Šinkariova, Liuda

Įvadas. Šiuolaikinės technologijos, ypač virtualios realybės (VR) sistemos, atve- ria naujas galimybes neuroreabilitacijoje. VR integracija į reabilitaciją gali reikšmin- gai gerinti kognityvinių funkcijų atkūrimą, aktyvuodama neuroplastiškumą, stiprin- dama neuroninius tinklus, susijusius su dėmesiu ir atmintimi (Aminov et al., 2024; Drigas & Sideraki, 2024). Interaktyvios, multisensorine stimuliacija pasižyminčios užduotys, didina paciento motyvaciją, o grįžtamasis ryšys leidžia tiksliau stebėti pa- žangą bei individualizuoti paslaugas. Metodika. VDU mokslininkių vykdyto LMT projekto Nr. S-MIP-23-137 „Insultą patyrusių pacientų kognityvinių funkcijų gerėjimą lemiančių veiksnių sąveikos ir jų reikšmė sveikimui taikant virtualios realybės metodą“ (vadovė prof. dr. L. Šinkariova) metu sukurta originali metodika, kurią nemokamai galės naudoti psichologai, dir- bantys kognityvinių, vykdomųjų funkcijų atstatymo srityse. Rezultatai. Metodika remiasi prarastų funkcijų atkūrimo principais ir neuroplas- tiškumo procesais, tačiau gali būti pritaikoma ir ugdant kompensacines strategijas. Užduotys orientuotos į dėmesio ir atminties funkcijų gerinimą, bet veiksmingumo tyrimas insultą patyrusių pacientų grupėje parodė, kad poveikis pasireiškia ir kitoms, specifiškai nelavintoms, kognityvinėms funkcijoms, pvz., erdviniams gebėjimams. Pacientų, kurie reabilitacijos metu greta įprastų procedūrų atliko užduotis VR aplin- koje (tiek imersinėje - su VR akiniais, tiek neimersinėje - planšetėje), kognityvinės funkcijos gerėjo labiau nei kontrolinės grupės pacientų, gavusių tik įprastas reabili- tacijos procedūras. Į skirtingas VR aplinkas integruotos tos pačios užduotys turi ne- vienodą poveikį kognityvinėms funkcijoms. Pranešime bus plačiau pristatoma metodinė priemonė, atskleidžiant instrukci- jas, papasakojant apie taikymo procedūrą, taikymo indikacijas ir kontraindikacijas. Taip pat bus aptariamas šių priemonių pritaikymas ir pasidalinta nuoroda į metodinį leidinį bei prieiga prie užduočių. Išvados. Tikimasi, kad projekto metu sukurti ir empiriškai patvirtinti dėmesio ir atminties lavinimo metodai VR aplinkoje bus naudingi sveikatos priežiūros specia- listams, rengiant įrodymais grįstas neuroreabilitacijos programas ir gerinant reabili- tacijos paslaugų kokybę.

This study aims to determine whether cognitive training based on an egocentric perspective leads to greater improvements in target functions compared to training using an allocentric perspective or conventional rehabilitation. Additionally, it seeks to examine whether egocentric perspective-based training enhances the near transfer effect, resulting in improved other cognitive functions compared to allocentric perspective-based training and conventional rehabilitation.

Įvadas. Veiksniai, susiję su insultą patyrusių pacientų kognityvinės reabilitacijos veiksmingu, yra nepilnai atskleisti. Insultas be kognityvinių funkcijų pokyčių, sukelia emocinės būsenos sunkumus, kurie reabilitacijos laikotarpiu kinta. Žinoma, kad geresnė emocinė būsena susijusi su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis, tačiau emocinės būsenos pokyčio reikšmė insultą patyrusių funkcijų kognityvinės neuroreabilitacijos veiksmingumui nėra atskleista. Tyrimo tikslas –įvertinti emocinės būsenos pokyčio reikšmę kognityvinės neuroreabilitacijos veiksmingumui. Metodai. Tyrimas vykdytas Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, dalyvavo 79 insultą patyrę pacientai (47 vyrai ir 32 moterys), amžiaus vidurkis -61,96 m. (SD=11,72). Tyrimo dalyviai atsitiktinai buvo paskirstyti į alocentrinės perspektyvos (N=39) ir egocentrinės perspektyvos (N=40) grupes. Tyrimo dalyviai dalyvavo 10-yje 30 minučių trukmės kognityvinių funkcijų lavinimo sesijose, atliekant užduotis atitinkamai iš alocentrinės arba egocentrinės perspektyvos. Buvo atliktas pirminis ir antrinis testavimas, kuriame naudotas Adenbruko kognityvinis tyrimas-III (Hsieh ir kt., 2013), Kelio paieškos testas (Reitan, 1955), Kompleksinės figūros testas (Ingram ir kt., 1997). Emocinė būsena vertinta abiejų testavimų metu, tam buvo naudotas suminis Paciento sveikatos klausimynas-9 (Spitzer ir kt.,1999), Generalizuoto nerimo skalė-7 (Kroenke ir kt., 2001) balas. Siekiant įvertinti emocinės būsenos pokytį, buvo apskaičiuotas antrinio ir pirminio testavimo skirtumas.Rezultatai. Sudaryti trys paprastosios mediacijos modeliai, kurie atskleidė, kad emocinės būsenos pokytis neprisideda prie trumpalaikės regimosios atminties (netiesioginis efektas = -0,009, 95% CI [-0,744; 0,530]), dėmesio-orientacijos (netiesioginis efektas =0,018, 95% CI [-0,040; 0,117]) ir atrankinio regimojo dėmesio (netiesioginis efektas = 0,045, 95% CI [-0,024; 0,060]) pokyčio paaiškinimo dviejose poveikio grupėse. Išvados. Insultą patyrusių pacientų kognityvinės reabilitacijos metodų, nukreiptų į specifinių funkcijų lavinimą, veiksmingumo nepaaiškina emocinės būsenos pokytis. Taigi, pagerėjusios kognityvinės funkcijos nėra susijusios su reabilitacijos eigoje pagerėjusia emocine būsena. Galima daryti išvadą, kad kognityvinių funkcijų pagerėjimas įvykstabūtent dėl taikomų metodų, tiesiogiai nukreiptų į specifinių kognityvinių funkcijų lavinimą.

Įvadas. Po insulto kognityvinių funkcijų (KF) lygis bei atsistatymas priklauso ne tik nuo klinikinių, bet ir nuo sociodemografinių veiksnių. Tyrimai atskleidžia, kad šie veiksniai gali būti tiek apsauginiai, tiek rizikos. Dėl nevienareikšmių tyrimų rezultatų kognityvinių funkcijų palyginimas skirtingose sociodemografinėse grupėse išlieka aktualus. Tyrimo tikslas –nustatyti pacientų, patyrusių lengvą insultą, sociodemografinių ir klinikinių veiksnių ryšį su kognityvinėmis funkcijomis ir emocine būsena. Metodai. Tyrimas vykdytas Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, dalyvavo 132 insultą patyrę pacientai (86 vyrai, 46 moterys), amžiaus vidurkis -62,27 m. (SD=10,52). Instrumentai: ACE-III (Hsieh ir kt., 2013), Kelio paieškos testas (Reitan, 1955), Kompleksinės figūros testas (Ingram ir kt., 1997), PHQ-9 (Spitzer ir kt.,1999), GDS-7 (Kroenke ir kt., 2001). Rezultatai. KF rodikliai tarp vyrų ir moterų nesiskyrė, tačiau moterys pasižymėjo aukštesniu depresiškumu nei vyrai (p<,05). Vyresnis amžius susijęs su prastesniu atrankiniu regimuoju dėmesiu (r=,263, p=,004), dėmesio perkėlimu (r=,307, p=,001), konstrukciniais-erdviniais gebėjimais (r=-,193, p=,043), žodiniu sklandumu (r=-,193, p=,034). Aukštesnis išsilavinimas susijęs su geresne trumpalaike regimąja atmintimi (r=,188, p=,049), atrankiniu regimuoju dėmesiu (r=-,185, p=,043), dėmesiu-orientacija (r=,319, p<,001), dėmesio perkėlimu (r=-,341, p<,001), verbaline atmintimi (r=,280, p=,002), konstrukciniais-erdviniais gebėjimais (r=,228, p=,016), erdviniais gebėjimais (r=,244, p=,007), žodiniu sklandumu (r=,246, p=,007) ir bendru KF rodikliu (r=,352, p<,001). Pagal gyvenamąją vietą respondentų kognityvinės funkcijos nesiskyrė, tačiau gyvenančių kaime emocines būsenos rodikliai buvo blogesni (p<,05), lyginant su mieste gyvenančiais. Insulto tipas, stadija ir lokalizacija nesisiejo su KF ir emocine būsena. Išvados. Siekiant efektyvesnio funkcijų atstatymo ir geresnės insultą patyrusių pacientų gyvenimo kokybės, svarbu nustatyti specifines kognityvines funkcijas, kurios jautresnės amžiaus ir išsilavinimo įtakai. Tyrimo rezultatai yra vertingi rengiant neuroreabilitacijos programas, gerinant teikiamų reabilitacijos paslaugų kokybę insulto pacientams.

Įvadas. Viena pagrindinių komplikacijų, sukeliančių neįgalumą po insulto – kognityvinių funkcijų sutrikimas. Neuroreabilitacijoje šioms funkcijoms atstatyti taikomi inovatyvūs metodai, vienas kurių yra įtraukioji virtuali realybė (įVR). Tyrimų, įrodančių šio metodo pranašumą lyginant su įprasta reabilitacija, trūksta. Remiantis Ryšių susietumo teorija (angl. the Relational binding theory), kognityvinės funkcijos tarpusavyje susijusios, todėl pagerinus vieną sritį dėl nervinių ryšių sąveikos pagerėja kitos – nelavintos – sritys, pasireiškia artimo perdavimo efektas. Šio tyrimo tikslas – nustatyti įVR metodo veiksmingumą, gerinant insulto pacientų trumpalaikę vaizdinę atmintį, ir įvertinti artimo perdavimo efektą. Metodika. Tyrime dalyvavo 58 Abromiškių reabilitacijos ligoninės insultą patyrę pacientai, iš kurių 39 (67,2 proc.) vyrai, 19 (32,8 proc.) moterų; amžiaus vidurkis - 61,93 m. (SD=8,83). Pacientai atsitiktinai paskirstyti į poveikio (N=29) ir lyginamąją (N=29) grupes. Poveikio grupės pacientai atliko trumpalaikės vizualinės atminties lavinimo užduotis (10 sesijų po 30 min.) įtraukiosios virtualios realybės aplinkoje. Lyginamoji grupė gavo įprastas reabilitacijos paslaugas. Trumpalaikei vizualinei atminčiai įvertinti naudota Džordžijos medicinos koledžo kompleksinė figūra (Ingram ir kt., 1997). Kognityvinių funkcijų vertinimui naudotas Addenbrook’o kognityvinis tyrimas-III (Hsieh ir kt., 2013), kuris vertina penkias sritis: dėmesį, atmintį, verbalinį sklandumą, kalbą ir erdvinius gebėjimus. Suvokimo greitis ir dėmesio perkėlimas vertintos Kelio paieškos testu (Reitan, 1955). Rezultatai. Tyrimo pradžioje poveikio ir lyginamosios grupių dalyvių kognityvinės funkcijos nesiskyrė. Po intervencijos poveikio grupėje trumpalaikė vizualinė atmintis pagerėjo (p<,05). Poveikio grupėje pagerėjo ACE-III rodikliai - dėmesys (p<,01), kalbos funkcija (p<,01), erdviniai gebėjimai (p<,05) ir bendras kognityvinis funkcionavimas (p<,001) lyginant su pradiniais rodikliais. Taip pat pagerėjo Kelio paieškos A dalimi vertinamas suvokimo greitis (p<,05) bei B dalimi vertinamas dėmesio perkėlimas (p<,05). Lyginamosios grupės dalyvių rezultatai tarp pirmojo ir antrojo matavimų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>,05). Diskusija ir išvados. Trumpalaikės vizualinės atminties lavinimo užduotys virtualios realybės aplinkoje yra veiksmingos, stebimas artimo perdavimo efektas nelavintoms kognityvinėms funkcijoms. Tyrimo rezultatai yra vertingi rengiant neuroreabilitacijos programas, gerinant teikiamų reabilitacijos paslaugų kokybę insulto pacientams.

Įvadas. Reabilitacijos metu, atkuriant funkcinius gebėjimus po insulto sukeltos žalos, svarbu atstatyti pacientų kognityvines funkcijas ir pagerinti jų emocinę būseną. Dabartiniai kognityvinės reabilitacijos veiksmingumo įrodymai insultą patyrusių pacientų grupėje nepakankami. Kognityvinių funkcijų lavinimas virtualioje aplinkoje yra nefarmakologinė intervencija, kuri sužadina kompensacinius nervų sistemos mechanizmus ir strategijas, skatinančius sutrikusių funkcijų atsistatymą. Pastaruoju metu šios srities tyrimai tikrina prielaidas apie netiesioginį kognityvinių funkcijų lavinimo efektą kitoms, netreniruotoms funkcijoms. Tikslas. Nustatyti kognityvinių funkcijų lavinimo virtualios realybės aplinkoje programos veiksmingumą ir įvertinti netiesioginio perdavimo efektą – emocinės būsenos pokytį. Metodika. Tyrime dalyvavo 58 Abromiškių reabilitacijos ligoninės insultą patyrę pacientai, iš kurių 39 (67,2 proc.) vyrai, 19 (32,8 proc.) moterų; amžiaus vidurkis 61,93 m. (SN=8,83). Pacientai atsitiktinai paskirstyti į poveikio (N=29) ir lyginamąją (N=29) grupes. Poveikio grupės pacientai atliko trumpalaikės vizualinės atminties lavinimo užduotis (10 sesijų po 30 min.) įtraukiosios virtualios realybės aplinkoje. Lyginamoji grupė gavo įprastas reabilitacijos paslaugas. Trumpalaikei vizualinei atminčiai įvertinti naudota Džordžijos medicinos koledžo kompleksinė figūra (Ingram ir kt., 1997). Depresijos simptomams įvertinti naudotas pacientų sveikatos klausimynas (PHQ-9, Spitzer ir kt., 1999), nerimo simptomams – generalizuoto nerimo sutrikimo skalė (GAD-7, Spitzer ir kt., 2006). Rezultatai. Tyrimo pradžioje poveikio ir lyginamosios grupių dalyvių trumpalaikės vizualinės atminties, depresiškumo, nerimo rodikliai nesiskyrė. Po intervencijos poveikio grupėje trumpalaikė vizualinė atmintis pagerėjo (p<,05), lyginamosios grupės dalyvių rezultatai tarp matavimų reikšmingai nesiskyrė (p>,05). Tuo tarpu nerimas ir depresiškumas statistiškai reikšmingai sumažėjo tiek poveikio (p<,05), tiek lyginamojoje grupėse (p<,05), tačiau depresiškumo sumažėjimo efekto dydis poveikio grupėje dvigubai didesnis (Hedges’g=0,82) nei lyginamojoje (Hedges’g=0,43). Diskusija ir išvados. Remiantis tyrimo rezultatais galima teigti, kad atminties lavinimo užsiėmimai virtualios realybės aplinkoje yra veiksmingi ir jų poveikis turi netiesioginio perdavimo efektą – pacientų emocinės būsenos pagėrėjimą. Tyrimo rezultatai yra vertingi sveikatos priežiūros įstaigoms planuojant įrodymais grįstų psichologinio poveikio metodų taikymą, rengiant ekonomiškas neuroreabilitacijos programas.

Aims: Aim of this study was to determine the cognitive functioning in patients with CVD. Method: The study included 118 (90 men) CVD patients treated at the Abromiskes Rehabilitation Center, aged between 41 and 70 years old (M = 57.49, SD = 7.408). Intellectual abilities were assessed by the short version of the Intelligence Structure Test I-S-T 2000 R. Results: The verbal (p<0.01), mathematical (p<0.01), visual (p<0.001) and general intelligence (p<0.001) of the CVD patients were lower than those of their peers in the Lithuanian standardized sample. When age was taken into account, these differences only persisted in the older sample (over 51 years). Younger patients (41-50 years old) do not differ in intelligence level from their healthy peers (p>0.05). Analysis of the number of correct answers in the subscales of the intelligence test items confirmed that younger participants correctly answered the same number of intelligence test subscales (except Cubes) as their healthy peers (p>0.05), while older participants correctly answered statistically fewer (p<0.05) intelligence test subscales (except Comparison) than their healthy peers. Discussion - Conclusions: The difference is found to be more pronounced in the group aged 51 years and over, while the intellectual ability of those aged 50 years and younger do not differ from that of the standardized sample. Because younger individuals have a shorter disease duration, it is likely that the impact of the disease on intellectual functioning is also lower. On the other hand, methodological limitations of the study may also have prevented to detect the differences.

Pituitary adenomas (PA) are benign brain tumors causing hormonal imbalance, which frequently is followed by physiological symptoms and cognitive dysfunction. PA patients usually suffer from deficits in different memory domains, including working memory, recall and recognition, which are essential for everyday tasks. Neurosurgery is one of main treatment options for PA. It is presumed that after PA is surgically removed, some of cognitive functions including memory might recover over time, however research studies in this area are scarce. The objective of this study was to assess whether longer period following PA surgery is related to better memory functioning. 36 patients (24 females and 12 males, mean age 50 (SD 13) years) participated in this study. Average follow-up duration after surgery was 82 ± 64 months. Memory domains (working memory, delayed recall and recognition) were measured by Lithuanian version of Hopkins Verbal Learning Test-Revised. Results showed that one-third of participants still demonstrated significant impairments in delayed recall and recognition domains, and nearly one-fifth had impaired working memory. Correlation analysis revealed significant relationship between longer period following PA surgery and better performance on recognition task (r = 0.361; p = 0.03), however no significant relationships were found between longer period following PA surgery and better functioning in working memory and delayed recall domains. In conclusion, memory impairment is prevalent many months after PA surgery. It seems, that working memory and delayed recall difficulties are relatively stable and do not improve over time, however recognition may recover after PA is surgically removed.

Background and aim: Alcohol addiction risk is predisposed by both sociocultural and biological factors. The attenuation of brain reward system converged by environment, manifest in personality traits, that are typical to addiction disorders. As the substance use disorders are characterized by obsessive – compulsive pattern of use with loss of control, impulsivity is considered one of the main endophenotypes that increases addiction risk. This study aims to clarify the impact of several impulsivity dimensions to risky alcohol use. Methods and results: Three hundred seventy-five (160 males, mean age=37.78, SE=0.96; 215 females, mean age 36.42, SE=0.73) respondents were surveyed on risky alcohol use via Alcohol Use Disorder Identification Test (AUDIT). Impulsivity and its dimensions were evaluated via Barratt Impulsivity Scale-11 (BIS-11). Dimensions of impulsivity and AUDIT correlate significantly for males: Attention r=0.38, p< 0.01, Cognitive Instability r=0.22, p<0.05, Motor Impulsivity r=0.29, p<0.01, Self-Control r=0.22, p<0.05, Cognitive Complexity r=0.28, p<0.01); and for females: Motor Impulsivity r=0.16, p<0.05, Cognitive Complexity r=0.20, p<0.05. Multiple regression analyses show that risky alcohol use is significantly associated with gender (p<0.05), explaining 20.5% of risky alcohol use variance (p<0.01) for males in Lithuanian population-based cohort. Conclusions: Results of partial correlations and multiple regression analyses show risky alcohol use significantly associated with impulsivity. Divergent findings of impulsivity association to risky alcohol use for genders suggest a different ways of pathogenesis. These findings are not surprising as in males ventral striatum dopaminergic neurons typically have greater reactivity to cue. Next, our focus are on dopaminergic system associated genes to determine impulsive endophenotype role in alcohol addiction risk.