MF Gastroenterologijos klinika (04.19)

Pasikartojančios Clostridioides difficile infekcijos gydymas kelia didelių klinikinių iššūkių, nes gydymas antibiotikais dažnai lemia tik trumpalaikį simptomų palengvėjimą ir neturi pakankamo ilgalaikio gydomojo poveikio. Ieškant būdų kaip sumažinti pasikartojančių infekcijų dažnį buvo atkreiptas dėmesys į žarnyno mikrobiotos transplantaciją. Literatūroje vis daugiau įrodymų, kad mikrobiotos transplantacija po gydymo antibiotikais sumažina Clostridioides difficile infekcijos recidyvų skaičių ir mažina sergančiųjų mirtingumą. Nepaisant daug žadančių pradinių rezultatų, tebevyksta diskusijos dėl tinkamiausio procedūros atlikimo metodo, jos klinikinio efektyvumo bei ilgalaikio saugumo. Šios disertacijos tikslas yra įvertinti žarnyno mikrobiotos transplantacijos efektyvumą ir ilgalaikį saugumą gydant pasikartojančią Clostridioides difficile infekciją, naudojant du skirtingus viršutinio virškinamojo kanalo transplantacijos metodus. Tyrimo uždaviniai buvo įvertinti žarnyno mikrobiotos transplantacijos efektyvumą, kai procedūra atliekama per enterinį zondą arba naudojant geriamąsias šaldytas kapsules. Taip pat buvo lyginimas abiejų metodų pirminis efektyvumas bei vertinamas žarnyno mikrobiotos transplantacijos ilgalaikis saugumas. Šios disertacijos rezultatai rodo, kad žarnyno mikrobiotos transplantacija, atliekama per viršutinį virškinamąjį kanalą enteriniu zondu, arba kapsulėmis, yra veiksminga gydant pasikartojančią Clostridioides difficile infekciją. Pirminis efektyvumas siekia iki 80 proc., o pakartotinės procedūros pagerina infekcijos gydymo rezultatus. Taip pat nustatyta, kad žarnyno mikrobiotos transplantacija per viršutinį virškinimo kanalą yra saugus gydymo metodas. Tyrimo metu nebuvo stebėta sunkių ar gyvybei grėsmingų šalutinių reiškinių, o atliekant ilgalaikį pacientų stebėjimą nebuvo fiksuota naujų su žarnyno mikrobiotos transplantacijos susijusių patologijų.

Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti uždegimo mediatorių ir mikroRNR molekulių tinkamumą kepenų ląstelių karcinomos neinvazinei diagnostikai, gydymo veiksmingumui bei ligos prognozei vertinti. Atlikta uždegimo mediatorių, tokių kaip IL-6, IL-8, IL-10, FABP2, LPS, VEGF, ir mikroRNR transkriptomo analizė. Tyrimo rezultatai patvirtino potencialią IL-6 ir IL-8 vertę kaip biožymenų, padedančių patikimai vertinti kepenų ląstelių karcinoma sergančių pacientų išgyvenamumo, kepenų funkcijos dekompensacijos ir gydymo veiksmingumo prognozę. Nustatyta, kad mikroRNR profiliai reikšmingai skiriasi, lyginant naujai diagnozuota liga sergančius pacientus ir sveikus asmenis. Tam tikros mikroRNR molekulės gali būti svarbios kaip biožymenys kepenų ląstelių diagnostikai, pacientų išgyvenamumui ir gydymo veiksmingumui vertinti. Išskirtina viena mikroRNR (hsa-miR-215-5p), kuri reikšmingai padeda prognozuoti pacientų išgyvenamumą ir yra susijusi su šios ligos gydymu.

Nutukimo liga serga 13 proc. suaugusių pasaulio gyventojų. Per pastaruosius keturis dešimtmečius nutukimo ligos dažnis išaugo tris kartus [1]. Chirurginis gydymas yra laikomas veiksmingiausiu morbidinio nutukimo ir su juo susijusių lėtinių ligų gydymo metodu, gerinančiu gyvenimo kokybę bei ilginančiu jo trukmę [2]. Skrandžio apylankos operacija (SAO) (angl. Roux-en-Y gastric bypass) yra viena iš dažniausiai atliekamų operacijų dėl ženklių svorio netekimo rezultatų. Tačiau nutukimas yra lėtinė liga, kuri gali recidyvuoti. Svorio grįžimas (SG) išlieka aktuali problema net ir po bariatrinės/metabolinės operacijos, su tuo tenka susidurti 20–35 proc. pacientų [3]. Vertinant temos aktualumą išsikeltas disertacijos tikslas: įvertinti veiksnius, turinčius įtakos svorio mažėjimui, numesto svorio grįžimui ir gyvenimo kokybei (GK) ilgalaikės perspektyvos požiūriu po SAO, atliktos morbidiniu nutukimu sergantiems pacientams, bei įvertinti gyvenimo būdo modifikavimo ir kognityvinės elgsenos terapijos (KET) efektyvumą gydant reikšmingą numesto SG. Pirmoje darbo dalyje konstatuojama, jog, įvertinus priešoperacinio svorio, valgymo elgsenos ir emocijų, virškinimo trakto simptomų, psichinės sveikatos būklės įtaką ilgalaikiam SG bei gyvenimo kokybei po SAO, buvo nustatyta, kad praėjus 12-ai metų po SAO vidutinis %SG buvo 32,24 (19,4), o 76,6 proc. pacientų nurodė gerą arba labai gerą gyvenimo kokybę. Grazingas buvo reikšmingai susijęs tiek su SG (GS 17,41 (7,61, 27,21), p = 0,001), tiek su blogesne GK (GS –0,97 (–1,72, –0,22), p = 0,013), tuo tarpu pilvo skausmo dažnis, pasireiškiantis kartą ar dažniau per mėnesį, buvo siejamas tik su suprastėjusia gyvenimo kokybe (GS –1,82 (–2,79, –0,85), p = 0,001). Antroje dalyje, ištyrus COVID-19 pandemijos įtaką artimojo periodo pooperaciniams rezultatams bei GK, nustatyta, jog COVID-19 pandemija neturėjo įtakos svorio kritimo rezultatams artimuoju periodu po SAO. Tačiau, praėjus vieniems metams, pacientai, operuoti pandemijos metu, buvo linkę užkandžiauti dažniau – 79,2 proc. palyginti su 28,7 proc., p < 0,0001, o su psichine sveikata susijusi GK ir socialinė veikla buvo prastesnė. Trečioje dalyje pateikiama, jog įvertinus pacientų su reikšmingu SG po SAO gyvenimo būdo pokyčių ir dėmesingumu pagrįstos kognityvinės elgsenos terapijos gydymo efektyvumą, nustatyta, kad sąmoningumu pagrįsta KET reikšmingai sumažino priklausomybės nuo maisto balą, t.y. nuo 2,09 (0,83) iki 1,18 (1,08), p = 0,026, taip pat pastebėtas baltymų suvartojimo padidėjimas. KET grupės pacientams buvo nustatyta ryškesnė svorio mažėjimo tendencija. Be to, sąmoningumu pagrįsta KET pastebimai sumažino tyrimo dalyvių susirūpinimą dėl valgymo, svorio ir kūno formos. Apibendrinant, šiame darbe pateikiamas kelias, padedantis atskleisti problemą, ir siūlomas pradinis gydymo metodas sprendžiant SG klausimus.

Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti cirkuliuojančios kraujo mikrobiotos profilį pacientams, sergantiems kepenų ciroze ir kepenų ląstelių karcinoma, bei įvertinti žarnyno mikrobiotos modifikavimo poveikį hepatinės encefalopatijos gydymui. Tyrime išsamiai analizuojama pacientų, sergančių kepenų ciroze, portine hipertenzija ir kepenų ląstelių karcinoma, cirkuliuojanti kraujo mikrobiota, kuri atspindi trūkstamą molekulinį sluoksnį tarp žarnyno mikrobiotos pokyčių, bakterijų translokacijos, uždegimo ir ligos progresavimo. Identifikuotos bakterijos, susijusios su portinės hipertenzijos sunkumu, pažengusia kepenų liga bei kepenų ląstelių karcinoma, įvertintas cirkuliuojančios kraujo mikrobiotos, kaip neinvazinio kepenų ląstelių karcinomos žymens potencialas. Pateiktas sterilaus išmatų filtrato perkėlimo procedūros saugumo profilis bei poveikis žarnyno mikrobiotai ir hepatinės encefalopatijos klinikiniams parametrams. Studijose pateikiami duomenys suteikia svarbių žinių apie procesus, vykstančius dėl žarnyno mikrobiotos pokyčių, mikrobiotos ir/arba jos komponentų translokacijos, kepenų uždegimo ir ligos progresavimo sekoje.

Author: Rony Chaaya Title: Fecal Microbiota Transplantation (FMT): Current Evidence and Future Directions. Aim: To discuss current clinical application of fecal microbiota transplantation, along with its future directions in managing diseases associated with gut microbiota dysbiosis. Objectives: 1. To explore the mechanism of action and clinical efficacy of fecal microbiota transplantation. 2. To discuss current clinical application of fecal microbiota transplantation. 3. To address future directions of fecal microbiota transplantation in managing diseases associated with gut microbiota dysbiosis. Applied methods: This evaluation was carried out in accordance with recommendations of the systematic literature review PRISMA. The information sources were electronically searched at the PubMed, Science Direct, Springer Link, and Google Scholar databases. The following search terms and their combinations were used to discover relevant publications from the databases listed: ‘Fecal Microbiota Transplantation (FMT)’, ‘FMT mechanism of action’, ‘FMT and Clostridioides difficile infection’, ‘FMT clinical application’, ‘FMT and IBD’, ‘FMT and IBS’, ‘FMT and Diabetes’, ‘FMT and GvHD’, ‘FMT efficacy’, ‘FMT safety', ‘FMT and future directions’. These articles were evaluated based on their title and abstract, and any duplicates were removed. Eligible articles were included in the literature review. The necessary data was used in accordance with the goals. Results: The search yielded 77,750 results when the keywords indicated above were combined. After applying filters, inclusion and exclusion criteria, 27,650 articles were discovered, of which 89 were utilized in the review. The thesis presents a general literature review on fecal microbiota transplantation, and the review of recent scientific research on its mechanism of action, efficacy, current clinical applications, and future directions. Conclusions:

1. Fecal microbiota transplantation is an emerging technique aimed at treating gut dysbiosis, which is closely linked to various diseases and disorders. It prevents the potential colonization of pathogenic microorganisms through direct ecological competition. It enhances the number of regulatory immune cells that foster tolerance towards non-harmful microbes and their by-products. It improves the production of microbial metabolites that suppress pathogenic microorganisms, and improve the gut barrier. The efficacy of fecal microbiota transplantation depends on several factors that enhance the successful engraftment of specific bacterial strains from the donor into the recipient. These factors include pre-treatment with antibiotics, thorough bowel cleansing, the administration of multiple fecal infusions, and the specific method used to deliver the fecal material.
2. Fecal microbiota transplantation is currently utilized as a treatment for recurrent Clostridioides difficile infection, often in combination with vancomycin. Furthermore, employing multiple fecal transplantations alongside ongoing vancomycin treatment has shown significant effectiveness in managing cases of Clostridioides difficile infection that are resistant to conventional antibiotic therapies.
3. Fecal microbiota transplantation is emerging as a promising treatment option for a variety of diseases beyond its current application. It is being considered as a potential therapy for patients with inflammatory bowel diseases who do not respond to conventional treatments. It has also demonstrated potential in effectively managing certain symptoms of irritable bowel syndrome. It is being explored for its capacity to reverse insulin resistance in patients with type 2 diabetes mellitus. It may also help alleviate symptoms of intestinal graft-versus-host disease in patients who are resistant to steroids after undergoing allogeneic hematopoietic cell transplantation. Recommendations:
4. Further research is suggested to continuously evaluate the safety and efficacy of fecal microbiota transplantation in the treatment of recurrent Clostridioides difficile infection.
5. Encapsulated fecal material should be more used clinically, since it could potentially simplify and increase the accessibility of fecal microbiota transplantation.
6. Further randomized controlled trials are needed to standardize fecal microbiota transplantation protocol in patients suffering from inflammatory bowel diseases, irritable bowel syndrome, type 2 diabetes mellitus, and graft-versus-host disease.

Evelina Jakovlevaitė ,,Dirgliosios žarnos sindromo priežastys ir gydymo galimybės” Darbo tikslas: nustatyti dirgliosios žarnos sindromo priežastis ir galimus gydymo pasirinkimus. Darbo uždaviniai: 1. Apibendrinti dirgliosios žarnos sindromo tipus. 2. Išsiaiškinti dirgliosios žarnos sindromo patogenezę. 3. Išanalizuoti dirgliosios žarnos sindromo gydymo būdus ir jų veiksmingumą. Metodai: Sisteminės literatūros analizė buvo atliekama remiantis PRISMA mokslinės sisteminės apžvalgos reikalavimais. Literatūros šaltinių paieška buvo atlikta naudojantis elektronine duomenų baze „PubMed“ (MEDLINE). Tyrimo rezultatai: Atlikus tyrimų paiešką naudojant raktinius žodžius ir jų kombinacijas, buvo rasti 1348 literatūros straipsniai, o galutiniam vertinimui ir analizei atrinkti 8 straipsniai. Visuose tyrimuose buvo tiriami asmenys, vyresni nei 18 metų ir sergantys viena iš dirgliosios žarnos sindromo formų. Išvados: 1. Pagal vyraujančius simptomus dirgliosios žarnos sindromas klinikinėje praktikoje skirstomas į susijusį su viduriavimu, susijusį su vidurių užkietėjimu ir mišrų tipus. 2. Dirgliosios žarnos sindromo išsivystymui įtakos turi žarnyno motorikos, uždegiminiai ir mikrobiotos pokyčiai, padidėjęs visceralinis jautrumas, genetiniai, mitybos ypatumai bei pakitusi emocinė būklė, o ypač didelė reikšmė teikiama smegenų – žarnyno ašies veiklos sutrikimams. 3. Dirgliosios žarnos sindromo gydymas yra simptominis ir apima gyvensenos būdo ir mitybos korekciją, gydymą vaistais nuo viduriavimo, osmotiniais vidurius laisvinančiais vaistais ir tirpiomis skaidulomis, o kaip antros eilės pasirinkimai gali būti skiriami spazmolitikai, eteriniai aliejai, enterosorbentai ir išbandomi nemedikamentinio gydymo metodai.

Darbo autorė: Agnė Baliūnaitė. Darbo pavadinimas: Pacientų, sergančių kepenų ciroze, varikozinio kraujavimo rizikos veiksnių įvertinimas. Tyrimo tikslas. Nustatyti pacientų, sergančių kepenų ciroze, kuriems pasireiškė kraujavimas iš varikozinių venų krešėjimo sistemos rodiklių įtaką kraujavimo pasireiškimui, taikyto gydymo efektyvumą ir klinikines išeitis. Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti kepenų ciroze sergančių pacientų krešėjimo sistemos rodiklių reikšmę varikozinio kraujavimo pasireiškimui ir pakartotinio kraujavimo rizikai. 2) Nustatyti pacientams, sergantiems kepenų ciroze, kuriems pasireiškė kraujavimas iš varikozinių venų, taikytus kraujavimo stabdymo metodus ir pakartotinio kraujavimo dažnį po gydymo. 3) Įvertinti pacientų išgyvenamumą pagal klinikinius ir demografinius požymius ir krešėjimo sistemos rodiklius. Metodai ir dalyviai. Tai retrospektyvinis tyrimas, atliktas analizuojant 2020-01 – 2023-08 LSMUL KK Gastroenterologijos klinikoje tirtų ir gydytų 150 pacientų ligos istorijos duomenis. Surinkti duomenys: amžius, lytis, kepenų cirozės priežastis, laboratorinių ir endoskopinių tyrimų rezultatai, gydymo būdai, išgyvenamumas. Atlikta aprašomoji ir statistinė gautų duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant programinį paketą „IBM SPSS Statistics 26” ir programą Microsoft Excel 2016. Gauti rezultatai statistiškai reikšmingais buvo laikomi, kai p vertė < 0,05. Rezultatai. Iš 150 tiriamųjų, sergančių kepenų ciroze, 75 buvo kraujavę iš stemplės/skrandžio varikozių ir 75 nekraujavę. Kraujuojančių grupėje buvo 62,7% vyrų ir 37,3% moterų, vidutinis amžius – 55,0 metai (SN=11,7), 65,3% pacientų turėjo 15 ir daugiau MELD balų, 14,7% – Child-Pugh A klasės kepenų cirozę, 38,7% – B, 46,7% – C. Nekraujuojančių pacientų grupėje buvo 48% vyrų ir 52% moterų, vidutinis amžius – 58,2 metai (SN=9,65), 62,7% pacientų turėjo 15 ir daugiau MELD balų, 25,3% – Child-Pugh A klasės kepenų cirozę, 38,7% – B, 36% – C. Šios dvi grupės pagal lytį, amžių, MELD balus ir Child-Pugh klasę statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). F1 stemplės varikozės statistiškai reikšmingai dažniau pasitaikė nekraujuojančių pacientų (40%), o F2 ir F3 – kraujuojančių pacientų grupėje (58,7% ir 36,0%) (p<0,001). Kraujuojančių pacientų, lyginat su nekraujuojančių, statistiškai reikšmingai mažesni buvo SPA (42,5% (SN=15,2) lyginant su 51,3% (SN=20,0)) (p=0,003) ir fibrinogeno kiekiai (1,8 g/l (0,3-6,7; 1,9) lyginant su 2,1 g/l (1,0-5,5; 2,3)) (p=0,021). Pakartotinai kraujavo 28% kraujuojančių pacientų, o krešumo rodikliai reikšmingos įtakos pakartotiniam kraujavimui neturėjo (p>0,05). Dažniausias pirminis endoskopinis kraujavimo gydymo metodas buvo ligavimas (80%), po jo pakartotinai kraujavo 26,67% pacientų. Pirminio endoskopinio gydymo pasirinkimas statistiškai reikšmingos įtakos pakartotiniam kraujavimui neturėjo (p>0,05). Oktreotidas buvo skirtas 84% kraujuojančių pacientų. Iš oktreotidu gydytų pacientų 69,8% kraujavimas nepasikartojo arba pasikartojo praėjus pirmam mėnesiui (63,2%), tačiau ne statistiškai reikšmingai (p>0,05). Karvedilolis buvo skirtas 64,6% dabar ar praeityje kraujavusių pacientų. Iš karvedilolį vartojančių pacientų 66,3% pacientų (n=53) buvo kraujavę, 33,8% (n=27) niekada nekraujavę (p=0,002), 69,8% (n=37) kraujuojančių pacientų kraujavimas nepasikartojo (p>0,05), o statistiškai reikšmingai dažniau pasikartojo praėjus vienam mėnėsiui (81,2%, n=13) (p=0,001). Iš 150 pacientų neišgyveno 24%. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis neišgyvenusių pacientų buvo kraujuojantys (72,2%) (p=0,003), turintys Child-Pugh C klasės kepenų cirozę (63,9%) (p=0,003), 15 ar daugiau MELD balų (86,1%) (p=0,002) ir mažesnį fibrinogeno kiekį (1,5 (0,3-2,3; 1,4 g/l) lyginant su išgyvenusių 1,9 g/l (0,7-6,7; 2,2)) (p=0,036). HCV kilmės kepenų ciroze sergančių pacientų didesnė dalis buvo išgyvenusių (29,8%) nei mirusių grupėje (11,1%) (p=0,039). Išvados. 1) Nustatyti reikšmingai mažesni SPA ir fibrinogeno kiekiai pacientų, kraujavusių iš varikozinių venų, grupėje. PLT ir kiti krešumo rodikliai statistiškai reikšmingos įtakos pakartotiniam kraujavimui neturėjo. 2) Varikozinių mazgų ligavimas buvo dažniausiai taikytas pirminio kraujavimo stabdymo būdas, po jo pakartotinai kraujavo mažiau nei trečdalis liguotų pacientų. 3) Didžiausias mirtingumas stebėtas kraujavusių iš varikozinių venų tiriamųjų grupėje, su Child-Pugh C klase, 15 ar didesniu MELD balu ir mažesniu fibrinogeno kiekiu

Autorius ir darbo pavadinimas: Rūta Vindžigalskytė. Sergančiųjų autoimuninėmis kepenų ligomis diagnostikos, ligos eigos bei gydymo analizė LSMUL KK 2018-2022 metais. Darbo tikslas: išanalizuoti sergančiųjų autoimuninėmis kepenų ligomis diagnostikos, ligos eigos bei gydymo ypatybes LSMUL KK 2018-2022 metais. Uždaviniai ir metodai: 1. Įvertinti AIH būdingus diagnostinius požymius, taikomą gydymą, ligos eigą bei išeitis. 2. Ištirti pacientų, kuriems diagnozuotas PBC, diagnostinius požymius, skiriamą gydymą, ligos eigą ir išeitis. 3. Įvertinti PSC būdingus diagnostinius požymius, ligos eigą, gydymą bei uždegiminių žarnyno ligų pasireiškimą PSC sergančių pacientų grupėje. Uždaviniams įgyvendinti analizuoti ligos istorijų duomenys. Tyrimo dalyviai: 2018-2022 m. LSMUL KK gydyti dėl autoimuninių kepenų ligų pacientai. Analizuotos ligos istorijos suskirstytos į tris grupes pagal autoimunines kepenų ligas: autoimuninio hepatito, pirminio bilijinio cholangito ir pirminio sklerozuojančio cholangito. Tyrimo rezultatai: Tirtu laikotarpiu LSMUL KK GE klinikoje gydyti 57 AIH, 206 PBC ir 48 PSC sergantys asmenys. Dažniausiai AIH diagnozuotas AST koncentracijai esant 750-899 IU/l, ALT – 450-599 IUI/l. 88,9 % AIH sergančiųjų rasti ANA, 14,8 % – ASMA, 7,4 % – anti-SLA/LP, 7,4 % – anti-LKM-1. 66,7 % AIH atvejų nustatyta >1,1x VNR padidėjusi IgG koncentracija. Kepenų parenchimos biopsijoje 90 % atvejų nustatytas „sandūros“ hepatitas, 95 % – portinė limfoplazmocitinė infiltracija, 20 % – skiltelinis hepatitas, 45 % – centrilobulinė nekrozė. AIH remisijos indukcijai 66,7 % atvejų skirti GKK, 33,3 % – GKK ir AZA, remisijos palaikymui 42,1 % atvejų skirti GKK ir AZA, 35,1 % – AZA, 22,8 % – GKK. Antros eilės AIH gydymas MMF skirtas 8,8 % tiriamųjų. 59,6 % pacientų gydymo laikotarpiu nustatyti AIH paūmėjimai, 50,9 % pasiekta biocheminė ligos remisija. Dažniausiai PBC diagnozuotas GGT koncentracijai esant iki 149 IU/l, ŠF – 150-299 IU/l. 81,6 % PBC sergančiųjų rasti AMA, iš jų, 75 % – AMA-M2 tipas, 75,5 % – ANA, 39,6 % – padidėjusi IgM koncentracija. Visiems PBC sergantiesiems skirta UDCR, 5,3 % – antros eilės gydymas OBC arba fibratais. 40,8 % PBC sergančiųjų pasiekta biocheminė ligos remisija, 2,4 % – atlikta kepenų transplantacija. Dažniausiai PSC diagnozuotas kepenų fermentų koncentracijoms esant iki 149 IU/l. 58,3 % PSC sergančiųjų nustatyti p-ANCA. 46,4 % atvejų diagnozuotas stambiųjų latakų, 17,1 % – smulkiųjų latakų, 36,6 % – mišrus PSC. Visiems PSC sergantiesiems skirta UDCR, 25 % – atlikta ERCP ir biliarinių latakų stentavimas. 64,6 % PSC atvejų gydymo eigoje cholestaziniai fermentai nesinormalizavo, 4,2 % – diagnozuota cholangiokarcinoma, 4,2 % – atlikta kepenų transplantacija. 39,6 % PSC sergančiųjų diagnozuotas OK. Nustatyta, kad PSC-UŽL sergančiųjų grupėje dažniau nustatomi padidėję cholestaziniai kepenų fermentai nei nesergant UŽL (p < 0,05). Išvados: 1. Dažniausiai AIH diagnozuotas esant teigiamiems ANA, IgG koncentracijai >1,1x VNR, „sandūros“ hepatito ir portinės limfoplazmocitinės infiltracijos požymiams kepenų parenchimos biopsijoje. Visiems AIH sergantiesiems remisijos indukcijai skirti GKK su arba be AZA, o remisijos palaikymui dažniausiai skirtas GKK ir AZA derinys. Mažiau nei dviems trečdaliams AIH sergančiųjų gydymo eigoje nustatyti ligos paūmėjimai ir pusei pacientų pasiekta biocheminė ligos remisija. Nei vienam iš AIH sergančiųjų nebuvo atlikta kepenų transplantacija. 2. Dažniausiai PBC diagnozuotas ŠF koncentracijai esant 150-299 IU/l, GGT – ≤149 IU/l, teigiamiems AMA ir AMA-M2. Visiems pacientams PBC gydymui skirta UDCR, antros eilės gydymo prireikė mažiau kaip dešimtadaliui pacientų (5,3 %). Mažiau nei pusei pacientų ligos eigoje cholestaziniai kepenų fermentai normalizavosi, 5 pacientams atlikta kepenų transplantacija. 3. Dažniausiai PSC diagnozuotas ŠF koncentracijai esant ≤149 IU/l, daugiau nei pusei pacientų nustatyti teigiami p-ANCA, vyravo stambiųjų kepenų latakų pažeidimas. Visiems pacientams gydymui skirta UDCR, intervencinio gydymo, atliekant ERCP ir biliarinių latakų stentavimą, prireikė ketvirtadaliui pacientų. Gydymo eigoje mažiau nei dešimtadaliui pacientų diagnozuota cholangiokarcinoma, 2 pacientams atlikta kepenų transplantacija. Tarp PSC sergančiųjų, daugiau nei trečdaliui pacientų diagnozuota UŽL, iš kurių visiems nustatytas opinis kolitas (pankolitas). Pacientams, kuriems nustatyta PSC kartu su UŽL, stebėti reikšmingai didesni cholestaziniai rodikliai.

Paulius Bertašius. Vaistų, dažniausiai sukeliančių kepenų pažeidimą, vartojimo ypatumai tarp studentų. Tyrimo tikslas. Įvertinti vaistų, dažniausiai sukeliančių kepenų pažeidimą, vartojimo įpročius tarp studentų, studijuojančių sveikatos mokslus, ir studentų, studijuojančių kitose, su sveikatos mokslais nesusijusiose, programose. Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti vaistų, dažniausiai sukeliančių kepenų pažeidimą, vartojimo įpročius studentų tarpe. 2. Palyginti vaistų, dažniausiai sukeliančių kepenų pažeidimą, vartojimą tarp studentų, studijuojančių sveikatos mokslus, ir studentų, studijuojančių kitose programose. 3. Nustatyti hepatotoksinius vaistinius preparatus, dažniausiai vartojamus Lietuvoje. Tyrimo metodai. Atliktas epidemiologinis stebėjimo analitinis momentinis tyrimas, kurio instrumentas buvo originali internetinė apklausa. Surinkti duomenys buvo kaupti ir apdoroti „Microsoft Office Excel“ programa. Duomenų analizei ir skaičiavimams buvo naudojamasstatistinių duomenų analizės paketas „IBM SPSS Statistics 26.0.”. Taip pat buvo rinkti Lietuvos farmacijos pramonės rinkos duomenys iš „PharmaZOOM“ platformos. Analizuotos metinės vaistų, įtrauktų į klausimyną, pardavimų ataskaitos. Tyrimo dalyviai. Studentai, studijuojantys įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 200 studentų. 92 (46%) studentai per pastaruosius metus vartojo antibiotikus. Studentai, studijuojantys sveikatos mokslus, rečiau vartojo antibiotikus be gydytojo paskyrimo nei kitų programų studentai (p=0,025). Nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU) vartojo 173 (86,5%) studentai. Statistiškai reikšmingai dažniau sveikatos mokslus studijuojantysstudentai vartojo NVNU (p=0,013) ir buvo susipažinę su šalutiniais poveikiais (p<0,001). Tarp apklausoje dalyvavusių moterų 27 (17,5%) vartojo kontraceptinius preparatus. 13 (6,5%) studentų vartojo antidepresantus. 140 (70%) studentų vartojo paracetamolį. Studentai, studijuojantys sveikatos mokslus, statistiškai reikšmingai dažniau buvo susipažinę su maksimalia saugia paracetamolio doze (p<0,001). Lyginant 2015 ir 2023 metų farmacijos pramonės pardavimų duomenis, visų vaistų grupių pardavimai arba didėjo arba liko tokie patys. Tyrimo išvados. 1. Daugiau nei du trečdaliai studentų vartojo NVNU ir/arba paracetamolį, o beveik kas antras per paskutinius metus buvo vartojęs antibiotikus. Dažniausiai studentai susipažįsta su preparato šalutiniais poveikiais: visose vaistų grupėse bent 60% studentų žinojo galimus nepageidaujamus poveikius. 2. Sveikatos mokslų studentai dažniau vartojo NVNU ir paracetamolį nei kitose programose studijuojantys respondentai (p<0,05). Sveikatos mokslų studentai buvo dažniau susipažinę su NVNU (p<0,001) ir paracetamolio (p<0,001) šalutiniais poveikiais bei rečiau vartojo antibiotikus be 4 paskyrimo (p=0,025). 3. Lietuvoje 2015-2023 metais tarp potencialiai hepatotoksinių preparatų daugiausiai parduota NVNU ir antidepresantų. Lyginant tirto laikotarpio pradžią ir pabaigą, visų vaistų grupių pardavimai didėjo arba liko tokie patys.

Baigiamasis magistro darbas „Probiotikų poveikis mažinant chemoterapijos šalutinius reiškinius virškinamojo trakto vėžio gydyme“. Autorius: Dominykas Lubys, mokslinio darbo vadovas: Doc. Audrius Ivanauskas. Darbo tikslas ir uždaviniai: atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose vertinamas probiotikų veiksmingumas mažinant su chemoterapija susijusį šalutinį poveikį gydant virškinamojo trakto vėžį. Nustatyti optimalias probiotikų padermes ir dozes. Metodai: atlikta sisteminė literatūros apžvalga, remiantis PRISMA rekomendacijomis, naudojantis „PubMed“, „Cochrane Library“ ir „ScienceDirect“ duomenų bazėmis. Klinikinis klausimas suformuotas taikant PICO metodą, o straipniai kokybinei aprašomajai duomenų analizei atrinkti pagal nustatytus įtraukimo ir atmetimo kriterijus. Buvo įtrauktos 2013-2023 m. publikacijos anglų kalba, kuriose vertinamas probiotikų veiksmingumas mažinant su chemoterapija susijusį šalutinį poveikį. Publikacijų klaidų rizika ir kokybė buvo įvertinta pagal Joanna Briggs instituto kokybės vertinimo kontrolinį sąrašą. Rezultatai: į sisteminę literatūros analizę buvo įtraukti 5 straipsniai, kuriuose dalyvavo nuo 38 iki 233 tiriamųjų. Vertinant probiotikų veiksmingumą mažinant chemoterapijos nepageidaujamus reiškinius buvo naudojami NCI CTCAE kriterijai ir EORTC QLQ-C30 klausimynas. Statistiškai reikšmingas poveikis stebėtas dviejuose tyrimuose. Išvados: mokslinių publikacijų analizė rodo, kad probiotikų veiksmingumas mažinant su chemoterapija susijusius šalutinius povekius yra neaiškus. Nepaisant to, manoma, kad probiotikai gali palengvinti virškinamojo trakto simptomus ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Praktikoje dažniausiai naudojamos Lactobacillus spp. ir Bifidobacterium spp. padermės, paprastai nuo 10^8 iki 10^10 kolonijas formuojančių vienetų.