Gumbrevičius, Gintautas

Tikslas: Išnagrinėti geriamųjų antikoaguliantų vartojimo racionalumą bei įvertinti jų skyrimo ekonomiškumą. Uždaviniai: Įvertinti ir palyginti varfarino ir tiesioginių geriamųjų antikoaguliantų (TGAK) skyrimo racionalumą pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu (PV) atliekant sisteminę literatūros apžvalgą. Įvertinti ir palyginti varfarino ir TGAK skyrimo ekonomiškumą pacientams, sergantiems PV, atliekant sisteminę literatūros apžvalgą Tyrimo metodika: Sisteminė literatūros apžvalga. Išvados: Prieširdžių virpėjimas yra viena iš dažniausių priežasčių, sukeliančių galvos smegenų insultą bei kitas tromboembolines komplikacijas, širdies funkcijos nepakankamumą bei staigią mirtį. Komplikacijos savo ruožtu didina populiacijos ligotumą, mirtingumą, taip pat yra susijusios su didesniais kaštais, skirtais komplikacijų gydymui. Svarbu paminėti tai, kad tinkamai vykdant antikoaguliacinę terapiją, tai yra racionaliai skiriant krešėjimo sistemą veikiančius vaistus, galimą šių komplikacijų išvengti. Tromboembolinių komplikacijų prevencijai esant PV vartojamos dvi vaistų grupės – tiesiogiai veikiantys antikoaguliantai bei vitamino K antagonistas varfarinas. Tiesiogiai veikiantys antikoaguliantai, dar vadinami naujaisiais, nes išrasti, patvirtinti bei vartojami dar tik dešimtmetį, lyginant su varfarinu, kuris klinikinėje praktikoje vartojamas jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Atliekant sisteminę literatūros apžvalgą, nustatyta, kad reikšmingų skirtumų vartojant vienos ar kitos vaistų grupės atstovus, nenustatyta. Tiek varfarinas tiek TGAK turi savų privalumų bei savų trūkumų ir vaistai turėtų būti skiriami individualiai kiekvienam pacientui, įvertinant jo būklę, prieširdžių virpėjimo priklausomumą nuo širdies vožtuvų ligų, įvertinat kiekvienos grupės farmakodinamines bei farmakokinetines savybes. Vertinant ekonomiškumą analizuoti tyrimai užsienio valstybėse. Nustatyta, kad kaštai skiriami pačiai terapijai antikoaguliantais ženkliai nesiskiria. Tačiau buvo nustatyti ženklūs privalumai ir mažesnės išlaidos reikalingos komplikacijų gydimui, vartojant tiesioginio veikimo geriamuosius antikoaguliantus.

Justinas Rimkus, „Reanimacijos skyriaus pasėliuose randamų bakterijų jautrumas antibiotikams ir atsparumo antibiotikams rizikos veiksniai“. Šio darbo tikslas – nustatyti reanimacijos skyriaus pasėliuose randamų bakterijų jautrumą antibiotikams ir atsparumo antibiotikams rizikos veiksnius. Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti, kokios bakterijos dažniausiai randamos reanimacijos skyriuje paimtuose pasėliuose.
2. Nustatyti reanimacijos skyriaus pasėliuose randamų bakterijų jautrumą antibiotikams.
3. Identifikuoti ir išanalizuoti bakterijų atsparumo antibiotikams rizikos veiksnius. Tyrimo metodai: tyrimas buvo atliekamas VšĮ Kauno Klinikinės ligoninės Reanimacijos skyriuje. 2016 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais buvo renkama informacija iš skyriuje gydomų pacientų ligos istorijų apie paimtus pasėlius, bakterijas, kurios išaugo iš paimtų pasėlių, bei jų jautrumą ir atsparumą antibiotikams. Tyrimo dalyviai: 2016 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais VšĮ Kauno Klinikinės ligoninės Reanimacijos skyriuje gydyti pacientai. Tyrimo rezultatai: dažniausiai reanimacijos skyriaus pasėliuose randamos buvo Pseudomonas aeruginosa (13,8 %), Proteus vulgaris et mirabilis (17,24 %), Klebsiella pneumoniae (17,24 %), Acinetobacter spp. (18,97 %), Escherichia coli (12,07 %). 90,9 % rastų Acinetobacter bakterijų padermių buvo atsparios karbapenemams. 30 % Proteus bakterijų buvo atsparios fluorchinolonams, 80 % - aminoglikozidams. 60 % Klebsiella pneumoniae padermių atsparios III-ios kartos cefalosporinų grupės antibiotikams. Pseudomonas aeruginosa fluorchinolonams atsparios buvo 25 % padermių, aminoglikozidams – 12,5 %. 14,29 % Escherichia coli padermių buvo atsparios III-ios kartos cefalosporinų grupės antibiotikams. Bakterijos su padidėjusiu atsparumu antibiotikams buvo nustatytos pacientams, turintiems šiuos rizikos veiksnius: ilgesnė hospitalizacija (tyrimo metu vertinti ilgesnė nei 14 dienų hospitalizacija) (1,36 karto), širdies nepakankamumas (1,59 karto), 3 ir daugiau gretutinių ligų (1,13 karto), Folley kateterių įvedimas (1,56 karto) ir buvusi koma (1,6 karto) (p < 0,05). Tyrimo išvados: reanimacijos skyriuje dažniausiai randamos bakterijos sutampa su pasaulyje daugiausiai problemų keliančiomis bakterijomis. Nuo 12,5 % iki 90,9 % aptiktų bakterijų yra atsparios rekomenduojamiems pirmo pasirinkimo antibiotikams. Ilga hospitalizacija, širdies nepakankamumas, kelių gretutinių ligų buvimas, Folley kateterio įvedimas ir buvusi koma galimai susiję su didesniu atsparumu antibiotikams.

SANTRAUKA A. Mačijauskaitės magistro baigiamasis darbas. Psichotropinių vaistų vartojimo ypatumai vidaus ligų skyriuje analizė. Darbo vadovas doc., dr. G. Gumbrevičius. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Farmacijos fakultetas, Fiziologijos ir Farmakologijos institutas, Kaunas 2017. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti psichotropinių vaistų vartojimo ypatumus gydant pacientus vidaus ligų skyriuje. Uždaviniai: 1) Nustatyti dažniausiai vidaus ligų skyriaus pacientų vartojamus psichotropinius vaistus (PTV). 2) Nustatyti PTV skyrimo indikacijas. 3) Įvertinti vartojamų PTV dozių tinkamumą. 4) nustatyti PTVvartojimo ypatumus įvairių grupių pacientams. 5) Ištirti galimas PTV ir kitų kartu vartojamų vaistų tarpusavio sąveikas bei įvertinti jų reikšmingumą. Metodika: Buvo analizuojama informacija, esanti atsitiktinai pasirinktoje ligos istorijoje (amžius, lytis, skiriami PTV, jų dozės, šių vaistų indikacijos, PTV ir kitų kartu vartojamų vaistų sąveikos). Rezultatai: 65,3 proc. pacientų vartojo anksiolitikus ir hipnotikus. Dažniausiai buvo vartojami bromazepamas (40,6 proc.) ir diazepamas (32,8 proc.). Dažniausios jų vartojimo indikacijos buvo nemiga (46,9 proc.) ir premedikacija prieš procedūras (40,6 proc.). 12 proc. pacientų vartojo vaistus nuo psichozės: tiapridą (75 proc.), haloperidolį (16,7 proc.). Dažniausiai jie buvo vartoti psichozės gydymui (36,4 proc.). 11,2 proc. pacientų vartojo vaistus nuo epilepsijos: karbamazepiną (36,4 proc.) ir gabapentiną (27,3 proc.). Dažniausiai jie buvo vartojami skausmo malšinimui ir epilepsijos gydymui (abiem atvejais 45,5 proc.). 11,2 proc. pacientų vartojo antidepresantus. Dažniausiai buvo vartojami SSRI grupės vaistai (63,6 proc). Dažniausia indikacija buvo depresija (72,7 proc.). Moterys vartojo antidepresantus dažniau nei vyrai (p<0,05). Vaistus nuo psichozės, nuo epilepsijos bei anksiolitikus ir hipnotikus vyrai ir moterys vartojo vienodai dažnai (visais atvejais p>0,05). 78,3 proc. pacientų, kuriems diagnozuotas inkstų nepakankamumas (IN), paskirta tinkama PTV dozė, o 22,7 proc. per didelė PTV dozė . Daugiausiai sąveikų sukėlė antidepresantai, vidutiniškai - 3,9 lyginant su kitomis psichotropinių vaistų grupėmis (p<0,05). Išvados: 1. Dažniausiai vidaus ligų skyriuje vartojami anksiolitikai ir hipnotikai. 2. Dažniausios anksiolitikų ir hipnotikų indikacijos – nemiga ir premedikacija; antidepresantų – depresija; vaistų nuo psichozės – psichozė; vaistų nuo epilepsijos – epilepsija ir skausmo malšinimas. 3. Moterys antidepresantus vartojo dažniau nei vyrai. 4. Penktadaliui pacientų, sergančių IN, paskirta per didelė psichotropinių vaistų dozė. 5. Didžiausias sąveikų pavojus kyla vartojantiems antidepresantus.  

Tyrimo tikslas: ištirti ir įvertinti pacientų žinias apie jų vartojamus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Uždaviniai: 1) nustatyti, kokius NVNU dažniausiai vartoja pacientai ir kokios jų vartojimo indikacijos; 2) ištirti pacientų turimas žinias apie jų vartojamus NVNU priklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo; 3) nustatyti kokios informacijos apie pacientų vartojamus NVNU dažniausiai trūksta; 4) išanalizuoti kas lemia NVNU dozės bei vartojimo būdo pasirinkimą; 5) remiantis tyrimo duomenimis paruošti rekomendacijas, kaip pagerinti pacientų žinias apie jų vartojamus vaistus. Metodai: Buvo apžvelgiami moksliniai straipsniai, tyrimai, susiję su magistrinio darbo tema. Paruošta ir įvykdyta anketinė apklausa. Padaryta gautų duomenų analizė SPSS 20.0 versija ir MS Excel programomis. Tyrimo dalyviai: pacientai, vartojantys nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Tyrimo rezultatai: Iš gautų reultatų paaiškėjo, jog 36,2 proc. apklaustųjų NVNU vartoja kelis kartus per mėnesį ir net 29,4 proc. vartoja 3 – 4 skirtingus NVNU preparatus. 61,1 proc. sirgo ligomis, kurias gali pabloginti NVNU vartojimas, iš jų 51 proc nežino apie galimą pablogėjimą ir 24,5 proc. mano, jog jokios neigiamos įtakos NVNU vartojimas negali turėti. 48,6 proc. respondentų nemano ar nežino, kad NVNU gali sukelti skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaliges ar pabloginti jau esamų būklę. 46 – 60 metų ir vyresni 67 proc. vartoja vaistus, kurie gali sąveikauti su NVNU ir net 12 proc. apklaustųjų neatsimena kokius vaistus vartoja reguliariai. Paklausti, ar vartojami NVNU skausmui slopinti, gali mažinti temperatūrą karščiuojant, 45,8 proc. atsakė, kad negali ar nežino apie NVNU antipiretinį poveikį. Dažniausiai yra vartojami propioninės rūgšties 26,3 proc. ir acto rūgšties 16,7 proc. bei sulfonanilidų grupės (nimesulidas) 15 proc. dariniai. Išvados: Paruoštos praktinės rekomenacijos kaip pagerinti pacientų žinias apie jų vartojamus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Nuo 50 iki 88 proc. apklaustųjų nežino arba jų žinios apie įvairias NVNU nepageidaujamas reakcijas, poveikį gretutinėms ligos bei įvarių vartojimo formų poveikio skirtumus buvo klaidingos.

Darbo tikslas: ištirti ambulatorinių geriatrinių ligonių gydymo ypatybes. Uždaviniai: 1) Identifikuoti vaistų grupes, kurias dažniausiai vartoja geriatriniai ligoniai; 2) Išanalizuoti ambulatorinių geriatrinių ligonių vartojamų vaistų suderinamumą ir tinkamumą; 3) Įvertinti vartojamų vaistų dozių tinkamumą; 4) Nustatyti galimas polifarmacijos priežastis; 5) Parengti rekomendacijas, kaip pagerinti ambulatorinių geriatrinių ligonių medikamentinio gydymo kokybę. Metodika: buvo peržiūrimos ir analizuojamos 100 pacientų, 65 metų ar vyresnių, kurie gydėsi Geriatrijos skyriuje, ligos istorijos. Buvo renkami duomenys apie pacientų ligas, ambulatoriškai vartojamus vaistus. Visi tyrimui reikalingi duomenys buvo renkami į Microsoft Excel programa sudarytą duomenų rinkimo lentelę. Gauti duomenys buvo statistiškai apdorojami Excel ir SPSS statistinės duomenų analizės programa. Rezultatai: tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai pacientai sirgo 4 ir daugiau ligų (n=58, 58 proc.). Dažniausiai pasitaikančios ligos: širdies ir kraujagyslių sistemos (n=86, 86 proc.), arterinė hipertenzija (n=83, 83 proc.), nervų sistemos ir psichikos ligos (n=49, 49 proc.). Nustatyta, kad vidutiniškai buvo vartojama 3,33 vaisto (SD=1,854). Dažniausiai vartojami vaistai buvo nuo arterinės hipertenzijos (n=56, 56 proc.), širdies ir kraujagyslių ligų (n=50, 50 proc.), kraujodarą bei krešėjimą veikiantys (n=46, 46 proc.), nuo nervų sistemos ir psichikos ligų (n=41, 41 proc.). 96 proc. senyvo amžiaus pacientų vartoja tinkamą vaistų dozę, o 4 tiriamiesiems (4 proc.) buvo nustatytas netinkamas vaistų dozavimas. 14 pacientų (14 proc.) vartojo vaistų nesant indikacijų. Vaistų sąveikos pasireiškė 68 proc. pacientų (n=68). Dažniausiai pasireiškė vidutinio stiprumo vaistų sąveikų, kurios buvo nustatytos 59 pacientams (59 proc.) Išvados: geriatriniams ambulatoriniams pacientams būdinga polifarmacija, kurią įtakoja tokie rizikos veiksniai, kaip didėjantis pacientų amžius, gretutinės ligos. Darbo metu buvo parengtos praktinės rekomendacijos, kaip pagerinti ambulatorinių geriatrinių ligonių medikamentinio gydymo kokybę.

Darbo tikslas: nustatyti šlapimo takų ligas sukeliančių bakterijų jautrumą antibiotikams bei įvertinti atsparumą antibiotikams lemiančius veiksnius. 2015 m. gruodžio – 2016 m. vasario mėnesiais VšĮ Kauno klinikinės ligoninės mikrobiologijos laboratorijoje surinkti 149 šlapimo pasėlių duomenys, priklausantys 104 pacientams. Siekiant nustatyti galimas atsparumo antibiotikams priežastis, atlikta pacientų, kurių šlapime buvo rastos bakterijos, ligos istorijų analizė. Tyrimo metu nustatyta, jog dažniausias šlapimo takų infekcijų sukėlėjas yra Escherichia coli (47,65 proc.), kitos dažnai šlapimo takų infekcijas sukeliančios bakterijos yra Klebsiella pneumoniae (20,13 proc.), Enterococcus spp. (9,40 proc.) ir Proteus spp. (8,72 proc.) atstovai. Tyrimo metu šlapimo pasėliuose rastos E. coli dažniausiai buvo atsparios ampicilinui (52,11 proc.), ciprofloksacinui (28,17 proc.), trimetoprimui (26,76 proc.) bei trimetoprimui/sulfametoksazolui (25,35 proc.), enterokokai – trimetoprimui (71,43 proc.), ciprofloksacinui (57,14 proc.) bei ampicilinui (42,86 proc.). Proteus spp. atstovai dažniausiai buvo atsparūs nitrofurantoinui (76,92 proc.), trimetoprimui/sulfametoksazolui (61,54 proc.) ir ampicilinui (46,15 proc.), o K. pneumoniae – nitrofurantoinui (83,33 proc.), ampicilinui/sulbaktamui (80,00 proc.) bei cefalosporinams (76,67 proc.). Visos E. coli, Enterococcus spp., Proteus spp. ir K. pneumoniae padermės buvo jautrios imipenemui ir meropenemui, visi enterokokai buvo jautrūs linezolidui. Nustatyta statistiškai reikšminga (p<0,05) teigiama koreliacija tarp ankstesnio fluorochinolonų vartojimo ir E. coli atsparumo ciprofloksacinui (r=0,420), ankstesnio aminopenicilinų vartojimo ir E. coli atsparumo ampicilinui (r=0,255), ankstesnio cefalosporinų vartojimo ir E. coli atsparumo cefuroksimui, cefotaksimui bei ceftazidimui (atitinkamai r=0,266, r=0,437, r=0,372) bei ankstesnio trimetoprimo/sulfametoksazolo vartojimo ir E. coli atsparumo šių antibiotikų deriniui (r=0,346). Taip pat nustatyta statistiškai patikima (p<0,05) neigiama koreliacija tarp ankstesnio aminoglikozidų vartojimo ir K. pneumoniae atsparumo gentamicinui (r=-0,381) bei ankstesnio cefalosporinų vartojimo ir K. pneumoniae atsparumo cefuroksimui (r=-0,515). Hospitaline ŠTI sergančiųjų tarpe nustatytas statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis E. coli atsparumas ciprofloksacinui, gentamicinui ir ampicilinui bei statistiškai reikšmingai (p<0,05) didesnis Enterococcus spp. atsparumas vankomicinui. Statistiškai patikimo ryšio tarp E. coli, Enterococcus spp., Proteus spp. bei Klebsiella pneumoniae atsparumo antibiotikams ir pacientų lyties, amžiaus bei ŠTI rizikos veiksnių buvimo nenustatyta (p>0,05).