Zamokas, Gintaras

Virškinamojo trakto svetimkūniai smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje yra dažna smulkiųjų gyvūnų patologija. Tiksli ir laiku nustatyta diagnozė bei tinkamai paskirta ir atlikta diagnostika yra būtina, norint parinkti optimaliausią gydymą, bei norint išvengti komplikacijų. Šio darbo tikslas – nustatyti kokius klinikinius požymius šunims ir katėms sukelia svetimkūniai, patekę į virškinamąjį traktą ir palyginti kuriai gyvūnų rūšiai šie atvejai dažnesni. Tyrimas atliktas retrospektyviai, išanalizavus 31 paciento duomenis, surinktus 2025–2026 m. Kauno ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Svetimkūniai virškinamajame trakte nustatyti 26 šunims (83,9 proc.) ir 5 katėms (16,1 proc.), nustatant statistiškai reikšmingą didesnį atvejų skaičių šunims (p < 0,05).
Vertinant pagal lytį, vyravo patinai – 71,0 proc., patelės sudarė 29,0 proc., patinų dalis buvo 2,4 karto didesnė. Analizuojant amžių nustatyta, kad šunų grupėje vyravo jaunesni nei 5 metų gyvūnai (61,5 proc.), tuo tarpu katėms dažniausiai nustatyti 5–10 metų amžiaus (80,0 proc.). Amžiaus pasiskirstymas tarp rūšių skyrėsi statistiškai reikšmingai. Dažniausia svetimkūnių lokalizacija buvo virškinamojo trakto žarnyne (plonasis žarnynas), taip pat nustatyti atvejai skrandyje ir svetimkūnio lokalizacija keliuose organuose tuo pačiu metu. Svetimkūnių pobūdis dažniausiai buvo susijęs su buitiniais daiktais ar gyvūnų žaislais. Katėms labiau būdingi tekstiliniai svetimkūniai, tokie kaip siūlai (n = 2; 40 proc.). Vertinant klinikines baigtis nustatyta, kad net 28 gyvūnai pasveiko (90,3 proc.) ir tik 2 atvejais pacientai buvo perkelti į kitas klinikas ir vieno paciento šeimininkai atsisakė diagnostikos bei tolimesnio gydymo. Vertinant šunų grupę – pasveiko 92,3 proc. (24 šunys iš 26), kačių – 80,0 proc. (4 katės iš 5).

Tyrimas buvo atliktas bendrosios praktikos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Darbo apimtis – 42 puslapiai. Jame pateikta 18 paveikslų, 3 lentelės ir 3 diagramos, išanalizuoti 38 literatūros šaltiniai. Šunų virškinamojo trakto ligos yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių patologijų. Pankreatitas – dažniausiai nustatomas egzokrininis kasos susirgimas, reikalaujantis nuodugnaus ištyrimo, taikant informatyvius diagnostinius tyrimus bei tikslias gydymo metodikas, siekiant, kad pacientas išgyventų. Šio darbo pagrindinis tikslas – išanalizuoti patologijos priklausomybę pagal veislę, amžių, lytį ir mitybą, todėl tyrimo metu sirgę šunys buvo suskirstyti į minėtas grupes. Ištirti 33 atvejai – šunys, kuriems buvo diagnozuotas kasos uždegimas. Visiems tiriamųjų pacientų patologijos nustatymui buvo pasitelkti laboratoriniai diagnostikos metodai – kraujo morfologinis ir biocheminis, kasos fermentų – amilazės (AMYL) ir lipazės (LIPA) tyrimai, specifinis kasos fermento lipazės imunoreaktyvumo matavimo (IDEXX SNAP cPL) bei kiekybinis kasos lipazės (pankreatinės lipazės) – (IDEXX Catalyst PL) tyrimas. Per visą dvejų metų laikotarpį išanalizuoti sirgusių pacientų duomenys parodė statistiškai patikimą veislės, amžiaus, lyties ir mitybos priklausomybę. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pankreatitu dažniausiai sirgo negrynaveisliai šunys (39,4 proc.) sudarę didžiąją dalį visų tiriamųjų (p<0,05). Analizuojant gautus tyrimų rezultatus nustatyta, kad vyresni šunys buvo labiausiai linkę sirgti pankreatitu – vyresni nei 10 metų gyvūnai sudarė 52 proc. visų sergančiųjų (p<0,05). Tiriant lyties įtaką sergamumui nustatyta, kad pankreatitu dažniau sirgo patinai (61 proc.) nei patelės (39 proc.) (p>0,05). Kastracija ligos pasireiškimui įtakos neturėjo. Naminiu maistu (nuo stalo) maitinti šunys sudarė didžiausią tiriamųjų grupę – net 57,6 proc. (p<0,05). Visiems šunims atliktas kasos specifinės lipazės – IDEXX Catalyst PL tyrimas parodė teigiamą atsaką ir statistiškai reikšmingą rezultatą (p<0,05) – pankreatinės lipazės kiekis kraujo serume buvo virš normos ribų:  400 U/L. 2 sirgę šunys neišgyveno. Raktiniai žodžiai: šuo, pankreatitas, simptomai, diagnostika, gydymas, mityba.

Darbo tikslas: įvertinti uždegiminių žarnyno ligų, pasireiškiančių simptomų specifiškumą ir diagnozavimui naudojamų tyrimų metodų svarbą.

Tyrimo metodai: Smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“ tyrimo laikotarpiu buvo analizuojami 16 pacientų, kurie sirgo uždegimine žarnų liga, duomenys. Surinktos gyvenimo ir ligos anamnezės. Visiems 16 pacientų buvo atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, ultragarsu vertintas virškinamasis traktas. Iš paimtų biopsijų iš virškinamojo trakto visų pacientų uždegiminės žarnų ligos diagnozės buvo patvirtintos laboratorijoje.

Tyrimo rezultatai: Limfocitinis plazmocitinis enteritas buvo patvirtintas 69 proc. tyrime atrinktų gyvūnų, 31 proc. patvirtinta eozinofilinis neutrofilinis enteritas. Gyvūnai pagal ligos simptomus suskirstyti į CIBDAI grupes. Tyrimas parodė, kad jautriausias diagnostikos metodas yra ultragarsinis tyrimas, nes juo matomas žarnų sienelių sluoksnių sustorėjimas net ir silpnesnę ligos išraišką turintiems pacientams. Daugiausiai sustorėję žarnų sluoksniai buvo pas sunkiausią ligos išraišką turinčius gyvūnus - 0,68 mm storio. Atlikus kraujo biocheminio tyrimų statistinę duomenų analizę nustatyta, kad tyrimo duomenys neturi statistinės reikšmės (p>0,05). Tyrimo metu nustatytas CRB (21,2-253,1 mg/L), ALT (141-315 U/L), ALKP (30-726 U/L) parametrų koncentracijos padidėjimas. Nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) RBC koncentracijos sumažėjimas (5,36 x10 ^ 12/L) sunkiausiai sergantiems šunims lyginant su silpnesnę klinikinę išraišką turinčiais šunimis.

Darbo pavadinimas: Kačių šlapimo takų akmenligės diagnozavimas ir diferencijavimo svarba gydymo paskyrimui. Darbo tikslas: Įvertinti tikslingiausius kačių šlapimo takų akmenligės diagnostikos metodus ir skirtingų rūšių akmenligių diagnozavimo ir diferencijavimo svarbą gydymo paskyrimui. Darbo uždaviniai: 1. Išnagrinėti dažniausiai naudojamus ir tiksliausius diagnostikos metodus. 2. Išanalizuoti skirtingų rūšių akmenligėms būdingą simptomatiką bei rizikos veiksnius. 3. Palyginti tyrimų rezultatus diagnozavus skirtingų rūšių akmenliges. 4. Įvertinti taikomus gydymo metodus, jų pasirinkimą. Metodai: Tyrimas atliktas X smulkiųjų gyvūnų klinikoje gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komiteto leidimą (Nr. 2024-BEC2-713). Retrospektyvinio ir perspektyvinio tyrimo metu buvo renkami ir analizuojami 2019 m. – 2024 m. laikotarpyje X smulkiųjų gyvūnų klinikoje su diagnozuota šlapimo takų akmenlige kačių ligos istorijų duomenys. Analizuoti demografiniai bei klinikinio tyrimo duomenys, laikymo sąlygos, simptomų pasireiškimas, šlapimo ir kraujo tyrimai, vaizdinė diagnostika bei gydymo metodai. Duomenys analizuoti IBM SPSS Statistics (angl. SPSS - Statistical Package for Social Sciences) 29.0.2.0 duomenų paketu. Rezultatai: Daugiausia tyrime dalyvavusių kačių buvo mišrių veislių (N=100, 73,0proc.), vidutiniškai 5,39 ± 3,6 (SD) metų amžiaus. Kastruoti gyvūnai (N=106, 77,4proc.) sudarė tiriamųjų daugumą, taip pat patinėlių buvo stebima daugiau nei patelių (N=93, 67,9proc.). Struvitų sukelta šlapimo takų akmenligė buvo diagnozuojama dažniausiai (N=118, 86,1proc.). Atlikus chi kvadrato testą reikšmė gauta 3,162 (p>0,05), kas rodo, kad nėra pakankamai įrodymų atmesti nulinę hipotezę ir ryšys tarp kristalų rūšies ir lyties gali būti atsitiktinis. Siekiant įsivertinti ryšį tarp reprodukcinės būklės ir kristalų rūšies atliktas tikimybių santykio testas, jo reikšmė siekė 1,368 (p>0,05), o tai parodo, kad nėra pakankamai įrodymų ryšiui tarp kastracijos ir kristalų rūšies. Struvitai daugiausiai buvo nustatyti 5-10m. amžiaus katėms (N=50, 42,37proc.), o mažiausiai jaunoms iki 1m. amžiaus (N=9, 7,63proc.). Atlikus chi kvadrato testą gauta 8,112 reikšmė (p<0,05). Kadangi p < 0,05, rezultatai yra statistiškai reikšmingi, o tai rodo, kad yra reikšmingas skirtumas tarp struvitų pasireiškimo ir gyvūno amžiaus. Poliakiurija pasireiškė daugiausiai pacientų (49,6proc.), tačiau statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta. Nustatytas reikšmingas skirtumas tarp struvitų pasireiškimo ir šlapimo pH (p<0,05). Plačiausiai naudojamas gydymo metodas yra dietos bei papildų skyrimas (N=116, 84,7proc.).

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (LIFN) yra viena dažniausių kačių sveikatos problemų, pasireiškianti nuolat progresuojančiu inkstų funkcijos sutrikimu. Ligos diagnozavimas apima klinikinį tyrimą, klinikinių simptomų analizę, laboratorinius kraujo tyrimus ir specialiuosius diagnostinius metodus. Šio tyrimo tikslas – įvertinti veiksnius, lemiančius kačių sergamumą inkstų ligomis, bei nustatyti ryšį tarp klinikinių požymių ir laboratorinių kraujo tyrimų rezultatų diagnozuojant LIFN. Tyrimas buvo atliktas retrospektyviai ir perspektyviai analizuojant X veterinarijos klinikos kačių ligos istorijas, kurių pagrindiniai simptomai buvo vėmimas, polidipsija, vangumas ir apetito stoka, ir kurioms buvo atlikti laboratoriniai kraujo tyrimai. Iš viso išanalizuota 38 ligos istorijos. Statistinės analizės metu nustatyta, kad LIFN atvejų (84,2 %) buvo statistiškai reikšmingai daugiau nei ūminio inkstų funkcijos nepakankamumu (15,8 %). Chi – kvadrato testas parodė, kad lytis, veislė, amžius neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos kačių sergamumui inkstų ligoms. Pearsono analizė atskleidė, kad simptomų pasiskirstymas buvo statistiškai nereikšmingas, tačiau nustatyta reikšminga koreliacija tarp simptomų skaičiaus ir kreatinino (CREA) (r = 0,41) bei šlapalo (BUN) (r = 0,45) koncentracijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šlapalo koncentracija geriau atspindi klinikinių simptomų sunkumą sergant LIFN. Dispersinės analizės metu nustatyta stipri koreliacija tarp CREA ir BUN (r = 0,86), kuri buvo statistiškai reikšminga. Tuo tarpu SDMA koncentracija nekoreliavo nei su CREA, nei su BUN koncentracijomis – ryšiai buvo statistiškai nereikšmingi. Tyrimo metu nenustatyta statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp eritrocitų parametrų (RBC, HCT, HGB) ir inkstų funkcijos rodiklių (CREA, BUN). Nors fosforo (PHOS) koncentracija vidutiniškai koreliuoja su BUN (r = 0,44) ir CREA (r = 0,45) , tačiau šie ryšiai statistiškai nereikšmingi. Tyrimo rezultatai gali būti naudingi ankstyvai LIFN diagnostikai ir idividualaus gydymo parinkimui.

Darbo tikslas: įvertinti laboratorinių ir specialiųjų tyrimų svarbą diagnozuojant ir diferencijuojant šunų gastritus Kauno „X“ smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Šiame darbe buvo analizuoti 88 šunų susirgimo atvejai, kuriems buvo įtariamas arba diagnozuotas gastritas. Surinkti visi duomenys apie šunis: amžių, lytį, veisles. Tyrimo metu buvo renkama anamnezė, atliekamas klinikinis tyrimas, paskiriami laboratoriniai ir specialieji tyrimai. Gauti duomenys buvo statistiškai analizuojami SPSS statistiniu duomenų paketu. Tyrimo rezultatai parodė, jog dažniausiai gastritu sirgo šunys nuo 1m. iki 7 m. amžiaus (62,5 proc.), daugiausiai tyrime dalyvavo mišrūnai (21,59 proc.). Patelės sirgo 1,05 karto dažniau nei patinai. Tyrimo metu lėtinis gastritas pasireiškė 13,67 karto rečiau nei ūminis. Dažniausias simptomas buvo vėmimas (p<0,001), įtemptas pilvas pasireiškė ūmaus gastrito atvejais (p=0,068), seilėtekis - dažniau lėtinio gastrito atvejais (p=0,063). Gastrito diagnozavimui dažniausiai atliktas morfologinis kraujo tyrimas (70,5 proc.), kuris buvo svarbus gastrito įtarimui. Sergantiems ūmiu ir lėtiniu gastritu dažniausiai nustatytas uždegimas (ūmiu: NEU 9,08 ±0,61 *109/L, WBC 12,8 ±0,65 *109/L, lėtiniu: NEU 9,67 ±2,55 *109/L, WBC 13,84 ±3,1 *109/L). Šiek tiek rečiau buvo atliktas biocheminis kraujo tyrimas (52 proc.), kuris turėjo reikšmės ligų diferencijavimui. Sergantiems šunims buvo stebimi kepenų parametrų nuokrypiai (ūmiu: ALT 92,2 ± 45,53 U/L, AST 50,98 ± 26,72 U/L, lėtiniu: ALT 86,6 ± 49,49 U/L, AST 38,6 ± 16,64 U/L). Rentgeninis tyrimas šiek tiek dažniau buvo atliktas ūmiu gastritu sirgusiems šunims (19,51 proc.), tačiau įtakos gastrito rūšies diagnozavimui neturėjo. Ultragarsinis tyrimas 3,42 kartus dažniau buvo atliktas šunims, sergantiems lėtiniu gastritu. Jo metu rasti skrandžio sienelių pokyčiai leido diferencijuoti ligas ir įtarti gastrito rūšį. Endoskopinis tyrimas dažniau atliktas lėtiniu gastritu sirgusiems šunims (p<0,001), siekiant įvertinti skrandžio sienelės pokyčius. Šis tyrimas 3,64 kartus rečiau buvo atliktas ūmaus gastrito atveju, dėl skrandžio sienelės pažeidimų įvertinimo ar diferencinių diagnozių atmetimo. Biopsija bei histopatologinis tyrimas (4,5 proc.) dažniau atliktas lėtiniu gastritu sirgusiems šunims (p<0,001) leido tiksliai diagnozuoti gastrito rūšį.

Abscesai yra vieni dažniausiai pasitaikančių sutrikimų triušiams. Vaizdinės diagnostikos priemonės padeda nustatyti absceso lokalizaciją, dydį, konsistenciją, tačiau svarbiausias vaizdinės diagnostikos tikslas yra nustatyti abscesą sukeliančią priežastį, atrasti jos etiologiją ir pagal tai parinkti atitinkamą gydymą. Rentgenologinis tyrimas suteikia galimybę pamatyti prasidėjusius patologinius procesus, pavyzdžiui, šiuo tyrimu galima matyti osteolizę, malokliuziją. Kompiuterinės tomografijos tyrimas yra tiksliausias, tačiau šį aparatą turi labai nedaug klinikų ir nedidelis kiekis vaizdinės diagnostikos specialistų, kurie galėtų interpretuoti triušių rūšinius skirtumus vaizdinėje medžiagoje. Nepaisant to, jog daugėja laikomų egzotinių gyvūnų, tarp jų ir triušių, tad daugėja ir besispecializuojančių veterinarijos gydytojų, kurie toliau gilinasi ir mokosi suprasti naujausias diagnostikos vaizdus, atlikus specialiuosius tyrimus (KT, MRT), gydymo ir priežiūros metodikas. Magistrinį darbą sudaro 39 lapai. Jame yra 2 lentelės, 10 paveikslėlių ir 9 diagramos. Tyrimo metu visi klinikiniai triušių atvejai buvo klinikose, kuriose atlikau praktiką, kuriose buvo atliekamas pilnas klinikinis tyrimas, atliekamos rentgeno nuotraukos, retais atvejais atliekami kraujo tyrimai ir ultragarsinis tyrimas, taikytas chirurginis arba medikamentinis gydymas. Iš 28 atvejų tiriamųjų objektų, buvo atlikta 11 papildomų tyrimų: citologija, bakteriologija arba histopatologija. Tyrimo metu analizuojant duomenis buvo apžvelgiama triušių lytis, amžius, veislė, lokalizacija, pasirinktą gydymą, tyrimus ir ligos baigtį. Tyrimo metu nustatyta, jog dažniausia abscesų priežastis yra malokliuzija. Abscesų gydymui dažniau pasirenkamas chirurginis – medikamentinis gydymas, kuriuos derinant triušių išgyvenamumas yra ženkliai didesnis (77,78 %) nei tik medikamentinio gydymo (50,0 %). Daugiausiai abscesų atvejų buvo pasireiškę 3 – 6 metų amžiaus (p<0,05), 1,5 -1,99 kg svorio (p<0,001) ir dekoratyvinės veislės grupėje (p<0,01).

Darbo tikslas buvo įvertinti kačių apatinių šlapimo takų ligų diagnostiką, gydymą bei profilaktikos priemones. Darbo uždaviniai: apžvelgti kačių apatinių šlapimo takų ligas bei jų pasireiškimo dažnumą, įvertinti galimas kačių apatinių šlapimo takų ligų priežastis, įvertinti pagrindinius klinikinius požymius, esant apatinių šlapimo takų susirgimams, ištirti veiksmingus diagnostikos metodus, kurie leidžia nustatyti kačių apatinių šlapimo takų ligas bei išnagrinėti gydymo galimybes bei veiksmingas profilaktikos priemones. Tyrimo duomenys apie kačių apatinių šlapimo takų ligų pasireiškimą buvo renkami privačioje Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje nuo 2023 birželio mėnesio iki 2024 vasario mėnesio. Tyrimui buvo atrinktos 75 katės, kurioms pasireiškė apatinių šlapimo takų ligų požymiai. Duomenų apdorojimas buvo atliktas naudojant „Microsoft Excel 2021“ programinę įrangą. Statistiniai skaičiavimai vykdyti naudojant „IBM SPSS Statistics“ programą, 25.0 versiją. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad neobstrukcinės kilmės kačių idiopatinis cistitas sudarė didžiausią dalį kačių apatinių šlapimo takų ligų susirgimų (56 proc.). Dažniausiai kačių apatinių šlapimo takų ligos buvo diagnozuotos kastruotiems gyvūnams, tai sudarė 84 procentus kačių (p < 0.05), 3 – 5 metų katėms(32 proc., p < 0.05), mišrūnėms (73,3 proc., p < 0,05), namuose gyvenančioms (74,7 proc.), sausu bei įvairiu pašaru atitinkamai maitinamoms katėms (44 %., p < 0,05). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai buvo dizurija (42,7 proc.) ir poliakiurija (42,7 proc.), mažiau, tačiau vis vien dažnai pasitaikantys požymiai periurija (32 proc. ) ir stangurija (30,7 proc. ). Veiksmingiausi diagnostikos metodai, leidžiantys nustatyti kačių apatinių šlapimo takų ligas buvo šie: šlapimo mikroskopinis tyrimas (97,3 proc., p < 0,05), šlapimo biocheminis tyrimas ( 94,6 proc., p < 0,05) bei ultragarsinio tyrimo metodas (86,7 proc., p <0,05). Gydant kačių apatinių šlapimo takų ligas, visoms katėms buvo skiriamas konservatyvus gydymo būdas, o 18,7 proc. atvejų buvo atliekamas chirurginis gydymas, dažniausiai cistotomija (17,3 proc.). Kaip gydymo ir prevencijos priemonė buvo skiriamas gydomasis/dietinis pašaras 93,3 proc. tiriamųjų kačių.

Darbo tikslas: išanalizuoti ryšį tarp kačių inkstų struktūrinių pokyčių ir apatinių šlapimo takų obstrukcijos trukmės Vilniaus “X” smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuoti 48 kačių susirgimo atvejai, kuriems buvo diagnozuoti inkstų struktūriniai pokyčiai bei apatinių šlapimo takų obstrukcijos. Surinkti duomenys apie gyvūnų amžių, lytį, veislę. Tyrimo atlikimo metu ligos nustatymo tikslais buvo atlikti tokie diagnostiniai metodai: šlapimo biocheminis tyrimas ir šlapimo nuosedų mikroskopavimas, kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai, ultragarsinis tyrimas ir rentgeninis tyrimas. Duomenų patikimumas buvo nustatomas naudojant SPSS programą. Tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai inkstų patologijos dėl AŠTO pasireiškia kačių patinams (79,17 proc.). Tyrimo eigoje stebimi tokie inkstų pokyčiai: nefrolitų aptikimas (16,66 proc.), hidronefrozė (4,17 proc.), inkstų policistozė (14,58 proc.), inkstų geldelių pielektazija (12,5 proc.). Visoms katėms inkstų pakitimai pastebėti pirmą kartą gyvenime. Daugiausia ligos atvejų diagnozuota 4-8 metų amžiaus katėms (45,83 proc.). Dažniausiai liga pasireiškė mišrūnams (77,1 proc.) ir Britų trumpaplaukėms (6,25 proc.) katėms. Pagrindiniai pasireiškiantys klinikiniai požymiai buvo šlapinimosi sutrikimai (100 proc.), letargija (52 proc.), apetito sumažėjimas (50 proc.). Ligos diagnozavimui buvo atliekami šlapimo biocheminis tyrimas ir mikroskopavimas (100 proc.), kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai (100 proc.), ultragarsinis tyrimas (52,08 proc.) bei rentgeninis tyrimas (37,5 proc.). Pagrindinės taikytos gydymo taktikos buvo paciento kateterizavimas, spazmolitinių vaistų aplikavimas, šlapimo pūslės praplovimai, intraveninių skysčių terapija, gydomosios dietos parinkimas. Išvardinti gydymo metodai buvo taikomi kiekvienam gyvūnui.

Darbo tikslas: Įvertinti šunų lėtinio gastrito būdingiausius simptomus ir gastroskopijos me-todu nustatyti skrandžio gleivinės pokyčius bei išanalizuoti biopsijos mėginių svarbą diagnozuojant susirgimą ir skiriant gydymą. Tyrimo metodai. Tyrimo laikotarpiu smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo analizuojami 53 šunų su¬sirgimo atvejai, kuriems diagnozuotas lėtinis gastritas. Buvo renkami duomenys apie gyvūnų veislę, am¬žių bei lytį, šeimininkų apklausiama ligos ir gyvenimo anamnezė. Klinikinės apžiūros metu buvo įverti¬nama gyvūno būklė ir atliekami specialieji diagnostiniai tyrimai: visiems šunims buvo atliktas kraujo biocheminis tyrimas ir gastroskopija, o daliai tiriamųjų buvo papildomai atliekamas ultragarsinis, rentgeninis ir kraujo morfologinis tyrimas. Gastroskopijos metu buvo imami skrandžio gleivinės mėginiai, pagal kuriuos nustatoma tiksli diagnozė ir paskiriamas gydymas. Tyrimo rezultatai. Iš visų tyrime dalyvavusių šunų 53 proc. buvo patelės, o 47 proc. patinai. Veis¬liniai šunys sirgo dažniau, ypač Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės – iš viso 15,1 proc. Sirgusių šunų amžiaus vidurkis 5,71 m. Dažniausias šunų, kurie sirgo lėtiniu gastritu, klinikinis simptomas buvo vėmimas (73,5 proc.) ir prastas apetitas, kuris pasireiškė beveik pusei šunų (49,1 proc.). Taip pat gana dažnai pasireiškė viduriavimas (34 proc.) ir svorio kritimas (32 proc.). Atliekant tyrimą buvo nustatyta, jog šunims lėtinis gastritas dažniausiai pasireiškė dėl netinkamos mitybos (47,2 proc.) ir vaistų vartojimo (20,8 proc.). Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, kurio metu buvo stebimi įvairūs gleivinės pokyčiai: hiperemija, (67,93 proc.), limfoidinių folikulų hi¬perplazija (54,71 proc.), petechijos (49,06 proc.). Gastroskopijos metu paėmus skrandžio biopsinius mėginius ir nustačius tikslią diagnozę, buvo parenkamas gydymas. Mitybos koregavimas gydymo tikslais buvo skiriamas 73,6 proc. šunų, o pacientams, kuriems mitybos pakeitimas nebuvo pakankamai efektyvus, buvo skiriamas prednizolonas (35,85 proc.). Mažiau nei pusei tiriamų šunų (39,6 proc.) buvo skiriamas H2 receptorių blokatorius famotidinas, kuris mažina skrandžio rūgščių gamybą.