MF Ortopedijos traumatologijos klinika (04.31)

Osteoporosis affects more than 200 million people worldwide, and by 2050, that figure is anticipated to double. A noticeable decline in BMD and an increase in trabecular bone porosity are typical symptoms of the condition. This makes it difficult to secure fracture fixation hardware in fragile cancellous bone. The aim of this work is to develop methods to improve immediate mechanical anchorage and enhance bone formation around orthopaedic hardware used for the fixation of hip fractures. Within the scope of this doctoral thesis, a calcium sulphate/hydroxyapatite (CaS/HA) biomaterial and systemic bisphosphonate zoledronic acid were used to modulate peri-implant bone formation. Our main research questions were: can a CaS/HA material implanted around a metallic implant increase the immediate mechanical bone anchorage and can a CaS/HA material be biologically activated by systemically administered bisphosphonate and consequently improve bone quality? This thesis comprises of 5 different studies involving both pre-clinical and clinical research. Our initial studies demonstrated that implants augmented with CaS/HA material in osteoporotic bone and activation of HA particles by systemically administered ZA (7–14 days after surgery) leads to new bone formation. Pre-clinical data demonstrate that biomechanical advantages can be achieved from CaS/HA augmentation of lag-screws in osteoporotic bone. It has also been demonstrated that bisphosphonate ZA seeks the HA particles and promote bone formation in cancellous bone. The following questions pertained to how the pre-clinical studies could be translated into a clinical study? For this reason, the two following studies were aimed to test the feasibility of a new stratification index (FAME), that could help to identify individuals who would benefit most from augmentation treatments and had a high risk of fracture and a low risk of death before the procedure. The feasibility of using the FAME index was validated in two separate studies following, after which a proof-of-concept clinical study was initiated. In a clinical setting, looking into the clinical efficacy of the developed methods in the fragile and elderly population undergoing treatment of pertrochanteric fracture stabilization with a dynamic hip screw system, this combination could potentially be superior to present techniques for augmenting osteoporotic trochanteric fractures thereby preventing reoperations.

In childhood, the most commonly diagnosed foot deflection is the flexible flatfoot. It is known that all children with normal development are born with a flexible flat foot, but during the first decade of life, the foot forms the longitudinal foot arch and its convex form develops. Although it is understood that all children are born with flat feet, there is no consensus in the literature on how flat the foot should be. Also, age stages, leg axial deformities, obesity, and flat-foot development stages of a particular age are not taken into account. Different dimensions are used to define a literary flat-foot, but the common, well-defined flatdenominator in clinical practice is unknown. Therefore, there is a debate in the literature about what the child's feet are considered to be "normal" at a different age and how the "normal" step of the foot passes as a flat foot.

Hip revision surgeries are increasing as primary total hip arthroplasty (THA) are increasing recently. Severe bone loss and other complications can make hip revision more complicated. Different type of stems was implemented and created to deal with the bone defects of the femur. Two types of the stems mainly used in revision surgery: 1) monobloc stem - single unit long stem and 2) modular stem - divided into proximal and distal part where these two parts are connected forming a junction. Lots of debates in the literature are being going around which stem would be the best choice, but there is still not a definite answer. In our article we will compare the results, complication, prices, survivorship, and patient satisfaction from different sources to have a better understanding about the advantages of each stem.

Magistro darbo tema: „Debridemento, antibiotikoterapijos ir implantų išlaikymo operacijų rezultatai po kelio sąnario endoprotezavimo LSMUL Kauno klinikose“. Darbo autorius: Gintarė Lukoševičiūtė LSMU MA MF 19gr. Tyrimo tikslas: „Ištirti kartotinių revizijų dažnį ir priežastis pacientams, kuriems atlikta pirma kelio sąnario revizija debridemento, antibiotikoterapijos ir implantų išlaikymo (DAIR) principu“. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti ir įvertinti tiriamųjų, kuriems atlikta pirma ir pakartotinė kelio sąnario revizija, demografinius duomenis ir su operacija susijusius veiksnius.
2. Įvertinti pirmos ir pakartotinės kelio sąnario revizijos vyraujančius sukėlėjus ir jų jautrumus bei atsparumus antibiotikams.
3. Nustatyti DAIR procedūros sėkmės dažnį.
4. Nustatyti pakartotinių operacijų priežastis pacientams po DAIR operacijos. Metodai: Retrospektyviai vertinti 2011-2022 m. LSMUL KK Ortopedijos traumatologijos klinikoje, dėl kelio sąnario periprostetinės infekcijos DAIR būdu gydyti pacientai su bent 2 metų stebėsena. DAIR procedūra buvo laikoma sėkminga jeigu neištiko klinikinė mirtis vienerių metų laikotarpyje, neprireikė rerevizijos ir išliko teigiama ligos dinamika kontrolinių vizitų metu. Amžius, lytis, simptomų trukmė, infekcijos patekimo kelias, fistulės buvimas, priešoperacinis CRB lygis, mikroorganizmų virulentiškumas, tinkamas/netinkamas antibakterinis gydymas buvo analizuoti, siekiant nustatyti jų įtaką kartotinėms revizijoms po DAIR. Tyrimo dalyviai: Pacientai, kuriems 2011-2022 m. LSMUL KK dėl totalinės kelio artroplastikos periprostetinės infekcijos buvo atliktas debridementas, paskirta antibiotikoterapija ir išsaugotas implantas. Rezultatai: DAIR procedūra atlikta 24 pacientams (10 vyrų, 14 moterų) vidutiniškai praėjus 1,3 ± 1,9 metų po pirminės totalinės kelio artroplastikos. Operacijos metu vidutinis moterų ir vyrų amžius buvo 75 ± 12,8 m. ir 66 ± 11,9 m., atitinkamai (p = 0,031). Daugeliu atvejų 14 (58 %) procedūra buvo reikalinga dėl ankstyvuoju pooperaciniu, 9 (38 %) dėl hematogeniniu ir 1 (4 %) dėl per continuitatem keliu įgytų sukėlėjų sąlygotos periprostetinės infekcijos. Dažniausiai 10 atvejų (42 %) nustatytas sukėlėjas buvo Staphylococcus aureus, 5 (21 %) Streptococcus spp., 3 (13 %) Staphylococcus epidermidis, 1 (4 %) Staphylococcus capitis, 1 (4 %) Enterococcus spp. ir 4 (17 %) atvejais kultūra buvo neigiama. Visi atvejai buvo monomikrobinės infekcijos pavyzdžiai. Iš 24 pacientų, kuriems atlikta DAIR, vidutiniškai praėjus 1,5 ± 2,1 metams, 8 jų prireikė pakartotinių vieno ar dviejų etapų revizijų, 2 iš jų mirė metų laikotarpiu po procedūros, tad bendras DAIR sėkmės dažnis siekė 63 %. Predikciniai kartotinių revizijų veiksniai buvo aukštas sukėlėjų virulentiškumas (p = 0,017), atsakingas už 75 % rerevizijų, lyginant su žemo virulentiškumo (25 %) sukėlėjais, netinkamai taikytas antibakterinis gydymas (p = 0,001), atitinkamai – 63 %, lyginant su tinkamu (38 %). Statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant DAIR išeitis priklausomai nuo amžiaus, lyties, simptomų trukmės, infekcijos plitimo kelio, fistulės buvimo ar priešoperacinių CRB duomenų rasta nebuvo. Nustatyta, kad 2 atvejais simptomai truko daugiau nei 4 savaites ir abiems vėliau atlikta pakartotinė revizija. Rerevizijų metų daugeliu 6 (75 %) atvejų sukėlėjas S. aureus, 1 (13 %) – S. epidermidis, ir 1 (13 %) – kultūra buvo neigiama. Išvados:
5. LSMUL KK DAIR vidutiniškai praėjus 1,3 ± 1,9 metų po pirminės totalinės kelio artroplastikos, daugeliu atvejų (58 %) atlikta dėl ankstyvuoju pooperaciniu būdu prasidėjusios infekcijos ir buvo būdinga vyresnio amžiaus moterims, lyginant su vyrais (75 ± 12,8 m. ir 66 ± 11,9 m., atitinkamai, p = 0.031).
6. Dažniausias (42 %) DAIR metodu gydytos periprostetinės infekcijos sukėlėjas LSMUL KK buvo S.aureus, jautrus daugumai tirtų antibiotikų ir atsakingas už 75 % kartotinių revizinių operacijų.
7. Vidutiniškai praėjus 4,7 ± 2,3 metams po DAIR, pakartotinių revizijų prireikė 33 % pacientų, vienų metų laikotarpiu mirė 8 %, tad LSMUL KK DAIR sėkmės dažnis siekė 63 %.
8. Aukštas mikroorganizmų virulentiškumas ir netinkamai taikytas antibakterinis gydymas buvo siejami su kartotinėmis revizinėmis operacijomis po DAIR, 75 % ir 63 % atvejų, atitinkamai (p p = 0,017 ir 0,001). Kiti tyrimo metu analizuoti predikciniai veiksniai – amžius, lytis, simptomų iki pirminės revizijos trukmė, infekcijos plitimo kelias, fistulės buvimas, priešoperaciniai CRB rodmenys statistinės reikšmės DAIR išeitims neturėjo.

Tyrimo tikslas: Palyginti kulkšnių lūžius patyrusių pacientų gydymo rezultatus po sindesmozės fiksavimo endosaga arba sraigtu. Uždaviniai: 1. Įvertinti kulkšnių lūžius patyrusių pacientų demografinius duomenis. 2. Įvertinti kulkšnių lūžius patyrusių pacientų parinktos konstrukcijos tipą, traumos aplinkybes, laiką nuo traumos iki operacijos bei nuo operacijos iki sugijimo, lovadienių skaičių. 3. Įvertinti kulkšnių lūžius patyrusių pacientų komplikacijas po operacijos bei pacientų savijautą naudojant Olerud-Molander čiurnos skalę. 4. Palyginti kulkšnių lūžius patyrusių pacientų gydymo rezultatus po sindesmozės fiksavimo endosaga arba sraigtu. Metodai: Iš ESIS buvo vertinti pacientų demografiniai duomenys, ar pacientas patyrė politraumą, traumos energija, lovadieniai, laikas nuo traumos iki operacijos, nuo operacijos iki sugijimo, naudota konstrukcija, komplikacijos. Telefonu pacientai buvo apklausiami naudojant Olerud-Molander čiurnos skalės klausimyną. Tyrimo dalyviai: Pacientai, patyrę kulkšnių lūžius, kuriems sindesmozė buvo fiksuota sraigtais arba sagomis. Tyrimo rezultatai: Pacientų vidutinis amžius buvo 41.68±15.721, tirti 28 (70%) vyrai ir 12 (30%) moterų. Išskirsčius pacientus į grupes pagal konstrukcijos tipą, 28 (70%) pacientams sindesmozės fiksacijai naudoti sraigtai, 12 (30%) – sagos. 26 (65%) pacientai patyrė mažos energijos traumas, 14 (35%) – didelės. Sraigtų grupėje vidutinis laikas nuo traumos iki operacijos buvo 11,89±16,029 parų, sagų – 10,58±9,376. Sraigtų grupėje vidutinis antrinio apsilankymo laikas buvo vidutiniškai 62,21±65,231 paros, sagų – 31,17±30,895 para. Vidutinis laikas nuo operacijos iki sugijimo sraigtų grupėje buvo 1,89±3,281, sagų grupėje – 2,25±5,048 mėnesiai. Sraigtų grupėje lovadienių skaičius buvo 8,89±8,867, sagų – 5,42±7,115. Iš viso šalinti 24 implantai – iš jų 21 (87,5%) sraigtas ir 3 (12,5%) sagos. Iš viso stebėtos 8 komplikacijos. Vidutinė OMA suma sraigtų grupėje buvo 55±39,2, sagų – 41,67±42,66. Nerasta statistiškai reikšmingo ryšio tarp konstrukcijos tipo ir lyties, traumos energijos, laiko nuo traumos iki operacijos, nuo operacijos iki sugijimo, lovadienių skaičiaus, komplikacijų ir OMA sumos (p>0,05). Kita vertus, sagų grupėje antrinis apsilankymas statistiškai reikšmingai įvykdavo greičiau (U = 89, p = 0,019), o sraigtai šalinti statistiškai dažniau nei sagos (χ² = 8,75, p < 0.005). Išvados: 1. Dažniausiai čiurnos lūžius patyrę pacientai, kuriems sindesmozė fiksuota sraigtais arba sagomis, buvo vyrai. 2. Daugumai pacientų sindesmozė buvo fiksuota sraigtais, trečdaliui – sagomis. 4. Dauguma pacientų patyrė mažos energijos traumas. Sagų grupėje stebėtas trumpesnis vidutinis laikas nuo traumos iki operacijos, nuo operacijos iki sugijimo bei trumpesni lovadieniai, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio nerasta. 3. Sagų grupėje stebėta mažiau komplikacijų, o sraigtų grupėje vidutinė OMA suma buvo didesnė, nei sagų, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio nerasta. 4. Gydymo rezultatai pacientams, kuriems sindesmozė buvo fiksuota sraigtais arba sagomis po čiurnos lūžių, reikšmingai nesiskyrė.

Autorius: Tautvydas Skripkauskas Darbo pavadinimas: Vidinės kelio sąnario dalies osteoartrito gydymo rezultatai po proksimalinio blauzdikaulio koreguojančios atviro kampo osteotomijos. Tyrimo tikslas: Įvertinti koreguojančios blauzdikaulio atviro kampo osteotomijos gydymo rezultatus ir nustatyti veiksnius turinčius įtakos gydymo efektyvumui. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų gyvenimo kokybę, simptomus, sportiškumą, skausmą ir kasdienę veiklą analizuojant kelio sąnario funkcijai įvertinti skirto klausimyno balus (KOOS) prieš operaciją ir praėjus 6 ir 12 mėnesių po operacijos.
2. Įvertinti gydymo efektyvumą palyginant KOOS klausimyno rezultatus gautus prieš operaciją ir praėjus 6 ir 12 mėnesių po operacijos.
3. Įvertinti KOOS klausimyno rezultatų ryšį su pacientų lytimi, osteotomijos korekcijos laipsniu ir osteoartrito stadija. Tyrimo metodai: Buvo atlikta retrospektyvinė LSMUL KK Ortopedijos–traumatologijos klinikos pacientų medicininių dokumentų analizė. Buvo atrinkti pacientai, kuriems nuo 2019 m. iki 2022 m. dėl kelio sąnario osteoartrito buvo atlikta koreguojanti blauzdikaulio atviro kampo osteotomija. Tyrimo metu buvo analizuojami pacientų demografiniai duomenys, osteoartrito stadija, korekcijos kampai bei priešoperaciniai ir pooperaciniai KOOS skalės duomenys. Tyrimo rezultatai: Tyrime buvo analizuojami 49 pacientų duomenys. Iš jų 26 (53,1%) buvo vyrai ir 23 (46,9%) buvo moterys. Atliekant tyrimą po operacijos vidutiniškai buvo praėję 2,3 metų (SN 1,04). Prieš operaciją KOOS klausimyno skausmo kategorijoje balų vidurkis buvo 49,78 (SN 6,9), simptomų 56,10 (SN 3,5), kasdienės veiklos 51,22 (SN 4,9), sportiškumo 44,76 (SN 9,2) ir gyvenimo kokybės 35,92 (SN 4,9). Praėjus 6 mėn. ir 12 mėn. po operacijos po matomas statistiškai reikšmingas balų padidėjimas visose kategorijose lyginant su priešoperaciniais balais, išskyrus sportiškumo kategorijoje. Pastarojoje pagerėjimas buvo matomas tik 12 mėn. po operacijos. Metai po operacijos KOOS klausimyno balai vidutiniškai padidėjo 73,55% lyginant su balais prieš operaciją. Didžiausias padidėjimas buvo matomas gyvenimo kokybės kategorijoje (100,6%). Taip pat buvo nustatyta, kad prieš operaciją moterys surinko statistiškai reikšmingai mažiau balų nei vyrai gyvenimo kokybės, kasdienės veiklos ir sportiškumo kategorijose. Osteotomijos korekcijos kampas neturėjo įtakos KOOS klausimyno rezultatams. Tyrimo išvados: Proksimalinio blauzdikaulio koreguojanti atviro kampo osteotomija yra efektyvus vidinės kelio sąnario dalies osteoartrito gydymo būdas. Po operacijos pagerėja pacientų gyvenimo kokybė, sumažėja skausmas, palengvėja simptomai, pacientams lengviau užsiimti kasdiene bei sportine veikla.

Darbo tikslas: Išanalizuoti literatūroje pateiktus duomenis apie konservatyvaus ir chirurginio gydymo efektyvumą. Sudaryti visapusišką ir objektyvų įvertinimą, kuris padėtų įgyti geresnį supratimą apie genu valgum ( gydymo galimybes vaikams. Darbo už daviniai: 1.Išanalizuoti konservatyvaus ir chirurginio GV gydymo efektyvumą vaikams. 2.Palyginti pacientų rezultatus, įvertinant funkcionalumą, komplikacijas ir korekcijos laipsnį, po konservatyvaus ir chirurginio gydymo GV atveju vaikams. 3. Remiantis šia apžvalga parengti praktines GV gydymo rekomendacijas. Tyrimo metodika: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga naudojant PubMe d duomenų bazę 2023-01-01 – 2023-12-31. Renkami ir analizuojami literatūroje pateik ti duomenys, apžvelgiami ty r imai, atlikti ne seniau nei prieš 10 metų . Tyrime vertinami pacientų rezulta tai, gydymo metodai ir ilgalaikiai rezultatai, siekiant įvertinti konservatyvių ir chirurginių intervencijų efektyvumą GV atveju vaikams. Rezultatai Stebėjimas yra efektyvi fiziologinio GV (FGV) gydymo priemonė. Korekcinė avalynė ir įtvarai gali padaryti psichologinę žalą pacientams. Hemiepifiziodezė ( yra efektyv us ir minimaliai invazyvus patologinio GV ( chirurginis gydymo metodas . Veiksmingumas skirtingose studijose 77 97 %. Komplikacijos: atstūmimo deformacija (n n=79), hiperkorekcija (n=38), nepakankama korekcija (n=23). Osteotomij os veiksmingumas 10 97 %, reik alinga daugiau tyrimų efektyvumui ir komplikacijoms palyginti . Komplikacijos: abipusė hiperkorekcija (n n=2). I švados: 1.1.1. Pirmo pasirinkimo konservatyvaus gydymo metodas yra stebėjimas, akcentuojant natūralų pagerėjimą iki 7 10 m. amžiaus. Svorio reguliavimas ir korekcinės avalynės devėjimas, reikšmingai nekeičia natūralios FGV eigos ir gali padaryti psichoemocinę žalą. 1.2. HE yra veiksmingas ir mažiau invazyvus chirurginis metodas gydant PGV, todėl yra priimtinesnis nei osteotomija, kai dar nepasiekta skeleto branda. 1.3. Osteotomija atliekama, kai gydymas HE netinka arba, kai pacientas yra netoli skeleto brandos arba po jos. Nepaisant didesnio invazyvumo, osteo tomija yra efektyvi intervencija ir leidžia pasiekti reikšmingą korekciją, funkcijos ir simptomų pagerėjimą. 2. Chirurginis gydymas yra veiksmingas gydant PGV, reikšmingai pagerinant paciento kojų padėtį, funkciją, skausmą ir kitus simptomus. Tuo tarpu kon servatyvus gydymas yra pakankamai veiksmingas gydant FGV, naudojant natūralią korekcijos trajektoriją be papildomų konservatyvių intervencijų.

Autorius: Gabija Imbrasaitė Darbo pavadinimas: Stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos efektyvumo įvertinimas po klubo ir kelio endoprotezavimo operacijų Darbo tikslas: Įvertinti ir palyginti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą pacientams po klubo ir kelio sąnario endoprotezavimo operacijų. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos; 2. Įvertinti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą po kelio sąnario endoprotezavimo operacijos; 3. Palyginti stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą po klubo ir kelio sąnario endoprotezavimo operacijos. Metodika: prospektyviame tyrime analizuojami pacientų, kuriems atlikta klubo arba kelio EP operacija, stacionarinės ir ambulatorinės reabilitacijos rezultatai, KOOS (knee injury and osteoarthritis score) arba HOOS (hip injury and osteoarthritis score) anketas užpildant prieš operaciją ir po reabilitacijos. Statistinė anketų duomenų analizė atlikta SPSS 23.0 programa ir SAS statistine programine įranga, statistiškai reikšmingais laikomi rezultatai, kai p<0.05. Rezultatai: Gautos 84 anketos po klubo ir 45 po kelio sąnario EP operacijos. Vertintas rezultato pokytis 5-iose klausimyno subskalėse. Po klubo EP ir stacionarinės reabilitacijos skausmo pokyčio vidurkis buvo 54 (SD 17), simptomų – 42 (SD 17), kasdienės funkcinės veiklos – 48 (SD 17), sportinės veiklos – 54 (SD 27), gyvenimo kokybės – 58 (SD 21). Po klubo EP ir ambulatorinės reabilitacijos skausmo pokyčio vidurkis – 54 (SD 16), simptomų – 49 (SD 17), kasdienės funkcinės veiklos – 49 (SD 17), sportinės veiklos – 63 (SD 18), gyvenimo kokybės – 63 (SD 23). Po kelio EP ir stacionarinės reabilitacijos skausmo pokyčio vidurkis buvo 32 (SD 18), simptomų – 23 (SD 16), kasdienės veiklos – 30 (SD 18), sportinės veiklos – 29 (SD 31), gyvenimo kokybės – 32 (SD 23). Po kelio EP ir ambulatorinės reabilitacijos skausmo pokyčio vidurkis – 31 (SD 23), simptomų – 29 (SD 15), kasdienės funkcinės veiklos – 31 (SD 19), sportinės veiklos – 30 (SD 21), gyvenimo kokybės – 38 (SD 21). Išvados: 1. Po klubo sąnario EP po abiejų tipų reabilitacijos sumažėjo skausmas ir varginę simptomai, pagerėjo kasdienės funkcijos, sportinė veikla ir gyvenimo kokybė. 2. Po kelio sąnario EP po abiejų tipų reabilitacijos sumažėjo skausmas ir varginę simptomai, pagerėjo kasdienės funkcijos, sportinė veikla ir gyvenimo kokybė. 3. Lyginant ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijų efektyvumą po kelio ir klubo sąnario EP operacijų nei vienoje klausimyno subskalėje statistiškai reikšmingo skirtumo negauta.

SANTRAUKA

Autorius: Nojus Mūras Darbo vadovas: Prof. dr. Alfredas Smailys Darbas atliktas: LSMUL Kauno Klinikos Ortopedijos ir Traumatologijos Klinika Darbo pavadinimas: Pacientų, vyresnių nei 85 metai, patyrusių proksimalinį šlaunikaulio lūžį, ankstyvieji gydymo rezultatai. Tyrimo tikslas: Įvertinti pacientų, vyresnių nei 85 metai ir stacionarizuotų į LSMUL KK OTS dėl proksimalinių šlaunikaulio lūžių, ankstyvuosius gydymo rezultatus.

Darbo uždaviniai:

1. Aprašyti pacientų, vyresnių nei 85 metai ir stacionarizuotų į LSMUL KK OTS, proksimalinių šlaunikaulio lūžių klasifikaciją bei morfologiją.
2. Įvertinti pacientų, vyresnių nei 85 metai ir stacionarizuotų į LSMUL KK OTS dėl proksimalinių šlaunikaulio lūžių, gydymo metodų rezultatus.
3. Nustatyti pacientų, vyresnių nei 85 metai, pakartotinio stacionarizavimo dažnį į LSMUL KK po proksimalinio šlaunikaulio lūžio per 3 mėnesius nuo paciento išrašymo.
4. Nustatyti pacientų, vyresnių nei 85 metai ir stacionarizuotų į LSMUL KK OTS dėl proksimalinių šlaunikaulio lūžių, mirštamumą per tris mėnesius.
5. Palyginti pacientų, vyresnių nei 85 metai ir stacionarizuotų į LSMUL KK OTS dėl proksimalinių šlaunikaulio lūžių, gydymo metodų pooperacines komplikacijas. Tyrimo metodai: Tyrimas atliktas naudojant prospektyvinę duomenų analizę. Išnagrinėtos pacientų, patyrusių proksimalinį šlaunikaulio lūžį, gydytų stacionare nuo 2023.01.01 iki 2023.12.31 metų, ligos istorijos. Naudotasi ligoninės informacine sistema (LIS) ligos istorijoms nagrinėti, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo administravimo posistemis (RSAP) mirštamumui nustatyti ir Meddream sistema rentgeno nuotraukoms vertinti. Imtis – 40 pacientų. Pacientai vertinti pagal amžių, lytį, lūžio tipą, taikytą gydymo metodą, mirštamumą ir pakartotinį stacionarizavimą. Tyrimo dalyviai: Pacientai 2023.01.01- 2023.12.31 laikotarpiu gydyti dėl proksimalinio šlaunikaulio lūžio LSMUL KK ortopedijos ir traumatologijos skyriuje (OTS). Tyrimo rezultatai: Iš 40 tiriamųjų vyrai sudarė (n=8) 20%, moterys (n=32) 80%. Jauniausias amžius stacionarizavimo metu buvo 85 metai ir 1 mėnesis, vyriausias amžius buvo 96 metai ir 1 mėnesis. Amžiaus vidurkis operacijos metu 85,58 (SN 2,72). Skirstant lūžius pagal AO/OTA klasifikaciją buvo nustatyta, jog (n=28) 70% patyrė šlaunikaulio kaklo lūžį. (n=11) 27,5% pacientų patyrė šlaunikaulio intertrochanterinės dalies lūžį, (n=1) 2,5% pacientų – pagumburinį lūžį. Iš visų šlaunikaulio kaklo lūžių pagal diagnozę buvo nustatyta, jog nepatikslinti šlaunikaulio kaklo lūžiai sudarė (n=11) 39,29%, šlaunikaulio subkapitalinės dalies lūžiai sudarė (n=15) 53,57%, šlaunikaulio vidurinės kaklo dalies lūžiai sudarė (n=2) 7,14%. Peržvelgus rentgenogramas ir patikslinus diagnozę nustatyta, jog iš pacientų, patyrusių nepatikslintą šlaunikaulio kaklo lūžį, (n=9) 81,82% patyrė šlaunikaulio subkapitalinės dalies lūžius, o (n=2) 18,18% šlaunikaulio vidurinės kaklo dalies lūžius. Apibendrinus nustatyta, kad iš visų šlaunikaulio kaklo lūžių (n=24) 85,71% patyrė šlaunikaulio subkapitalinės dalies lūžius ir (n=4) 14,29% patyrė šlaunikaulio vidurinės kaklo dalies lūžius. Operacinis gydymas taikytas (n=39) 97,5% pacientams. Osteosintezė IMV taikyta 22,5% (n=9) pacientų, osteosintezė DHS taikyta (n=3) 7,5% pacientų, hemiartroplastika (n=21) 52,5% pacientų, radikali klubo artropalstika (n=6) 15% pacientų. Dėl didelės komplikacijų rizikos buvo neoperuotas – (n=1) 2,5%. Per 3 mėnesius po PŠL pakartotinai buvo stacionarizuoti (n=10) 25% pacientų, nebuvo stacionarizuoti (n=30) 75%. Mirusių pacientų per 3 mėn. buvo (n=12) 30%, gyvi sudarė (n=28) 70%. Pacientai, kurie mirė per 3 mėnesius ir buvo pakartotinai stacionarizuoti sudarė 33,33% (n=4). Iš 39 operuotų pacientų (n=9) 23,1% patyrė pooperacines komplikacijas. Dažniausios komplikacijos: sąnario infekcija (n=2), sąnario endoprotezo mechaninė komplikacija (n=2) ir anemija (n=2). Klubo sąnario raiščių patempimą patyrė (n=1), šlaunies nervo jatrogeninį pažeidimą patyrė (n=1) ir smegenų infarktą (n=1). Įvertinta, kaip 3 mėnesių mirštamumas priklauso nuo taikyto chirurginio gydymo metodo: skirtumas yra statistiškai nereikšmingas (p=0,719). Įvertinta, kaip pakartotinis stacionarizavimas nepriklauso nuo taikyto chirurginio gydymo metodo: skirtumas yra statistiškai nereikšmingas (p=0,693). Tyrimo išvados: Tyrimo metu nustatyta, jog dažniausiai pasitaikantis proksimalinio šlaunikaulio lūžio tipas tarp pacientų, vyresnių nei 85 metai, buvo šlaunikaulio kaklo lūžis (n=28) 70%, o šių lūžių dažniausiais potipis – subkapitalinis lūžis (n=24) 85,71%. Taikytas operacinio gydymo metodas neturėjo statistiškai reikšmingo ryšio su mirštamumu per 3 mėnesius (p=0,719). Taikytas operacinio gydymo metodas neturėjo statistiškai reikšmingo ryšio su pakartotiniu stacionarizavimu per 3 mėnesius (p=0,693). Pakartotinis stacionarizavimo dažnis per 3 mėn. po PŠL patyrusių, vyresnių nei 85 metai pacientų siekė (n=10) 25%. Mirštamumas per 3 mėn. po PŠL patyrusių, vyresnių nei 85 metai pacientų siekė (n=12) 30%. Tyrimo metu nustatyta, jog pooperacines komplikacijas patyrė 23,1% pacientai. Tarp jų dažniausios: sąnario infekcija, sąnario endoprotezo mechaninė komplikacija ir anemija.

Autorius: Naglis Dubosas Tema: „Kelio sąnario revizinio endoprotezavimo, panaudojant kūginės fiksacijos implantus, rezultatų analizė.“ Tyrimo tikslas:Atlikti kelio sąnario endoprotezavimo, panaudojant kūginės fiksacijos implantus, rezultatų analizę. Tyrimo uždaviniai: 1.Įvertinti kelio sąnario revizijas ir pirminus endoprotezavimus nuo 2011m. iki 2024 m., kurių metu buvo naudoti papildomą metafizinę fiksaciją užtikrinantys kūginės fiksacijos implantai. 2.Nustatyti operacijų, kurių metu buvo naudoti metafizinės fiksacijos implantai, priežastis. 3.Įvertinti blauzdikaulio kaulinius defektus operacijų, kurių metu buvo naudoti metafizinės fiksacijos implantai. 4.Nustatyti operacijų, kurių metu buvo naudoti metafizinės fiksacijos implantai, pakartotinių revizijų dažnį ir priežastis. Tyrimo metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas atrenkant asmenis, kuriems buvo atliktas pirminis ir revizinis kelio sąnario endoprotezavimas nuo 2011 m. iki 2024 m. Analizuojama, kada buvo naudoti kūginiai implantai, dėl kokių priežasčių atlikta operacija, pacientų demografiniai duomenys (amžius, lytis). Rentgeno nuotraukos prieš ir po operacijos vertintos pagal Anderson orthopaedic research institute (AORI) sistemą. Kiek pacientų atlikta pakartotinė revizija, kada ir kokios jos priežastys. Rezultatai: Buvo išanalizuoti 96 pacientų duomenys. 84 pacientų buvo atlikta pakartotinė revizija, naudojant kūginius implantus, 12 kūginių fiksacijos implantų buvo panaudoti pirminio kelio sąnario endoprotezavimo metu. Pakartotinė revizija po kūginių implantų panaudojimo buvo stebima 5 atvejais revizijų grupėje, pirminio endoprotezavimo metu kūginių implantų revizijų neatlikta. Iš 71 paciento rentgeno nuotraukų kauliniai defektai buvo nustatyti vadovaujantis AORI : 35 T2A; 15 T2B; 21 T3. Išvados: 1. Iš 1788 revizinių kelio sąnario endoprotezavimo operacijų atliktų nuo 2011 m. iki 2024 m. 84 atvejais buvo naudoti kūginės fiksacijos implantai. Iš 29165 pirminių kelio sąnario endoprotezavimo operacijų 12 atvejų buvo naudoti kūginiai implantai. 2. Revizinių operacijų priežastys: infekcija 44 atvejai 54%, blauzdikaulinio komponento išklibimas 10 atvejų 14 %, visų komponentų išklibimas 7 9%, šoninių raiščių nestabilumas 6 8%, techninė operacijos klaida 5 7%, išnirimas, ribota judesiu amplitude 2 2% ir girneles išnirimas, šlaunikaulio išklibimas, 4 susidėvėjimas, lūžis po 1 atvejį 1%. Moterų buvo 60 (71%), vyrų 24 (2 9%). Pirminių kelio sąnario endoprotezavimo operacijų priežastys: potrauminis osteoartritas, lūžiai 4 33%, aseptinė kaulo nekrozė 2 18% natyvinis gonitas, osteoartritas po 1 atvejį 8%, vyrų 4 (33%) moterų 8 (67%) . 3. Kūginiai implantai buvo naudojami, kai buvo T2A ir didesni kauliniai defektai pagal AORI klasifikaciją. Buvo išanalizuotos 71 paciento rentgeno nuotrauka prieš ir po operacijos ir nustatyti 35 49% T2A tipo, 15 21% T2B tipo ir 21 30% T3 tipo. 4. Iš 84 revizinių kelio endoprotezavimo operacijų naudojant kūginius implantus 5 buvo atlikta pakartotinė revizija vidutiniškai po 2,05 metų. Visi kūginiai implantai buvo pakartotinai revizuojami dėl infekcijos.