Gerbutavičius, Rolandas

Clinical characteristics and prognostic implications of IGHV mutation status in chronic lymphocytic leukaemia (CLL).

This study aimed to investigate the relationship between Immunoglobulin heavy-chain variable region (IGHV) mutation status and clinical characteristics, treatment strategies and prognostic implications in patients with chronic lymphocytic leukaemia. The objectives were to determine the distribution of IGHV mutation status, compare demographic, clinical, laboratory and genetic characteristics according to IGHV status, analyse treatment strategies, evaluate treatment response and assess prognostic significance using time to first treatment (TTFT).

A retrospective analysis of 92 patients diagnosed with CLL at Kaunas Clinics was performed. Statistical analysis included descriptive statistics, independent t-test, Mann-Whitney U test, Chi-square and Fisher’s exact tests, as well as Kaplan-Meier survival analysis with log-rank test.

The results showed a nearly balanced distribution of IGHV mutation status (52.2% mutated, 47.8% unmutated). No statistically significant differences were found between groups in demographic, clinical, laboratory or genetic characteristics (p > 0.05). Patients with mutated IGHV were more often managed with a watch-and-wait strategy. Among treated patients, no significant association between IGHV status and treatment type was observed (p = 0.632). Treatment response analysis demonstrated a higher proportion of regression in the mutated group. However, this difference was not statistically significant (p = 0.276). Kaplan-Meier survival analysis showed a significantly longer TTFT in patients with mutated IGHV (p = 0.04). Mutated IGHV indicated a better prognostic sign due to a longer time without active treatment needs.

In conclusion, IGHV mutation status is an important prognostic molecular marker in CLL and is significantly associated with time to first treatment, but not with baseline characteristics, treatment selection or short-term treatment response in this research.

It is recommended that IGHV mutation status should be routinely measured in all patients diagnosed with CLL. It should be considered in risk stratification and clinical decision-making. Treatment strategies should be based on a comprehensive evaluation of clinical and molecular factors.

Tyrimo tikslas. Įvertinti tandeminės autologinės kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos (autoKKLT) efektyvumą gydant sergančiuosius mielomine liga. Uždaviniai. 1. Nustatyti stipraus pilno atsako (sPA) dažnį po indukcinio gydymo, po pirmosios ir po antrosios autoKKLT. 2. Įvertinti sPA pokyčius po pirmosios ir antrosios autoKKLT. 3. Nustatyti išgyvenamumą be progreso (IBP) bei bendrąjį išgyvenamumą (BI) po tandeminės autoKKLT. 4. Įvertinti IBP bei BI po tandeminės autoKKLT atsižvelgiant į sPA ir Tarptautinės stadizacijos sistemos (ISS) stadiją. 5. Palyginti ankstyvųjų infekcinių komplikacijų dažnį po pirmosios ir antrosios autoKKLT. Metodai. Atliktas retrospektyvinis kiekybinis tyrimas. Atsakas vertintas pagal Tarptautinės mielominės ligos darbo grupės kriterijus. IBP ir BI rodikliai skaičiuoti Kaplan – Meier metodu. Tyrimo dalyviai. Pacientai, kuriems 2015 – 2022 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikoje atlikta tandeminė autoKKLT. Tyrimo rezultatai. Į tyrimą įtraukti 30 pacientų. Po indukcijos sPA, pilno atsako (PA), labai gero dalinio atsako (LGDA) ir dalinio atsako (DA) dažnis buvo 17,2 %, 6,9 %, 51,7 % ir 24,1 %, po pirmosios autoKKLT – 26,7 %, 10,0 %, 50,0 % ir 13,3 %. Po antrosios autoKKLT sPA, LGDA ir DA dažnis buvo 37,9 %, 55,2 % ir 6,9 %. Pirmoji autoKKLT ≥ LGDA padėjo pasiekti 57,1 % pacientų, ≥ PA – 2,7 %, sPA – 16,7 %. Antroji autoKKLT ≥ LGDA padėjo pasiekti 50,0 % pacientų, ≥ PA – 21,1 %, sPA – 22,7 %. IBP mediana po tandeminės autoKKLT – 3,3 metai, 3 metų IBP – 56,2 %, 3 metų BI – 75,4 %. Po antrosios autoKKLT pasiekusiųjų sPA 3 metų IBP – 72,7 %, nepasiekusiųjų – 48,0 % (p = 0,11). Pasiekusiųjų sPA 3 metų BI – 81,8 %, nepasiekusiųjų – 75,0 % (p = 0,546). II ir III ISS stadijos 3 metų IBP buvo 66,9 % ir 39,4 % (p = 0,040), 3 metų BI – 83,9 % ir 70,0 % (p = 0,275). Po pirmosios autoKKLT ≥ 1 infekcinė komplikacija pasireiškė 36,7 % pacientų, po antrosios – 46,7 % (p = 0,508). Išvados. 1. sPA po indukcijos pasiekė 17,2 % tiriamųjų, po pirmosios autoKKLT – 26,7 %, po antrosios – 37,9 %. 2. Pirmoji autoKKLT padėjo pasiekti sPA 16,7 % tiriamųjų, antroji – 22,7 % tiriamųjų. 3. IBP mediana po tandeminės autoKKLT – 3,3 metai, 3 metų IBP – 56,2 %, 3 metų BI – 75,4 %. 4. Pacientų, po antrosios autoKKLT pasiekusių sPA, IBP ir BI buvo didesnis, nei nepasiekusiųjų sPA (p > 0,05). III ISS stadijos pacientų IBP po tandeminės autoKKLT buvo mažesnis nei II ISS stadijos (p = 0,040), bet BI tarp šių grupių nesiskyrė (p = 0,275). 5. Infekcinių komplikacijų dažnis po pirmosios ir po antrosios autoKKLT nesiskyrė (p = 0,508). Rekomendacijos. Tandeminė autoKKLT galėtų būti rekomenduojama pacientams, nepasiekusiems sPA po pirmosios autoKKLT.

Autorius: Marija Plioplytė Pavadinimas: Ruksolitinibo efektyvumas gydant pirminę ir antrinę mielofibrozę Darbo tikslas: įvertinti ruksolitinibo efektyvumą gydant sergančiuosius mielofibroze. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, pasiskirstymą pagal DIPSS. 2. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze ir gydomų ruksolitinibu, bendrą išgyvenamumą. 3. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, kraujo rodiklių pokyčius, gydant ruksolitinibu. 4. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, blužnies dydžio pokyčius, gydant ruksolitinibu. 5. Įvertinti pacientų, sergančių mielofibroze, konstitucinių simptomų pokyčius, gydant ruksolitinibu. Tyrimo metodika: Tyrimą sudarė 34 mielofibroze sergantys pacientais, kurie vartoja ruksolitinibą LSMUL KK Hematologijos klinikoje. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu buvo vertinami bendro kraujo rodikliai: eritrocitai, hemoglobinas, leukocitai, trombocitai, periferiniai blastai, bei blužnies dydis su konstituciniais simptomais. Pagal tyrimo protokolą iš ambulatorinių kortelių, ligos istorijų bei LSMUL KK Hematologijos klinikos duomenų bazės rinkti laboratoriniai bei klinikiniai duomenys. Duomenys išanalizuoti su IBM SPSS Statistics 20.0 versijos programa naudojant statistinius skaičiavimų metodus. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 34 pacientai: 21 (61,8%) vyras ir 13 (38,2%) moterų. Amžiaus mediana yra 71 m., vidurkis – 69,35 m. Gydymo trukmės mediana yra 18 mėn., vidurkis – 16,24 mėn. Viduitinės–1 rizikos grupei priklausė 8, o vidutinės–2 ir didelės rizikos grupėms po 13 pacientų. Hemoglobino mediana kito nuo 98 g/l iki 101 g/l, trombocitų – nuo 197x109 iki 106x109, periferinių blastų – nuo 2% iki 0%, blužnies dydžio – nuo 21,5 iki 17,0 cm (p<0,05). Bendru silpnumu besiskundžiančiųjų skaičius kito nuo 34 (100%) iki 2 (1,3%), prakaitavimu – nuo 17 (50%) iki 0, niežuliu nuo 20 (58,8%) iki 0 (p<0,05). Tikėtina išgyvenusiųjų dalis po 12 mėn. yra 85,3 ± 6,8%, po 24 mėn. –62,4 ± 11,7 %, išgyvenamumo vidurkis – 22,05 ± 1,18 mėn. (95% PI 19,73 – 24,37), mediana nepasiekta. Išgyvenamumui įtakos turi periferiniai blastų kiekis ir blužnies dydis (p<0,05). Išvados: 1. Mažos rizikos grupei nepriklausė nė vienas pacientas. 8 pacientai priklausė vidutinės–1 rizikos grupei, po 13 pacientų priklausė vidutinės–2 bei didelės rizikos grupėms. 2. Pacientų, sergančių mielofibroze ir gydomų ruksolitinibu, vienų metų išgyvenamumas siekia 85,3 ± 6,8%, dviejų metų – 62,4 ± 11,7%, mediana nepasiekta. 3. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje didėjo hemoglobino bei mažėjo trombocitų ir periferinių blastų kiekis kraujyje (p<0,05). Eritrocitų bei leukocitų kiekis kraujyje statistiškai reikšmingai nekito. 4. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje mažėjo blužnies dydis (p<0,05). 5. Pacientus, sergančius mielofibroze, gydant ruksolitinibu 6 bei 12 mėn. laikotarpyje mažėjo tirtų konstitucinių simptomų, išskyrus svorio kritimą, pasireiškimas (p<0,05).

Darbo autorė: Nida Inčiūraitė Darbo pavadinimas: Lėtinės mieloleukemijos prognostiniai modeliai ir molekulinio atsako dinamika gydant tirozinkinazės inhibitoriais bei remisijos be gydymo metu Tikslas: Įvertinti skirtingoms rizikos grupėms priklausančių ir tirozinkinazės inhibitoriais gydomų lėtine mieloleukemija sergančių pacientų molekulinio atsako dinamiką. Uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų, sergančių lėtine mieloleukemija, rizikos grupes pagal EUTOS ir ELTS prognostinius modelius. 2. Įvertinti lėtine mieloleukemija sergančių pacientų, priklausančių skirtingoms rizikos grupėms pagal EUTOS prognostinį modelį, molekulinį atsaką. 3. Įvertinti lėtine mieloleukemija sergančių pacientų, priklausančių skirtingoms rizikos grupėms pagal ELTS prognostinį modelį, molekulinį atsaką. 4. Įvertinti sergančiųjų lėtine mieloleukemija molekulinio atsako stabilumą remisijos be gydymo metu. Metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu išanalizuota LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus 2001 – 2021 m. laikotarpio (imtinai) pacientų, kuriems buvo diagnozuota ir gydoma lėtinė mieloleukemija (LML), medicininė dokumentacija ir surinkti pacientų demografiniai bei klinikiniai duomenys. Rizikos grupės skaičiuotos naudojantis internetiniame puslapyje europeanleukemia.net esančiomis skaičiuoklėmis. Molekulinis atsakas vertintas pagal BCR-ABL1 transkripto kiekį. Statistinei duomenų analizei naudota RStudio (RStudio versija 1.3.1093, R versija 4.0.3) ir Microsoft Excel 2016 programinė įranga. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p <0,05. Rezultatai: Iš viso į tyrimą buvo įtraukti 86 pacientai. Tiriamieji pagal EUTOS prognostinį modelį į grupes pasiskirstė taip: 88,37% (n=76) – žema ir 11,63% (n=10) – didelė rizika. Tiriamieji pagal ELTS prognostinį modelį į grupes pasiskirstė taip: 73,26% (n=63) – žema, 20,93% (n=18) – vidutinė, o 5,81% (n=5) – didelė rizika. Vertinant EUTOS prognostinio modelio grupių naujausią BCR-ABL1 rodiklį, 46,05% žemos rizikos grupei priklausančių tiriamųjų pasiekė MR4,5 ir gilesnį molekulinį atsaką, o didelės rizikos – 40,00%. Vertinant ELTS prognostinio modelio grupių naujausią BCR-ABL1 rodiklį, žemos rizikos grupėje MR4,5 ir gilesnį molekulinį atsaką pasiekė 50,80% tiriamųjų, vidutinės rizikos grupėje – 33,33%, o didelės rizikos grupėje – 20,00% tiriamųjų. Beveik dešimtadaliui (n=8) tyrimo imties pacientų pradėta taikyti LML remisijos be gydymo strategija. Vertinant naujausius BCR-ABL1 duomenis, nustatyta, kad 2021 m. 85,71% tiriamųjų buvo pasiekę MR5, o 14,29% – MR4. Šiuo metu remisija be gydymo sėkmingai tęsiama 87,50% tiriamųjų. Pacientui, kuriam molekulinis atsakas ėmė prastėti po 1 mėn., fiksuotas MMR praradimas. Išvados: 1. Pagal EUTOS prognostinį modelį 88,37% lėtinės mieloleukemijos pacientų priklausė žemos rizikos grupei, o 11,63% – didelės. Pagal ELTS prognostinį modelį 73,26% lėtinės mieloleukemijos pacientų priklausė žemos, 20,93% – vidutinės, o 5,81% – didelės rizikos grupei. 2. EUTOS prognostinio modelio žemos rizikos grupėje 25,00% tiriamųjų pasiektas MMR, MR4,5 ir gilesnis atsakas – 46,05%, o 28,95% sergančiųjų lėtine mieloleukemija molekulinis atsakas nepasiektas. Didelės rizikos grupėje MMR pasiekė 20,00% tiriamųjų, MR4,5 ir gilesnį atsaką – 40,00% tiriamųjų, o 40,00% molekulinis atsakas nepasiektas. 3. ELTS prognostinio modelio žemos rizikos grupėje 23,81% tiriamųjų pasiektas MMR, MR4,5 ir gilesnį atsaką pasiekė 50,80% tiriamųjų, o 25,40% – molekulinis atsakas nepasiektas. Vidutinės rizikos grupėje MMR pasiekė 16,67% tiriamųjų, MR4,5 ir gilesnį atsaką – 33,33% tiriamųjų, o 50,00% – molekulinis atsakas nepasiektas. Didelės rizikos grupėje MMR pasiektas 40,00% tiriamųjų, MR4,5 ir gilesnis atsakas – 20,00%, o 40,00% – molekulinis atsakas nepasiektas. 4. Remisija be gydymo išliko stabili 87,50% tiriamųjų, likusiai daliai (12,50%) po 3 mėn. nuo gydymo nutraukimo fiksuotas MMR atsako praradimas.

Darbo autorius: Tautvydas Uža Darbo tema: Brutono tirozino kinazės ir B ląstelių limfomos-2 inhibitorių efektyvumas, gydant refrakterią ar recidyvuojančią lėtinę limfocitinę leukemiją. Tikslas: Nustatyti refrakterios ar recidyvuojančios lėtinės limfocitinės leukemijos atsaką į gydymą Brutono tirozino kinazės ir B ląstelių limfomos-2 inhibitoriais. Uždaviniai: 1. Įvertinti kraujo rodiklių dinamiką skiriant Ibrutinibą ar Venetoklaksą. 2. Įvertinti atsakus į gydymą skiriant Ibrutinibą ar Venetoklaksą. 3. Įvertinti ir palyginti Ibrutinibo ir Venetoklakso sukeliamų komplikacijų dažnį ir ypatumus. Metodika ir tyrimo dalyviai: Atlikta retrospektyvi pacientų, kuriems 2017 m. sausio 1 d. - 2020 m. rugpjūčio 30 d. diagnozuota ir gydyta lėtinė limfocitinė leukemija LSMUL KK Hematologijos skyriuje (ir/ar ambulatoriškai) Ibrutinibu ar Venetoklaksu, analizė. Informacija apie pacientus buvo renkama iš ligos istorijų, epikrizių, ambulatorinių kortelių. Surinkti pacientų duomenys buvo analizuoti naudojant „IBM SPSS“ programą. Stebimos priklausomybės ar skirtumai tarp lyginamų grupių statistiškai reikšmingi tada, kai p 0,05). 2. Tiek Ibrutinibas (teigiamas atsakas į gydymą - 92 % atvejų, iš kurių 21,74 % - pilna remisija), tiek Venetoklaksas (teigiamas atsakas į gydymą – 77,78 %, iš kurių 57,14 % - pilna remisija) yra efektyvūs recidyvuojančiai ar refrakteriai LLL gydyti. 3. Statistiškai reikšmingų skirtumų komplikacijų pasireiškime lyginant Ibrutinibą su Venetoklaksu, praėjus 6 mėnesiams nuo gydymo pradžios, nepastebėta (p > 0,05).

Tikslas: Nustatyti pacientų, sergančių lėtine mieloleukemija, rizikos grupes ir įvertinti atsaką į gydymą tirozino kinazės inhibitoriais. Uždaviniai:

1. Nutatyti, kokia pacientų, sergančių lėtine mieloleukemija, dalis priklauso aukštos rizikos grupėms pagal ELN rekomendacijas.
2. Įvertinti pacientų, sergančių lėtine mieloleukemija, molekulinį atsaką į gydymą I kartos tirozino kinazės inhibitoriais.
3. Įvertinti pacientų, sergančių lėtine mieloleukemija, molekulinį atsaką, gydymą pakeitus į II kartos tirozino kinazės inhibitorius.
4. Įvertinti pacientų išgyvenamumą iki vaisto keitimo ir išgyvenamumo priklausomybę nuo ligos stadijos.
5. Įvertinti pacientų išgyvenamumo priklausomybę nuo rizikos grupės ir per metus pasiekto molekulinio atsako.

Metodika: Retrospektyvi pacientų, kuriems lėtinė mieloidinė leukemija diagnozuota ir gydoma LSMUL KK Hematologijos skyriuje 2000 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, analizė. Surinkti šie duomenys: paciento amžius, lytis, rizikos laipsnis pagal Hasford, Sokal ir EUTOS kriterijus, ligos stadija, diagnozės data, mirties data, gydymui skirtas vaistas, molekulinio atsako dinamika (laboratorinio BCR-ABL1 tyrimų rodikliai) vartojant pirmos ir antros kartos TKI. Duomenys analizuoti naudojant IBM SPSS Statistics 20 statistinės analizės programą.

Rezultatai: Ištirtas 81 tiriamasis, iš jų 44,4% moterys ir 55,6% vyrai. Daugiau nei pusė (54,4%) tiriamųjų priklausė 55-74 metų amžiaus grupei. 86,4% pacientų diagnozuojant ligą nustatyta lėtinė ligos stadija, 13,6% pacientų – akceleracijos stadija. Nustatant pacientų rizikos grupę pagal EUTOS kriterijus – 87,6% pacientų priskirti žemos rizikos grupei, 12,4% pacientų – aukštos rizikos grupei. Gydant I kartos TKI – 37,6% pacientų pasiekė PMA, 13% - DMA, 15,6% - atsakas buvo nepakankamas, 25% - atsako nebuvo. Gydymą pakeitus į II kartos TKI - 36,1% pacientų pasiektas PMA, 25% – DMA, 11,1% – atsakas nepakankamas, 19,45% – atsako nebuvo. Vertinant pacientų išgyvenamumą iki gydymo keitimo - išgyvenamumo vidurkis 6,0 – 8,9 metų (p<0,05), 5 metus be vaisto keitimo išgyveno 42,2% tiriamųjų, 9 metus išgyveno 14,1% pacientų. Nustatyta, kad pacientų, kurie per 1 metus pasiekė bent DMA, išgyvenamumas yra geresnis (p<0,05). Taip pat pacientų, kuriems diagnozės metu nustatyta letinė ligos stadija, išgyvenamumas yra geresnis, nei tų, kuriems nustatyta akceleracijos fazė (p<0,05). Tiriamųjų, kurie priskirti žemai EUTOS rizikos grupei išgyvenamumas geresnis, nes esančių aukštos rizikos grupėje (p>0,05). Išvados:

1. EUTOS rizikos grupės: 12,4% pacientų priskirti aukštos rizikos grupei, 87,6% pacientaų priskirti žemos rizikos grupei. Sokal rizikos grupės: 13,6% pacientų – aukštos rizikos grupėje, 86,4% pacientų – žemos ir vidutinės rizikos grupėje.
2. Molekulinis atsakas į gydymą I kartos TKI: 37,6% tiriamųjų buvo pasiektas PMA, 13% – DMA, 49,4% - molekulinis atsakas nepasiektas.
3. Molekulinis atsakas gydymą pakeitus į II kartos TKI: 36,1% tiriamųjų buvo pasiektas PMA, 25% – DMA, 38,9% - molekulinis atsakas nepasiektas.
4. Pacientų 5 metų išgyvenamumas iki TKI keitimo buvo 42,2%. Diagnozės metu nustatyta akceleracijos stadija blogina pacientų išgyvenamumą (p<0,05).
5. Aukštesnė EUTOS rizikos grupė nedaro įtakos pacientų išgyvenamumui (p>0,05). Per metus nepasiektas DMA blogina išgyvenamumą (p<0,05).

Erikas Gudavičius Recidyvuojančios lėtinės limfoleukemijos gydymo brutono tirozino kinazės inhibitoriumi - ibrutinibu ar imunochemoterapija, efektyvumo vertinimas. Tikslas: Įvertinti recidyvuojančios lėtinės limfoleukemijos gydymo brutono tirozino kinazės inhibitoriumi - ibrutinibu ar imunochemoterapija, efektyvumą. Baigiamojo darbo tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti atsaką į gydymą skiriant ibrutinibą ar imunochemoterapiją. 2. Įvertinti ir palyginti kraujo rodiklių kitimų dinamiką skiriant ibrutinibą ar imunochemoterapiją. 3.Įvertinti ir palyginti komplikacijų dažnį ir ypatumus skiriant ibrutinibą ar imunochemoterapiją. Darbo metodika ir tyrimo dalyviai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu analizuoti 48 pacientų, sirgusių recidyvuojančia LLL bei gydytų LSMUL KK ibrutinibu ar kita imunochemoterapija, duomenys. Informacija apie pacientus buvo renkama iš ambulatorinių kortelių, epikrizių, ligos istorijų. Statistinei duomenų analizei naudota „SPSS 20.0“ programa. Skirtumas tarp lyginamųjų duomenų buvo laikomas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05. Darbo rezultatai: Ibrutinibo grupėje teigiamas atsakas – 90,5% (n = 19) žmonių, atsako nebuvo 9,5% (n = 2) žmonių. Kitos imunochemoterapijos grupėje 63% (n = 17) pasiekė atsaką, atsako nebuvo 37% (n = 10) tiriamiesiems. Abiejose grupėse po 6 mėn. reikšmingai sumažėjo leukocitų ir limfocitų rodikliai, taip pat ibrutinibo grupėje gautas statistiškai reikšmingas eritrocitų (p = 0,0001) ir hemoglobino (p = 0,0001) padidėjimas po 6 mėn. trukusio gydymo. Lyginant Ibrutinibo ir kitos imunochemoterapijos kraujo rodiklių duomenis, praėjus 6 mėn. nuo gydymo pradžios, ibrutinibo grupėje stebimi reikšmingai didesni neutrofilų (p = 0,007) ir eritrocitų (p = 0,004) rodikliai, mažesnis leukocitų kiekis (p = 0,039). Ibrutinibu gydytiems pacientams reikšmingai rečiau pasireiškė anemija (p = 0.006). Darbo išvados: Nustatyta, kad ibrutinibas efektyviau veikia gydant recidyvuojančią LLL nei kita imunochemoterapija. Ibrutinibo grupėje teigiamas atsakas pasiektas 90,5% (n = 19) žmonių, kitos imunochemoterapijos grupėje teigiamą atsaką pasiekė 63% (n = 17) žmonių (p = 0,044). Palygintas kraujo rodiklių skirtumas po 6 mėn. gydymo tarp pacientų, gydytų ibrutinibu ir pacientų, gydytų kitą imunochemoterapija. Rastas statistiškai reikšmingai didesnis neutrofilų (p = 0,007), eritrocitų (p = 0,004) kiekis ir mažesnis leukocitų kiekis (p = 0,039) ibrutinibu gydytiems pacientams. Nustatyta, kad anemija daug rečiau pasireiškia pacientams, gydytiems ibrutinibu, negu kita imunochemoterapija (p = 0,006).

Aim: The aim is to evaluate the response (including limitations) of PET/CT, Deauville scale and prevalence of extranodal disease in patients undergoing treatment for 3 the types of malignant lymphomas (diffuse large B-cell lymphoma, Hodgkin´s lymphoma and Mantle cell lymphoma), as well as the stages of lymphoma before and after PET/CT.