romantinių santykių, gyvenimo kartu statuso arba santykių trukmės, pasitenkinimo poros santykiais skirtumai, nestebimi (p>0,05). Aukštesnė romantinio pavydo raiška buvo susijusi su mažesniu pasitenkinimu poros santykiais (ρ=–0,20; p=0,004). Iš trijų romantinio pavydo raiškos tipų, aukštesnė kognityvinio pavydo raiška lėmė prastesnę emocijų raišką ir poros dinamikos sąveiką, kas mažina bendrą pasitenkinimą poros santykiais (ρ –0,29; p<0,001). Tiek vyrų (ρ –0,52; p=0,002), tiek LGBTQ+ grupės (ρ=–0,48; p=0,001) tiriamiesiems ši sąsaja buvo stipresnė. O emocinis ir elgesio pavydas su pasitenkinimu poros santykiais nebuvo susijęs (p<0,05). Išvada: stipriau patiriamas romantinis pavydas, ypač jo aukštesnė kognityvinė raiška, yra susijusi su mažesniu pasitenkinimu poros santykiais. Raktiniai žodžiai: jauni suaugusieji, romantinis pavydas, pasitenkinimas poros santykiais.