VIRŠKINIMO SISTEMOS TYRIMO INSTITUTAS (08)

Indrė Dainoraitė. Sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybė bei savirūpa. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Erika Juškauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas,Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 63 p. Tyrimo tikslas – įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybę bei savirūpą. Tyrimo uždaviniai. 1. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige fizinį aktyvumą, skausmą bei bendrąją sveikatą. 2. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige socialinius ryšius, energingumą ir gyvybingumą bei emocinę būklę. 3. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige savirūpą. 4. Palyginti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybę bei savirūpą pagal susirgimo trukmę. Tyrimo metodika. Tyrimas vykdytas nuo 2025 m. vasario mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. Atlikta anoniminė – anketinė apklausa. Apklausta 80 respondentų besigydžiusių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Reumatologijos klinikoje arba užpildžiusių anketą internetiniame portale Apklausa.lt. Tyrimui atlikti naudotas gyvenimo kokybės klausimynas – Trumpa sveikatos apklausos forma (SF–36) ir autorės sudaryta anketa savirūpai vertinti. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 80 sergančiųjų iš kurių 95 proc. (n=76) sudarė moterys. Vidutinė ligos trukmė siekė 13,06 metų (SN=10,96). Mažiausi gyvenimo kokybės rodikliai – energingumo, veiklos apribojimų dėl fizinių sutrikimų ir bendros sveikatos skalėse, aukščiausi – fizinės būklės ir socialinio funkcionavimo. Bendra GK skalė siekė 46,34 (SN = 18,39) balų. Dauguma pacientų (91,3 proc.) savirūpą vertino kaip svarbią. Dažniausi informacijos šaltiniai: internetas (86,3 proc.), pacientų bendruomenės (83,8proc.) ir gydytojai (78,8proc.). Kasdien fizine veikla užsiimė 17,5 proc. respondentų. Didžioji dauguma pacientų (80 proc.) vaistus vartojo griežtai pagal gydytojo nurodymus, sveikai maitinosi 38,8 proc. Daugiau nei pusė pacientų (56,3 proc.) alkoholio nevartojo, 73,8 proc. nerūkė išvis, kofeino nevartojo tik 13,8 proc. Dažniausiai pasitaikę miego sutrikimai buvo nemiga, prabudimai ir dienos mieguistumas. Emocijas pacientai dažniausiai valdė pasitelkdami pomėgius ir fizinį aktyvumą, tačiau 20 proc. nesiėmė jokių veiksmų. Nuo UV spindulių visada saugojosi pusė tiriamųjų. 63,8 proc. pacientų priklausė SRV sergančiųjų draugijoms. Gyvenimo kokybė tarp skirtingos ligos trukmės grupių reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Tačiau savirūpos įpročiai skyrėsi: trumpiau sirgusieji dažniau laikėsi gydytojų rekomendacijų ir sulaukdavo artimųjų pagalbos, o ilgiau sirgusieji pasižymėjo didesniu fiziniu aktyvumu, savarankiškumu ir dažniau saugojosi nuo UV spinduliuotės. Pacientai, sirgę 6–15 metų, dažniau rūkė, dažniau patyrė mieguistumą dienos metu ir rečiau priklausė pacientų draugijoms. Nustatyta, kad ilgesnė ligos trukmė siejosi su geresniu pacientų savęs vertinimu, susijusiu su žiniomis apie SRV (r = 0,255; p = 0,022). Išvados: 1. Sergantieji sistemine raudonąja vilklige patiria reikšmingus veiklos apribojimus dėl fizinių sutrikimų ir bendros sveikatos, kurie neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę. Nors fizinis aktyvumas ir skausmas vertinami buvo kiek geriau, jie vis tiek išlieka svarbūs veiksniai, ribojantys kasdienes veiklas. Tai rodo, kad fizinė sveikata yra vienas iš pagrindinių gyvenimo kokybės mažėjimo veiksnių sergant šia lėtine autoimunine liga. 2. Vertinant socialinius ryšius, energingumą ir emocinę būklę, nustatyta, kad geriausiai įvertinta psichinė būklė bei socialinis funkcionavimas. Prasčiau įvertintas energingumas ir veiklos apribojimai dėl emocinių sutrikimų. Rezultatai parodė, kad pacientai dažnai susiduria su nuovargiu, energijos stoka ir emociniais iššūkiais, kurie trukdo aktyviai dalyvauti kasdienėje veikloje, tai pabrėžia emocinės sveikatos svarbą ir nuovargio poveikį gyvenimo kokybei. 3. Didžioji dalis pacientų stebi savo sveikatos būklę, tačiau tik nedidelė respondentų dalis praktikuoja visapusišką savirūpą. Kasdienė fizinė veikla būdinga mažiau nei trečdaliui apklaustųjų, daugiau nei pusė nesilaiko sveikos mitybos rekomendacijų, o miego sutrikimai būdingi daugumai sergančiųjų. Rezultatai atskleidžia, kad nors savirūpa daugumai yra svarbi, tačiau jos praktinis įgyvendinimas – nevienodas ir ne visada pakankamas.4. Gyvenimo kokybės vertinimai reikšmingai nesiskiria tarp skirtingos ligos trukmės grupių, tačiau pacientų savirūpos įpročiai kinta priklausomai nuo ligos trukmės. Trumpiau sergantys pacientai dažniau laikosi gydytojų rekomenduojamo gydymo režimo, tuo tarpu ilgiau sergantys aktyviau įsitraukia į fizinę veiklą ir labiau rūpinasi sveikata savarankiškai. Šie skirtumai gali būti siejami su ilgesniu prisitaikymo prie ligos proceso, patirties kaupimu bei savarankiškumo didėjimu.

Gintarė Jasinskaitė. „Slaugytojų patirtys, slaugos ypatumai ir iššūkiai, dirbant su delyro ištiktais pacientais intensyvios terapijos skyriuje“. Bakalauro baigiamasis darbas. Baigiamojo darbo vadovė – asist. Asta Senavaitytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 40 p. Darbo tikslas. atskleisti slaugytojų patirtis, slaugos ypatumus ir iššūkius, su kuriais susiduria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais intensyvios terapijos skyriuje. Tyrimo klausimai: 1. Kokie yra slaugos ypatumai dirbant su delyro ištiktais pacientais? 2. Kokios yra slaugytojų patirtys dirbant su delyro ištiktais pacientais? 3. Su kokiais iššūkiais susiduria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais? 4. Kokius jausmus patiria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais? Tyrimo metodika. Kokybinė turino analizė. Buvo taikytas pusiau struktūruotas interviu metodas, informacija įrašoma į diktafoną, atliekamas transkribavimas. Tyrimo dalyviai – LSMU KK Kardiologijos intensyvios terapijos slaugytojai. Tyrime dalyvavo 10 slaugytojų. Įžvalgos: 1. Slaugos ypatumai, kurie yra susiję su delyro ištikto paciento slauga, yra susiję su bendravimo, saugumo užtikrinimo, delyro požymių atpažinimo, slaugos procedūrų atlikimo, medikamentų vartojimo, asmens higienos, maitinimo srityse. Slaugytojai turi daugiau laiko skirti pasirūpinant paciento saugumu pritaikant aplinką, rūpinantis paciento psichologiniu ir fiziniu saugumu, gebėti atpažinti pirmuosius delyro požymius. Bendravime su pacientu taikyti empatišką, ramų ir kantrų bendravimo stilių, o artimiesiems – suteikti žinių, įtraukti į slaugos procesą ir išbūti su jų jausmais. Visas slaugos procedūrų atlikimo procesas yra atsunkintas dėl paciento nebendradarbiavimo, o tai lemia slaugytojų pakartotiną manipuliacijų atlikimą, bet kartu ir skatina kūrybiškumą slaugos procese. Slaugytojas vaidina ryškų vaidmenį pacientų asmens higienos, maitinimo, rengimo, vaistų sugirdymo srityse dėl paciento negebėjimo pasirūpinti savimi ir atsakyti už savo veiksmus. Dėl šių priežasčių slaugytojo darbo krūvis didėja kartu su patiriamu nuovargiu. 2. Slaugytojai, dirbdami su delyro ištiktu pacientu, susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu nutaikytu prieš slaugytojus iš paciento pusės. Delyro ištiktas pacientas kelia pavojų ne tik slaugytojams, bet ir jį supančiai aplinkai, kitiems pacientams ir pačiam sau. 3. Slaugytojų patiriami iššūkiai yra susiję su bendravimo, saugumo užtikrinimo, delyro požymių atpažinimo, slaugos procedūrų atlikimo, medikamentų vartojimo, asmens higienos bei bendradarbiavimo su personalu sritimis. Bendraujant su pacientu iššūkį kelia paciento nusiskundimų neišsakymas, negebėjimas atskirti kur pacientas sako tiesą, o kur kliedi. Pacientų artimieji sukelia iššūkius slaugytojams savavališkai atfiksavę rankas, ko pasekoje pacientai pakenkia sau ar aplinkai. Saugumo užtikrinimas yra tikras iššūkis slaugos personalui dėl nuolatinės priežiūros poreikio ir fizinio suvaržymo padarinių. Slaugytojams taip pat iššūkį kelia objektyvaus delyro simptomų įvertinimo nebūvimas – skalių netaikymas. Iššūkius kelia ir slaugos procedūrų atlikimas, medikamentų sugirdymas ar asmens higiena dėl paciento atsisakymo bendradarbiauti ir negalėjimo pasirūpinti savimi. Išryškėjo personalo komunikacijos stoka budėjimo perdavimo metu, reikiamos informacijos neperdavimas apie paciento būklę. 4. Slaugytojai dirbdami su delyro ištiktu pacientu patiria stresą, jaučia baimę, dėl savo pačių saugumo, beviltiškumo jausmą dėl padarytų darbų rezultato nematymo ir efektyvaus bendravimo nebūvimo. Slaugytojai jaučia didesnį nuovargį dirbant su delyro ištiktais pacientais, nei kad su kitais pacientais ir jėgų atgavimas po darbo yra ilgesnis

Dovilė Juozapaitytė. Pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamos slaugos problemos bei jų sprendimo būdai. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – asistentė Jovita Demskytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 49 p. (be priedų). Tyrimo tikslas: nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas slaugos problemas bei jų sprendimo būdus. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas fiziologines problemas. 2. Nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas psichologines problemas. 3. Nustatyti slaugos problemų sprendimo būdus. Tyrimo metodika: apklausai atlikti buvo taikytas kiekybinis tyrimas, kuriam buvo naudojama anketinė apklausa, sudaryta iš 24 klausimų. Analizei buvo naudojamos programos „SPSS 29.0“ ir „Excel“. Anketos Cronbach α įvertinimas – 0,701 koeficiento reikšmė. Tiriamieji: 85 pacientai po endotrachėjinės anestezijos. Rezultatai: Po endotrachėjinės anestezijos dažniausiai patiriamos pacientų fiziologinės problemos buvo pykinimas/vėmimas (27,7 proc.), kvėpavimo sutrikimai (29,4 proc.), burnos sausumas (31,8 proc.) ir gerklės skausmas (28,2 proc.). Psichologinės problemos apėmė nerimą ar baimę (35,3 proc.) bei sumišimą (18,8 proc.). Dalis pacientų nurodė, kad jiems buvo taikytos slaugos intervencijos, tokios kaip šildymas (28,2 proc.) ir burnos drėkinimas (18,8 proc.), tačiau ne visiems jų prireikus jos buvo suteiktos. Išvados: 1. Pacientai po endotrachėjinės anestezijos dažniausiai patyrė fiziologines problemas susijusias su kvėpavimo sutrikimais, tokias kaip dusulys ar oro trūkumas bei dažnai susidūrė su pykinimo/vėmimo problema. Kitos dažnesnės fiziologinės problemos pasireiškė burnos sausumu, gerklės skausmu bei drebuliu. 2. Dažnos psichologinės problemos, su kuriomis susidūrė pacientai po endotrachėjinės anestezijos buvo nerimas bei sumišimas arba dezorientacija. Kitos dažnesnės psichologinės problemos pasireiškė baime dėl elgesio po anestezijos bei jaučiamu diskomfortu. 3. Pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamos problemos buvo sprendžiamos taikant individualizuotas intervencijas, orientuotas į paciento fiziologinių ir emocinių poreikių užtikrinimą. Dažniausiai buvo naudojamos papildomo šildymo, burnos drėkinimo, vaistų nuo pykinimo, deguonies terapijos bei kūno pozicionavimo priemonės. Slaugytojų teikiama psichologinė parama pacientų buvo vertinama itin palankiai. Nors dauguma pacientų teigiamai vertino po anestezijos taikytus slaugos veiksmus, nustatyta, jog ne visiems buvo suteikta pakankama fiziologinė ir psichologinė priežiūra.

Gabrielė Lekavičiūtė. Slaugytojų nuomonė apie sergančiųjų Krono liga medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Asist. Aušra Lekauskaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 56 p. Tyrimo tikslas: Nustatyti slaugytojų nuomonę apie sergančiųjų Krono liga medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą. Tyrimo metodika: Tyrimui vykdyti buvo pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas, taikoma anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas buvo atliekamas 2025 metais, vasario 28 d. - kovo 18 d. Apklausoje dalyvavo slaugytojai, kurie dirba LSMUL KK Gastroenterologijos skyriuje. Taip pat buvo kviečiami dalyvauti slaugytojai, dirbantys su Krono liga sergančiais pacientais kituose miestuose, todėl anketa patalpinta Facebook grupėje „Lietuvos slaugytojai“. Tyrime dalyvavo 70 slaugytojų. Rezultatai vertinti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Tyrimo rezultatai: Slaugytojai mano, kad dažniausiai vartojami medikamentai Krono ligos simptomams palengvinti yra kortikosteroidai ir aminosalicilatai, o efektyviausi medikamentai –
kortikosteroidai. Slaugytojų nuomone, dažniausiai naudojami nemedikamentiniai Krono ligos gydymo būdai yra specializuota dieta ir reguliarus fizinis aktyvumas. Palyginus tyrimo rezultatus pagal išsimokslinimą, slaugytojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, dažniau rinkosi alternatyvius gydymo būdus.
Tyrimo išvados: 1. Dauguma slaugytojų pasirinko kortikosteroidus ir aminosalicilatus kaip pagrindinius medikamentus, o kortikosteoirdai laikomi efektyviausiais Krono ligai gydyti. Dauguma slaugytojų mano, kad medikamentinis gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, o biologinė terapija yra svarbi gydymo dalis, kai tradiciniai vaistai yra neveiksmingi, tačiau ne visi slaugytojai žino, kad biologinė terapija Krono ligai gydyti yra taikoma Lietuvoje. Taip pat, beveik ketvirtadalis slaugytojų mano, kad Krono liga yra išgydoma. 2. Specializuota dieta ir reguliarus fizinis aktyvumas yra dažniausiai pasirenkami nemedikamentiniai Krono ligos gydymo būdai. Didžioji dalis slaugytojų mano, kad sergant Krono liga, svarbus mažesnis laktozės ir angliavandenių vartojimas. Dauguma slaugytojų mano, kad geležis ir magnis yra svarbiausi mikroelementai sergant Krono liga. Taip pat slaugytojos mano, kad svarbiausi vitaminai sergant Krono liga yra vitaminas B9 ir vitaminas B12. 3. Lyginant slaugytojų nuomonę apie medikamentinius ir nemedikamentinius Krono ligos gydymo būdus, nustatyta, kad išsimokslinimas turi įtakos slaugytojų nuomonei apie nemedikamentinius Krono ligos gydymo būdus. Aukštąjį koleginį išsimokslinimą turintys slaugytojai dažniau rinkosi tradicinius gydymo būdus, tokius kaip specializuotą dietą ar fizinį aktyvumą, o magistro laipsnį turintys slaugytojai – alternatyvius gydymo būdus, kaip žolelių terapija ir akupunktūra.

Rasa Klevickienė. Sveikatos priežiūros specialistų požiūrio į pacientų saugą vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė Doc. Dr. Renata Vimantaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 60p. Tikslas – atskleisti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į pacientų saugą. Uždaviniai:

1. Atskleisti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų įvykių ir neatitikčių valdymą.
2. Atskleisti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į komandinio darbo ypatumus, susijusius su pacientų sauga.
3. Palyginti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į pacientų saugą su sociodemografiniais rodikliais. Metodika. Tyrimas buvo atliktas 2023 m. gruodžio – 2024 m. sausio mėn. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Apklausti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai slaugytojai slaugytojų padėjėjai). Iš viso buvo išdalinta 350 anketų, grąžinta 330 (atsako dažnis 94,2 proc.), duomenų analizei buvo panaudotos 299 teisingai užpildytos anketos. Tyrimui naudota Dr. L. Marmienės 2015 m. sudaryta anketa, anketos naudojimui iš autorės gautas leidimas. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (Nr.2023-BEC2-338). Duomenys apdoroti ,,SPSS 29.0“ programine įranga. Rezultatai. Nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistai nepageidaujamų įvykių ir neatitikčių valdymą vertina gerai (3,97 balo), aukščiausiu balu buvo vertinta, tai jog skyriuje siekiama išsiaiškinti užregistruotų įvykių priežastis, bei tai kai specialistams svarbu grįžtamojo ryšio užtikrinimas, žemiausiu balu įvertinta kolegų palaikymas užregistravus nepageidaujamą įvykį. Apie neatitiktis yra pranešę 25,8 proc. respondentų, o apie nepageidaujamus įvykius 36,5 proc. Slaugytojai dažniau praneša apie neatitiktis (58,4 proc.) lyginant su gydytojais (26 proc.) ir slaugytojų padėjėjais (15,6 proc.). Sveikatos priežiūros specialistai kurie registravo neatitiktis ir nepageidaujamus įvykius geriau vertina pacientų saugos kultūrą, nei tie kurie šių įvykių nėra registravę. Komandinis darbas vertinamas gerai (3,89 balo). Sveikatos priežiūros specialistai žino kas yra komandinis darbas ir pritaria, kad skyriuje galima išsakyti savo nuomonę, prasčiausiai vertinta tai, kad skyriuje pakanka darbuotojų užtikrinant tinkamą priežiūrą pacientams. Skyriaus vadovo, kaip komandos nario, vaidmens dimensija įvertinta aukščiausiais balais (4,03 balo). Skyriaus vadovas labiausiai skatina registruoti nepageidaujamus įvykius (4,21 balo) ir neatitiktis (4,18 balo). Nustatyta, kad slaugytojai statistiškai reikšmingai geriau vertino skyriaus vadovo vaidmens bei nepageidaujamų įvykių ir neatitikčių valdymo dimensijas. Statistiškai reikšmingai sveikatos priežiūros specialistų amžius yra susijęs su bendravimo atvirumo dimensijos vertinimu, kuo jaunesni specialistai tuo aukščiau vertina bendravimo atvirumą. Kuo didesnė darbo patirtis, amžius ir išdirbtas laikas ligoninėje tuo aukštesniais balais vertinama grįžtamojo ryšio ir mokymosi dimensija Išvados. 1. Nepageidaujamų įvykių ir neatitikčių valdymas vertinamas gerai. SP specialistai aiškinasi šių įvykių priežastis, jiems svarbu grįžtamojo ryšio užtikrinimas, labiausiai trūksta kolegų palaikymo suklydus, darbuotojų informavimo apie užregistruotų įvykių analizes ir korekcinius veiksmus. Neatitikčių registracijoje dažniausiai dalyvauja slaugytojai, tačiau visi specialistai registravę NĮ ar neatitiktis geriau vertina pacientų saugos kultūrą. 2. Sveikatos priežiūros specialistams svarbu dirbti komandoje, SP specialistai žino kas yra komandinis darbas ir už ką jie yra atsakingi dirbant komandoje, jie gali išsakyti savo nuomonę ir diskutuoti apie NĮ. Nepalankiausiais veiksniais komandiniam darbui laikyta nepakankamas personalo skaičius. Kaip komandos dalis skyriaus vadovai skiria didžiausią dėmesį pacientų saugos kultūros formavime. 3. Jaunesni specialistai geriau nei vyresni vertina bendravimo atvirumą. Mokymosi ir grįžtamojo ryšio vertinimas siejasi su darbo patirtimi, amžiumi ir išdirbtu laiku ligoninėje

Emilija Jurkūnienė. Slaugos paslaugų kokybės vertinimas slaugos ligoninėse pacientų, jų artimųjų ir slaugytojų požiūriu. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Daiva Kriukelytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024 m.; 61 p.

Darbo tikslas. Nustatyti slaugos paslaugų kokybę slaugos ligoninėse pacientų, jų artimųjų ir slaugytojų požiūriu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti slaugytojų, pacientų ir jų artimųjų požiūrį į pacientą orientuotą priežiūrą, gerovę ir saugumą slaugos ligoninėse.

2. Nustatyti slaugytojų, pacientų ir jų artimųjų požiūrį apie kokybės gerinimą ir lyderystę slaugos ligoninėse.

3. Nustatyti slaugytojų, pacientų ir jų artimųjų požiūrį apie išteklių ir informacijos panaudojimą slaugos ligoninėse.

4. Nustatyti slaugos kokybės sąsajas su demografiniais ir kitais veiksniais.

Metodika ir tiriamieji. Tyrimas atliktas 2023 m. birželio – 2023 m. rugpjūčio mėnesiais. Tyrime dalyvavo pacientai, jų artimieji ir slaugytojai iš 4 Lietuvos slaugos įstaigų. Tyrimui naudoti standartizuoti „QEQ-NH” (ang. Quality evaluation questionnaires - nursing homes) klausimynai skirti įvertinti slaugos paslaugų kokybę slaugos ligoninėse. Slaugos ligoninių slaugytojams buvo išdalinta 165 anketos, iš kurių atsakytos ir tinkamos tolimesnei analizei buvo 102 (atsako dažnis 61,8 proc.) Į anketos klausimus atsakė 112 pacientai ir 40 artimieji. Iš viso tyrime dalyvavo 254 (n) asmenys.

Rezultatai. Slaugytojai dažniau (4,22±0,72) pritaria, kad darbuotojai dėmesingai rūpinasi pacientų sveikatos priežiūros poreikiais, negu pacientų artimieji (4,00±0,51) (U=1570; p=0,015). Pacientų artimieji dažniau sutinka, kad jie aktyviai prisideda prie priežiūros ir paramos (3,75±1,10), negu slaugytojai (3,42±0,88) (U=1550; p=0,028). Slaugytojai dažniausiai sutinka, kad yra vykdomas nepageidaujamų įvykių vertinimas ir mokymasis iš klaidų (4,29±0,62), tačiau slaugytojai rečiausiai sutinka, kad darbuotojams suteikiama pakankamai laiko konsultacijoms, kad galėtų aptarti ir spręsti iškilusias problemas (3,84±0,84). Slaugytojai rečiausiai sutinka, kad slaugos darbuotojai skatinami naudotis kompiuterinėmis programomis (3,66±1,20), bei tai, jog patalpų priežiūros tarnybos padeda užtikrinti sklandų darbą (3,87±0,80).

Slaugytojai dažniausiai sutinka, kad periodiškai yra vykdomos apklausos apie pacientų patirtį, susijusią su priežiūros kokybe ir saugumu (3,75±0,90). Su tuo rečiau sutinka artimieji (3,13±1,18), o pacientai – rečiausiai (1,90±1,01). Kuo slaugytojų darbo stažas yra mažesnis, tuo jie geriau vertina mokymąsi, kokybės gerinimą (r=-0,215; p=0,031) ir lyderystę, valdymą bei vadovavimą (r=-0,218; p=0,028).

Išvados. 1. Slaugytojai, pacientai ir jų artimieji reikšmingai skirtingai vertina į pacientą orientuotą priežiūrą, gyvenimą ir gerovę bei saugumą. Slaugytojai aukščiausiai vertina paciento situacijos supratimą ir pagarbą paciento istorijai, o pacientų artimieji dažniau pritaria, kad jie aktyviai prisideda prie priežiūros. 2. Slaugytojai dažniausiai sutinka, jog yra vykdomas nepageidaujamų įvykių vertinimas ir mokymasis iš klaidų, tačiau jie rečiau pritaria, kad darbuotojams suteikiama pakankamai laiko konsultacijoms ir kritiškam savo darbo vertinimui; be to, slaugytojai dažniau nei pacientai ar jų artimieji pritaria, kad jų nuomonė yra išklausoma ir jie įtraukiami į kokybės gerinimą. 3. Slaugytojai dažniausiai sutinka dėl apsaugos priemonių prieinamumo, darbo procedūrų vertinimo ir techninės įrangos kokybės, tačiau rečiau sutinka dėl skatinimo naudotis kompiuterinėmis programomis ir patalpų priežiūros tarnybų darbu. 4. Geresnis slaugos paslaugų kokybės vertinimas yra teigiamai susijęs su rekomendacijų dažnumu, mažesniu respondentų amžiumi, žemesniu išsilavinimu, gyvenimu kaime ir mažesniu lovų skaičiumi palatose, o slaugytojai su mažesniu darbo stažu geriau vertina mokymąsi, kokybės gerinimą ir lyderystę.

Gabrielė Laurinavičienė „Slaugytojų pasitenkinimo darbu ir profesinio perdegimo sąsajos“. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Doc. Dr. Vitalija Gerikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2023,p.64 Tyrimo tikslas - Įvertinti slaugytojų pasitenkinimo darbu ir profesinio perdegimo sąsajas. Tyrimo uždaviniai. 1. Ištirti slaugytojų pasitenkinimo darbu lygį ir pasitenkinimą darbu lemiančius veiksnius. 2. Nustatyti profesinio perdegimo paplitimą tarp slaugytojų ir jį lemiančius veiksnius, įveikos būdus. 3. Įvertinti slaugytojų pasitenkinimo darbu sąsajas su profesinio perdegimo komponentais. Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis mokslinis tyrimas. Tyrimo metu naudota anoniminė anketa, ją sudaro CAGE probleminio alkoholio vartojimo klausimynas, Paul E. Spector pasitenkinimo darbu klausimynas, Fagerstrom nikotino fizinės priklausomybės klausimynas ir klausimai apie patiriamą perdegimą darbe pagal Maslach Burnout Inventory metodą. Tyrimas atliktas 2022.06.01-2022.12.31. Tyrimo metu buvo išdalinta 300 popierinių, anoniminių anketų Respublikinės Šiaulių ligoninės slaugytojams, iš pateiktų anketų atsakė 279 slaugytojai (tyrimo atsako dažnis 93 proc.). Rezultatai: Remiantis suvestiniais skalių įverčiais galima teigti, jog respondentai yra labiausiai patenkinti vadovavimu, bendradarbiais, darbo pobūdžiu. Mažiausiai respondentai yra patenkinti paaukštinimo galimybėmis, privilegijomis ir lengvatomis bei pripažinimo galimybėmis. Įvertinus tiriamųjų pasitenkinimo darbu bendrą įvertį, kurį sudaro 125,32 ±6,21 suminis įvertis, kuris rodo prieštaringą rezultatą bei gali būti interpretuojamas, jog tiriamieji yra nei patenkinti nei nepatenkinti savo atliekamu darbu. Mažiausias pasitenkinimo darbu įvertis yra 105 balai, didžiausias – 140 balų. Aukščiausias bendras pasitenkinimo darbu įvertis nustatytas 36-45 metų amžiaus grupėje (126,06±6,49). Žemiausias bendras pasitenkinimo darbu įvertis yra nustatytas 56 metų ir daugiau amžiaus grupėje (123,5±6,57). Žemiausias bendras pasitenkinimo darbu įvertis yra nustatytas 1-5 metus (130,66±30,43) ir 21 metus ir daugiau darbo stažą turinčių respondentų grupėje (130,02±33,56). Tyrimo rezultatai taip pat atskleidžia, kad aukščiausias bendro pasitenkinimo darbu įvertis nustatytas aukštesnįjį išsilavinimą turinčių respondentų grupėje (127,3±5,63). Žemiausias bendras pasitenkinimo darbu įvertis yra nustatytas aukštąjį neuniversitetinį (koleginį) išslavinimą turinčių respondentų grupėje (124,26±6,03). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukšto lygio depersonalizacijos paplitimas būdingas 88 proc. respondentų, aukšto lygio emocinis išsekimas būdingas 49 proc. respondentų, tačiau tyrimo rezultatai atskleidžia, kad aukštas profesinių siekių lygis yra būdingas beveik visiems tyrime dalyvavusiems respondentams. Remiantis pateiktais tyrimo rezultatais galima teigti, kad žemas pasitenkinimas darbu yra susijęs su emociniu išsekimu bei depersonalizacija, nors nustatyti koreliaciniai ryšiai rodo vidutinę teigiamą priklausomybę. Žvelgiant į rezultatus galima teigti, kad slaugytojos, kurių pasitenkinimas darbu yra žemesnis, yra dažniau

linkusios patirti emocinį išsekimą ir depersonalizaciją. Išvados. 1. Įvertinus tiriamųjų pasitenkinimo darbu bendrą įvertį, galima teigti, jog tiriamieji yra nei patenkinti nei nepatenkinti savo atliekamu darbu (vidutinis pasitenkinimas darbu). Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti pagal slaugytojų išsilavinimą, darbo pamainą. Analizuojant amžių, darbo stažą, darbo krūvį ir pasitenkinimą darbu statistiškai reikšmingi skirtumai nebuvo nustatyti. 2. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukšto lygio depersonalizacijos paplitimas būdingas 88 proc. respondentų, aukšto lygio emocinis išsekimas būdingas 49 proc. respondentų, tačiau tyrimo rezultatai atskleidžia, kad aukštas profesinių siekių lygis yra būdingas beveik visiems tyrime dalyvavusiems respondentams. Slaugytojai patiriantys profesinį perdegimą rinkosi nežalingus įpročius, o atsipalaidavimo būdus padedančius įveikti kilusias problemas.3.Tyrimo metu analizuojant profesinio perdegimo ir pasitenkinimo darbu sąsajas gauti rezultatai parodė, kad slaugytojų jaučiamo pasitenkinimo darbu ir patiriamo profesinio perdegimo tarpusavio sąsajas, rastos žemos arba vidutinės šių kintamųjų koreliacijos.

SANTRAUKA: Karolina Diržė. Slaugytojų su darbu susijusio streso bei profesinio perdegimo sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Baigiamojo darbo vadovė - Doc. Dr. Vitalija Gerikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024, p. 62. Tyrimo tikslas: Įvertinti slaugytojų darbe patiriamo streso bei profesinio perdegimo sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti slaugytojų darbe patiriamo streso lygį bei jį sukeliančius veiksnius; 2. Nustatyti slaugytojų profesinio perdegimo lygį ir jo sąsajas su socialinėmis – demografinėmis charakteristikomis; 3. Įvertinti sąsajas tarp slaugytojų darbe patiriamo streso bei profesinio perdegimo komponentų. Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas VšĮ Radviliškio ligoninėje nuo 2022-07-04 iki 2022-10-17. Tyrimo imtį sudarė 84 bendrosios praktikos slaugytojos. Tyrimui atlikti naudota anoniminė anketinė apklausa, kurią sudarė: „Subjektyviai suvokiamo streso skalė“, „Išplėstinė slaugos streso skalė“, atsipalaidavimo būdų klausimynas, „Fagerstrom klausimynas“, „CAGE klausimynas“ ir „Maslach profesinio perdegimo klausimynas“, taip pat sudaryti papildomi klausimai, siekiant išsiaiškinti tyrimo dalyvių socialines – demografines charakteristikas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 17.0 kompiuterinę programą. Rezultatai: Analizuojant tyrimo rezultatus nustatyta, kad bendras slaugytojų subjektyvaus streso atsakymų vidurkis yra 22,09 balų, kas atitinka vidutinį apklaustų slaugytojų streso lygį. Didžiajai daliai slaugytojų (83,3 proc.) nustatytas vidutinis subjektyviai suvokiamo streso lygis, o beveik penktadaliui (16,7 proc.) nustatytas aukštas subjektyviai suvokiamo streso lygis. Pastebėta, kad dažniau aukštą subjektyviai suvokiamo streso lygį patiria 18-35 metų (22,2 proc.) bei 56 ir daugiau metų (23,8 proc.) turinčių respondenčių grupės, taip pat aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčios slaugytojos (30,0 proc.) bei iki 10 metų darbo stažą turinčios tyrimo dalyvės (33,3 proc.). Išanalizavus tyrimo rezultatus galima pastebėti, kad tirtų slaugytojų patiriamas stresas dažniausiai yra susijęs su pacientų mirtimi ir mirimu (25,5±4,37), taip pat netikrumo jausmu prižiūrint pacientus (25,0±4,39). Rezultatai nuvilia tuo, kad 18-45 metų amžiaus grupės respondentės dažniau atsipalaidavimui renkasi alkoholinių gėrimų vartojimą (p=0,014; χ² =10,611), iki 10 metų darbo stažą turinčios respondentės statistiškai reikšmingai dažniau atsipalaidavimui renkasi susikaupusią įtampą išlieti ant artimų žmonių (p=0,017; χ²=12,063). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad iki dviejų metų darbo stažą turinčios slaugytojos rūko dažniau nei kitos tyrimo dalyvės (p=0,047; χ2=15,679). Tiriant profesinio perdegimo lygį tarp slaugytojų nustatytas aukštas emocinio išsekimo lygis (29,07 balų), aukštas asmeninių pasiekimų sumažėjimo lygis (28,22 balų), bei aukštas depersonalizacijos lygis (24,59 balų). Vertinant slaugytojų profesinio perdegimo komponentus pagal darbo stažą paaiškėjo, kad emocinį išsekimą reikšmingai dažniau (χ2=20,42; p=0,003) patiria slaugytojos, turinčios iki 10 metų darbo stažą (33,4 balų). Išvados: 1. Slaugytojoms nustatytas vidutinis subjektyviai suvokiamo streso lygis (22,09 balų). Pagrindiniai stresą darbe sukeliantys veiksniai yra slaugytojų susidūrimas su slaugomų pacientų mirtimi ir mirimu (25,5±4,37) bei netikrumas prižiūrint pacientus (25,0±4,39). 2. Nustatyta, kad tirtos slaugytojos patiria aukštą profesinio perdegimo lygį. Analizuojant slaugytojų profesinio perdegimo komponentų sąsajas su socialiniais – demografiniais rodikliais, statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tarp slaugytojų darbo stažo ir emocinio išsekimo (χ2=20,42, p=0,003). Tai reiškia, jog iki 10 metų darbo stažą turinčios slaugytojos turi didesnę tikimybę patirti emocinį išsekimą. 3. Nustatyta, kad slaugytojų darbe patiriamas stresas yra statistiškai reikšmingai susijęs su depersonalizacija (r=0,286; p0,05).

Paulina Mozurevičiūtė. Kraujo paėmimo procedūros atlikimo analizė ir tobulinimo galimybės taikant Lean metodiką. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Loreta Marmienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 60 psl. be priedų.
Tyrimo tikslas - įvertinti Lean metodikos taikymo galimybes kraujo paėmimo procedūros standartizavimui Z sveikatos priežiūros įstaigoje. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti pagrindines kraujo paėmimo procedūros atlikimo problemas.
2. Išanalizuoti Lean metodikos taikymo privalumus kraujo procedūros atlikimo procese.
3. Palyginti kraujo paėmimo procedūros procesus dviejuose Z sveikatos priežiūros įstaigos padaliniuose. Metodika: Tyrimas atliktas 2024 metų lapkričio mėnesį, Z ligoninės dviejuose padaliniuose. Tyrimui pasirinkti tiesioginio stebėjimo ir pusiau struktūruotų interviu metodai, siekiant išsamiai išanalizuoti kraujo paėmimo procedūrą taikant “Lean” metodiką. Tiriamieji: Z ligoninės padaliniuose X ir Y buvo apklausta 7 procedūrų kabinete dirbančios slaugytojos ir stebėta 100 kraujo paėmimo procedūrų. Tyrimo rezultatai: Tyrimo metu nustatyta, kad nors Lean metodika buvo įdiegta abiejuose Z sveikatos priežiūros įstaigos padaliniuose, jos praktinis taikymas ir efektyvumas skyrėsi. X padalinyje procesai buvo labiau standartizuoti, o kraujo paėmimo procedūros trukmė buvo labiau prognozuojama. Tačiau pasiruošimo procedūrai laikas buvo ilgesnis dėl papildomų veiksmų, susijusių su dokumentų apdorojimu ir neoptimizuota brūkšninių kodų sistema. Y padalinyje Lean metodika buvo taikoma labiau struktūriškai, kas leido sumažinti pridėtinės vertės nekuriančių veiksmų skaičių, tačiau procedūros trukmė buvo mažiau pastovi dėl standartizacijos stokos ir organizacinių skirtumų. Vidutinis pasiruošimo ir procedūros laikas Y padalinyje buvo ilgesnis nei X padalinyje, tačiau Lean sistemos pritaikymas padėjo identifikuoti pagrindinius tobulinimo poreikius. Tiek X, tiek Y padaliniuose slaugytojos akcentavo technologinių sprendimų tobulinimo būtinybę, siekiant sumažinti jų darbo krūvį ir padidinti pacientų pasiruošimo proceso efektyvumą.

Tyrimo tikslas – atskleisti slaugytojų, dirbančių tarpdisciplininėje komandoje, kuri teikia paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su dirbtine plaučių ventiliacija, lyderystės patirtis. Tyrimo klausimai:

1. Su kokiais iššūkiais susiduria slaugytojai, dirbantys tarpdisciplininėje komandoje ir teikiantys paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su DPV?

2. Kaip reiškiasi slaugytojų lyderystė dirbant tarpdisciplininėje komandoje ir teikiant paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su DPV? Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliekamas 2022 metų vasario – spalio mėnesiais. Siekiant atskleisti slaugytojų, dirbančių tarpdisciplininėje komandoje ir teikiančių paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su DPV patirtis, pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 13 slaugytojų: dirbančių vaikų intensyviosios terapijos skyriuje (4 slaugytojos), vaikų ligų skyriuje (3 slaugytojos), poliklinikoje prie šeimos gydytojų (3 slaugytojos) ir namų slaugos paslaugas teikiančios slaugytojos (3 slaugytojos). Išvados:

3. Slaugytojai, dirbantys tarpdisciplininėje komandoje ir teikiantys paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su DPV susiduria su tarpdisciplininio bendradarbiavimo tarp komandų trūkumu. Bendruomenėje dirbantys slaugytojai nėra laiku informuojami ir neįtraukiami į vaiko perkėlimo į namus, priežiūros planavimo ir užtikrinimo procesus. Slaugytojo vaidmens komandinėje vaiko su DPV priežiūroje neapibrėžtumas, slaugos, komandinio darbo, bendravimo kompetencijų, efektyvios komunikacijos tarp komandos narių trūkumas, laiko stoka, darbo krūvis, patiriamas stresas ir emocinė įtampa yra pagrindiniai slaugytojų iššūkiai komandoje, teikiant paslaugas šeimoms, namuose slaugančioms vaikus su DPV.

4. Slaugytojo lyderystė tarpdisciplininėje komandoje, teikiant paslaugas šeimoms priklauso nuo turimų kompetencijų ir reiškiasi visuose slaugytojo atliekamuose vaidmenyse. Slaugytojas tampa vaiko su DPV slaugos ekspertu, šeimos ir komandos narių mokytoju, emocinės pagalbos teikėju, slaugytojų komandos vadovu. Bendradarbiaudamas su šeima ir tarpdisciplininės komandos nariais, slaugos lyderis dalinasi savo profesinėmis žiniomis ir įgūdžiais, panaudodamas turimus išteklius, kuria šiltus pasitikėjimo santykius, į vaiko su DPV priežiūros procesus įtraukdamas tėvus bei komandos narius, dalinasi svarbia informacija, atstovauja šeimų poreikius, koordinuoja veiksmus, kad kartu užtikrintų geriausią vaikų su DPV priežiūros bei šeimos gyvenimo kokybę. Slaugytojas tampa nepakeičiamu tarpdisciplininės komandos nariu, darančiu poveikį visos komandos rezultatams.