MF Neonatologijos klinika (04.27)

Pastaraisiais dešimtmečiais priešlaikinių gimdymų pasaulyje daugėja, gerėja ir labai neišnešiotų mažesnio nei 28 sav. gestacinio amžiaus naujagimių išgyvenamumas. Tačiau, nustatyta, kad labai mažo gimimo svorio naujagimiams vis dar gresia didelė raidos sutrikimų rizika. Svarbu anksti nustatyti šiuos sutriki¬mus ir pritaikyti intervencines programas. Amplitudinė elektroencefalogramos (aEEG) kreivės pirmosios atspindi bet kokius naujagimio galvos smegenų ar bendrosios būklės pokyčius. Pasaulyje atliekami nauji tyrimai, kuriuose nagrinėjama dar viena aEEG panaudojimo sritis – remiantis pirmosiomis gyvenimo valandomis, paromis, savaitėmis neišnešiotiems nau¬ja¬gimiams registruotų aEEG rezultatais, galima prognozuoti raidos sutrikimo laipsnį kūdikystėje. Šio tyrimo tikslas - nustatyti amplitudine elektroencefalografija registruoto bioelektrinio smegenų aktyvumo prognozinę vertę numatant labai neišnešiotų naujagimių (< 32 sav. gestacinio amžiaus) neurologinę raidą sukakus 12 mėn. koreguo¬tam amžiui (KA). Visiems tiriamiesiems buvo užrašytos aEEG ir atliktos neurosonogramos iki vieno mėnesio amžiaus. Neurologinė raida vertinta kūdikiams sulaukus 12 mėn. KA. Tyrimo rezultatai parodė, kad pirmosios savaitės po gimimo bioelektrinis smegenų aktyvumas turėjo prognozinę vertę numatant 12 mėn. KA kūdikių motorinę raidą, o protinė raida nebuvo susijusi su bioelektriniu smegenų aktyvumu, bet nustatyta sąsaja su atviru arteriniu lataku.

The literature review analyzes different publications from the last 10 years. This review has primarily used Google Scholar, PubMed, the Electronic Resources LSMU Library, and the WHO Review and Evaluation of Sources as its primary electronic databases. using the following keywords: "preterm", "pregnancy", epidemiology of preterm birth, "preterm" and "countries". Criteria for inclusion: full-text articles and published conference abstracts that were suitable for this work. Exclusion criteria include studies written in a language other than English, an unavailable full text, and no relevant abstract. The clinical cases were intended to review the preterm birth rate and its causes in various countries. Results: A total of 34 studies were identified and used to write this review after implementing inclusion and exclusion criteria. Epidemiology, causes, and influencing factors were analyzed. The result showed that over 13 million preterm babies are born prematurely each year. The preterm birth rate ranges from 5% to 18%. It was found that preterm birth is multifactorial in which 70% of the cases are due to spontaneous labor, the other causes include low or high maternal age (lower than 20 or higher than 40), infections, low education level, and race. Furthermore, the findings revealed a significant variation between developed and developing countries, where in developed countries the preterm birth rate is 5.2% while in developing countries it can rise to 10.4% (depending on the country's income).
Conclusions and recommendations: The investigation into preterm birth rates reveals a multifaceted challenge influenced by various factors, including socioeconomic status, maternal age extremes, low education, race, lifestyle choices, and access to healthcare. Low- and middle-income countries bear the highest burden of preterm births, reflecting disparities in the healthcare system and social determinants of health. Addressing these complex determinants requires a new health strategy to improve access to prenatal care, address social inequities, and promote healthy behaviors.

Tikslas: atlikti naujagimių, gimusių Lietuvoje 2011–2021 m. laikotarpiu, perinatalinių centrinės nervų sistemos pažeidimų dažnio analizę. Uždaviniai: 1. Nustatyti naujagimių, gimusių 2011–2021 m. laikotarpiu, perinatalinių centrinės nervų sistemos pažeidimų etiologinį pasiskirstymą ir dažnį Lietuvoje. 2. Nustatyti naujagimių, gimusių Lietuvoje 2011–2021 m. laikotarpiu, perinatalinių centrinės nervų sistemos pažeidimų dažnį priklausomai nuo gestacinio amžiaus. 3. Nustatyti naujagimių, gimusių Lietuvoje 2011–2021 m. laikotarpiu, mirtingumą dėl perinatalinių centrinės nervų sistemos pažeidimų. 4. Nustatyti naujagimių, gimusių Lietuvoje 2011–2021 m. laikotarpiu, mirtingumo dažnį dėl perinatalinių centrinės nervų sistemos pažeidimų priklausomai nuo gimimo stacionaro. Metodika: Šis mokslinis darbas yra retrospektyvusis kohortinis tyrimas. Tyrimo objektas: visi 2011–2021 metų laikotarpyje Lietuvoje gimę gyvi 295 146 naujagimiai. Tyrime nagrinėjami nuasmeninti duomenys apie CNS pažeidimus, gauti iš Higienos instituto išleistų, institucijos internetiniame puslapyje paskelbtų leidinių „Gimimų medicininiai duomenys“ iš 41, 42 ir 43 lentelių. Tiriamieji buvo skirstomi į grupes pagal gestacijos trukmę: išnešioti naujagimiai (gimę 37–41 gestacijos savaitę) ir neišnešioti naujagimiai (gimę 22–36 gestacijos savaitę). Duomenys buvo palyginti tarp dviejų respublikos perinalotogijos centų: Vilniaus ir Kauno bei CNS pažeidimai analizuoti pagal TLK-10 kodus, skirstant į grupes: gimdymo traumos (TLK-10 kodai P10, P11 ir P14); netrauminis kraujavimas į kaukolės vidų (TLK-10 kodas P52); naujagimio traukuliai (TLK-10 kodas P90); naujagimio smegenų veiklos sutrikimai, įskaitant HIE (TLK-10 kodas P91). Statistinė rezultatų analizė atlikta standartiniais programinės įrangos paketais SPSS 29.0, Microsoft Office Exell 2007. Naudoti aprašomosios statistikos metodai. Rezultatų pokyčio procentinė išraiška skaičiuota pagal triskaitę taisyklę: x=(a-b)/a*100 [%], kur a – didesnysis rezultatas; b – mažesnysis rezultatas; x – pokytis procentais. Jei pokyčio rezultatas buvo daugiau nei 100 proc., jis buvo išreikštas kartais. Kiekybinių duomenų sąsajų įvertinimui naudotas Pearson testas, ranginių duomenų – Spearman testas, bei koreliacijos galios koficientas (rs). Rezultatai vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai klaidos tikimybė p<0,05.

Rezultatai: Lietuvoje perinatalinių CNS pažeidimų 2011–2021 m. laikotarpiu sumažėjo reikšmingai 15,2 proc., nuo 25,6‰ iki 21,7‰ gyvų gimusių naujagimių (p=0,02). Visoje Lietuvoje perinatalinių CNS pažeidimų dėl gimdymo traumų sumažėjo 57,1 proc., nuo 1,4‰ iki 0,6‰ gyvų gimusių naujagimių statistiškai reikšmingai (p=0,046). Perinatalinių CNS pažeidimų dėl netrauminio kraujavimo į kaukolės vidų dažnis reikšmingai nekito. Lietuvoje perinatalinių traukulių atvejų padidėjo nuo 0,4‰ iki 1,5‰ statistiškai reikšmingai (p=0,012). Perinatalinių kitų smegenų veiklos sutrikimų, įskaitant HIE, dažnis reikšmingai nekito. Išnešiotų naujagimių perinatalinių CNS pažeidimų sumažėjo nuo 15,8 ‰ iki 12,8‰ statistiškai reikšmingai (p=0,02). Neišnešiotų naujagimių perinatalinių CNS pažeidimų dažnis reikšmingai nekito. Tuo pačiu laikotarpiu Kauno PC perinatalinių CNS pažeidimų per 11 metų sumažėjo 18,4 proc., nuo 22,3‰ iki 18,2‰ gyvų gimusių naujagimių statistiškai reikšmingai (p=0,013). Vilniaus PC naujagimių perinatalinio CNS pažeidimų dažnis reikšmingai nekito. Lietuvoje perinatalinis mirtingumas dėl CNS pažeidimų per 11 metų statistiškai nekito. Kauno PC perinatalinis mirtingumas dėl CNS pažeidimų sumažėjo nuo 0,6‰ iki 0,3‰ statistiškai reikšmingai (p=0,013). Vilniaus PC perinatalinis mirtingumas dėl CNS pažeidimų reikšmingai nekito. Išvados:

1. Perinataliniu laikotarpiu CNS pažeidimų dažnis 2011–2021 metais Lietuvoje statistiškai reikšmingai sumažėjo (p=0,02). Pagal CNS pažeidimų priežastis (TLK-10 diagnozes) Lietuvoje statistiškai reikšmingi pokyčiai nustatyti: sumažėjo gimdymo traumų (p=0,046); padidėjo naujagimių traukulių (p=0,012). Kitų perinatalinio laikotarpio CNS pažeidimų Lietuvoje tokių, kaip netrauminiai kraujavimai į kaukolės vidų, kiti naujagimio smegenų veiklos sutrikimai, įskaitant HIE, dažnis statistiškai reikšmingai nepakito.
2. Išnešiotų naujagimių CNS pažeidimų dažnis perinataliniu laikotarpiu 2011–2021 metais Lietuvoje statistiškai reikšmingai sumažėjo (p=0,02). Neišnešiotų naujagimių CNS pažeidimų dažnis statistiškai reikšmingai nepakito. Pagal CNS pažeidimo priežastis (pagal TLK-10 diagnozes) išnešiotų ir neišnešiotų naujagimių traukulių padidėjo (p=0,003; p=0,01); neišnešiotų naujagimių kitų naujagimio smegenų veiklos sutrikimų, įskaitant HIE padidėjo (p=0,011)
3. 2011–2021 m. laikotarpiu perinatalinis mirtingumas nuo CNS pažeidimų statistiškai reikšmingai nekito ir svyravo 0,5–0,3‰ ribose. Išnešiotų naujagimių perinatalinis mirtingumas dėl CNS pažeidimų statistiškai reikšmingai nepakito. Neišnešiotų naujagimių perinatalinis mirtingumas dėl CNS pažeidimų statistiškai reikšmingai sumažėjo nuo 7,4 iki 1,7 ‰ (p=0,043).
4. Lietuvoje 2011–2021m. CNS pažeidimų dažnis pagal gimdymo stacionarą pakito: Kauno PC sumažėjo statistiškai reikšminai (p=0,008), Vilniaus PC sumažėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas (p=0,318). Pagal CNS pažeidimo priežastis (TLK-10 diagnozes) statistiškai reikšmingi pokyčiai nustatyti: Vilniaus PC sumažėjo gimdymo traumų (p=0,02); Kauno PC sumažėjo netrauminių kraujavimų į kaukolės vidų (p=0,0168); abiejuose PC padidėjo naujagimio traukulių (VPC p=0,005; KPC p=0,015) ir sumažėjo kitų naujagimio smegenų veiklos sutrikimų, įskaitant HIE, (p=0,015; p=0,045 atitinkamai). Perinatalinis mirtingumas dėl CNS patologijos Vilniaus PC reikšmingai nepakito (p=0,241), Kauno PC statistiškai reikšmingai sumažėjo (p=0,04).

Author: Roaa Izzeldin Elmahi Title of thesis: Changes in Preterm Birth Rates During the Period of the Covid-19 Pandemic. Aim: To evaluate the available data on the rate of preterm births in different countries during the COVID-19 global pandemic. Background: The COVID-19 pandemic posed many challenges to healthcare systems around the world and caused significant changes in the way healthcare was delivered. To control the spread of the novel virus, telemedicine, social distancing, and restrictions were implemented on non-emergency medical appointments and procedures. These adjustments changed the way care was delivered in various medical specialties, including obstetrics and neonatal care. Changes such as fewer antenatal checkups and stressors associated with the pandemic may have affected maternal and neonatal outcomes, particularly in preterm birth rates. Several studies on the changes in preterm birth rates during the pandemic have reported some reductions, while others found no significant impact. Understanding the extent and underlying factors of these changes is essential in improving maternal and neonatal care and for preparing for similar crises in the future. This systematic review aims to evaluate the current evidence on changes in preterm birth rates during the COVID-19 pandemic. During the assessment of the changed preterm labour rates, this review will also explore the links between economic factors, settings, and pandemic-related measures. Methodology: This systematic review was conducted from December 2023 to March 2024. This research was conducted following PRISMA guidelines. This review focuses on articles that analyzed the changes in maternal and neonatal outcomes during the COVID-19 pandemic. The search for different articles was done using different databases: Pubmed, Web of Science, and Cochrane. After searching through the database, articles that fulfilled the inclusion criteria and did not meet the exclusion criteria were included in the analysis. A total of 60 articles were included in this systematic review. Analyses for risk of bias in these articles followed the Newcastle-Ottawa Scale in this review. Participants: Participants were those who delivered before the COVID-19 pandemic vs during. Results: A total of 60 studies were included in this systematic review. Thirty-six out of sixty studies have found a significant change in the preterm labor rates in their study settings (60%), twenty- six found a decrease in preterm rates while thirteen found an increase. 16 countries out of 24 had experienced a change in preterm labor in this review. Regarding the economic status that saw a change in PTB, 76.7% of the high-income countries saw a decrease in PTB instead of an increase while middle-income countries saw an increase in PTB labor (80% out of all the studies in this review with a significant change in PTB). Only 8 studies saw a change in extremely PTB (<28 weeks) with 75% seeing a decrease in rates, 6 studies saw a change in very preterm (28-32 weeks), with 100% seeing a decrease in rates, and 8 studies saw a change in Moderate to late preterm (32-37 weeks) with 87.5% of them seeing a decrease. Regarding the study setting, the percentage of PTB decreasing was the same when compared to the facility, regional, and national levels (66.5% vs 62.5% vs 75%, respectfully) Conclusion: This systematic review provides a comprehensive analysis of the changes in preterm birth rates during the COVID-19 pandemic, including across various countries and income levels. The results indicate that many high-income countries experienced a reduction in preterm birth rates during the pandemic, evenly distributed extreme preterm (<28 weeks), very preterm (28-32 weeks), and moderate to late preterm (32-37 weeks) labor. However, middle-income countries that were included in this study saw an increase in preterm births. These findings suggest that the pandemic's impact on preterm birth rates varies depending on economic factors and how the healthcare systems respond to pandemics. These findings highlight the importance of further research to understand the factors contributing to these changes and guide healthcare strategies and policies for future global crises. However, further investigations are needed to closely analyze which factors had the strongest influence.

Justina Masionytė ,,Veiksniai, kurie turi įtakos vėlyvų neišnešiotų naujagimių hiperbilirubinemijai“. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti vėlyvų neišnešiotų naujagimių hiperbilirubinemijai įtaką turinčius veiksnius. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti motinos veiksnių įtaką naujagimių hiperbilirubinemijos atsiradimui. 2. Išanalizuoti naujagimio veiksnių įtaką hiperbilirubinemijos atsiradimui. 3. Įvertinti sąsajas tarp hiperbilirubinemijos pasireiškimo laiko ir naujagimio bei motinos veiksnių. 4. Palyginti vėlyvų neišnešiotų naujagimių gestacinio amžiaus įtaką hiperbilirubinemijos išsivystymui. Tyrimo metodai ir dalyviai: Atlikta retrospektyvi ligos istorijų analizė. Gautas LSMU bioetikos centro pritarimas Nr. BEC–MF–43. Tyrimui atrinktos vėlyvų neišnešiotų naujagimių ligos istorijos (34 – 36 savaičių), gimusių nuo 2022 metų spalio 1 dienos iki 2023 metų spalio 1 dienos. Į tyrimą buvo įtraukta 189 naujagimių duomenys. Ligos istorijose buvo renkami motinos, nėštumo, gimdymo bei naujagimio duomenys. Vėliau atlikta surinktų duomenų statistinė analizė. Rezultatai: Hiperbilirubinemija pasireiškė 109 naujagimiams (58%), o 80 (42%) nesirgo. Motinos veiksniai neturėjo reikšmingos įtakos hiperbilirubinemijos pasireiškimui. Naujagimiai, kuriems pasireiškė hiperbilirubinemija, buvo mažesnio svorio (p = 0,009). Nustatyta, kad kvėpavimo sutrikimo sindromas statistiškai reikšmingai siejasi su hiperbilirubinemijos pasireiškimu (p = 0,037). Naujagimiams, kurie gimė natūraliais takais, turėjo kraujosruvų arba žindyti per pirmąsias 2 h po gimimo, gelta pasireiškė anksčiau (p < 0,001, p = 0,039, p = 0,004 ). Nustatyta, kad 34 sav. gestacijos amžiaus naujagimiai dažniau sirgo gelta nei nesirgo (p = 0,006). Išvados: 1. Motinos veiksniai neturėjo reikšmingos įtakos vėlyvų neišnešiotų naujagimių hiperbilirubinemijos pasireiškimui. 2. Vėlyvi neišnešioti naujagimiai, kuriems diagnozuota gelta, buvo reikšmingai mažesnio svorio ir dažniau sirgo kvėpavimo sutrikimo sindromu, lyginant su sveikų naujagimių grupe. 3. Vėlyviems neišnešiotiems naujagimiams gimusiems natūraliais takais, žindytiems per pirmas 2 h po gimimo, turintiems kraujosruvų, gelta diagnozuojama reikšmingai anksčiau. 4. 34 nėštumo savaičių naujagimiams gelta diagnozuojama reikšmingai dažniau nei 35-36 gesacijos savaičių naujagimiams.

Darbo autorius. Dagna Karakaitė. Darbo pavadinimas. Neišnešiotų naujagimių pneumotoraksas: trečio lygio ligoninės trejų metų patirtis. Tikslas. Nustatyti neišnešiotų naujagimių pneumotorakso pasireiškimo ypatumus 2019–2021 metais Kauno klinikose. Uždaviniai. Nustatyti pneumotorakso paplitimą tarp neišnešiotų naujagimių, gydytų Kauno klinikose 2019–2021 metais. Įvertinti neišnešiotų naujagimių, gydytų Kauno klinikose 2019–2021 metais ir sirgusių pneumotoraksu, išeitis. Nustatyti rizikos veiksnius, turinčius įtakos neišnešiotų naujagimių, gydytų Kauno klinikose 2019–2021 metais, pneumotoraksui atsirasti. Įvertinti rizikos veiksnių bei taikyto gydymo įtaką neišnešiotų naujagimių, gydytų Kauno klinikose 2019–2021 metais, pneumotorakso baigtims. Metodai ir dalyviai. Retrospektyviame tyrime išanalizuoti 93 neišnešiotų naujagimių, gydytų Kauno klinikose Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje 2019–2021 metais, ligos istorijų duomenys. 31 naujagimis, sirgęs pneumotoraksu, ir 62 – nesirgę. Rezultatai. 31 neišnešiotas naujagimis sirgo pneumotoraksu (58,1% berniukai), gimimo amžiaus mediana (sav.) – 33 (28–35), o svorio (g) – 2120 (1106–2550). Didžioji dalis priklausė aukštų įvertinimų pagal Apgar skalę (7–10b.) po 1 minutės grupei (N=21, 67,7%). 80,6% tiriamosios grupės naujagimių išgyveno. 29,1% sirgusių ir 8,1% nesirgusių naujagimių mamų buvo diagnozuota vaisiaus vandenų patologija (mekonijus vaisiaus vandenyse ir vaisiaus vandenų kiekio pokyčiai (an-/oligo-/polihidramnionas)) (χ2=6,986; lls=1; p=0,008). 74,2% pacientų buvo nustatytas vienpusis pneumotoraksas. Esant vienpusiam dešiniajam pneumotoraksui daugiau naujagimių mirė (p=0,016). 64,5% pacientų buvo gydyti konservatyviai, daugiau sirgusiųjų išgyveno, kai buvo taikytas šis gydymo metodas (p=0,009). Statistiškai reikšmingas skirtumas rastas tarp sirgusiųjų išeičių (išgyveno/mirė) ir CPAP naudojimo (p=0,019) bei Apgar įvertinimo po 1 min (p=0,025). Išvados. Vaisiaus vandenų patologija nėštumo metu turėjo įtakos susirgti pneumotoraksu naujagimystėje (p=0,004). Gydymas taikant CPAP terapiją ir Apgar aukštas įvertinimas po 1 minutės susiję su didesniu sirgusiųjų išgyvenamumu (p<0,05), o vienpusis dešinysis pneumotoraksas – su naujagimių mirtimi (p=0,016). Daugiau sirgusiųjų išgyveno, kai buvo skirtas konservatyvus gydymas (p=0,009).

Darbo tikslas: Nustatyti deguonies terapijos trukmę neišnešiotiems <31 sav. gestacinio amžiaus (GA), <1500 g gimimo svorio (GS) naujagimiams ir įvertinti BPD dažnį. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti BPD dažnį tarp tiriamos grupės naujagimių. 2. Palyginti BPD dažnį tarp naujagimių, kuriems buvo taikoma deguonies terapija, vertinant BPD diagnostikos kriterijus, vadovaujantis skirtingais apibrėžimais. 3. Palyginti deguonies terapijos trukmę tarp naujagimių, kuriems diagnozuota BPD ir naujagimių, kuriems BPD nediagnozuota. 4. Palyginti deguonies terapijos trukmę tarp skirtingo gestacinio amžiaus naujagimių, sergančių bronchoplautine displazija. Metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas <31 savaitės gestacinio amžiaus (GA), <1500 g gimimo svorio (GS) naujagimių, gydytų LSMUL KK Neonatologijos klinikoje 2017-2021 metais. Iš viso 407 naujagimiai. Duomenys rinkti iš NITS registro ir ligos istorijų. Buvo vertintas gestacinis amžius, gimimo svoris, BPD nustatymas, remiantis senuoju (2001 m. NICHHD) ir naujuoju (2019 m. Jensen) kriterijais, deguonies terapijos trukmė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinių programų rinkinio IBM SPSS Statistics 29.0.2.0 versiją. Statistiniam ryšiui vertinti buvo naudojamas Mann Whitney U testas, dažnių lentelės ir statistinis reikšmingumas (p). Statistiškai reikšmingais laikyti duomenys, kurių p <0,05. Vertinamas šansų santykis (ŠS) [95% PI – pasikliautinis intervalas]. Rezultatai: BPD išsivystė 10,57 proc. tiriamųjų naujagimių, remiantis naujaisiais BPD diagnostikos kriterijais. Senuoju BPD kriterijumi, BPD patvirtinta 27,03 proc. tirtų neišnešiotų naujagimių. Lyginant su senuoju kriterijumi, naujuoju diagnozuotas mažesnis procentas naujagimių, sergančių BPD (p <0,01). Pagal naująjį BPD diagnostikos kriterijų, tarp naujagimių, kuriems BPD buvo diagnozuota ir naujagimių, kuriems BPD nebuvo diagnozuota, deguonies terapijos trukmė statistiškai reikšmingai skyrėsi (p <0,001). Naujagimiams, kuriems BPD buvo diagnozuota, vertinant pagal abu kriterijus, deguonies terapijos vidutinė trukmė buvo didesnė, nei naujagimiams, kuriems BPD buvo nediagnozuota. Pagal naująjį BPD diagnostikos kriterijų, tarp naujagimių, kuriems BPD buvo diagnozuota ir gestacinis amžius buvo 22-28 savaitės, bei gestacinis amžius buvo 28-30 savaičių, deguonies terapijos trukmė statistiškai reikšmingai skyrėsi (p <0,001). Naujagimiams, kuriems diagnozuota BPD, gimusiems 22-27 sav. GA, vidutinė deguonies terapijos trukmė buvo didesnė, nei 28-30 sav. GA. Išvados: 1. BPD dažnis <31 savaitės gestacinio amžiaus gimusių naujagimių tarpe yra 10,57 proc., lyginant su BPD nesergančiais, kurie sudaro 68,3 proc. tiriamųjų. 2. Lyginant BPD sergančius pagal naująjį ir senąjį BPD diagnostikos kriterijus, sergančiųjų BPD pagal naująjį kriterijų yra mažiau (10,57 proc.) negu sergančiųjų BPD pagal senąjį kriterijų (27,03 proc.). 3. Remiantis naujuoju BPD diagnostikos kriterijumi, deguonies terapijos trukmė naujagimiams, kuriems diagnozuota BPD, buvo ilgesnė negu naujagimiams, kuriems BPD buvo nediagnozuota. Pagal senąjį kriterijų, deguonies terapijos trukmė naujagimiams, kuriems diagnozuota BPD, taip pat statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo naujagimių, kuriems BPD nediagnozuota. 4. Naujagimiams, kuriems BPD diagnozuota, remiantis naujuoju kriterijumi, 28-30 sav. GA grupėje deguonies terapijos trukmė buvo mažesnė negu 22-27 sav. GA grupėje. Naujagimiams, kuriems BPD diagnozuota, remiantis senuoju kriterijumi, 28-30 sav. GA grupėje deguonies terapijos trukmė buvo mažesnė negu 22-27 sav. GA grupėje.

Late onset neonatal pneumonia is a serious lower respiratory tract infection defined by the onset of symptoms 3 days after birth. It is a pathology frequently observed in neonatal intensive care units commonly associated with mechanical ventilation (VAP) and insufficient development of the neonate’s lung making it highly susceptible to infections. Late onset neonatal pneumonia accounts for significant mortality and morbidity rates, often due to difficulties in detecting the causative microorganism making the identification of appropriate treatment especially hard. In the following, risk factors for the development of late onset neonatal pneumonia will be evaluated. This should improve the understanding of causative and preventative factors, allowing a risk stratification of neonates. Furthermore, rates of the most common causative microorganisms will be compared to identify the microorganism with the highest prevalence. The importance of precise identification of causative microorganisms lies within the ability to optimise antibiotic treatment regimens and further decrease the mortality of this debilitating disease. Therefore, this systematic review aims to enhance the understanding of VAP, minimise its occurrence and enhance treatment outcomes.

Aim: This review aims to analyze literature to find the association between blood transfusion and necrotizing enterocolitis in premature neonates. Objectives:

1. To evaluate which factors, influence the development of necrotizing enterocolitis (NEC) in neonates.
2. To analyze whether feeding before blood transfusion has any effect on the development of NEC in neonates.
3. To evaluate the association between severe anemia and NEC in neonates. Methodology: The study was performed according to the PRISMA guidelines between February 2, 2023, and October 11, 2023. Relevant research was gathered from the PubMed database, and a primary search was then conducted using the keywords “Necrotizing enterocolitis” or “NEC” AND “Blood transfusion in neonates” or “in preterm baby” or “in prematurity”. Subsequently, filters such as English language and publication within the last 10 years were applied, and the remaining articles underwent manual screening based on the inclusion and exclusion criteria, resulting in the inclusion of 10 articles in the research. Results: 10 articles were reviewed, that consisted mostly of retrospective studies – either cohort or case-control. Two of the studies either case-control study or prospective single-center randomized controlled studies. The reviewed articles represented 3,859 patients. The studies evaluated the association between NEC, feeding, and blood transfusion by analyzing different feeding regimens. Other studies assessed factors influencing the development of NEC, particularly its association with blood transfusion and anemia.
   Conclusions: 1. The development of NEC in premature infants is influenced by factors such as low gestational age and birth weight, which contribute to the vulnerability of their underdeveloped gastrointestinal tracts. Furthermore, the role of blood transfusion in NEC development remains debated. Some studies suggest a significant correlation after day of life 14, while others do not find such a connection. 2. Some research suggests that withholding feeding during a blood transfusion decreases the risk of NEC and transfusion-associated necrotizing enterocolitis (TANEC), while others disagree. The introduction of the standardized slow enteral feeding (SSEF) protocol has shown promising results, but further studies are needed to fully understand its effectiveness in reducing the incidence of NEC and TANEC. 3. Severe anemia poses a risk of developing NEC in very low birth weight infants; therefore, early prevention and treatment of anemia may decrease the rate of NEC. However, uncertainty remains regarding whether anemia independently contributes to the risk of NEC, as infants with NEC diagnosis often have concurrent anemia.

Autorė: Julija Usytė Darbo pavadinimas: Vitamino K stokos įtaka naujagimių hemoraginės ligos išraiškai. Tyrimo tikslas: įvertinti naujagimių hemoraginės ligos ir vitamino K stokos sąsają, šios ligos rizikos veiksnius, klinikinę diagnostiką ir gydymo taktiką. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti, kokią įtaką naujagimių hemoraginei ligai turi mamos gyvenimo būdas, nėštumo metu vartoti medikamentai ir nėštumo eiga.
2. Įvertinti naujagimių, kuriems nustatyta hemoraginė naujagimių liga, krešėjimo rodiklius kraujyje ir jų koreliaciją su hemoragine liga.
3. Išsiaiškinti naujagimių hemoraginės ligos klinikinę išraišką ir gydymo metodus, taikomus klinikinėje praktikoje.
4. Pagrįsti klinikinėje praktikoje naudojamų prevencijos priemonių efektyvumą, siekiant išvengti naujagimių hemoraginės ligos. Tyrimo metodas: restrospektyvinė nuasmenintų dokumentų analizė. Tyrimui buvo naudojamos 2013 – 2022 m. gimusių naujagimių ligų istorijos pagal TLK-10-AM kodus P52, P53 ir P54. Į tyrimą buvo įtrauktos tik tų pacientų ligų istorijos, kurių tėvai yra davę sutikimą ligų istorijų duomenis naudoti moksliniais tikslais. Tyrimo dalyviai: naujagimiai ir jų nuasmeninti sveikatos duomenys, prieinami ligų istorijose, pagal TLK-10-AM kodus P52, P53 ir P54. Tyrimo rezultatai: Tirtųjų naujagimių lytis, gestacijos amžius, gimimo svoris ar amžius, kada pasireiškė liga, tyrimui buvo statistiškai nereikšmingi. 10% tirtų naujagimių, kuriems buvo nustatyta hemoraginė liga, nebuvo gavę profilaktinės vitamino K dozės iškart po gimimo. 50% naujagimių pasireiškė klasikinis hemoraginės ligos tipas, o dažniausia ligos išraiška buvo kraujavimas iš virškinamojo trakto. 76,7% hemoragine liga sergančių naujagimių užteko gydymo skirtingų dozių vitamino K injekcijomis. Daugumai pacientų laboratoriniuose kraujo tyrimuose stebėtas SPA laiko, TNS ir ADTL pailgėjimas, SPA aktyvumo sumažėjimas, o fibrinogeno koncentracija buvo normos ribose, bendras kraujo tyrimas (BKT) buvo normos ribose arba turėjo anemijai būdingų požymių. 60% tiriamųjų buvo maitinami mamos pienu. Tyrimo išvados:
5. Naujagimių hemoraginės ligos atsiradimą gali nulemti kai kurios mamos ligos ir dėl jų vartojami vaistai, tokie kaip vaistai epilepsijai, tuberkuliozei gydyti, vitamino K antagonistai ar antimikrobiniai vaistai. Taip pat šios ligos atsiradimui įtakos turi kai kurios rizikingos nėštumo būklės – preeklampsija, sulėtėjęs vaisiaus augimas gimdoje ar placentos funkcijos sutrikimai.
6. Naujagimiams, kuriems pasireiškė kraujavimas dėl vitamino K stokos, bendrasis kraujo tyrimas buvo be pokyčių, tačiau esant gausesniam ar ilgesniam kraujavimui gali būti stebimi anemijai būdingi pokyčiai. Kraujo krešumo rodikliuose buvo stebėti pakitimai: pailgėję SPA laikas, TNS ir ADTL, sumažėjęs SPA aktyvumas, fibrinogeno koncentracija išlieka normos ribose.
7. Naujagimių hemoraginė liga dažniausiai pasireiškia kraujavimu iš virškinamojo trakto, poodiniu arba intrakranijiniu kraujavimu. Šiai ligai, priklausomai nuo jos sunkumo ir naujagimio būklės, gali būti taikomas gydymas vitamino K1 injekcijomis - koreguojant injekcijų dozes, o esant sunkesnei ligos formai – taikomas gydymas kraujo produktais.
8. Hemoraginės naujagimių ligos prevencijai yra taikoma profilaktinė priemonė – vitamino K1 1 mg injekcija naujagimiui į raumenis iškart po gimimo. Ši priemonė reikšmingai mažina kraujavimo, dėl vitamino K stokos, atvejų skaičių. Tyrimo rekomendacijos: Siekiant išvengti pavojaus naujagimio sveikatai ir gyvybei dėl hemoraginės ligos, būtina taikyti profilaktinę vitamino K1 injekciją naujagimiui į raumenis iškart po gimimo. Dažnėjant atvejų, kai tėvai atsisako šios profilaktinės priemonės, turi būti didinamas tėvų švietimas šios ligos tema ir tėvai turi būti plačiau supažindinami su hemoragine liga, galima jos išraiška, gydymo būdais ir esama profilaktine priemone, jos metodika bei svarba.