VIRŠKINIMO SISTEMOS TYRIMO INSTITUTAS (08)

Dovilė Juozapaitytė. Pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamos slaugos problemos bei jų sprendimo būdai. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – asistentė Jovita Demskytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 49 p. (be priedų). Tyrimo tikslas: nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas slaugos problemas bei jų sprendimo būdus. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas fiziologines problemas. 2. Nustatyti pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamas psichologines problemas. 3. Nustatyti slaugos problemų sprendimo būdus. Tyrimo metodika: apklausai atlikti buvo taikytas kiekybinis tyrimas, kuriam buvo naudojama anketinė apklausa, sudaryta iš 24 klausimų. Analizei buvo naudojamos programos „SPSS 29.0“ ir „Excel“. Anketos Cronbach α įvertinimas – 0,701 koeficiento reikšmė. Tiriamieji: 85 pacientai po endotrachėjinės anestezijos. Rezultatai: Po endotrachėjinės anestezijos dažniausiai patiriamos pacientų fiziologinės problemos buvo pykinimas/vėmimas (27,7 proc.), kvėpavimo sutrikimai (29,4 proc.), burnos sausumas (31,8 proc.) ir gerklės skausmas (28,2 proc.). Psichologinės problemos apėmė nerimą ar baimę (35,3 proc.) bei sumišimą (18,8 proc.). Dalis pacientų nurodė, kad jiems buvo taikytos slaugos intervencijos, tokios kaip šildymas (28,2 proc.) ir burnos drėkinimas (18,8 proc.), tačiau ne visiems jų prireikus jos buvo suteiktos. Išvados: 1. Pacientai po endotrachėjinės anestezijos dažniausiai patyrė fiziologines problemas susijusias su kvėpavimo sutrikimais, tokias kaip dusulys ar oro trūkumas bei dažnai susidūrė su pykinimo/vėmimo problema. Kitos dažnesnės fiziologinės problemos pasireiškė burnos sausumu, gerklės skausmu bei drebuliu. 2. Dažnos psichologinės problemos, su kuriomis susidūrė pacientai po endotrachėjinės anestezijos buvo nerimas bei sumišimas arba dezorientacija. Kitos dažnesnės psichologinės problemos pasireiškė baime dėl elgesio po anestezijos bei jaučiamu diskomfortu. 3. Pacientų po endotrachėjinės anestezijos patiriamos problemos buvo sprendžiamos taikant individualizuotas intervencijas, orientuotas į paciento fiziologinių ir emocinių poreikių užtikrinimą. Dažniausiai buvo naudojamos papildomo šildymo, burnos drėkinimo, vaistų nuo pykinimo, deguonies terapijos bei kūno pozicionavimo priemonės. Slaugytojų teikiama psichologinė parama pacientų buvo vertinama itin palankiai. Nors dauguma pacientų teigiamai vertino po anestezijos taikytus slaugos veiksmus, nustatyta, jog ne visiems buvo suteikta pakankama fiziologinė ir psichologinė priežiūra.

Indrė Dainoraitė. Sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybė bei savirūpa. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Erika Juškauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas,Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 63 p. Tyrimo tikslas – įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybę bei savirūpą. Tyrimo uždaviniai. 1. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige fizinį aktyvumą, skausmą bei bendrąją sveikatą. 2. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige socialinius ryšius, energingumą ir gyvybingumą bei emocinę būklę. 3. Įvertinti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige savirūpą. 4. Palyginti sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige gyvenimo kokybę bei savirūpą pagal susirgimo trukmę. Tyrimo metodika. Tyrimas vykdytas nuo 2025 m. vasario mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. Atlikta anoniminė – anketinė apklausa. Apklausta 80 respondentų besigydžiusių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Reumatologijos klinikoje arba užpildžiusių anketą internetiniame portale Apklausa.lt. Tyrimui atlikti naudotas gyvenimo kokybės klausimynas – Trumpa sveikatos apklausos forma (SF–36) ir autorės sudaryta anketa savirūpai vertinti. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 80 sergančiųjų iš kurių 95 proc. (n=76) sudarė moterys. Vidutinė ligos trukmė siekė 13,06 metų (SN=10,96). Mažiausi gyvenimo kokybės rodikliai – energingumo, veiklos apribojimų dėl fizinių sutrikimų ir bendros sveikatos skalėse, aukščiausi – fizinės būklės ir socialinio funkcionavimo. Bendra GK skalė siekė 46,34 (SN = 18,39) balų. Dauguma pacientų (91,3 proc.) savirūpą vertino kaip svarbią. Dažniausi informacijos šaltiniai: internetas (86,3 proc.), pacientų bendruomenės (83,8proc.) ir gydytojai (78,8proc.). Kasdien fizine veikla užsiimė 17,5 proc. respondentų. Didžioji dauguma pacientų (80 proc.) vaistus vartojo griežtai pagal gydytojo nurodymus, sveikai maitinosi 38,8 proc. Daugiau nei pusė pacientų (56,3 proc.) alkoholio nevartojo, 73,8 proc. nerūkė išvis, kofeino nevartojo tik 13,8 proc. Dažniausiai pasitaikę miego sutrikimai buvo nemiga, prabudimai ir dienos mieguistumas. Emocijas pacientai dažniausiai valdė pasitelkdami pomėgius ir fizinį aktyvumą, tačiau 20 proc. nesiėmė jokių veiksmų. Nuo UV spindulių visada saugojosi pusė tiriamųjų. 63,8 proc. pacientų priklausė SRV sergančiųjų draugijoms. Gyvenimo kokybė tarp skirtingos ligos trukmės grupių reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Tačiau savirūpos įpročiai skyrėsi: trumpiau sirgusieji dažniau laikėsi gydytojų rekomendacijų ir sulaukdavo artimųjų pagalbos, o ilgiau sirgusieji pasižymėjo didesniu fiziniu aktyvumu, savarankiškumu ir dažniau saugojosi nuo UV spinduliuotės. Pacientai, sirgę 6–15 metų, dažniau rūkė, dažniau patyrė mieguistumą dienos metu ir rečiau priklausė pacientų draugijoms. Nustatyta, kad ilgesnė ligos trukmė siejosi su geresniu pacientų savęs vertinimu, susijusiu su žiniomis apie SRV (r = 0,255; p = 0,022). Išvados: 1. Sergantieji sistemine raudonąja vilklige patiria reikšmingus veiklos apribojimus dėl fizinių sutrikimų ir bendros sveikatos, kurie neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę. Nors fizinis aktyvumas ir skausmas vertinami buvo kiek geriau, jie vis tiek išlieka svarbūs veiksniai, ribojantys kasdienes veiklas. Tai rodo, kad fizinė sveikata yra vienas iš pagrindinių gyvenimo kokybės mažėjimo veiksnių sergant šia lėtine autoimunine liga. 2. Vertinant socialinius ryšius, energingumą ir emocinę būklę, nustatyta, kad geriausiai įvertinta psichinė būklė bei socialinis funkcionavimas. Prasčiau įvertintas energingumas ir veiklos apribojimai dėl emocinių sutrikimų. Rezultatai parodė, kad pacientai dažnai susiduria su nuovargiu, energijos stoka ir emociniais iššūkiais, kurie trukdo aktyviai dalyvauti kasdienėje veikloje, tai pabrėžia emocinės sveikatos svarbą ir nuovargio poveikį gyvenimo kokybei. 3. Didžioji dalis pacientų stebi savo sveikatos būklę, tačiau tik nedidelė respondentų dalis praktikuoja visapusišką savirūpą. Kasdienė fizinė veikla būdinga mažiau nei trečdaliui apklaustųjų, daugiau nei pusė nesilaiko sveikos mitybos rekomendacijų, o miego sutrikimai būdingi daugumai sergančiųjų. Rezultatai atskleidžia, kad nors savirūpa daugumai yra svarbi, tačiau jos praktinis įgyvendinimas – nevienodas ir ne visada pakankamas.4. Gyvenimo kokybės vertinimai reikšmingai nesiskiria tarp skirtingos ligos trukmės grupių, tačiau pacientų savirūpos įpročiai kinta priklausomai nuo ligos trukmės. Trumpiau sergantys pacientai dažniau laikosi gydytojų rekomenduojamo gydymo režimo, tuo tarpu ilgiau sergantys aktyviau įsitraukia į fizinę veiklą ir labiau rūpinasi sveikata savarankiškai. Šie skirtumai gali būti siejami su ilgesniu prisitaikymo prie ligos proceso, patirties kaupimu bei savarankiškumo didėjimu.

Gintarė Jasinskaitė. „Slaugytojų patirtys, slaugos ypatumai ir iššūkiai, dirbant su delyro ištiktais pacientais intensyvios terapijos skyriuje“. Bakalauro baigiamasis darbas. Baigiamojo darbo vadovė – asist. Asta Senavaitytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 40 p. Darbo tikslas. atskleisti slaugytojų patirtis, slaugos ypatumus ir iššūkius, su kuriais susiduria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais intensyvios terapijos skyriuje. Tyrimo klausimai: 1. Kokie yra slaugos ypatumai dirbant su delyro ištiktais pacientais? 2. Kokios yra slaugytojų patirtys dirbant su delyro ištiktais pacientais? 3. Su kokiais iššūkiais susiduria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais? 4. Kokius jausmus patiria slaugytojai dirbdami su delyro ištiktais pacientais? Tyrimo metodika. Kokybinė turino analizė. Buvo taikytas pusiau struktūruotas interviu metodas, informacija įrašoma į diktafoną, atliekamas transkribavimas. Tyrimo dalyviai – LSMU KK Kardiologijos intensyvios terapijos slaugytojai. Tyrime dalyvavo 10 slaugytojų. Įžvalgos: 1. Slaugos ypatumai, kurie yra susiję su delyro ištikto paciento slauga, yra susiję su bendravimo, saugumo užtikrinimo, delyro požymių atpažinimo, slaugos procedūrų atlikimo, medikamentų vartojimo, asmens higienos, maitinimo srityse. Slaugytojai turi daugiau laiko skirti pasirūpinant paciento saugumu pritaikant aplinką, rūpinantis paciento psichologiniu ir fiziniu saugumu, gebėti atpažinti pirmuosius delyro požymius. Bendravime su pacientu taikyti empatišką, ramų ir kantrų bendravimo stilių, o artimiesiems – suteikti žinių, įtraukti į slaugos procesą ir išbūti su jų jausmais. Visas slaugos procedūrų atlikimo procesas yra atsunkintas dėl paciento nebendradarbiavimo, o tai lemia slaugytojų pakartotiną manipuliacijų atlikimą, bet kartu ir skatina kūrybiškumą slaugos procese. Slaugytojas vaidina ryškų vaidmenį pacientų asmens higienos, maitinimo, rengimo, vaistų sugirdymo srityse dėl paciento negebėjimo pasirūpinti savimi ir atsakyti už savo veiksmus. Dėl šių priežasčių slaugytojo darbo krūvis didėja kartu su patiriamu nuovargiu. 2. Slaugytojai, dirbdami su delyro ištiktu pacientu, susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu nutaikytu prieš slaugytojus iš paciento pusės. Delyro ištiktas pacientas kelia pavojų ne tik slaugytojams, bet ir jį supančiai aplinkai, kitiems pacientams ir pačiam sau. 3. Slaugytojų patiriami iššūkiai yra susiję su bendravimo, saugumo užtikrinimo, delyro požymių atpažinimo, slaugos procedūrų atlikimo, medikamentų vartojimo, asmens higienos bei bendradarbiavimo su personalu sritimis. Bendraujant su pacientu iššūkį kelia paciento nusiskundimų neišsakymas, negebėjimas atskirti kur pacientas sako tiesą, o kur kliedi. Pacientų artimieji sukelia iššūkius slaugytojams savavališkai atfiksavę rankas, ko pasekoje pacientai pakenkia sau ar aplinkai. Saugumo užtikrinimas yra tikras iššūkis slaugos personalui dėl nuolatinės priežiūros poreikio ir fizinio suvaržymo padarinių. Slaugytojams taip pat iššūkį kelia objektyvaus delyro simptomų įvertinimo nebūvimas – skalių netaikymas. Iššūkius kelia ir slaugos procedūrų atlikimas, medikamentų sugirdymas ar asmens higiena dėl paciento atsisakymo bendradarbiauti ir negalėjimo pasirūpinti savimi. Išryškėjo personalo komunikacijos stoka budėjimo perdavimo metu, reikiamos informacijos neperdavimas apie paciento būklę. 4. Slaugytojai dirbdami su delyro ištiktu pacientu patiria stresą, jaučia baimę, dėl savo pačių saugumo, beviltiškumo jausmą dėl padarytų darbų rezultato nematymo ir efektyvaus bendravimo nebūvimo. Slaugytojai jaučia didesnį nuovargį dirbant su delyro ištiktais pacientais, nei kad su kitais pacientais ir jėgų atgavimas po darbo yra ilgesnis

SANTRAUKA Anelė Kerpauskaitė. Sergančiųjų antro tipo diabetu požiūris į socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikį gyvenimo kokybei. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. dr. Renata Vimantaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 50 p. Tyrimo tikslas. Atskleisti sergančiųjų antro tipo diabetu požiūrį į socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikį jų gyvenimo kokybei. Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kauno klinikose, Endokrinologijos klinikoje nuo 2025 m. vasario 3 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Tyrimo instrumentas – pusiau struktūruotas interviu. Tyrime dalyvavo 17 pacientų, sergančių antro tipo diabetu. Jų ligos trukmė buvo bent vieneri metai, o amžius svyravo nuo 45 iki 75 metų. Visi interviu buvo įrašomi diktofonu, vėliau transkribuojami. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. 2025-BEC2-0076. Tyrimo rezultatai. Tiek socialinė, tiek kultūrinė aplinka daro reikšmingą įtaką sergančiųjų antro tipo diabetu gyvenimo kokybei. Socialinę aplinką šiame tyrime sudarė šeima ir partneriai, kurie buvo įvardinti kaip artimieji ir darė įtaką sergančiųjų savijautai, autonomiškumo pojūčiui, savarankiškumui, ligos valdymo kokybei ir emocinei gerovei. Nustatyta, kad šeimos įsitraukimo pobūdis sergančiojo gyvenimą gali paveikti tiek teigiamai, tiek neigiamai - tai koreliuoja su anksčiau šia tema atliktais tyrimais. Atliktų interviu metu taip pat natūraliai išryškėjo bendruomenės svarba - kitų asmenų, sergančių antro tipo diabetu, įsitraukimo, dalijimosi savo patirtimi reikšmė ir pagalba. Kultūriniai įsitikinimai taip pat išryškėjo kaip reikšmingai veikiantys sergančiųjų antro tipo diabetu gyvenimo kokybę. Pastarieji buvo atsakingi už susiformavusį apklaustųjų požiūrį į ligų prevenciją, mitybos įpročius, aktyvų rūpinimąsi savo sveikata iki diagnozės. Kultūriniai įsitikinimai taip pat ribojo arba, atvirkščiai, įgalino sergančiuosius keisti gyvenimo būdą, prisiimti reikalingą atsakomybę už savo sveikatą ir savarankiškai įsitraukti į ligos valdymą. Taip pat išryškėjo socialinėje aplinkoje įsivyravę įsitikinimai, kurie paskatino diabeto stigmatizavimą ir ne visuomet palankų šeimos vaidmenų pasiskirstymą ligos priežiūroje. Išvados. Artimųjų įtaka gyvenimo kokybei sergančiųjų antro tipo diabetu požiūriu yra reikšminga. Socialinė aplinka, kurioje vyrauja pozityvi parama, padeda lengviau priimti diagnozę, sumažina emocinę įtampą ir stiprina sergančiojo motyvaciją laikytis gydymo rekomendacijų. Artimiesiems į ligos valdymą įsitraukiant kontrolės arba spaudimo forma, daroma neigiama įtaka gyvenimo kokybei: mažėja sergančiojo savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi, prastėja emocinė gerovė. Kultūriniai įsitikinimai taip pat turi reikšmingą poveikį sergančiųjų antro tipo diabetu gyvenimo kokybei. Pozityvūs įsitikinimai padeda pacientams geriau susitaikyti su diagnoze ir įsitraukti į ligos valdymą, keičiant savo gyvenimo būdą. Jie lemia aukštesnį pacientų sveikatos raštingumą ir sveikesnio gyvenimo būdo palaikymą iki diagnozės. Priešingai, gyvenimo kokybę ribojantys įsitikinimai verčia žmones sveikata susirūpinti tik tuomet, kai ji pablogėja, o taip pat ir sunkiau prisitaikyti susirgus. Dėl to pasunkėja teisingos informacijos apie ligą priėmimas ir būtinų pokyčių įgyvendinimas. Visi šie faktoriai persipina tarpusavyje ir daro reikšmingą įtaką sergančiųjų antro tipo diabetu gyvenimo kokybei.

Gabrielė Lekavičiūtė. Slaugytojų nuomonė apie sergančiųjų Krono liga medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą. Bakalauro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Asist. Aušra Lekauskaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2025; 56 p. Tyrimo tikslas: Nustatyti slaugytojų nuomonę apie sergančiųjų Krono liga medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą. Tyrimo metodika: Tyrimui vykdyti buvo pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas, taikoma anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas buvo atliekamas 2025 metais, vasario 28 d. - kovo 18 d. Apklausoje dalyvavo slaugytojai, kurie dirba LSMUL KK Gastroenterologijos skyriuje. Taip pat buvo kviečiami dalyvauti slaugytojai, dirbantys su Krono liga sergančiais pacientais kituose miestuose, todėl anketa patalpinta Facebook grupėje „Lietuvos slaugytojai“. Tyrime dalyvavo 70 slaugytojų. Rezultatai vertinti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Tyrimo rezultatai: Slaugytojai mano, kad dažniausiai vartojami medikamentai Krono ligos simptomams palengvinti yra kortikosteroidai ir aminosalicilatai, o efektyviausi medikamentai –
kortikosteroidai. Slaugytojų nuomone, dažniausiai naudojami nemedikamentiniai Krono ligos gydymo būdai yra specializuota dieta ir reguliarus fizinis aktyvumas. Palyginus tyrimo rezultatus pagal išsimokslinimą, slaugytojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, dažniau rinkosi alternatyvius gydymo būdus.
Tyrimo išvados: 1. Dauguma slaugytojų pasirinko kortikosteroidus ir aminosalicilatus kaip pagrindinius medikamentus, o kortikosteoirdai laikomi efektyviausiais Krono ligai gydyti. Dauguma slaugytojų mano, kad medikamentinis gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, o biologinė terapija yra svarbi gydymo dalis, kai tradiciniai vaistai yra neveiksmingi, tačiau ne visi slaugytojai žino, kad biologinė terapija Krono ligai gydyti yra taikoma Lietuvoje. Taip pat, beveik ketvirtadalis slaugytojų mano, kad Krono liga yra išgydoma. 2. Specializuota dieta ir reguliarus fizinis aktyvumas yra dažniausiai pasirenkami nemedikamentiniai Krono ligos gydymo būdai. Didžioji dalis slaugytojų mano, kad sergant Krono liga, svarbus mažesnis laktozės ir angliavandenių vartojimas. Dauguma slaugytojų mano, kad geležis ir magnis yra svarbiausi mikroelementai sergant Krono liga. Taip pat slaugytojos mano, kad svarbiausi vitaminai sergant Krono liga yra vitaminas B9 ir vitaminas B12. 3. Lyginant slaugytojų nuomonę apie medikamentinius ir nemedikamentinius Krono ligos gydymo būdus, nustatyta, kad išsimokslinimas turi įtakos slaugytojų nuomonei apie nemedikamentinius Krono ligos gydymo būdus. Aukštąjį koleginį išsimokslinimą turintys slaugytojai dažniau rinkosi tradicinius gydymo būdus, tokius kaip specializuotą dietą ar fizinį aktyvumą, o magistro laipsnį turintys slaugytojai – alternatyvius gydymo būdus, kaip žolelių terapija ir akupunktūra.

Ši disertacija nagrinėja sėkmingų ir mažos rizikos gimdymų sąsajas su socialiniais, demografiniais, gyvensenos ir perinataliniais veiksniais bei akušerio priežiūros reikšmę. Tyrimo tikslas – nustatyti sėkmingų gimdymų sąsajas su įvairiais veiksniais ir akušerio vaidmeniu. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti socialinių, demografinių, ekonominių ir gyvensenos veiksnių sąsajas su sėkmingu gimdymu; 2) nustatyti nėštumo eigos veiksnių sąsajas su sėkmingu gimdymu; 3) nustatyti gimdymo metu suteiktų akušerijos intervencijų sąsajas su sėkmingu gimdymu; 4) palyginti akušerių ir komandos prižiūrėtų mažos rizikos gimdymų baigtis; 5) palyginti mažos rizikos gimdymų baigtis pandeminiu (COVID-19 infekcijos) ir priešpandeminiu laikotarpiais. Retrospektyvusis tyrimas apima 10 m. laikotarpio gimdymus: I etape taikytas vienodintų grupių (atvejo (sėkmingi gimdymai) ir kontrolės (nesėkmingi gimdymai)) lyginimas keturiuose Kauno miesto akušerijos stacionaruose, antrame etape lygintos mažos rizikos akušerių prižiūrėtų gimdymų kohortos ikipandeminiu ir pirmosios COVID-19 infekcijos bangos laikotarpiais. Tyrimo rezultatai rodo, kad akušerio vadovaujama priežiūra mažos rizikos nėščiosioms gali būti veiksminga alternatyva gydytojų-akušerių ginekologų (komandos) priežiūrai, kaip taikoma daugelyje šalių. Lietuvoje akušerių savarankiškumo plėtra vis dar susiduria su iššūkiais, nepaisant jo potencialo gerinti motinų ir naujagimių sveikatos rodiklius. Disertacijos išvados gali prisidėti prie akušerijos paslaugų tobulinimo, skatinant akušerių autonomijos bei akušerio priežiūros modelio stiprinimą ir efektyvesnį sveikatos išteklių paskirstymą.

Pinkevičienė P. Neatlikti arba uždelsti infekcijų kontrolės slaugos veiksmai ir jų sąsajos su slaugytojų darbo aplinka bei komandiniu darbu, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė prof. Olga Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika – Kaunas, 2024; 71 p. Darbo tikslas: Nustatyti neatliktus arba uždelstus infekcijų kontrolės slaugos veiksmus ir jų sąsajas su slaugytojų darbo aplinka bei komandiniu darbu. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti neatliktų arba uždelstų infekcijų kontrolės slaugos veiksmų priežastis ir apimtis Kauno apskrities rajonų ligoninėse. 2. Ištirti slaugytojų darbo aplinką ir komandinio darbo ypatumus. 3. Nustatyti neatliktų arba uždelstų infekcijų kontrolės slaugos veiksmų sąsajas su slaugytojų darbo aplinka ir komandinio darbo ypatumais. Metodika: kiekybinis tyrimas atliktas nuo 2023-12-04 iki 2024-03-15. Tyrimo vieta - Kauno apskrities rajoninės ligoninės (N=5). Tyrime dalyvavo 174 slaugytojai. Tyrimui naudota Neatliktų arba uždelstų infekcijų kontrolės slaugos veiksmų anketa (Henderson, Blackman, Willis & Roderick, 2020), Slaugytojų darbo aplinkos skalė (Lake, 2002) ir Slaugos personalo komandinio darbo anketa ( Kalisch, Lee, & Salas, 2010). Ryšio stiprumas vertinamas, atsižvelgiant į koreliacijos koeficiento reikšmės dydį: jei r yra nuo 0-|≤0,3|, laikyta, kad ryšys silpnas, nuo |>0,3|-|≤0,7| – ryšys vidutinio stiprumo, nuo |>0,7|-|1| – ryšys stiprus. Reikšmingumo lygmuo α=0,05. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. 2023-BEC2-123. Rezultatai: Nustatyta, kad dažniausiai neatliekamas arba uždelsiamas yra visų naujai priimtų pacientų tikrinimas dėl meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko nešiojimo (3,08 balo), pacientų skatinimas ir pagalba atliekant rankų higieną, pasinaudojus antele arba basonu lovoje (2,98 balo), paciento burnos priežiūra ir dantų valymas bent kartą per dieną (2,76 balo). Respondentai identifikavo priežastis, kurios skatina neatlikti arba uždelsti atlikti standartinius slaugos veiksmus, tyrimas atskleidė, kad dažniausiai infekcijų kontrolės slaugos veiksmai neatliekami ar uždelsiami dėl Organizacinių veiksnių (2,08 balo) bei Aplinkos veiksnių (2,04 balo). Respondentų nuomone, didžiausią įtaką darbo aplinkai darė kolegialūs slaugytojų ir gydytojų santykiai (3,29 balo). Slaugytojų komandinio darbo efektyvumui turi įtakos komandos narių pareigos (3,44 balo), pasitikėjimas komandos nariais (3,13 balo), komandos narių pagalba (2,94 balo). Neatliktų arba uždelstų infekcijų kontrolės slaugos veiksmų, slaugytojų darbo aplinkos ir komandinio darbo sąsajos atskleidė, kad dažniau neatliekami arba uždelsiami infekcijų kontrolės slaugos veiksmai susiję su nepalankia slaugytojų darbo aplinka bei neefektyviu komandiniu darbu. Išvados: Visų naujai priimtų pacientų tikrinimas dėl meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko nešiojimo, pacientų rankų higienos skatinimas ar pagalba jai atlikti ir paciento burnos priežiūra yra dažniausiai neatliekami arba uždelsiami infekcijų kontrolės slaugos veiksmai Kauno apskrities rajoninėse ligoninėse. Dauguma slaugytojų svarbiausiu darbo aplinkos veiksniu laikė kolegialius slaugytojų ir gydytojų santykius, todėl norint pagerinti slaugytojų komandinio darbo efektyvumą reikėtų stiprinti ryšius tarp kolegų, skatinti pasitikėjimą ir tarpusavio pagalbą.

Karilė Armonienė. Gydytojų ir slaugos specialistų komandos patiriamo streso darbe bendraujant su pacientais ir jų artimaisiais veiksniai ir jų sąsajos su profesiniu perdegimu. Magistro darbas. Darbo vadovė – Dr. Lina Urbietė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 94 p. Darbo tikslas – nustatyti pagrindinius gydytojų ir slaugos specialistų komandos patiriamo streso bendraujant su pacientais ir jų artimaisias veiksnius ir jų sąsajas su profesiniu perdegimu.
Kiekybinio tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti gydytojų ir slaugos specialistų komandos patiriamo streso darbe bendraujant su pacientais veiksnius.
2. Nustatyti gydytojų ir slaugos specialistų komandos patiriamo streso darbe bendraujant su pacientų artimaisiais veiksnius.
3. Nustatyti gydytojų ir slaugos specialistų komandos patiriamo streso darbe bendraujant su pacientais ir jų artimaisias veiksnių sąsajas su profesiniu perdegimu. Tyrimo metodika. Kiekybinis tyrimas atliktas 2024 m. sausio – kovo mėn. Pasirinkta anoniminė anketinė apklausa raštu. Tyrimo anketa sukurta parengus anketą po atliktos literatūros analizės ir Maslach perdegimo sindromo klausimyno (angl. Maslach Burnout Inventory™, MBI-HSS (MP): FOR Medical Personnel). Viso paruošta ir išdalinta 210 anketų. Grąžinta užpildytų 169 anketų (atsako dažnis – 80.5 proc.). Apklausa vykdyta gavus Bioetikos centro leidimą Nr. 2023-BEC2-483 ir įstaigų vadovų sutikimą dėl planuojamo tyrimo atlikimo, laikantis mokslinių tyrimų etinių principų. Duomenų sisteminiam ir grafiniam vaizdavimui taikyta aprašomoji statistika. Statistinė duomenų analizė atlikta statistiniu programų paketu „SPSS 29.0 for Windows”. Tyrimo rezultatai, išvados:
4. Tyrimas atskleidė, kad pacientų informuotumo stoka prieš jiems patenkant į slaugos ligoninę apie čia teikiamas paslaugas (p=0,030), apie pacientų ligos prognozę (p = 0,003), pacientų lūkesčių valdymą, (vidutinė streso reikšmė – 7,15 balo), savarankiškumo būsimus pokyčius (p = 0,002), taip pat specialistų pojūčiai, kad juos kaltina pacientai ir ar jų artimieji (p = 0,029) bei paciento priežiūros ir gydymo proceso planavimas (p=0,002) - reikšmingai didina sveikatos priežiūros speciallistų stresą, patiriamą bendraujant su pacientais.
5. Remiantis tyrimo duomenimis, pacientų artimųjų informuotumo stoka prieš pacientams patenkant į slaugos ligoninę apie čia teikiamas paslaugas 87,5 proc. didino specialistų stresą. Artimųjų žinių stoka apie pacientų ligos prognozę (p = 0,002), apie artimųjų vaidmenį paciento priežiūroje, jo būklę (p<0,001), paciento ligos gydymą, simptomų valdymą (p = 0,033), artimųjų lūkesčiai (vidutinė streso reikšmė – 7,16 balo), taip pat artimųjų žinių stoka apie paciento priežiūros tęstinumą slaugos ligoninėje (p = 0,005) ir paciento išrašymo planavimas įtraukiant artimuosius (91,5 proc., p = 0,002) - reikšmingai didina specialistų stresą bendraujant su pacientų artimaisiais.
6. Prie aukšto emocinio specialistų išsekimo (p=0,005) ir depersonalizacijos jausmo (p<0,001) prisideda pacientų artimųjų informuotumo stoka iki pacientams patenkant į slaugos ligoninę. Žemo asmeninių pasiekimų lygiui (p=0,038) priklauso tie specialistai, kurie vertina pacientų lūkesčius kaip įtaką jiems. Rezultatai parodė, kad aukštas sveikatos priežiūros profesionalų emocinio išsekimo (25,73 proc.) ir depersonalizacijos (35,12 proc.) lygis kartu su žemais asmeniniais pasiekimais (41,41 proc.) - reikšmingai susijęs su profesinio perdegimo sindromu.

Marija Dulskytė. Elektroninių sveikatos priežiūros sistemų reikšmė slaugytojų darbo efektyvumui. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - prof. dr. Aurelija Blaževičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 77 p. Tikslas: įvertinti elektroninių sveikatos priežiūros sistemų reikšmę slaugytojų darbo efektyvumui. Uždaviniai: 1) Išanalizuoti ir palyginti taikomų elektroninių sistemų poveikį slaugytojų, dirbančių valstybiniuose ir privačiuose sveikatos priežiūros centruose. 2) Įvertinti slaugytojų patirtis naudojantis elektroninėmis sveikatos priežiūros sistemomis. 3) Įvertinti slaugytojų patirtis diegiant slaugos elektroninę dokumentaciją. Tyrimo metodika. Dalyvauti tyrime buvo pakviesti slaugytojai. Tyrime dalyvavo 20 respondentų, dauguma tyrimo dalyvių buvo moterys (n=14, 70 proc.), vyrai sudarė 30 proc. (n=6). Iš visų respondentų 13 (65 proc.) buvo dirbantys LSMUL Kauno klinikų stacionaro skyriuose, o 7 (35 proc.) dirbo UAB „Bioklinika“. Tiriamieji buvo atrinkti “sniego gniūžtės” atrankos būdu. Visi tyrimo dalyviai sutiko dalyvauti tyrime ir pasirašė raštiškus sutikimus bei buvo informuoti apie galimybę, kad bet kuriuo metu gali pasitraukti iš tyrimo. Pusiau struktūruoti interviu buvo vykdomi 2024 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais. Interviu įrašai buvo transkribuoti, bendra pokalbių trukmė 4 valandos, 12 minučių. Gauti 27 puslapiai transkribuoto teksto. Gauti duomenys apdoroti taikant kokybinę turinio analizę. Tiriamieji - bendrosios praktikos slaugytojo licenciją turintys slaugytojai. Darbo rezultatai ir išvados. Tyrimo rezultatai parodė, kad elektroninės sveikatos priežiūros sistemos turi teigiamą poveikį slaugytojų darbo efektyvumui tiek valstybiniuose, tiek privačiuose sveikatos priežiūros sektoriuose. Nustatyta, kad viešųjų gydymo įstaigų slaugos praktikos specialistai dažniau įtraukia pacientus į sveikatos priežiūros procesus, naudojant elektronines sveikatos priežiūros sistemas. Abiejuose gydymo sektoriuose dirbantys slaugytojai nurodė susiduriantys su elektroninės sveikatos priežiūros sistemos techniniais trikdžiais, kurių pašalinimas atima laiką, skirtą skubių sprendimų priėmimui bei slaugytojų skaitmeninio raštingumo stoka. Visi tyrime dalyvavę slaugytojai paminėjo naudojamų elektroninių sveikatos priežiūros sistemų tobulinimo reikalingumą. Atsakymų analizė parodė, kad elektroninės sveikatos priežiūros sistemos padeda pagerinti pacientų informacijos valdymą bei bendradarbiavimą tarp įvairių sveikatos priežiūros specialistų, o darbe naudojama elektroninė sveikatos priežiūros dokumentacija leidžia slaugytojams lengviau stebėti pacientų gydymo istoriją, informaciją apie vartojamus vaistus bei atliktus tyrimus, kas gerina darbo efektyvumą bei pacientų duomenų saugumą.

Ina Kapitanovienė. Paliatyvioji priežiūra naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje: slaugytojų patirtis. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Jurgita Gulbinienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos klinika. Kaunas, 2024; 95 p. Darbo tikslas – atskleisti slaugytojų patirtį, teikiant paliatyviosios priežiūros paslaugas, naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Tyrimo klausimas - kokia yra slaugytojų patirtis, teikiant paliatyviosios priežiūros paslaugas naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje? Tyrimo metodika. Kokybinis tyrimo tipas: pusiau struktūruotas interviu metodas. Kokybinei tyrimo analizei taikyta turinio (angl. content) analizė -kodavimas, kategorizavimas, temų išvedimas, sąlyčio taškų paieška, originalių citatų pateikimas. Tyrimo dalyviai: NITS slaugytojai, turintys > 5 m. darbo stažą NITS/paliatyviosios priežiūros patirties. Tyrimo rezultatai. Saugytojų patirtis, teikiant paliayviąją priežiūrą naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje išryškėjo šiomis temomis: Paliatyvioji priežiūra naujagimių intensyvioje terapijoje: 1.) Pacientai, kuriems reikia ypatingos priežiūros; 2.) Paliatyviosios priežiūros poreikis; 3.) Paliatyviosios priežiūros principai; 4.) Paliatyviosios priežiūros organizavimas. Paliatyviosios priežiūros įgyvendinimo kliūtys: 1.) Intensyviosios terapijos aplinka; 2.) Institucinio reglamentavimo trūkumas; 3.) Situacijų neapibrėžtumas ir ateities nežinomybė; 4.) Ar viskas yra „gamta ir dėsniai“?; 5.) Sudėtingų sprendimų priėmimas. Gyvenimo akistata su mirtimi: 1.) Mirtis naujagimių intensyvioje terapijoje; 2.) Slaugytojų jausmai išgyvenant paciento netektį; 3.) Gyvenimo pabaigos priežiūra. Tėvai naujagimių intensyvioje terapijoje: 1.) „Jie viską praranda“; 2.) Į šeimą orientuota priežiūra; 3.) Medicinos personalo ir naujagimio tėvų bendravimo sunkumai; 4.) Priežiūros tęstinumo problematika. Tyrimo išvados. 1.Paliatyviosios priežiūros poreikis naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje yra aktualus giliai neišnešiotiems naujagimiams bei naujagimiams su gyvybę ribojančia būkle, ir tikėtinai bloga išgyvenamumo prognoze. Slaugytojos paliatyviąją priežiūrą apibūdina kaip holistinę, į pacientą ir jo šeimą orientuotą komforto priežiūrą, teikiamą komandinio darbo principu. Svarbiausi PP principai - skausmo kontrolė, tinkamų sprendimų priėmimas ir tėvų įtraukimas į priežiūrą. 2.Pagrindinės, slaugytojų išskirtos, paliatyviosios priežiūros įgyvendinimo kliūtis yra paliatyviosios priežiūros žinių ir gairių trūkumas, teisinės bazės nepakankamumas vykdant dirbtinį gyvybės palaikymą, gydymo perorientavimą/nutraukimą ir gaivinimą, kas tampa pagrindine slaugytojų moralinio distreso ir savalaikės paliatyviosios priežiūros realizavimo kliūtimi. 3.Mirtis naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje pasireiškia skirtingai, ji gali būti staigi ir netikėta, tačiau kartais laukiama, nes išlaisvina pacientą nuo kančių. Naujagimio, gyvenimo pabaigos priežiūroje, siekiama orios mirties – užtikrinant komfortą, simptomų kontrolę, leidžiant tėvams būti šalia ir suteikiant jiems emocinę paramą. Paciento mirties metu, slaugytojos, išgyvena sielvartą ir praradimą, todėl sudėtingomis akimirkomis paramą suteikia kolegos bei asmeninė patirtis. 4. Tėvai, aktyviai dalyvauja naujagimio priežiūroje, dažnai pamiršdami savo poreikius. Šiuo, emocionaliai sudėtingu laikotarpiu tėvams būtina psichologinė pagalba, tačiau ji yra nepakankama. Tėvams trūksta informacijos apie ambulatorines ir stacionarines paliatyviosios priežiūros tęstinumo teikimo galimybes.