MF Vaikų chirurgijos klinika (04.42)

SANTRAUKA: Linas Prapiestis. Ar COVID – 19 pandemijos metu sumažėjo vaikų pūlingų ligų? Tyrimo tikslas. Nustatyti ir palyginti pūlingų infekcijų dažnį LSMU KK vaikų chirurgijos klinikoje prieš pandemiją ir pandemijos laikotarpiu. Uždaviniai. 1. Išanalizuoti vaikų sergamumą pūlingomis infekcijomis LSMU KK vaikų chirurgijos klinikoje 2019m - 2023m. 2. Išsiaiškinti rankų dezinfekcijos priemonių naudojimo tendencijas visuomenėje pandemijos laikotarpiu bei prieš pandemiją. 3. Įvertinti, ar yra pokyčių pūlinių epidemiologijoje ir atskleisti galimą sąsają tarp vaikų pūlingų infekcijų dažnio ir rankų dezinfekcijos priemonių naudojimo. Metodai. Pacientų, sirgusių ir gydytų pūlingomis infekcijomis (TLK-10-AM: L.02; L.03; L.04; L08; L60.0) LSMU KK Vaikų chirurgijos klinikoje, medicininės dokumentacijos retrospektyvinė analizė. Į tyrimą įtraukti 1541 pacientai. Iš atrinktų ligos istorijų buvo renkami dokumentiniai duomenys: ligos diagnozavimo metai, paciento amžius, lytis bei lovadienių skaičius. Taip pat analizuoti rankų dezinfektanto naudojimo visuomenėje 2019m. - 2023m. duomenys.
Rezultatai. Odos pūlingomis ligomis sirgusių pacientų skaičius per metus kito nuo 256 iki 426 pacientų, iš viso - 1541 pacientai. Bendras klinikos pacientų skaičius svyravo nuo 1777 iki 2656 pacientų per metus, iš viso - 11509 pacientai, odos pūlingos infekcijos sudarė 13,39%. Rankų dezinfektanto pardavimai tyrimo metais svyravo nuo 120664kg act. subst. iki 14951372kg act. subst. per metus. Gauta statistiškai reikšminga koreliacija (p < 0,001) tarp rankų dezinfektanto pardavimų ir odos pūlingų infekcijų atvejų. Tyrimo imtyje buvo 944 berniukai (61,3%) ir 597 mergaitės (38,7%). Berniukams reikšmingai dažniau pasireiškė odos ir minkštųjų infekcijos (p = 0,12). Tiriamųjų amžiaus vidurkis 9,90 metų (SN = 5,030; med = 11; moda = 13). Pacientų lovadienių vidurkis tyrimo metu buvo 3,24 lovadieniai (SN = 4,011; med = 2; moda = 1; min = 0; max = 41). Planinis vizitas buvo užfiksuotas 783 (50,81%) kartus, o skubus - 758 (49,18%) kartus. Pacientų skaičiaus pasiskirstymas pagal TLK-10-AM kodus: L02- 29,14%, L03- 29,01%, L04- 4,28%, L08- 0,97%, L60.0- 36,60%. Išvados. 1. Pandemijos laikotarpiu vaikų sergamumas pūlingomis infekcijomis sumažėjo 39,25-39,67%. Po pandemijos sergamumas buvo 19,48% mažesnis nei prieš pandemiją. 2. Pirmais pandemijos metais rankų dezinfekavimo priemonių sunaudojimas padidėjo beveik 124 kartus. Likusiais pandemijos metais sunaudojimas proporcingai mažėjo ir galiausiai po pandemijos grįžo į prieš pandeminį lygį. 3. Tyrimo metu atskleista sąsają tarp vaikų pūlingų infekcijų dažnio ir rankų dezinfekcijos priemonių naudojimo. Gauta statistiškai reikšminga koreliacija (p < 0,001).

1.SANTRAUKA

Autorius: Gabrielė Ūbaitė Mokslinis vadovas: K.Jankauskaitė- Urniežienė Darbo konsultantas: doc.Artūras Kilda Pavadinimas: Svetimkūnio kvėpavimo takuose tikimybės įvertinimas. Tyrimo tikslas: nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima įvertinti indikacijas bronchoskopijų atlikimui vaikams, kuriems įtariamas svetimkūnis kvėpavimo takuose. Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti svetimkūnio įkvėpimo priklausomybę nuo demografinių rodiklių. 2) Įvertinti anamnezės duomenis, svetimkūnių tipą, lokalizaciją, dydį. 3) Įvertinti galimus klinikinius požymius, svetimkūniui patekus į kvėpavimo takus. 4) Įvertinti radiologinius pakitimus krūtinės ląstos rentgenogramose priklausomai nuo svetimkūnio pobūdžio, lokalizacijos kvėpavimo takuose. Tyrimo metodika: Retrospektyvi 120 pacientų iki 18 metų amžiaus analizė, kuriems 2018 – 2022 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo atlikta bronchoskopija po įtariamo sar buvusio springimo. Tyrimas buvo vykdomas analizuojant atrinktų pacientų ligos istorijas. Buvo renkami bendri tiriamųjų demografiniai duomenys, vertinami simptomai, svetimkūniui patekus į kvėpavimo takus, svetimkūnių pobūdis, instrumentinių tyrimų duomenys. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant programinį IBM SPSS 28.0.1.1 paketą. Rezultatai: Lytis ir amžius (p>0.05, p= 0.580) nesusijęs su svetimkūnio įkvėpimo tikimybe. Nustatyta, kad pakitimai krūtinės ląstos rentgenogramoje, tokie kaip svetimkūnio šešėlis, sumažėjęs plaučių oringumas, matoma infiltracija, priklauso nuo svetimkūnio lokalizacijos (p<0.05, p= 0.005) ir pobūdžio (p<0.05, p= 0.02) bei leidžia pasirinkti tinkamiausią gydymo taktiką. Išvados: Apskaičiuota, kad berniukų buvo daugiau nei mergaičių, o didžioji dalis pacientų buvo vaikai iki 3 metų amžiaus. Reikšmingi tyrimo metu nustatyti klinikiniai simptomai, svetimkūniui patekus į kvėpavimo takus, buvo kosulys, pagalbinių raumenų dalyvavimas, priverstinė padėtis, stridoras. Šio tyrimo metu nustatyta, kad dažniausi svetimkūniai buvo: riešutai bei sėklos, organiniai svetimkūniai, plastikiniai objektai, įvairūs žaislai. Rekomendacijos: Kai svetimkūniui patekus į kvėpavimo takus yra nustatomi klinikiniai simptomai + objektyvios apžiūros duomenys + radiologiniai duomenys būtina atlikti fibrobronchoskopiją. Jeigu yra tik klinikiniai simptomai + objektyvios apžiūros duomenys būtina atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą ir jei joje bus pakitimų tada atlikti FBS, o jeigu ne – stebėti bent parą stacionare.

Acute appendicitis is a very common pathology in children. In Lithuania, surgery along with antibiotic administration (for prophylaxis or treatment) has remained the gold standard of treatment. Recent studies have shown that surgery may not always be needed, as two separate forms of appendicitis exist, where the complicated type progresses to gangrene and perforation, and the uncomplicated type has the possibility to resolve. However, the identification of the type before the operation is not an easy task, as both scoring systems and commonly used inflammatory markers are unspecific. This study drew its focus on identifying the type of appendicitis presenting to be able to choose the correct and timely treatment. In this study we analyzed both readily available data such as clinical symptoms, routine laboratory tests, ultrasound findings, as well as not regularly performed specialized cytokine tests (Interleukin 10, 17A and 22)- found to have significance in other bowel diseases such as Inflammatory bowel Disease. A part of this study was conducted during the COVID-19 pandemic to also evaluate the effect of the pandemic on children with acute appendicitis. For these patients not only the type was identified, but also criteria to separate them from a SARS-Cov-2 associated pathology (Multisystem inflammatory syndrome in children, MIS-C), which tends to present with similar gastrointestinal symptoms and in most cases does not require surgical treatment.

Darbo autorius: Kamilė Bagdonaitė Darbo pavadinimas: Stemplės nudegimų diskinėmis baterijomis eksperimentinis modelis Tyrimo tikslas: Eksperimentiniame modelyje įvertinti diskinių baterijų, patekusių į stemplę daromą žalą ir išeitis. Tyrimo uždaviniai: 1. Išmatuoti pH pokyčius, atsižvelgiant į diskinės baterijos išbuvimo stemplėje laiką. 2. Vertinti išorinius eksperimentinio modelio pokyčius, atsižvelgiant į diskinės baterijos išbuvimo stemplėje laiką. 3. Naudojant prevencines priemones įvertinti minėtų rodiklių (pH, išorinių eksperimentinio modelio pakitimų) pokyčius. Metodai: Gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą Nr. BEC-MF-296, buvo atliktas eksperimentinis in vitro tyrimas, siekiant įvertinti diskinių baterijų, patekusių į stemplę daromą žalą bei išeitis. Tyrimui atlikti naudota galvijo stemplė, 3V ličio baterijos, 1,5V šarminės baterijos ir 1,4V cinko – oro baterijos. Mechanizmų analizei buvo naudojami pH pokyčius matuojantys įrankiai bei atliekant fotografijas buvo vertinami vaizdiniai pokyčiai. Matavimai ir nuotraukos buvo atliekami praėjus 30 min, 1 val., 2 val., 4 val., 8 val. ir 24 val. nuo tyrimo pradžios. Naudojant apelsinų sultis, Coca-Cola ir citrinų sulčių koncentratą buvo atliktas neutralizacijos bandymas. Rezultatai: Vertinant bandinių pH vertes viso eksperimento metu, buvo pastebėta, kad pH laikui bėgant didėjo ir ypač didelis tapo po 4 ir 8 valandų nuo eksperimento pradžios. Pastebėta, kad išorinis stemplės gleivinės pažeidimas atsiranda praėjus 30 min nuo stemplės gleivinės ir baterijos sąveikos pradžios. Atliekant neutralizacijos bandymą buvo stebėta, kad praėjus 30 minučių nuo eksperimentų pradžios stemplės gleivinės pH, su baterijomis esančiomis apelsinų sulčių ir citrinų sulčių koncentrato terpėse, buvo sumažėjęs atitinkamai iki 3 ir 1. Tačiau po 2 ir 4 valandų nuo eksperimento pradžios pH buvo didesnis nei preparate su 3V ličio baterija ir 0,9% NaCl terpe. Išvados: Tyrimo metu pastebėta stemplės gleivinės pH ir išorinių pokyčių priklausomybė nuo baterijos ir stemplės kontakto laiko. Skirtingų tipų baterijos ne vienodai keitė stemplės gleivinės pH ir sukėlė ne vienodą pažaidą stemplės gleivinės ir baterijos kontakto vietoje. Atliekant neutralizacijos bandymą nebuvo pastebėtas ryškus išorinių stemplės gleivinės pokyčių skirtumas tarp bandinių su prevencijos priemonėmis ir bandinių be prevencijos priemonių. Vertinant neutralizacijos bandymo padarinius tyrimo eigoje buvo pastebėta, kad bandinių su citrinų sulčių koncentratu ir apelsinų sultimis, stemplės gleivinės pH pokyčiai, praėjus 2 ir 4 valandoms nuo eksperimento pradžios, buvo dar didesni, nei preparate, kuriame nebuvo naudotos prevencinės priemonės.

Emilijos Balčiūtės baigiamasis magistrinis darbas: „Vaikų tracheostomos: indikacijos, priežiūra ir komplikacijos“. Darbo vadovė: dr. Aušra Lukošiūtė – Urbonienė. Darbo tikslas: Išsiaiškinti dažniausias vaikų tracheostomos suformavimo indikacijas, jų priežiūrą pooperaciniu laikotarpiu ir namuose, nustatyti tracheostomų komplikacijas bei gyvenimo kokybės pokyčius. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti priežastis, dėl ko dažniausiai vaikams suformuojama tracheostoma. 2. Nustatyti pagrindines tracheostomų komplikacijas 3. Įvertinti tėvų/globėjų informacijos šaltinius ir žinias apie tracheostomų priežiūrą. 4. Įvertinti pacientų tėvų/globėjų nuomonę apie gyvenimo kokybės pokyčius po tracheostomos suformavimo. Darbo metodika ir dalyviai: Atlikta anketinė apklausa LSMUL KK Vaikų chirurgijos skyriuje. Į tyrimą buvo įtraukta 16 pacientų, kuriems suformuota tracheostoma, tėvai ir globėjai. Pagal anketų duomenis, analizuoti pacientų demografiniai duomenys, pagrindinė ir gretutinės ligos, tracheostomos suformavimo indikacijos, priežiūra namuose, ankstyvosios ir vėlyvosios komplikacijos ir gyvenimo kokybės pokyčiai slaugantiesiems asmenims. Tyrimo rezultatai: Pagrindinė priežastis dėl kurios visiems tiriamiesiems buvo suformuota tracheostoma – kvėpavimo funkcijos nepakankamumas sąlygotas cerebrinio paralyžiaus (18,8%), spinalinės raumenų atrofijos (18,8%) ir įgimtos miopatijos (12,5%) . Daugelis vaikų taip pat turi ir gretutines patologijas – epilepsija (25%), širdies ydos (12,5%) ar inkstų funkcijos nepakankamumas (6,3%). Dažniausios komplikacijos buvo odos paraudimas (56,3%), vamzdelio užsikimšimas (37,5%) ir vamzdelio iškritimas (31,3%). Tėvai/globėjai apie tracheostominio vamzdelio priežiūrą gavo pakankamai informacijos iš ligoninės personalo, beveik visi atsiurbimus atlieka pagal poreikį ir odą aplink tracheostominį vamzdelį apvalo bent vieną kartą per dieną. Po tracheostomos suformavimo vaiko gyvenimo kokybė dažniausiai pagerėja (68,8%), bet slaugančio asmens – pablogėja (31,1 %), nes vaiko, pasak jų, priežiūra pasunkėja. Išvados: 1. Dažniausia tracheostomos suformavimo indikacija – kvėpavimo funkcijos nepakankamumas dėl cerebrinio paralyžiaus, spinalinės raumenų atrofijos ar įgimtos miopatijos. 2. Dažniausios komplikacijos – odos paraudimas, vamzdelio užsikimšimas ir vamzdelio iškritimas. 3. Tėvai/globėjai gavo pakankamai informacijos apie tracheostomos priežiūrą ir geba savarankiškai atlikti tracheostominio vamzdelio atsiurbimą ir odos priežiūrą aplink vamzdelį. 4.Vaikų gyvenimo kokybė po tracheostomos suformavimo pagerėjo, o slaugančiųjų gyvenimo kokybė pablogėjo.

Darbo autorius: Kamilė Svirskaitė Darbo vadovė: gyd. Jurgita Gailienė Darbo konsultantė: dr. Aušra Lukošiūtė - Urbonienė Darbo tema: „Naujagimių nekrozinis enterokolitas: priežastys, diagnostika, konservatyvus ir operacinis gydymas bei išeitys.“ Tyrimo tikslas. Išrinkti ir išanalizuoti duomenis naujagimių, gydytų dėl nekrozinio enterokolito 2016 – 2021 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti naujagimių, sirgusių nekroziniu enterokolitu, rizikos veiksnius: motinos amžių, gretutines ligas nėštumo metu, gimdymo tipą, gestacinį amžių, gimimo svorį, būklę pagal Apgar skalę, įgimtas naujagimio gretutines ligas, maitinimo tipą, sepsio dažnį ir sukelėją, naujagimiui skirtus vaistus ir jų vartojimo trukmę iki ligos išsivystymo, nekrozinio enterokolito pradžią, ir palyginti jų įtaką išgyvenamumui.
2. Įvertinti ir palyginti laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis bei jų sąsajas su didesniu pacientų mirštamumu.
3. Įvertinti konservatyvaus gydymo rodiklius – antibiotikoterapiją, gydymo trukmę, efektyvumą bei palyginti įtaką išgyvenamumui.
4. Įvertinti ir palyginti chirurginio gydymo dažnį, operacinio gydymo metodą (pirminė jungtis, stoma, pilvaplėvės ertmės drenavimas), pooperacines komplikacijas ir jų įtaką išgyvenamumui. Metodika. Atlikta retrospektyvi pacientų, gydytų 2016-2021 metais dėl nekrozinio enterokolito Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Naujagimių intensyvios terapijos klinikoje, ligos istorijų duomenų analizė. Pacientai suskirstyti į dvi grupes: išgyvenusiųjų ir mirusiųjų. Surinkus duomenis, įvertinti galimi rizikos veiksniai, sepsio dažnis ir sukėlėjai, ligos eigos ypatumai, laboratorinių bei instrumentinių tyrimų duomenys, antibiotikoterapijos trukmė ir efektyvumas, operacinio gydymo metodai, dažnis, pooperacinės komplikacijos bei veiksniai, turėję įtaką naujagimių išgyvenamumui. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 29“ programinį paketą. Rezultatai. Išanalizavus 91 naujagimio ligos istorijas nustatyta, kad išgyvenusių pacientų grupę sudarė 61 (67%) pacientas, o mirusiųjų grupę sudarė 30 (33%) asmenų. Nustatyta, kad Apgar balas (p<0,05), gimimo svoris (p<0,001) ir gestacija (p=0,016) mirusių naujagimių grupėje buvo statistiškai reikšmingai žemesni, o išgyvenę pacientai reikšmingai dažniau gimė cezario pjūvio operacijos metu (p=0,002). Tiriamieji, kuriems buvo nustatyta smegenų leukomaliacija, statistiškai reikšmingai dažniau išgyveno, o naujagimių didesnį mirštamumą lėmė hipoksija gimstant, kai kurios gretutinės pacientų ligos ir būklės, sepsis, peritonitas, chirurginė intervencija. Išgyvenę naujagimiai statistiškai reikšmingai ilgiau gydyti cefotaksimo/cefuroksimo, metronidazolio ir vankomicino deriniu (p<0,05). Tyrimo metu nenustatytos reikšmingos sąsajos tarp prenatalinių veiksnių, enterinio maitinimo tipo, vaistų vartojimo iki nekrozinio enterokolito pradžios, ligos lokalizacijos ir tiriamųjų išgyvenamumo. Pacientų mirštamumas siekė 33%. Išvados. Įvertinus prenatalinius, perinatalinius ir postnatalinius rizikos veiksnius, mirusių pacientų grupėje statistiškai reikšmingai dažniau buvo žemas Apgar balas, <1500g gimimo svoris ir <28 savaičių gestacija, gimimas natūraliais takais, hipoksija gimstant, kvėpavimo sutrikimo sindromas, anemija, eritrocitų masės transfuzija, sepsis ir jo sukelėjas – E. coli. Motinos amžius, gretutinės ligos nėštumo metu, maitinimo tipas ir pacientų vartoti vaistai iki ligos pradžios neturėjo įtakos mirštamumui. Trombocitopenija, metabolinė acidozė iki nekrozinio enterokolito pradžios, laisvas oras pilvaplėvės ertmėje siejami su didesniu pacientų mirštamumu. Naujagimiai gydyti tik konservatyviai, ir kuriems ilgiau skirti vankomicino, metronidazolio ir cefuroksimo arba cefotaksimo deriniai, reikšmingai dažniau išgyveno. Žemesni išgyvenamumo rodikliai siejami su peritoniniu ertmės, o žarnos rezekcija suformuojant ileostomą – su didesniu pacientų išgyvenamumu. Iš visų komplikacijų, vienintelis peritonitas statistiškai reikšmingai siejamas su prastesnėmis išeitimis.

Rytė Monterroso „Įgimtą pilvo sienos defektą turinčių kūdikių perinatalinė diagnostika, gydymas ir gydymo išeitys“ Tyrimo tikslas. Nustatyti įgimtų pilvo sienos defektų perinatalinės diagnostikos, gydymo metodų įtaką naujagimių išgyvenamumui ir gydymo rezultatams. Uždaviniai: 1. Įvertinti prenatalinės diagnostikos reikšmę gimdymo laiko ir metodo pasirinkimui; 2. Įvertinti veiksnius įtakojančius operacinio gydymo metodo pasirinkimą; 3. Įvertinti veiksnius įtakojančius gydymo išeitis; 4. Įvertinti operacinio metodo įtaką ankstyvoms komplikacijoms po operacijos. Tyrimo metodai ir dalyviai. Atliktas stebėjimo retrospektyvinis tyrimas, renkant nuasmenintus Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto ligoninėje Kauno Klinikų (LSMUL KK) Vaikų chirurgijos klinikos pacientų sveikatos duomenis, 2001-2021 m. laikotarpiu. Tyrimo objektas - Q79.2 ir Q79.3 diagnozės, pagal TLK-10-AM klasifikaciją. Detali 93 tiriamųjų analizė apima perinatalinį laikotarpį, su motiną ir naujagimio liga bei gydymu iki ankstyvo gydymo periodo po operacijos, susijusius duomenis. Tyrimo rezultatai: 50,0 proc. (n = 17) natūraliais takais ir 76,7 proc. (n = 23) Cezario pjūvio operacijos metu gimusių gastrošizės naujagimių buvo prenataliai įtarti (p = 0,028). 54,7 proc. (n = 35) gastrošizės ir 79,3 proc. (n = 23) omfalocelės pacientai gimė išnešioti. Abiejų pilvo sienos defektų atveju dažniausias chirurginis pasirinkimas yra pirminė pilvo sienos plastika, - 70,3 proc. (n = 45) tarp gastrošizės ir 82,8 proc. (n = 24) tarp omfalocelės pacientų. Gastrošizės pacientų defekto mediana pirminės sienos plastikos grupėje nustatyta 2,8 cm (1 – 8), o Silo plastikos grupėje, - 3 cm (2,5 – 5) (p = 0,015). Rezultatai tarp gestacinio amžiaus, gimimo būdo ir įgimtos defekto komplikacijos bei chirurginio gydymo pasirinkimo statistiškai reikšmingai nesiskiria (p > 0,05). Komplikuotos gastrošizės atveju gydymo rodikliai statistiškai reikšmingai skiriasi nuo pacientų be komplikacijų: dirbtinė plaučių ventiliacija (4,5 d. lyginant su 3 d.) (p = 0,010), hospitalizacijos trukmė (46,5 d. lyginant su 22 d.) (p = 0,003) ir bendras operacijų skaičius (2,5 operacijos lyginant su 1 op.) (p = 0,013). Tarp gastrošizės pacientų statistinis reikšmingumas analizuojant mirtingumo rizikos faktorius stebimas įgimtų komplikacijų (p = 0,004), sunkių gastrointestinalinių komplikacijų (p < 0,001) ir neišnešiotumo (p = 0,008) atvejais, o tarp omfalocelės – sunkių gastrointestinalinių komplikacijų (p < 0,001) atvejais. 48,9 proc. (n = 22) gastrošizės pacientų po pirminės redukcijos operacijos ir 63,2 proc. (n = 12) po Silo plastikos susidūrė su ankstyvomis pooperacinės komplikacijomis, o omfalocelės atveju, - 20,8 proc. (n = 5) po pilvo sienos plastikos ir 66,7 proc. (n = 2) po Silo operacijos. Išvados: 1. Prenataliai įtarus pilvo sienos defektą, dažniau pasirenkamas ne natūralus gimdymo būdas, o Cezario pjūvio operacija. Neišnešiotumas daugiau būdingas gastrošizės nei omfalocelės atveju. 2. Gestacinis amžius, gimimo būdas ir įgimta defekto komplikacija chirurginiam pasirinkimui įtakos neturi. Pirminė sienos plastika yra pagrindinis chirurginis metodas taikomas pilvo sienos defektų gydymui, o Silo plastika dažniau atliekama esant didesniam defekto dydžiui. 3. Įgimta komplikacija siejama su blogesnėmis išeitimis: ilgesne dirbtine plaučių ventiliacija, didesniu bendru operacijų skaičiumi ir prailgėjusia hospitalizacijos trukme. Padidėjęs mirtingumas gastrošizės atveju yra siejamas su įgimtų komplikacijų buvimu, sunkiomis gastrointestinalinėmis komplikacijomis ir neišnešiotumu, o omfalocelės atveju sąsajos randamos tik esant sunkioms gastrointestinalinėms komplikacijoms. 4. Didesnis ankstyvų pooperacinių komplikacijų dažnis stebimas po Silo plastikos operacijų. Rekomendacijos: Atlikti tyrimą, įtraukiant visus Lietuvos centrus, kuriuose gydomi pilvo sienos defektai, siekiant užtikrinti didesnę imtį ir mažesnį tyrimo laikotarpį, kas padėtų geriau įvertinti paciento priežiūrą ir įtaką išeitims.

Autorius: Justina Zaikauskaitė Darbo pavadinimas: Vaikų įgimtos hidronefrozės etiologija, simptomai, diagnostika, gydymas ir išeitys. Tyrimo tikslas: Įvertinti veiksnius darančius įtaką įgimtos hidronefrozės gydymo efektyvumui. Uždaviniai: 1. Įvertinti įgimtos vaikų hidronefrozės etiologinius veiksnius bei jų dažnį; 2. Įvertinti ir nustatyti įgimtos hidronefrozės klinikinius simptomus ir jų pasireiškimo dažnį; 3. Įvertinti ir palyginti įgimta hidronefroze sergančių pacientų radiologinius tyrimus; 4. Įvertinti chirurginio gydymo išeitis skirtingų įgimtos hidronefrozės etiologijos pacientų grupėse. Tyrimo metodai ir dalyviai: Tyrimas atliktas pasitelkiant retrospektyvią ligos istorijų duomenų analizę. Į tyrimą įtraukti 2019 – 2021 m. LSMU Kauno Klinikose gydyti 168 vaikai (0 – 18m.), kuriems buvo nustatyta įgimta hidronefrozė. Rinkti duomenys apie pacientų amžių, lytį, hidronefrozės nustatymo laiką, simptomus, atliktus tyrimus, hidronefrozės bei VUR laipsnį, pasirinktą gydymo taktiką, ultragarsiniai šlapimo takų matmenys prieš ir po taikyto gydymo, gretutines urologines patologijas, bei gydymo išeitis. Duomenys apdoroti naudojant Microsoft Office Excel programą, statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics programą. Rezultatai: Pieloureterinės jungties patologija yra dažniausia hidronefrozę sukelianti etiologija ir sudaro 10 – 30% visų hidronefrozių atvejų. Diagnozavus hidronefrozę iki 7 metų – dažniausiai pasireiškiantis simptomas yra šlapimo takų infekcija, o diagnozavus ligą vėliau – skausmas. Skausmas labiausiai siejamas su pieloureterinės jungties patologija, o karščiavimas bei šlapimo takų infekcija su vezikoureteriniu refliuksu (p<0,05). Hidronefrozės diagnostikai dažniausiai naudojami tyrimo metodai yra ultragarsas, cistouretrografija bei intraveninė urografija. Intraveninė urografija dažniausiai nustatoma pieloureterinės bei ureterovezikulinės jungties patologija, o cistouretrografija – vezikoureterinis refliuksas (p<0,05). Chirurginis gydymo metodas taikomas dažniausiai po paciento įvertinimo cistoskopija, cistouretrografija, MAG3, intravenine urografija, UG tyrimu, bei atliktų tyrimų metu nustačius I – V VUR, I – IV hidronefrozę, nustačius inkstų funkciją mažesnę nei 50%. Taip pat chirurgiškai dažniau gydomi pacientai, kurių hidronefrozę sukėlusios priežastys yra pieloureterinės jungties obstrukcija, ureterovezikulinės jungties obstrukcija, vezikoureterinis refliuksas ir užpakaliniai šlaplės vožtuvai. Didesnis teigiamos gydymo dinamikos procentas pasiekiamas diagnozavus hidronefrozę iki 5 metų (50 – 75%), o geriausi chirurginio gydymo rezultatai stebimi atliekant pieloplastiką bei STING. Išvados: Geresni gydymo rezultatai pasiekiami pacientams, kuriems hidronefrozė nustatoma iki 5 metų, bet gydymo rezultatai nepriklauso nuo hidronefrozės etiologijos, sukeltų simptomų ar pasirinkto chirurginio gydymo metodo.

Aim: This research chiefly aims to evaluate the spirometry variables that assess pulmonary function in pectus excavatum patients subjected to Nuss operation. Objectives:

1. To evaluate pulmonary function in individuals with pectus excavatum following Nuss operation.
2. To evaluate pulmonary function in individuals with pectus excavatum following post-operative rehabilitation. Research methodology: The spirometry results obtained from 4 surgically treated pectus excavatum patients were studied during the research period. Each patient was subjected to a pre-operative computed tomography (CT) scan and spirometry testing in the preoperative period and the post-operative period before hospital discharge. The spirometry parameters that were taken into account were vital capacity (VC), forced vital capacity (FVC), forced expiratory volume in one second (FEV1), forced mid-expiratory flow (FEF 25-75%), and peak expiratory flow (PEF). The results were compared using the Mann-Whitney U test. A p-value less than 0.05 was considered to be a significant difference. Result: The post-operative pulmonary function investigations demonstrate that 1 week after the Nuss procedure there is a significant decline in all the investigated pulmonary function parameters. The pre-operative values of VC dropped by 47.68%, FVC by 47.98%, FEV1 by 48.50%, FEF25-75 by 27.30%, and PEF by 33.00% during the post-operative period. The p-value was 0.021 for each dataset. Conclusion: The results of this study do not demonstrate a significant improvement in the pulmonary function in pectus excavatum patients 1 week after Nuss surgery. The reason for the evident decline in the pulmonary function parameters is weighed on to the incapability of patients to undergo an effective spirometry test post-operatively due to the post-operative pain present during the first week and the presence of newly inserted metal bars. This indicates the necessity for conducting more pulmonary function tests at longer intervals of time.

Ankstyvi ir vėlyvi rezultatai po gastrostomos suformavimo: anketinis tyrimas Darbo tikslas. Apžvelgti vaikų, kuriems buvo suformuota gastrostoma LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikoje indikacijas operacijai, komplikacijų dažnį, gastrostominio vamzdelio priežiūros ypatumus, mitybos pokyčius, gyvenimo kokybę bei socialines ir psichologines problemas, su kuriomis susiduria pacientai ir jų tėvai (globėjai). Taip pat palyginti dvi pacientų grupes tarpusavyje ir įvertinti jų skirtumus: pacientų, kuriems gastrostoma suformuota ilgiau kaip 1 metai laiko (ankstyvasis laikotarpis), ir pacientų, kuriems gastrostoma suformuota trumpiau kaip 1 metai laiko (vėlyvasis laikotarpis). Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti indikacijas gastrostomos suformavimui. 2. Įvertinti komplikacijų dažnį prieš ir po gastrostomos suformavimo ir palyginti ankstyvame ir vėlyvame periode. 3. Įvertinti infekcijų dažnio pokyčius prieš ir po gastrostomos suformavimo ir palyginti ankstyvame ir vėlyvame periode. 4. Įvertinti vaikų, kuriems buvo suformuota gastrostoma svorio dinamikos pokyčius su mitybos režimu, palyginti juos ankstyvame ir vėlyvame periode. 5. Įvertinti, kaip pasikeitė tėvų ir jų vaikų gyvenimo kokybė ir emocinė būklė suformavus gastrostomą, ir palyginti juos ankstyvame ir vėlyvame periode. Metodai ir tyrimo dalyviai. Atliktas anketinis tyrimas, į kurį įtraukta 50 vaikų, kuriems suformuota gastrostoma, tėvai ar globėjai. Tiriamieji buvo LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikos pacientų tėvai, kurie atvykdavo planiniam gastrostominio vamzdelio keitimui 2017-2022 m. Statistinei analizei naudota IBM SPSS 23.0 programa. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis – 5,7 m. (jauniausiam pacientui – 1 mėnuo, vyriausiam – 17 metų). Tyrime buvo apklausta 30 (60%) berniukų ir 20 (40%) mergaičių tėvų/globėjų. Dažniausia gastrostomos suformavimo indikacija pacientų tėvai nurodė neurologinį sutrikimą - 42% (n=24) atvejų. Po gastrostomos suformavimo svoris padidėjo 34 (68%) pacientams. Iki gastrostomos suformavimo įvairiomis infekcijomis sirgo net 76 % (n=38) pacientų. Nors kartą gastrostoma iškritusi buvo 25 (50%) pacientams, o pratekėjimo pro gastrostomą epizodų yra buvę 26 (52%) pacientams. Pacientų gyvenimo kokybę kaip pagerėjusią po gastrostomos suformavimo įvertino net 40 (80%) pacientų tėvų. Tėvų, kurie augina vieną vaiką psichologinė būklė po gastrostomos suformavimo statistiškai reikšmingai pagerėjo (p=0,000), lyginant su tėvais, kurie augina daugiau vaikų. Išvados. Pacientų tėvai neurologinį sutrikimą nurodė kaip dažniausią gastrostomos suformavimo priežastį. Daugumai pacientų, kuriems buvo duodami vitaminai ir maisto papildai, svoris po gastrostomos suformavimo padidėjo ženkliau. Po gastrostomos suformavimo pacientų tėvų teigimu, pacientai infekcijomis sirgo rečiau. Tiek pacientų tiek jo tėvų vaiko emocinė būklė ir gyvenimo kokybė pagerėja nepriklausomai nuo praėjusio laiko po gastrostomos suformavimo.