MF OI Onkologijos ir hematologijos klinika (04.05.01)

Author: Tamir Or Agronov Cohen Research title: Polymorphisms of Matrix Metalloproteinase Genes (MMP1 and MMP3) in Patients with BCR-ABL1-negative Myeloproliferative Neoplasms Research aim: This study aims to analyze the MMP1 and MMP3 gene polymorphisms ‘correlation with the risk of thrombosis and laboratory indications in the group of patients with BCR-ABL1-negative myeloproliferative neoplasms. Objectives:

1. To determine the prevalence of MMP1 and MMP3 gene polymorphisms in patients with BCR-ABL1-negative myeloproliferative neoplasms.
2. To investigate the association of MMP1 and MMP3 gene polymorphisms with the risk of venous and arterial thrombosis.
3. To analyze the association of MMP1 and MMP3 gene polymorphisms with the clinical characteristics of BCR-ABL1-negative myeloproliferative neoplasms. Methodology: The study researched polymorphisms of matrix metalloproteinase genes (MMP1 and MMP3) in patients with BCR-ABL1-negative myeloproliferative neoplasms (MPNs). The study consists of 88 patients diagnosed with primary myelofibrosis, essential thrombocythemia, and polycythemia vera. Genotyping was performed using genomic DNA isolated from peripheral blood leukocytes. MMP1 g.-1607dupG (rs1799750) and g.-MMP3 -1171dupA (rs3025058) polymorphisms were determined using the PCR-RFLP method, and later, their association with thrombosis risk and laboratory characteristics of MPNs were assessed. Statistical analysis was performed using SPSS (version 20.0). Results: It was found that the frequencies of the MMP1 g.-1607dupG genotypes 1G/1G, 1G/2G, and 2G/2G were 29.60%, 42.00%, and 28.40%, respectively. The frequencies of MMP3 g.-1171dupA genotypes 5A/5A, 5A/6A, and 6A/6A were 22.70%, 50.0%, and 27.30%, respectively. This research established the associations of MMP1 and MMP3 gene polymorphisms with the risk of thrombosis development among MPN patients. Significant association between MMP1 and MMP3 polymorphisms, and thrombotic events was not observed. However, there was a tendency between analyzed polymorphisms and increased risk of arterial thrombosis. It can be added that no statistically significant relationship was determined between analyzed polymorphisms and laboratory characteristics of MPNs. Conclusions: These observations suggest that MMP1 and MMP3 polymorphisms could contribute to thrombotic risk in BCR-ABL1-negative MPNs. We must admit that one of the limitations of this pilot study is a small group of analyzed patients. Therefore, there is a need for deeper analysis with a larger group of MPN patients as well as a control individual group.

Background and objectives: At the time when science is moving fast giving those with breast cancer hope, it is still the reality that for those 100 women diagnosed, 17 still lose the battle because they have both fixed and adjustable risk factors. Some of them are molecular changes, for instance, the genes like BRCA1 and BRCA2 that are associated with genetic predisposition for cancer. Besides them, epigenetic changes such as DNA methylation that alter the normal functions of the genes that prevent the occurrence of cancer are also worth mentioning. Of these epigenetic mechanisms, DNA methylation stands out because of several enzymes including DNMT1, DNMT3A, DNMT3B. These enzymes are implicated in the onset of breast cancer and specifically DNMT3B is thought to be a particularly relevant molecular marker in this condition. Taking into consideration a large quantity of SNPs in the DNTM3B gene that are insufficiently investigated, our study examines the SNP variants rs6058885 and rs6058896. The purpose of our research is to identify genotypes and alleles associated with DMNT3B polymorphism. In addition, our research includes finding any possible relationship between rs6058885 or rs6058896 and the form of growth of a tumor and, even better, searching for the connection between these DNA variants and the entire prognosis for breast cancer patients. This study points to an evolution in the patient and clinician’s battle against breast cancer with more revolutionary discoveries than ever.

Material (patients) and research method used: Blood sample procurement for the breast cancer research took place at LUHS Institute of Oncology, between 2010 and 2017. Of the 171 patients enrolled in the study, strict standardized inclusion and exclusion criteria were used; patients needed to have valid diagnoses together with their medical records and those who had other cancers, other major comorbidities, and no sufficient documentation were excluded. Isolation of genomic DNA from the specimens was done using the "Gene JET Genomic DNA Purification kit" based on instructions from the kit manufacturer. Next, we conducted genotyping of DNMT3B polymorphisms rs6058896 and rs6058885 by RT-PCR using TaqMan SNP Genotyping Assays. The sample was standardized in concentrations of 10 μg/ml and 2 μg/ml, respectively, according to their volume. Water nuclease-free served as the negative control.

Findings/ results in sufficient details to support conclusions: In this study, we examined the polymorphisms rs6058896 and rs6058885 within the DNMT3B gene. Our findings indicate a consistent distribution pattern for both genetic variations; the CC genotype emerged as the predominant variant, succeeded by the CT and TT genotypes respectively. Notably, the genotype and allele frequencies mirrored one another, suggesting that these single nucleotide polymorphisms (SNPs) are in tight linkage disequilibrium; hence, their analysis was conducted concurrently. Conformity to Hardy-Weinberg equilibrium was confirmed for genotypes of DNMT3B polymorphisms rs6058896 and rs6058885. Subsequent statistical evaluation revealed no significant associations between these DNMT3B polymorphisms (both genotypic and allelic forms) and various pathomorphological features of tumors, such as age at diagnosis (P=0.368), tumor size (P=0.504), lymph node involvement (P=0.368), presence of metastasis (P=0.321), grade of differentiation (P=0.128), incidence of metastasis (P=0.321), progression of disease (P=0.595), and patient mortality (P=0.141). The analytical tools utilized for association assessment included Pearson’s Chi-square test or Fisher’s exact test, as appropriate. Furthermore, we conducted survival analyses on all investigated polymorphisms to estimate their prognostic significance in relation to disease outcomes. These survival analyses considered metastasis-free survival (hazard ratio [HR] – 1.677; 95% confidence limits [CL] – 0.437-1.197; P – 0.23), progression-free survival (HR – 0.1; 95% CL – 0.586-1.471; P – 0.752), and overall patient survival (HR – 0.903; 95% CL – 0.505-1.267; P – 0.752). These assessments were performed employing the Kaplan-Meier method with the Log Rank test (p > 0.05) and Cox regression analysis to determine statistical significance.

Conclusions and recommendations: Genotypic and allelic frequencies of DNMT3B variants—rs6058896 (CC: 87%, CT: 12%, TT: 1%; Allele C: 93%, T: 7%) and rs6058885 (CC: 87%, CT: 12%, TT: 1%; Allele C: 93%, T: 7%)—revealed no considerable correlation with tumor pathomorphological features. Additionally, DNMT3B polymorphisms were not significantly linked to breast cancer prognosis. Comprehensive studies, encompassing larger cohorts, diverse groups, and extensive genotyping, are warranted to elucidate DNMT3B's potential impact on breast cancer risk and outcome. Future investigations should integrate other genetic and epigenetic parameters to elucidate their complex relationship with breast cancer pathobiology.

Autorė: Edita Jareckaitė Mokslinis vadovas: Doc. dr. Milda Rudžianskienė Darbas atliktas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas, Onkologijos ir Hematologijos klinika. Darbo pavadinimas. Netransplantuojamų pacientų naujai diagnozuotos mielominės ligos gydymas Dara-VMP chemoterapija: efektyvumas ir saugumas. Darbo tikslas. Įvertinti netransplantuojamų pacientų naujai diagnozuotos mielominės ligos gydymo Dara - VMP chemoterapija efektyvumą ir saugumą. Uždaviniai.

1. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara- VMP chemoterapija, demografinius/ epidemiologinius veiksnius.
2. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara -VMP chemoterapija, silpnumo balą pagal Patikslintą mielominės ligos gretutinių ligų indeksą (angl.: Revised Myeloma Comorbility Index - R-MCI).
3. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, atsaką į gydymą.
4. Įvertinti pacientų, kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, šalutinius reiškinius Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvinis, statistinės analizės, neintervencinis tyrimas pacientų, kuriems buvo pirmą kartą diagnozuota mielominė liga, pasitelkiant ambulatorines ir stacionarines ligos istorijas. Tyrimo objektas yra dokumentų, jų turinio analizė. Duomenys renkami ir apdorojami elektroninėje duomenų bazėje naudojant „Microsoft Office Excel“ ir „IBM SPSS Statistics subscription“ statistinius paketus. Tyrimo dalyviai. Pacientai, kuriems pirmą kartą diagnozuota mielominė liga ir kurie buvo gydyti Dara – VMP chemoterapija, LSMU KK, Onkologijos ir hematologijos klinikoje nuo 2020.10.16 iki 2024.01.01. Tyrimo rezultatai. Retrospektyviniame tyrime analizuoti 38 pacientų duomenys. 75m. ir jaunesnių pacientų kategorija sudarė 45%, 75 - 80 metų - 42%, daugiau nei 80 m. sudarė 13%. visų tiriamųjų. Gero fizinio pasirengimo tiriamųjų kategoriją sudarė 26,3%; vidutinio fizinio pasirengimo – 57,9%; silpno fizinio pasirengimo – 15,8%. Pilnas gydymo atsakas stebėtas 13,2% tiriamųjų, labai geras dalinis atskas - 21,1%, dalinis atskas - 18,4%, ligos progresas - 7,9%, atsako į gydymą nebuvo galima įvertinti 39,5% tiriamųjų. Nehematologinės komplikacijos nustatytos 68,4% tiriamųjų, o hematologinėmis komplikacijomis nustatytos 10,5% tiriamųjų. Išvados.
5. Tyrime analizuoti 38 pacientų duomenys, tarp kurių buvo 34% vyrų ir 66%. moterų; diagnozės nustatymo metu 75m. ir jaunesnių pacientų kategorija sudarė 45%., tarp 75 ir 80 metų - 42% daugiau nei 80m. - 13% visų tiriamų asmenų; nustatyta, kad I stadijoje buvo 5% tiriamųjų; II stadijoje buvo 63% tiriamųjų; III stadijoje buvo 32% tiriamųjų.
6. Gero fizinio pasirengimo tiriamųjų kategoriją sudarė 26,3%, vidutinio fizinio pasirengimo – 57,9%, silpno fizinio pasirengimo – 15,8%; rasta statistiškai nereikšminga sąsaja, tarp pacientų silpnumo kategorijos ir pacientų Dara- VMP chemoterapijos pilno realizavimo (p = 0,318); remisijos trukmės (p = 0,651) ir ligos stadijos (p = 0,418).
7. Pilnas atsakas stebėtas 13,2%, labai geras dalinis atskas - 21,1%, dalinis atskas - 18,4%, ligos progresas stebėtas 7,9%, atsako į gydymą nebuvo galima įvertinti 39,5% tiriamųjų; rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp atsako Dara-VMP chemoterapijos gydymo realizavimo ir remisijos trukmės (p = 0,01) ir rasta statistiškai nereikšminga sąsaja tarp atsako Dara-VMP chemoterapijos gydymo realizavimo ligos stadijos (p = 0,15).
8. Nehematologinės komplikacijos nustatytos 68,4% tiriamųjų, o hematologinėmis komplikacijomis nustatytos 10,5% tiriamųjų; rasta statistiškai nereikšminga sąsaja tarp pacientų silpnumo kategorijos ir pacientų šalutinių reiškinių pasireiškimo (p=0,101).

Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti ir apžvelgti veiksnius įtakojančius širdies pažaidą pacientams, kuriems buvo atliktos kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti su pacientu susijusius rizikos veiksnius (lytis, amžius, šeiminė anamnezė sirgti kardiovaskulinėmis ligomis, rūkymas ir kt.) ir jų įtaką kardiotoksiškumo vystymuisi tarp pacientų kuriems atliekamos kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos. 2. Nustatyti gretutinių ligų (arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, nutukimas, lipidų apykaitos sutrikimai ir kitų) įtaką kardiotoksiškumo vystymuisi pacientams kuriems atliekamos kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos. 3. Nustatyti kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos peri-procedūrinio laikotarpio eigos ypatumus, galinčiu įtakoti širdies pažaidą pacientams kuriems atliekamos kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos. Metodai: Į retrospektyvinių duomenų analizę buvo įtraukti 84 pacientai, kuriems Lietuvos sveikatos mokslų ligoninės Kauno klinikų Hematologijos skyriuje 2020-2023 metais buvo atliktos autologinės ir alogeninės KKLT bei pacientai įvertinti dvimatėmis echokardiografijomis prieš ir po kondicionavimo režimo bei transplantacijos procedūros. Iš stacionarinių ligos istorijų buvo atrinkti pacientų demografiniai ir su rizikos veiksniais susiję duomenys. Identifikuoti su pacientu susiję rizikos veiksniai širdies pažaidai buvo gretutinės ir ŠKL ligos pacientų ligos istorijose, amžius ir antsvoris. ŠKL buvo apibrėžta kaip įvykęs miokardo infarktas, insultas, aritmijos epizodai, esamas širdies nepakankamumas bei lėtinės aritmijos. Pirminė arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas ir dislipidemija, buvo išskirtos kaip gretutinės ligos. Transplantacijos tipas, mobilizacijai ir kondicionavimui naudoti preparatai, ciklofosfamido, melfalano, citarabino ir rituksimabo kumuliacinės dozės kartu su antraciklinų paskyrimu, spinduline terapija, pasireiškusiomis infekcijomis ir anemija buvo nustatyti kaip galimi peri-procedūriniai rizikos veiksniai širdies pažaidos išsivystymui. Labiausiai šiame tyrime buvo atsižvelgta į kairiojo skilvelio galinio diastolinio ir prieširdžio dydžio pokyčius, dešiniojo skilvelio ir prieširdžio pokyčių dydžius, išmetimo frakcijas prieš ir po KKLT, E/A santykį bei E dydžius diastolinei širdies funkcijai vertinti ir skysčio kiekį perikarde. Atlikta statistinė duomenų analizė, taikyta aprašomoji statistika, naudotas Chi kvadrato ir Fišerio tikslusis kriterijus. Priklausomybės ir skirtumai tarp tiriamųjų grupių požymių laikyti statistiškai reikšmingi, kai apskaičiuotas reikšmingumo lygmuo (p – reikšmė) buvo mažesnis nei pasirinktas reikšmingumo lygmuo (=0,05). Rezultatai: 46,4 proc. pacientų pasireiškė įvairaus laipsnio ir klinikos širdies pažaida, statistiškai reikšminga sąsaja su širdies pažaida buvo rasta tarp ŠKL pacientų istorijoje ir pacientų amžiaus. Reikšminga sąsaja tarp širdies pažaidos, arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, cukrinio diabeto, komorbidiškumo, mobilizacijai ir kondicionavimui naudotų režimų ir šių preparatų kumuliacinės dozės nebuvo rasta. Infekcijos ir anemijos širdies pažaidos išsivystymui neturėjo. Išvados: 1. Vyresni pacientai bei pacientai, prieš tai turėję širdies ir kraujagyslių ligas, turi didesnę riziką širdies pažaidos išsivystymui lyginant su pacientais, kurie ŠKL ligomis nepersirgę. 2. Koreliacija tarp mobilizacijai ir kondicionavimui naudotų preparatų ir širdies pažaidos išsivystymo pastebėta nebuvo. 3. Koreliacija tarp dažniausių po procedūrinių komplikacijų (infekcijų ir anemijų) ir širdies pažaidos rasta nebuvo.

Mark Barakat. Pažengusios stadijos kiaušidžių vėžiu sergančių pacienčių genetinių ir klinikinių veiksnių analizė.
Tyrimo tikslas: Išanalizuoti moterų, sergančių pažengusios stadijos kiaušidžių vėžiu, DNR pažaidų taisymo sistemos genų germinacinių mutacijų ir kitų klinikinių veiksnių charakteristikas bei jų tarpusavio sąsajas. Tyrimo uždaviniai. 1. Įvertinti su paciente, kiaušidžių vėžiu bei skirtu gydymu susijusių veiksnių charakteristikas. 2. Įvertinti DNR pažaidų taisymo sistemos genų germinacinių mutacijų charakteristikas. 3. Įvertinti pažengusiu kiaušidžių vėžiu sirgusių pacienčių DNR pažaidų taisymo sistemos genų germinacinių pokyčių ir klinikinių veiksnių tarpusavio sąsajas. Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvinis LSMUL KK Onkologijos-hematologijos klinikos pacienčių, kurioms 2019-01-01 – 2022-12-31 diagnozuotas pažengęs kiaušidžių vėžys ir nustatyta germinacinė DNR pažaidų taisymo sistemos genų mutacija, nuasmenintų sveikatos duomenų tyrimas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 29.0.0.0” programą.
Tyrimo rezultatai. Analizuoti 61 pacientės duomenys. Amžiaus mediana buvo 60 metų (95% PI 54 63). Pagal ECOG skalę 40 (65,6%) moterų buvo visiškai aktyvios (0 balų). Beveik visoms pacientėms (91,8%) nustatytas padidėjęs pradinis vėžinis žymuo CA-125. Visoms pacientėms pirmaeilio sisteminio gydymo metu buvo skirtas Karboplatinos preparatas ir pusei iš jų (50,8%) dozė buvo redukuota (>10%) ir/arba buvo atidėti kursai (>10 d.). Didžiąją dalį germinacinių mutacijų sudarė BRCA1/BRCA2 mutacijos (86,9%), pats dažniausias genetinis pokytis buvo BRCA1 4153delA (35,8% visų į tyrimą įtrauktų pacienčių). Pacientės su germinacine BRCA1 mutacija diagnozės nustatymo metu buvo statistiškai reikšmingai jaunesnės nei pacientės su BRCA2 mutacija (p=0,014). Statistiškai reikšmingai daugiau pacienčių buvo de novo diagnozuota IV stadijos liga BRCA1/2 mutacijų grupėje, lyginant su kitų genų mutacijų grupe (p=0,017). Padidėjęs pradinis CA-125 taip pat dažniau stebėtas tarp BRCA1/2 mutuotų pacienčių (p=0,014). Visoms pacientėms, kurioms nenustatyta BRCA1/2 genų mutacijų, prieš citoredukcinę operaciją nereikėjo gydomosios ascito punkcijos (p=0,016). Išvados. 1. Dauguma pacienčių pagal ECOG skalę buvo visiškai aktyvios ir beveik visoms nustatytas padidėjęs pradinis vėžio žymuo CA-125. Chemoterapija Karboplatinos preparatu taikyta visoms moterims ir pusei jų dozė buvo redukuota ir/arba buvo atidėti kursai. 2. BRCA1 geno patogeninis variantas su koduojančios dalies pokyčiu - 4153delA – dažniausiai nustatyta germinacinė mutacija tarp į tyrimą įtrauktų pacienčių, sergančių pažengusiu kiaušidžių vėžiu. 3. BRCA1 mutacijų atvejais liga diagnozuota jaunesniame amžiuje nei BRCA2 mutacijų atvejais. BRCA1/2 genų germinacinės mutacijos buvo reikšmingai dažniau susijusios su de novo diagnozuota IV ligos stadija ir aukštesniu pradiniu CA-125 bei dažniau taikyta priešoperacine gydomąja paracenteze lyginant su kitomis DNR pažaidų taisymo sistemos germinacinėmis mutacijomis.

Darbo autorius. Roberta Lešinskytė Darbo pavadinimas. „Autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija sergantiesiems limfomomis: 6 metų rezultatai LSMUL Kauno klinikose“. Darbo tikslas. Išanalizuoti ir palyginti pacientų, sergančių limfomomis, kuriems buvo atlikta autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija 2017 – 2022 metų laikotarpiu LSMUL Kauno klinikose, rezultatus bei komplikacijas. Uždaviniai. 1. Įvertinti pacientų, sergančių limfomomis, kuriems buvo atlikta autologinė KKLT 2017-2022 metų laikotarpiu LSMUL KK, klinikinius požymius. 2. Įvertinti kamieninių kraujodaros ląstelių prigijimo laikotarpį po atliktos autologinės transplantacijos. 3. Nustatyti pacientų, sergančių limfomomis, komplikacijas po autologinės KKLT. 4. Įvertinti bendrą išgyvenamumą (2017 – 2022 metų laikotarpiu LSMUL KK) po autologinės KKLT, sergant limfomomis. Tyrimo metodai ir dalyviai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kuriame išanalizuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos 37 limfoma sergančių pacientų duomenys, kuriems 2017 – 2022 m. laikotarpiu buvo atlikta autologinė KKLT. Tyrimo rezultatai. Didžioji dalis tiriamųjų buvo vyrai. 18 – 55 m. ir > 55 m. amžiaus grupėse vyrai pasiskirstė atitinkamai 60,0 proc., 40,0 proc., moterys – 16,7 proc., 83,3 proc. Autologinė KKLT buvo atlikta 89,2 proc. pacientų, kurie sirgo NHL ir 10,8 proc. sergančių HL. Bendras CD34+ ląstelių kiekis ir laikas nuo diagnozės nustatymo iki autologinės KKLT atlikimo nepriklausė nuo lyties bei amžiaus (p > 0,05). Tačiau, CD34+ ląstelių kiekis turėjo įtakos leukocitų ir trombocitų prigijimo trukmei (p = 0,004). Leukocitų prigijimo mediana buvo 11 d., o trombocitų – 13 d. Šiek tiek daugiau nei puse pacientų (54,1 proc.) po autologinės KKLT patyrė komplikacijų. 29,7 proc. komplikacijų sudarė CVK infekcija, 27,0 proc. – sepsis, 10,8 proc. – bakteremija. Stebėjimo dėl tiriamųjų IBP po autologinės KKLT mediana buvo 1,67 m., o BI – 2,17 m. 1 m. IBP tikimybė buvo 80,6 proc., BI – 94,3 proc., 3 m. – 66,0 proc., 68,7 proc., atitinkamai. BI trukmė priklausė nuo limfomos progresavimo po autologinės KKLT (p < 0,05). Išvados. 1. Daugiau nei puse sergančių limfoma vyrų, kuriems buvo atlikta autologinė KKLT, priklausė 18 – 55 m. amžiaus grupei, o moterų – > 55 m. 2. Leukocitų prigijimo mediana po autologinės KKLT buvo 11 d., o trombocitų – 13 d. 3. Dažniausios komplikacijos po autologinės KKLT buvo CVK infekcija ir sepsis. 4. Nustatėme, kad 3 metų BI tikimybė po autologinės KKLT buvo 68,7 proc.

Ieva Petkevičiūtė. Metastazavusios melanomos prognozinių veiksnių analizė. Tyrimo tikslas: Atlikti metastazavusios melanomos prognozinių veiksnių analizę ir įvertinti jų įtaką pacientų išgyvenamumui. Uždaviniai: 1. Įvertinti tyrimo dalyvių demografines charakteristikas, prognozinius veiksnius, taikytus gydymo metodus. 2. Nustatyti prognozinių veiksnių įtaką išgyvenamumui. 3. Įvertinti tyrimo dalyvių demografinių charakteristikų, prognozinių veiksnių ir gydymo metodo įtaką mirties rizikai.
Tyrimo metodika: Taikant retrospektyvų tyrimo metodą, analizuota ligonių, kuriems nuo 2011 metų sausio 1 dienos iki 2020 metų gruodžio 31 dienos LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje diagnozuota metastazavusi melanoma, medicininė dokumentacija. Į tyrimą įtraukta 100 pacientų. Tiriamųjų įtraukimo kriterijai: 1. Pacientai nevyresni nei 18 metų amžiaus. 2. Koduota ligos diagnozė C43 pagal TLK-10-AM. 3. Diagnozuota metastazavusi melanoma. 4. Metastazių buvimas patvirtintas histologiniais ir radiologiniais būdais. 5. Atliktas BRAF V600E mutacijos tyrimas. 6. Per pirmuosius metastazavusios melanomos nustatymo metus įvertintas periferinio kraujo neutrofilų ir limfocitų absoliutus skaičius, LDH kiekis, hemoglobino kiekis kraujyje. 7. Pakankamai dokumentuotas taikytas gydymas. 8. Pacientų bendra būklė įvertinta ECOG-PS balais. Tiriamųjų atmetimo kriterijai: 1. Nemetastazavusi melanoma. 2. Diagnozuota kita onkologinė liga. 3. Ligoninės informacinėje sistemoje trūkstant duomenų apie nors vieną iš tyrime nagrinėjamų analizinių rodiklių. Anksčiausia išplitusios melanomos diagnozės nustatymo data laikyta biopsijos paėmimo data, kai šios biopsijos histopatologinio atsakymo išvada yra ,,melanomos metastazė“ arba radiologinio tyrimo atlikimo data, kai radiologo išvados yra ,,melanomos metastazės“ ir iš nurodytos lokalizacijos (vėlesne data) atliktos biopsijos histopatologinis rezultatas patvirtina šią diagnozę. Susisteminti duomenys analizuoti IBM SPSS v29.0.1.0 programinės įrangos pagalba. Tyrimo rezultatai: Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 65,22m., amžiaus mediana – 66m. (95% PI: 62,77 – 67,65). Metastazavusios melanomos pirminis navikas dažniausiai nustatytas iš liemens (28%), kojos, įskaitant klubą (27%) ir veido odos (10%) sričių. Metastazavusios melanomos prognozę statistiškai reikšmingai blogina: nenustatyta BRAF mutacija (p=0,018), sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje (p=0,017), padidėjęs LDH kiekis kraujyje (p=0,022), metastazių anatominė lokalizacija (p=0,018), padidėjęs periferinio kraujo neutrofilų kiekis (p=0,002). Nenustatyta statistiškai reikšminga išgyvenamumo trukmės tikimybės priklausomybė nuo lyties (p=0,132), amžiaus (p=0,551), pirminės melanomos lokalizacijos (p=0,908), neu/lymf santykio (p=0,231), ECOG-PS balo (p=0,087). Statistiškai reikšmingai (p=0,003) ilgiau išgyveno pacientai, kuriems nustatytos metastazės odoje, poodyje, raumenyse ar tolimuosiuose limfmazgiuose lyginant su pacientais, kuriems nustatytos metastazės priskiriamos M1c, bei M1d subkategorijai (p=0,008). Statistiškai reikšmingai ilgiau išgyveno pacientai, kuriems nustatyta BRAF mutacija (p=0,018), lyginant su pacientais, kuriems BRAF mutacija nenustatyta. Išgyvenamumo trukmės mediana nustačius BRAF mutaciją – 42,928 mėn. (95% PI: 32,485 – 53,373), pacientų kuriems BRAF mutacija neaptikta išgyvenamumo mediana 31,997 mėn. (95% PI: 23,847 – 40,147). Nustatyta statistiškai reikšminga didesnė išgyvenamumo tikimybė, periferinio kraujo neutrofilų skaičiui esant <4,5x109/l (išgyvenamumo mediana 48,034 mėn. (95% PI: 38,343 – 57,722, p=0,002), lyginant su pacientais, kuriems, per pirmuosius metus nuo metastazavusios melanomos nustatymo, nustatytas >4,5x109/l neutrofilų kiekis (išgyvenamumo mediana 26,028 mėn., 95% PI: 18,249 – 33,810). Pacientų, kuriems per pirmuosius diagnozės nustatymo metus nustatytas hemoglobino kiekis kraujyje buvo >120 g/l moterims ir >130 g/l vyrams, išgyvenamumo mediana buvo statistiškai reikšmingai didesnė (išgyvenamumo mediana 43,622 mėn., 95% PI: 34,652 – 52,591, p=0,009), lyginant su likusiais tyrimo dalyviais (išgyvenamumo mediana 26,644 mėn., 95% PI: 18,067 – 35,219). LDH kiekiui išliekant <214 U/l pirmaisiais diagnozės nustatymo metais, išgyvenamumo mediana statistiškai reikšmingai didesnė, (p=0,010), lyginant su pacientų grupe, kuriai nustatytas >214 U/l kiekis. Pacientų mirties rizika didėja 3,202 karto nustačius tolimąsias melanomos metastazes vidaus organuose (95% PI: 1,190 – 8,612, p=0,021), 5,657 karto – jei metastazės galvos ar nugaros smegenyse, smegenų dangaluose ar kitose CNS struktūrose (95% PI: 1,862 – 17,191, p=0,002). Esant padidėjusiam neutrofilų kiekiui periferiniame kraujyje virš 4,5 x 10⁹/l, mirties rizika išauga 3,024 karto, (95% PI: 1,399 – 6,536, p=0,005). Interferono, chirurginio gydymo ir BRAF/MEK inhibitoriaus kombinacija, sumažino mirties riziką 0,055 karto (95% PI: 0,006 – 0,504, p=0,010). Taikant operacinio gydymo ir PD-1 blokatoriaus kombinaciją, mirties rizika mažėja 0,056 karto, (SR = 1,136, 95% PI: 0,006 – 0,524, p=0,011). Pokytis taikant kitas gydymo kombinacijas statistiškai reikšmingas nebuvo (p>0,05). Išvados: 1. Metastazavusios melanomos išgyvenamumą blogina nenustatyta BRAF mutacija, sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje, padidėjęs LDH kiekis kraujyje, metastazių anatominė lokalizacija, periferinio kraujo neutrofilų kiekis (p<0,05). 2. Pacientų mirties rizika didėja 3,202 karto nustačius tolimąsias melanomos metastazes vidaus organuose, 5,657 karto – jei nustatomos metastazės galvos ar nugaros smegenyse, smegenų dangaluose ar kitose CNS, 3,024 karto esant padidėjusiam neutrofilų kiekiui periferiniame kraujyje virš 4,5 x 10⁹/l. 3. Gydymo metodų kombinacija, kai taikytas interferonas, atlikta chirurginė intervencija ir BRAF/MEK inhibitoriai, sumažino mirties riziką 0,055 karto, o taikant operacinio gydymo ir PD-1 blokatoriaus kombinaciją, mirties rizika mažėja 0,056 karto.

Autorius. Edvinas Visockis Darbo pavadinimas. RRP1B geno variantai ir jų reikšmė krūties vėžio fenotipui bei pacienčių, sergančių krūties vėžiu, ligos eigai Darbo vadovas. j.m.d. Justina Jurevičė Tyrimo tikslas. Ištirti RRP1B geno variantus ir įvertinti jų reikšmę krūties vėžio fenotipui bei krūties vėžiu sergančių pacienčių ligos eigai. Tyrimo uždaviniai. 1. Ištirti RRP1B geno rs762400 ir rs9306160 genotipų ir alelių dažnius pacienčių, sergančių krūties vėžiu, grupėje. 2. Įvertinti tiriamų RRP1B geno variantų ryšį su klinikinėmis ir morfologinėmis naviko savybėmis. 3. Įvertinti rs762400 ir rs9306160 ryšį su ligos eiga. Tyrimo metodai. Į retrospektyvinį tyrimą įtraukta 201 pacientė, kuriai diagnozuotas krūties vėžys. Šių pacienčių periferiniai kraujo mėginiai, iš kurių vėliau išskirta DNR, buvo renkami LSMU MA MF Onkologijos instituto biobanke. Klinikiniai ir morfologiniai duomenys yra nuasmeninti bei užkoduoti. Tyrimo metu buvo atliktas RRP1B geno rs762400 ir rs9306160 polimorfizmų genotipavimas naudojant tikro laiko polimerazės grandininės reakcijos (TL-PGR) metodą. Analizuotas polimorfizmų genotipų ir alelių pasiskirstymas tyrimo imtyje bei sąsajos su krūties vėžio fenotipu ir ligos eiga. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 29.0.0.0“ programinę įrangą. Tyrimui atlikti gautas Bioetikos komiteto leidimas. Tyrimo rezultatai. Statistiškai reikšmingų rezultatų tarp RRP1B geno rs762400 polimorfizmo ir analizuotų savybių nenustatyta. Tiriant rs9306160 polimorfizmą nustatytas ryšys su amžiumi diagnozės nustatymo metu bei naviko dydžiu. TT genotipą turinčioms pacientėms krūties vėžio diagnozė jaunesniame amžiuje buvo patvirtinama 2,4 karto rečiau negu pacientėms, turinčioms CC genotipą. Priešingai, C alelio nešiotojoms šis šansas buvo didesnis nei 2 kartus lyginant su C alelio neturinčiomis. Didesnio naviko galimybė lyginant TT genotipą su CC genotipu išaugo 2,5 karto. Išvados. 1. Rs762400 polimorfizmo genotipų pasiskirstymas: GC – 43,0 %, GG – 39,0 %, CC – 18,0 %; alelių pasiskirstymas: G alelis – 61,0 %, C alelis – 39,0 %. Rs9306160 polimorfizmo genotipų pasiskirstymas: CT – 46,0 %, CC – 37,0 %, TT – 17,0 %; alelių pasiskirstymas: C alelis – 60,0 %, T alelis – 40,0 %. 2. Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp RRP1B geno rs762400 ir klinikinių bei morfologinių naviko savybių nenustatyta. Rezultatai parodė statistiškai reikšmingą ryšį tarp rs9306160 ir amžiaus diagnozės nustatymo metu bei naviko dydžio. 3. Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp RRP1B geno rs762400 ir rs9306160 polimorfizmų ir ligos eigos nenustatyta.

Autorius: Marija Plioplytė Pavadinimas: Ruksolitinibo efektyvumas gydant pirminę ir antrinę mielofibrozę Darbo tikslas: įvertinti ruksolitinibo efektyvumą gydant sergančiuosius mielofibroze. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, pasiskirstymą pagal DIPSS. 2. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze ir gydomų ruksolitinibu, bendrą išgyvenamumą. 3. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, kraujo rodiklių pokyčius, gydant ruksolitinibu. 4. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, blužnies dydžio pokyčius, gydant ruksolitinibu. 5. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, konstitucinių simptomų pokyčius, gydant ruksolitinibu. Tyrimo metodika: Tyrimą sudarė 34 mielofibroze sergantys pacientais, kurie vartoja ruksolitinibą LSMUL KK Hematologijos klinikoje. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu buvo vertinami bendro kraujo rodikliai: eritrocitai, hemoglobinas, leukocitai, trombocitai, periferiniai blastai, bei blužnies dydis su konstituciniais simptomais. Pagal tyrimo protokolą iš ambulatorinių kortelių, ligos istorijų bei LSMUL KK Hematologijos klinikos duomenų bazės rinkti laboratoriniai bei klinikiniai duomenys. Duomenys išanalizuoti su IBM SPSS Statistics 20.0 versijos programa naudojant statistinius skaičiavimų metodus. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 34 pacientai: 21 (61,8%) vyras ir 13 (38,2%) moterų. Amžiaus mediana yra 71 m., vidurkis – 69,35 m. Gydymo trukmės mediana yra 18 mėn., vidurkis – 16,24 mėn. Viduitinės–1 rizikos grupei priklausė 8, o vidutinės–2 ir didelės rizikos grupėms po 13 pacientų. Hemoglobino mediana kito nuo 98 g/l iki 101 g/l, trombocitų – nuo 197x109 iki 106x109, periferinių blastų – nuo 2% iki 0%, blužnies dydžio – nuo 21,5 iki 17,0 cm (p<0,05). Bendru silpnumu besiskundžiančiųjų skaičius kito nuo 34 (100%) iki 2 (1,3%), prakaitavimu – nuo 17 (50%) iki 0, niežuliu nuo 20 (58,8%) iki 0 (p<0,05). Tikėtina išgyvenusiųjų dalis po 12 mėn. yra 85,3 ± 6,8%, po 24 mėn. –62,4 ± 11,7 %, išgyvenamumo vidurkis – 22,05 ± 1,18 mėn. (95% PI 19,73 – 24,37), mediana nepasiekta. Išgyvenamumui įtakos turi periferiniai blastų kiekis ir blužnies dydis (p<0,05). Išvados: 1. Mažos rizikos grupei nepriklausė nė vienas pacientas. 8 pacientai priklausė vidutinės–1 rizikos grupei, po 13 pacientų priklausė vidutinės–2 bei didelės rizikos grupėms. 2. Pacientų, sergančių mielofibroze ir gydomų ruksolitinibu, vienų metų išgyvenamumas siekia 85,3 ± 6,8%, dviejų metų – 62,4 ± 11,7%, mediana nepasiekta. 3. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje didėjo hemoglobino bei mažėjo trombocitų ir periferinių blastų kiekis kraujyje (p<0,05). Eritrocitų bei leukocitų kiekis kraujyje statistiškai reikšmingai nekito. 4. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje mažėjo blužnies dydis (p<0,05). 5. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje mažėjo tirtų konstitucinių simptomų, išskyrus svorio kritimą, pasireiškimas (p<0,05).

Darbo tikslas: Įvertinti ir nustatyti veiksnius lemiančius gydymo imunine persirgusiųjų nuo COVID-19 ligos plazma efektyvumą. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti ryšį tarp SARS-CoV-2 antikūnų kiekio ir titro. 2. Nustatyti imuninės persirgusiųjų nuo COVID-19 ligos plazmos antikūnų kiekio sąsajas su gydymo efektyvumu. 3. Įvertinti imuninės persirgusiųjų nuo COVID-19 ligos plazmos paskyrimo laiko nuo susirgimo pradžios reikšmę gydymo efektyvumui. Tyrimo metodai ir dalyviai: Donorai turėjo būti persirgę COVID-19 liga. Iš donorų aferezės būdu buvo surenkama kraujo plazma ir ištiriama LSMUL Kauno klinikų Kraujo centre. Donorų mėginiuose ELISA imunofermentiniu metodu buvo ištiriami SARS-CoV-2 (IgG) antikūnai. Mėginiai, kuriuose buvo gautas teigiamas SARS-CoV-2 (IgG) antikūnų rezultatas, pasirinktinai buvo titruojami. Pacientų populiacija sudaryta iš LSMUL Kauno klinikų pacientų, kurie buvo gydyti COVID-19 imunine plazma. Dalyvauti tyrime buvo atrinkti 75 pacientai, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 92 metų. Surinkti duomenys apie pacientų klinikinę būklę prieš gydymą COVID-19 persirgusiųjų imunine plazma, 48 val. po gydymo IP, 10 dienų po gydymo IP ir 24 dienos po gydymo IP. Klinikiniai būklei įvertinti pasitelkta PSO skalė (2 priedas). Statistinei analizei atlikti buvo naudojamasi ROC kreivėmis, Spearman ranginiu koeficientu, Pearson (χ2) kriterijumi ir z kriterijumi. Tyrimo rezultatai: Nustatyta koreliacija tarp IgG anti-S (RBD) antikūnų kiekio ir titro (p<0,001, r=0,874). Pasinaudojus ROC kreivėmis nustatyta, kad titras ≥1:1000 atitinka antikūnų kiekį 6,7 (jautrumas – 85,1%, specifiškumas – 100%). Transfuzuotas antikūnų kiekis gydymo efektyvumui statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo visuose atskaitos taškuose (p>0,05). Antikūnų kiekis neturėjo įtakos ir CRB sumažėjimui (p>0,05). Sąsajos, tarp pacientų gydytų IP, išgyvenamumo ir antikūnų kiekio statistiškai reikšmingos nebuvo Pearsono (χ2) kriterijus 1,221; p=0,269. Nebuvo rasta ir statistiškai reikšmingų įrodymų visuose atskaitos taškuose, kad imuninės plazmos skyrimas per 72 val. nuo ligos pradžios turi įtakos gydymo efektyvumui (p>0,05). Nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp ankstesnio gydymo paskyrimo ir išgyvenamumo (p>0,05). Išvados: Tarp SARS-CoV-2 antikūnų kiekio ir titro yra stipri koreliacija, didėjant kiekiui – didėja titras. Nustatyta, kad antikūnų kiekis 6,7 atitinka antikūnų titrą ≥1:1000. Imuninės persirgusiųjų nuo COVID-19 ligos plazmos antikūnų kiekis nėra statistiškai reikšmingas gydymo efektyvumui ir išgyvenamumui. Imuninės persirgusiųjų nuo COVID-19 ligos plazmos paskyrimo laikas nuo susirgimo pradžios nėra statistiškai reikšmingas gydymo efektyvumui ir išgyvenamumui.