Žekonis, Gediminas

Background: The selection of restorative materials for posterior crowns plays a critical role in long-term clinical success. Metal-ceramic crowns have traditionally been considered the gold standard, while zirconia crowns have gained popularity due to their favorable mechanical and esthetic properties. Aim: To evaluate and compare the clinical performance of zirconia and metal-ceramic crowns in posterior restorations, with respect to survival rates, technical and biological complications, antagonist wear, and marginal adaptation. Materials and Methods: A systematic literature review was conducted in accordance with PRISMA guidelines. Electronic searches were performed in MEDLINE (PubMed) and Google Scholar using predefined keywords. Studies were selected based on inclusion and exclusion criteria, focusing on clinical trials evaluating tooth-supported posterior crowns. A total of seven studies, including randomized controlled trials, prospective, and retrospective studies, were included. The methodological quality and risk of bias were assessed using Joanna Briggs Institute (JBI) Critical Appraisal tools. Results: Both zirconia and metal-ceramic crowns demonstrated high survival rates (>90%), with no consistent statistically significant differences between materials. Technical complications, particularly veneering ceramic chipping, were more frequently observed in layered restorations, while monolithic zirconia crowns showed fewer such complications. Biological complications were generally infrequent and not consistently associated with material type. Marginal adaptation was clinically acceptable for both materials. Limited evidence suggests that monolithic zirconia crowns may result in reduced antagonist enamel wear. Conclusion: Zirconia and metal-ceramic crowns demonstrate comparable clinical performance in posterior restorations. While survival rates and marginal adaptation are similar, differences in technical complications and antagonist wear may influence material selection. Monolithic zirconia crowns may offer advantages in reducing veneering-related complications; however, further long-term clinical studies are required.

Relevance

The increasing influence of minimally invasive restorations has resulted in an increased usage of posterior partial coverage restorations, including inlays, onlays, overlays and partial crowns. With lithium disilicate as the most clinically validated material selections for such restorations due to both mechanical properties and adhesive bonding. As the shift towards conservative adhesive restoration continues to grow, a detailed systematic evaluation and meta-analysis is important to quantitatively evaluate the clinical success of documented restorations.

Aim

The aim of this systematic review and meta-analysis was to evaluate the long-term clinical performance of posterior partial coverage restorations fabricated from lithium disilicate. The primary outcome measure was the annual failure rate (AFR). Secondary outcomes included survival estimates, Kaplan–Meier survival data, and reported failure modes.

Results

A total of 2,050 lithium disilicate posterior partial coverage restorations were evaluated with a cumulative observation period of 15,594.4 person-years. A total of 37 failures were reported. The pooled annual failure rate (AFR) was 0.237% per year (95% CI: 0.18-0.34%). Estimated survival rates were 98.8% at 5 years and 97.7% at 10 years.

Conclusion

Lithium disilicate as a posterior partial coverage restoration demonstrates high long-term survival and a low annual failure rate. The results show a high survival rate and suggest that lithium disilicate is a reliable material in certain clinical situations.

Relevance and Aim: For anterior implant restorations to be successful both aesthetically and prosthetically, the choice of abutment material is key. While titanium offers strong mechanical reliability, zirconia offers superior visual and soft-tissue aesthetics. To assist in making clinical decisions based on evidence, this study compares the prosthetic, aesthetic, and patient-reported outcomes of titanium and zirconia abutments.

Material and Methods: The PRISMA principles were followed in conducting this systematic literature review. Using PubMed, ScienceDirect, and the Wiley Online Library, pertinent papers from 2015–2025 that compared zirconia and titanium abutments in anterior implant restorations were found. The Joanna Briggs Institute's (JBI) Critical Appraisal Checklists were used to evaluate the chosen studies' methodological quality and bias risk.

Results: This systematic review covered four studies that compared zirconia and titanium abutments in anterior single-tooth restorations. Both materials have high survival rates and stable conditions around the implant. There were no significant differences found in how much bone was lost around the implants or how long they lasted (p > 0.05). Titanium displays improved mechanical predictability, while zirconia produces superior aesthetic outcomes.

Conclusion: The survival rates and marginal bone stability of zirconia and titanium were similar. Zirconia was linked to positive soft-tissue integration and better aesthetic results. Titanium continues to be the standard material for clinical predictability due to its higher long-term mechanical durability. (Titanium remains used mostly.)

Keywords: Dental Abutments, zirconium dioxide, Dental Implants, Treatment Outcome, Aesthetics, Prosthesis Failure.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Periimplantinių audinių stabilumas ir estetinis rezultatas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės implantologijos tikslų, todėl tinkamas atramos medžiagos pasirinkimas tampa reikšmingu klinikiniu sprendimu. Mokslinėje literatūroje nėra pateiktos vieningos ir aiškios išvados apie atramų iš cirkonio oksido ir titano poveikį biologiniams ir estetiniams gydymo rezultatams. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti mokslinės literatūros duomenis ir palyginti titano ir cirkonio oksido atramų klinikinius rezultatus, remiantis estetinių, biologinių ir ilgalaikės funkcijos rodiklių analize. Medžiaga ir metodai. Literatūros paieška atlikta PubMed ir ScienceDirect duomenų bazėse, pagal PRISMA gaires, taikant raktinių žodžių kombinacijas, filtrus ir iš anksto nusistatytus įtraukimo ir atmetimo kriterijus. Į analizę įtraukti klinikiniai tyrimai, lyginantys titano ir cirkonio oksido atramas, pagal jų poveikį periimplantiniams audiniams ir estetiniams rodikliams. Vertinti biologiniai, estetiniai ir ilgalaikės funkcijos rodikliai. Tyrimų metodologinė kokybė vertinta naudojant RoB 2.0 ir ROBINS-I įrankius. Paskutinė paieškos data: 2026-03-17. Rezultatai. Į šią mokslinės literatūros apžvalgą buvo atrinkti 6 klinikiniai tyrimai iš kurių 5 – atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai ir vienas – prospektyvinis klinikinis tyrimas. Tyrimai parodė, kad titano ir cirkonio oksido atramos pagal biologinius rodiklius yra panašios, o nustatyti skirtumai statistiškai nereikšmingi (p > 0,05). Cirkonio oksido atramų estetiniai rodikliai geresni, ypač pacientams turintiems ploną dantenų fenotipą. Funkcine prasme – titanas pasižymi geresne kraštine adaptacija, o cirkonio oksidas – palankesniu minkštųjų audinių atsaku. Išvados. Cirkonio oksido ir titano atramos pasižymi panašiais biologiniais ir funkciniais rezultatais, tačiau cirkonio oksidas yra pranašesnis estetikos srityje, ypač ploną dantenų fenotipą turintiems pacientams. Raktiniai žodžiai: dental abutments; dental implants; esthetics, dental; titanium; treatment outcome; zirconium oxide.

Santrauka. Temos aktualumas. Konsolinės konstrukcijos implantais paremtose protezuose dažnai naudojamos sprendžiant klinikines situacijas, kai ribotas kaulo kiekis ar nepakankamas implantų skaičius neleidžia atkurti visos dantų eilės. Vis dėlto, didėjant konsolės ilgiui, išauga rizika periimplantiniam kaulo nykimui ir techninėms komplikacijoms, tokioms kaip atramų nuo implanto atsipalaidavimui ar protezų bei implantų lūžiai . Supratimas apie konsolės ilgio įtaką yra itin svarbus siekiant užtikrinti ilgalaikę implantų restauracijų sėkmę. Tikslas. Sistemingai įvertinti konsolės ilgio poveikį periimplantiniam kaulo netekimui, biologinių bei techninių komplikacijų dažniui. Medžiaga ir metodai. Sisteminei literatūros apžvalgai taikytos PRISMA gairės. Duomenų paieška atlikta „PubMed“ duomenų bazėje. Įtraukta 14 recenzuotų publikacijų, išleistų 2015–2025 m. laikotarpiu: klinikiniai tyrimai ir baigtinių elementų analizės (FEA), kuriuose nagrinėjama konsolės ilgio įtaka. Rezultatai. Dauguma tyrimų parodė, kad protezų konsolinės dalys, ilgesnės nei 10–12 mm, yra reikšmingai susiję su didesniu kraštinio kaulo netekimu ir dažnesnėmis biomechaninėmis komplikacijomis. Esant ilgesnėms nei 12 mm konsolėms, streso koncentracija kraštiniam kaului, protezui ar implantui ženkliai išauga, o komplikacijų tokių, kaip kraštinio kaulo netekimas, varżtelių atsilaisvinimo, protezo ar implanto lūžio, ypač padidėja pacientams, turintiems bruksizmo požymių ar netinkamą okliuziją. Išvados. Siekiant sumažinti biomechaninių komplikacijų ir kaulo tirpimo riziką, konsolės ilgį rekomenduojama riboti iki ≤10–12 mm. Ypatingų atsargumo ir prevencijos priemonių taikymas būtinas gydant bruksuojančius pacientus ir protezuojant galines neribotas sritis. Kiekvienu atveju būtina individuali komplikacijų rizikos analizė ir kruopštus planavimas.

Aims: This study evaluates the findings by comparing survival rates between Lithium Disilicate Veneers Versus Composite Veneers in restorative dentistry. Data will be analyzed to determine which veneer demonstrated better longevity and durability based on color match and fracture of the restorations.

Material and methods: By using PRISMA guidelines a different combination of keywords has been used in multiply databases like PubMed and MDPI. A total of nine articles were selected depending on inclusion and exclusion criteria of this review. Three of these studies were focused on Lithium Disilicate Veneers, four studies were focused on Composite Veneers and two studies were focused on both LDVs and CVs. In this review three different JBI Critical Appraisal Checklists were used such as RCT, Cohort study and case series (Tables 4-6) have been used to assess the risk of bias for each type of study.

Results: A total of nine studies were included in this review, 765 Lithium Disilicate Veneers (LDVs) and 1,811 Composite Veneers (CVs) in 758 patients. Out of 9 articles included in this review The findings in 8 articles indicated a superior mean survival rate for LDVs (95.6%), In comparing CVs demonstrated mean survival rate (73.9%), with range follow-up period between of 2-10 years. Out of 9 articles included in this review 6 articles were evaluated color match and fracture durability of the veneers, Among the 270 evaluated LDVs, the reported color mismatch was observed in 13 cases (4.8%), while restoration fractures occurred in 3 cases (1.1%). In comparing among 360 assessed CVs the color mismatch was noted in 98 cases (27.2%), and restoration fractures were reported in 80 cases (22.2%). These results suggest that LDVs exhibit higher survival rates and superior color match and fracture durability incidence compared to CVs in restorative dentistry.

Conclusion: These results suggest that Lithium Disilicate Veneers exhibit higher survival rates and superior color match, and fracture durability incidence compared to Composite Veneers in restorative dentistry.

Keywords: "lithium disilicate", "resin composite veneers", "veneers", "Survival analysis"

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: visų dantų netekimas daro įtaką žmogaus sveikatai. Dantų netekimas reikšmingai paveikia ir gyvenimo kokybę. Netekęs visų dantų, žmogus neretai išgyvena tuos pačius emocinius etapus, kaip ir netekęs svarbios kūno dalies ar artimo žmogaus. Paskelbta tyrimų, kurie rodo pagerėjusią gyvenimo kokybę po žandikaulių reabilitacijos. Nustatyti senyvo amžiaus pacientų su burnos sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokyčius po kramtymo funkcijos reabilitacijos skirtingais dantų protezais.

Medžiaga ir metodai: perspektyvinis stebėjimo tyrimas, kur OHRQoL ir savivertė naudojant GOHAI klausimyną ir Rosenbergo skalę buvo įvertintas dviem skirtingais laikais, prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos. Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant ,,IBM SPSS 30.00‘‘ programos paketą.

Rezultatai: tyrime dalyvavo 124 respondentai: 64 moterys ir 60 vyrų. Tirtos imties respondentų amžiaus buvo 69,6(5,3). Tyrimo metu 58,9 proc. buvo pasirinkta reabilitacija fiksuotais ant implantų protezais, 41,1 proc.–pilni išimami protezai. Gohai balo vidurkis prieš gydymą buvo 39,68(3,551). Gohai balas po gydymo pakilo abiejose grupėse. Fiksuotus ant implantų pasirinkusių tiriamųjų Gohai balas pakilo 29,14 proc., o pilnus išimamas – 11,78 proc. Rosenbergo savivertės indekso reikšmė prieš gydymą – 16,89(2,033) o po gydymo stebima reikšmingai pagerėjusi pacientų savivertė 18,667(1,6157) (p<0,001). Fiksuotus ant implantų turinčiųjų savivertės indeksas buvo reikšmingai aukštesnis (fiksuotas ant implantų –18,97(1,572), pilnas išimamas protezas – 18,25(1,598) (p<0,005).

Išvados: po žandikaulių reabilitacijos stebimas statistiškai reikšmingai pagerėjusi su burnos sveikata susijusi gyvenimo kokybė (OHRQoL). Reikšmingai pagerėjo su valgymo, kalbos ir rijimo problemomis susijusi sritis (FS), sumažėjo nerimo, socialinių kontaktų vengimo (PS) ir skausmo bei vaistų vartojimo (SS). OHRQoL reikšmingai daugiau pasikeitė fiksuotus ant implantų pasirinkusiųjų grupėje. Gautieji rezultatai prieš gydymą parodė vidutinę respondentų savivertę. Po gydymo stebima reikšmingai pagerėjusi pacientų savivertė.

Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Polimerizacinis susitraukimas yra viena pagrindinių priežasčių lemiančių mikroplyšio susidarymą ertmes atstatant tiesioginėmis kompozito restauracijomis, ypač šoninių dantų srityje, kur veikia stipresnės okliuzinės jėgos ir yra didesnis C faktorius. Mikropralaidumas gali lemti pooperacinį jautrumą, antrinį ėduonį bei restauracijų nesėkmę. Restauracijų sutvirtinimas polietileno skaidulų pluoštu buvo pasiūlytas kaip metodas, galintis pagerinti mechaninį stabilumą ir sumažinti polimerizacijos metu susidarančią įtampą, taip pagerinant kraštinę adaptaciją. Tačiau mokslinėje literatūroje vis dar trūksta išsamių sisteminių tyrimų, galinčių įvertinti skaidulų poveikį. Šios literatūros apžvalgos tikslas – įvertinti polietileno skaidulų pluoštais sutvirtintų tiesioginių kompozito restauracijų šoninių dantų srityje atsparumą mikropralaidumui.

Medžiaga ir metodai: Vadovaujantis PRISMA gairėmis atlikta išsami literatūros paieška MEDLINE (PubMed), EBSCO, Web of Science ir Cochrane duomenų bazėse bei rankiniu būdu peržiūrint literatūros sąrašus. Įtraukti ne senesni nei 10 metų in vitro tyrimai, kuriuose vertintas šoninių dantų tiesioginių kompozito restauracijų mikropralaidumas su polietileno skaidulų sutvirtinimu ir be jo. Iš viso rasti 207 straipsniai, iš kurių, pašalinus dublikatus ir atlikus atranką pagal iš anksto nusistatytus įtraukimo ir atmetimo kriterijus, 6 buvo įtraukti į galutinę analizę.

Rezultatai: Visuose analizuotuose tyrimuose restauracijų sutvirtinimas panaudojant polietileno skaidulas reikšmingai sumažino mikropralaidumą. Viename iš tyrimų taip pat nustatyta, kad kompozito tipas turi reikšmingos įtakos rezultatams. Dviejų tyrimų autoriai palyginę skaidulų krypties ir kompozito aplikavimo metodus reikšmingų skirtumų nenustatė, nepaisant bendro geresnio sandarumo.

Išvados: Polietileno skaidulų panaudojimas gali pagerinti tiesioginių kompozito restauracijų kraštinį sandarumą galinių dantų srityje ir sumažinti su mikropralaidumu susijusių komplikacijų riziką.

Genetiniai veiksniai yra vieni svarbiausių periodontito rizikos veiksnių, o atliekant biologinių žymenų paiešką daugiausia dėmesio skiriama vieno nukleotido polimorfizmams (VNP). Šiame darbe atlikome tyrimą, ieškant sąsajų tarp VNP tyliojo poruojamų tipų informacijos reguliatoriaus 2 homologo 1 geno (SIRT1), su progresuojančia angiogeneze susijusio geno VEGFA, baltymus koduojančių genų IL-6, IL-9, kalcį surišančio EF rankos domeno 4B geno EFCAB4B bei su G baltymu susieto receptorių aktyvumo ir kartumo skonio receptorių aktyvumo geno TAS2R16 su periodontito pasireiškimu. Manome, kad šie atrinkti VNP ir SIRT1, VEGF-A, EFCAB4B, IL-6, IL-9 ir TAS2R16 baltymų koncentracijos serume gali turėti reikšmingą įtaką lokalizuoto ir generalizuoto periodontito patogenezei suprasti molekuliniame lygmenyje. Kadangi iki šiol nėra visiškai aiški lokalizuoto ir generalizuoto perio¬dontito etiologija ir patogenezės procesai, šiame moksliniame tyrime sufor¬muoti fundamentiniai pagrindai, svarbūs ligos mechanizmo supratimui. Mūsų atlikti tyrimai galėtų padėti detaliau suprasti lokalizuoto bei generalizuoto periodontito pasireiškimo priežastis, suteikti naujos informacijos apie imu¬nogenetinių veiksnių įtaką bei tęsti naujų biožymenų paiešką. Ateityje, atlikus tyrimus molekuliniame lygmenyje, žinios galėtų būti pritaikytos praktikoje, plėtojant individualios rizikos susirgti lokalizuoto bei jam progresuojant į generalizuotą periodontitą tyrimus, profilaktinių priemonių rekomendacijas prieš lokalizuoto ir generalizuoto pasireiškimą bei etiopatogenezinio gydymo galimybes. Mūsų tyrime identifikuoti nauji prognostiniai su lokalizuoto ir generalizuoto periodontito patogeneze susiję biožymenys.

Relevance: Dental prostheses play a crucial role in restoring oral function as well as aesthetics for patients with missing teeth. In certain studies that have been done the choice between implant-supported prostheses and tooth-supported prostheses plays a part in the patient's satisfaction. However, when a patient already has an existing fixed dental prostheses with the abutment teeth already having been prepared for restoration what becomes minimally invasive suddenly becomes unclear. Aim: To compare implant-supported and tooth-supported prostheses long-term, see what complications can occur, compare the patient satisfaction and try to give a recommendation based on the results. The null hypothesis is that there is no significant difference between tooth-supported and implant-supported prosthesis.

Criteria for article selection. Search methods and strategy: By using PRISMA guidelines databases such as PubMed, ScienceDirect and Google Scholar were used to gather articles. These articles were screened and either accepted or rejected depending on the inclusion and exclusion criteria. Risk of bias was controlled using QUINs tool.

Systemization and analysis of data: Out of the 3316 articles found 8 were included in the results. 4 of these studies were strictly focused on tooth-supported prostheses. 3 were focused on implant-supported prostheses. 1 was focused on both implant-supported prostheses and tooth-supported prostheses. The survival rate for implant-supported prostheses were between 78-100% with a mean follow up of 6.7 years. The survival rate for tooth-supported prostheses were between 73.8-100% with a mean follow up of 7 years..

Conclusion: Conclusion showed that the difference in tooth-supported prostheses and implant-supported prostheses is minor. Most common complications were biological such as secondary caries. The patient satisfaction was high. The null hypothesis was accepted.