Čekanauskas, Emilis

Magistro darbo tikslas buvo įvertinti, kaip COVID–19 pandemija ir 2020 metais Lietuvoje įvesti karantino ribojimai pakeitė vaikų (0–17 m.) traumatizmo rodiklius, lyginant juos su ikipandeminiais 2018 metais. Tyrimas atliktas dviem lygmenimis: nacionaliniu – analizuoti Higienos instituto 2018 ir 2020 metų visų Lietuvoje registruotų vaikų traumatologinių diagnozių duomenys, ir vieno centro – VšĮ Kauno klinikų Vaikų ortopedijos traumatologijos skyriaus 2018 ir 2020 m. balandžio mėnesio skubių hospitalizacijų dėl traumų, atvejų duomenys. Nacionaliniams duomenims taikytas chi–kvadrato testas, vieno centro duomenims – Puasono tikslusis testas. Rezultatai parodė ryškų traumatizmo sumažėjimą 2020 m. Nacionaliniu lygmeniu bendras rodiklis sumažėjo 26,36 % (p < 0,0001), o didžiausias kritimas užfiksuotas 10–14 metų amžiaus grupėje (–33,84 %, p < 0,0001). Ryškiausiai sumažėjo nukritimai (–27,32 %, p < 0,0001) ir gyvų jėgų mechaninis poveikis (–31,87 %, p < 0,0001). Namų traumos nacionaliniu lygmeniu nežymiai, tačiau statistiškai reikšmingai padidėjo (+1,56 %, p = 0,009). Kauno klinikų vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuje 2020 m. balandžio mėnesį, lyginant su 2018 m. balandžio mėn., hospitalizacijų skaičius sumažėjo 50 % (nuo 88 iki 44 atvejų, p < 0,0001), o 10–14 metų grupėje – net 73,2 % (p < 0,0001). Sporto ir mokyklų traumos praktiškai išnyko. Tuo pačiu metu statistiškai reikšmingai padaugėjo batutų traumų (nuo 1 iki 7 atvejų, p = 0,039), o namų traumos statistiškai reikšmingai nesikeitė (p = 0,0888). Tyrimas patvirtino, kad karantino ribojimai ženkliai sumažino vaikų traumatizmą, ypač mokyklinio amžiaus grupėse, tačiau išryškino kitas rizikos zonas – namų aplinką ir neorganizuotą fizinį aktyvumą. Gautos išvados leidžia teikti praktines rekomendacijas: užtikrinti saugią aplinką ir skatinti saugų fizinį aktyvumą namuose, užtikrinti sveikatos priežiūros prieinamumą karantino sąlygomis, propaguoti saugų dalyvavimą eisme ir vykdyti transporto įvykių prevenciją.

Anterior cruciate ligament (ACL) injuries are increasingly prevalent among adolescents, posing significant functional and psychological challenges. The optimal autograft choice for ACL reconstruction (ACLR) in this age group remains controversial. This dissertation compares clinical outcomes, knee stability, isokinetic muscle strength, and psychological readiness in 54 patients aged 12–17 years undergoing ACLR with quadriceps tendon (QT) or hamstring tendon (HT) autografts. Patients were assessed using the Genourob arthrometer (3, 6, 12 months post-surgery), Biodex isokinetic testing (6, 12 months post-surgery), and patient-reported outcomes: IKDC and Lysholm scores (preoperative and 12 months) and ACL-RSI scale (12 months). Both graft types demonstrated comparable functional recovery and return-to-sport rates. However, QT autografts showed more consistent anterior tibial translation and strength balance, while female patients exhibited more favorable outcomes with HT autografts. These results highlight that both grafts are effective for adolescent ACLR, with selection influenced by patient sex and strength profiles. The study emphasizes individualized rehabilitation based on objective knee stability, muscle strength and psychological readiness to optimize safe return-to-sport.

Autorė: Ugnė Kriščiūnaitė Darbo pavadinimas: Vaikų galūnių kaulų stresinių lūžių vertinimo metodai. Tikslas: Įvertinti vaikų apatinių ir viršutinių galūnių kaulų stresinių lūžių diagnostikos metodus. Uždaviniai: 1. Įvertinti fizinio ištyrimo reikšmę vaikų kaulų stresinių lūžių diagnostikoje; 2. Įvertinti rentgenografijos ir MRT vaidmenį stresinių lūžių diagnostikoje; 3. Išanalizuoti kitus vaikų galūnių stresinių lūžių vertinimo būdus. Metodai: Atlikta sisteminė literatūros apžvalga vadovaujantis PRISMA nuorodomis. Vykdyta tyrimų paieška naudojantis elektronine PubMed duomenų baze. Paieškos sistemoje atrinkti ne senesni nei 11 metų, anglų kalba parašyti klinikiniai tyrimai apie vaikų galūnių stresinius lūžius. Visuose tyrimuose dalyvavę pacientai buvo ne vyresni nei 19 metų. Rezultatai: Atlikus paiešką elektroninėje duomenų bazėje, iš rastų 4042 publikacijų, į sisteminę apžvalgą buvo įtraukti 6 straipsniai, atitinkantys įtraukimo ir atmetimo kriterijus. Atrinktuose tyrimuose bendras tiriamųjų skaičius – 279. Išvados: 1. Klinikiniai testai ir fizinė apžiūra gali padėti atmesti sunkesnius stresinius lūžius. Tačiau dėl riboto jautrumo ir specifiškumo negali pakeisti vaizdinių tyrimų diagnozuojant stresinius lūžius; 2. Rentgenografija dažnai nėra pakankamai jautri stresinių lūžių diagnostikai. Todėl daugeliu atvejų reikalinga papildoma MRT. Ypač vertinant sudėtingesnes lokalizacijas; 3. Alternatyvūs diagnostikos metodai, tokie kaip fluoroskopija, Tc-99m scintigrafija ar pQCT, gali padėti identifikuoti stresinius lūžius specifinėse situacijose ar populiacijose. Tačiau dėl riboto prieinamumo, žemo jautrumo ar studijų trūkumo, šių metodų taikymas išlieka ribotas ir reikalauja tolimesnių tyrimų. Rekomendacijos: 1. Ateityje būtina atlikti didelės apimties tyrimus, vertinančius fizinio ištyrimo, MRT ir rentgenografijos naudą stresinių lūžių diagnostikoje; 2. Reikėtų siekti standartizuoti stresinių lūžių diagnostikos metodiką, kad būtų galima efektyviau panaudoti resursus, anksčiau pradėti gydymą ir laiku nustatyti didelės rizikos stresinius lūžius; 3. Tikslinga ieškoti patikimų metodų stresinių lūžių patikrai (skriningui) tarp jaunų atletų.

Darbo autorius: Laurynas Kerežius Pavadinimas: Laivelių lūžių ir pseudoartrozių gydymo rezultatų įvertinimas Tyrimo tikslas: Išanalizuoti, LSMUL KK vaikų hospitalizuotų 2015 – 2023 m. dėl laivelių lūžių ir pseudoartrozių, gydymo rezultatus. Uždaviniai: 1. Įvertinti tikslinės populiacijos demografinės charakteristikos įtaką pseudoartrozių susidarymui; 2. Standartizuoti lūžius pagal Herberto ir Fišerio, Mayo ir Russe klasifikacijas; 3. Įvertinti taikytus operacinius metodus ir jų gydymo rezultatus; 4. Įvertinti pooperacines komplikacijas. Tyrimo metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu nagrinėti ligos istorijų duomenys, operacijų protokolai, priešoperaciniai ir pooperaciniai rentgenologiniai vaizdai, ambulatoriniai apsilankymai naudojant ligoninės informacinę sistemą (LIS) ir centrinį medicininių vaizdų archyvą MedDream, stacionaro ligos istorijos (Forma Nr. 003/a) ir pooperacinės rentgenogramos. Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo pacientai, patyrę laivelio lūžius bei turintys laivelio pseudoartrozę ir gydyti LSMUL KK vaikų chirurgijos klinikos vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuje nuo 2015-01-01 iki 2023-01-01. Tyrimo rezultatai: Ištirti 35 pacientai. Dažniausiai laivelio lūžius ir pseudoartrozes patyrė 16 (16 – 17) metų amžiaus berniukai vasaros metų laiku ir daugiau nei pusė traumų buvo kairės rankos (62,9 %). Diagnozuotų lūžių ir pseudoartrozių dažnis buvo tolygus – 51,4 % ir 48,6 % atitinkamai. Dažniausiai, pagal Herbertą ir Fišerį, nustatytas lūžis buvo D2 tipo (54,3 %), vidurinio trečdalio pagal Mayo (85,7 %), skersinių pagal Russe (65,7 %). Dažniausiai atlikta operacija buvo atvira repozicija su vidine fiksacija (74,3 %). Ši operacija buvo statistiškai reikšmingai dažniau taikoma C ir D tipo pagal Herbertą ir Fišerį lūžiams gydyti (p = 0,005). Taip pat B, C ir D tipo lūžiams statistiškai reikšmingai dažniau buvo taikoma spongioplastika (p = 0,004). Pseudoartrozės, lyginant su lūžiais, statistiškai reikšmingai dažniau buvo gydomos taikant spongioplastiką (p < 0,001). Laivelio lūžio atviros repozicijos su vidine fiksacija truko statistiškai reikšmingai ilgiau (124,85 ± 40,61 min.) nei laivelio lūžio uždaros repozicijos (58,22 ± 14,74 min.). 5,8 % pacientų stebėtos ankstyvosios pooperacinės komplikacijos. Tyrimo išvados: Dažniausiai laivelio lūžius ir pseudoartrozes patyrė 16 metų amžiaus berniukai vasaros metų laiku ir daugiau nei pusė traumų buvo kairės rankos (62,9 %). Diagnozuotų lūžių ir pseudoartrozių dažnis buvo tolygus, 51,4 % ir 48,6 % atitinkamai. Visiems gydytiems pacientams laivelis pilnai sugijo per vidutiniškai 5,6 ± 3,38 mėn., tačiau visai tirtai imčiai išsivystė vėlyvoji imobilizacijos komplikacija – sąnario kontraktūra.

Darbo autorius: Domantas Gružas Pavadinimas: Vaikų žastikaulio viršgumburinių lūžių perkutaninės osteosintezės metodų kokybinis vertinimas Tikslas: įvertinti ir palyginti vaikų, patyrusių žastikaulio viršgumburinį lūžį, gydymo metodus. Uždaviniai: 1. Įvertinti tiriamųjų pasiskirstymą pagal amžių, lytį, lūžusią ranką. 2. Palyginti lūžių dažnį prieš ir po karantino dėl COVID – 19 pandemijos įvedimo. 3. Įvertinti tiriamųjų pasiskirstymą pagal radiologinį lūžio tipą, Gartland klasifikaciją. 4. Palyginti pagrindinių gydymo metodų išeitis. Tyrimo metodai: atliktas retrospektyvinis tyrimas. Šio tyrimo metu nagrinėti ligos istorijų duomenys, operacijų protokolai, priešoperaciniai ir pooperaciniai rentgenologiniai vaizdai, ambulatoriniai apsilankymai naudojant ligoninės informacinę sistemą (LIS) ir centrinį medicininių vaizdų archyvą MedDream. Tyrimo dalyviai: pacientai, patyrę viršgumburinį žastikaulio lūžį ir gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikų (LSMUL KK) vaikų chirurgijos klinikos vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuje nuo 2019-01-01 iki 2021-12-31. Tyrimo rezultatai: atrinkti 123 pacientai, kurie atitiko visus įtraukimo kriterijus. Tirtų pacientų amžius svyravo nuo 2 iki 11 metų. Amžiaus vidurkis traumos metu – 5,69 ± 1,93 metų. Viršgumburinis žastikaulio lūžis (VŽL) dažniau nustatytas berniukams. Jie sudarė 59,3 % (n = 73) visų tirtų pacientų, mergaitės – 40,7 % (n = 50). Kairės rankos VŽL buvo nustatytas 63,4 % (n = 78) pacientų, dešinės rankos – 36,6 % (n = 45). Nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 16 d. (pirmojo karantino dėl COVID – 19 pandemijos įvedimo dienos), LSMUL KK viršgumburinis žastikaulio lūžis nustatytas 49 pacientams (įtraukti visi pacientai iki 18 metų amžiaus), t.y., 3,4 VŽL/mėn. Tuo tarpu nuo pirmosios karantino įvedimo dienos iki 2021 m. gruodžio 31 d. VŽL nustatytas 87 pacientams, t.y., 4,0 VŽL/mėn. Tiriamiesiems dažniausiai buvo nustatytas ekstenzinis radiologinis viršgumburinio žastikaulio lūžio tipas – 99,2 % (n = 122) visų atvejų. Fleksinis lūžio tipas nustatytas 0,8 % (n = 1) visų pacientų. Nustatytas tiriamųjų pasiskirstymas pagal lūžio tipą pagal Gartland klasifikaciją (GK): I tipo lūžis nustatytas 6,5 % (n = 8) tiriamųjų, II tipo – 36,6 % (n = 45) tiriamųjų, III tipo – 56,9 % (n = 70) tiriamųjų. Tinkama lūžgalių padėtis buvo pasiekta naudojant uždarą repoziciją 93,5 % (n = 115) pacientų, 6,5 % (n = 8) pacientų prireikė atviros repozicijos. Populiariausias Kiršnerio strypų įvedimo būdas – kryžminis (68,8 %), rečiausiai naudotas metodas – Dorgan (1,1 %). Pacientams, kurie patyrė II tipo lūžį pagal GK, pasirinkta gydymo taktika buvo skirtinga: vienai daliai pacientų buvo atlikta uždara repozicija (48,9 %), kitiems – lūžgalių repozicija ir perkutaninė osteosintezė Kiršnerio strypais (POKS) (51,1 %). Vidutinė fiksacijos Kiršnerio strypais trukmė dienomis nustačius II tipo lūžį pagal GK 24,85 ± 5,106, nustačius III tipo lūžį pagal GK – 25,83 ± 6,111. Fiksacijos Kiršnerio strypais (KS) trukmės vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskiria (p = 0,436). Apskaičiuota vidutinė fiksacijos trukmė dienomis įvedus 2 KS – 25,23 ± 5,412 , įvedus 3 KS – 26,29 ± 6,040. Vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskiria (p = 0,443). Gydymo išeitis pavyko nustatyti 100 pacientų: geros gydymo išeitys nustatytos 62 % (n = 62) pacientų, kontraktūra nustatyta 31 % (n = 31) pacientų, neuropatija nustatyta 4 % (n = 4) pacientų, antrinė dislokacija nustatyta 3 % (n = 3) pacientų. Esant II tipo lūžiui pagal GK gydymo būdo pasirinkimas turi įtakos gydymo išeitims. Pacientų grupėje, kuriems gydyti buvo naudota tik uždara repozicija ir imobilizacija, 12,5 % pacientų (n = 2) nustatyta antrinė lūžgalių dislokacija ir stebėtas mažesnis gerų išeičių dažnis, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p = 0,264). Nustatyta, ar skiriasi gydymo išeitys tarp II ir III tipo lūžių pagal GK. Didesnis gerų išeičių dažnis stebėtas patyrus III tipo lūžį pagal GK (III tipo lūžis – 68,3 % gerų išeičių, II tipo lūžis – 52,8 % gerų išeičių), tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p = 0,127). Palygintos dažniausiai LSMUL KK vaikų chirurgijos klinikos vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuje atliekamų POKS metodų išeitys. Naudojant modifikuotą Dorgan metodą (MDM) gautas didesnis dažnis gerų gydymo išeičių (80 %). Tuo tarpu naudojant kryžminį POKS metodą gerų gydymo išeičių gauta 59,6 % atvejų. Nustatytas skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,101). Apskaičiuota, ar fiksacijos trukmė KS turi įtakos gydymo išeitims. Įvertinta, jog ilgesnis fiksacijos laikas yra siejamas su mažesniu gerų išeičių dažniu. Esant 29 ir daugiau dienų fiksacijos trukmei gerų gydymo išeičių nustatyta 58,8 % atvejų, 22-28 d. – 63,8 %, ≤21 d. – 64,3 %. Skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,928). Tyrimo išvados: nustatyta, jog dažniausiai viršgumburinį žastikaulio lūžį patyrė vaikai nuo 4 iki 7 metų. Amžiaus vidurkis traumos metu – 5,69 ± 1,93 metų. Viršgumburinis žastikaulio lūžis dažniau nustatytas berniukams. Jie sudarė 59,3 % (n = 73) visų tirtų pacientų, mergaitės – 40,7 % (n = 50). Kairės rankos VŽL buvo nustatytas 63,4 % (n = 78) pacientų, dešinės rankos – 36,6 % (n = 45). Nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. kovo 16 d. (pirmojo karantino dėl COVID – 19 pandemijos įvedimo dienos), LSMUL KK viršgumburinis žastikaulio lūžis nustatytas 49 pacientams (įtraukti visi pacientai iki 18 metų amžiaus), t.y., 3,4 VŽL/mėn. Tuo tarpu nuo pirmosios karantino įvedimo dienos iki 2021 m. gruodžio 31 d. VŽL nustatytas 87 pacientams, t.y., 4,0 VŽL/mėn. Dažniausiai nustatytas ekstenzinis radiologinis VŽL tipas – 99,2 % (n = 122) visų atvejų. Fleksinis lūžio tipas nustatytas 0,8 % (n = 1) visų pacientų. Pacientams nustatytas lūžio tipas pagal Gartland klasifikaciją: I tipo lūžis nustatytas 6,5 % (n = 8) tiriamųjų, II tipo – 36,6 % (n = 40) tiriamųjų, III tipo – 56,9 % (n = 75) tiriamųjų. Pacientams, patyrusiems II tipo VŽL pagal Gartland klasifikaciją, nustatyta, kad daugiau gerų gydymo išeičių (68,3 %) stebėta pacientų grupėje, kuriems buvo atlikta POKS. 12,5 % (n = 2) pacientų, kuriems buvo taikyta tik uždara repozicija ir imobilizacija, įvyko antrinė lūžgalių dislokacija. Nustatyta, ar skiriasi gydymo išeitys tarp II ir III tipo lūžių pagal GK. Didesnis gerų išeičių dažnis stebėtas patyrus III tipo lūžį pagal GK (III tipo lūžis – 68,3 % gerų išeičių, II tipo lūžis – 52,8 % gerų išeičių), tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p = 0,127). Palygintos dažniausiai LSMUL KK vaikų chirurgijos klinikos ortopedijos traumatologijos skyriuje atliekamų POKS metodų išeitys. Naudojant MDM gautas didesnis dažnis gerų gydymo išeičių (80 %). Naudojant kryžminį POKS metodą gerų gydymo išeičių gauta 59,6 % atvejų. Nustatytas skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,101).

The kind and intensity of physical activity in children fluctuate with the seasons, which may impact injury patterns. However, there is relatively little information available on the distribution of injuries throughout the course of a calendar year. The purpose of this study is to describe and analyze seasonal variations in pediatric trauma.

Darbo autorius: Laurynas Galinskas Darbo pavadinimas: Vaikų apatinės galūnės ilgųjų kaulų osteosintezės intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis kokybinis įvertinimas. Tikslas: įvertinti veiksnius, galėjusius lemti osteosintesės, atliktos intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis, kokybę vaikams, patyrusiems apatinių galūnių ilgųjų kaulų diafizių lūžius. Uždaviniai: 1. Įvertinti osteosintezės, atliktos intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis, kokybę vaikams, patyrusiems apatinės galūnės ilgųjų kaulų diafizių lūžius, priklausomai nuo pasirinktų implantų parametrų. 2. Įvertinti osteosintezės, atliktos intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis, kokybę vaikams, patyrusiems apatinių galūnių ilgųjų kaulų diafizių lūžius, priklausomai nuo pasirinktos operacinės technikos. 3. Nustatyti galimas komplikacijas po osteosintezės, atliktos intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis, vaikams, patyrusiems apatinių galūnių ilgųjų kaulų diafizių lūžimus. 4. Įvertinti uždaros ir atviros repozicijos įtaką osteosintezės, atliktos intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis, kokybei vaikams, patyrusiems apatinių galūnių ilgųjų kaulų diafizių lūžimus. Metodai: tyrimo tipas yra retrospektyvinis. Duomenys rinkti ligoninės informacinėje sistemoje ir centriniame medicininių vaizdų archyve MedDream nagrinėjant pacientų ligos istorijas, operacinius protokolus, po ir priešoperacinius rentgenologinius vaizdus, ambulatorinius apsilankymus. Ieškota informacijos apie naudotus implantus, operacinę techniką, repozicijos būdą ir nustatytas komplikacijas. Rezultatai: Ištirti 56 pacientai, kuriems atlikta OIESV. Vidutinis pacientų amžius buvo 10,8 ± 3,6 metų. Jauniausiam pacientui buvo 3, o vyriausiam 17 metų. Lyginant konstrukcijos nestabilumo komplikacijų pasireiškimą tarp titaninių ir nerūdijančio plieno implantų šlaunikaulyje atitinkamai nustatyti 35% ir 100% komplikacijų dažniai. Statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 1,706; Ils=1, fišerio p=0,381. Lyginant implantacijos laikotarpį tarp titaninių ir nerūdijančio plieno implantų blauzdikaulyje nustatyti atitinkamai 7,69 ir 9 mėn. vidutiniai rangai. Statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta t=0,681; p=0,501. Lyginant konstrukcijos nestabilumo komplikacijų pasireiškimą tarp titaninių ir nerūdijančio plieno implantų blauzdikaulyje atitinkamai nustatyti 15% ir 67% komplikacijų dažniai. Statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 4,659; Ils=1, fišerio p=0,090. Lyginant osteosintezių kokybę šlaunikaulyje prikslausomai nuo implanto skersmens pasirinkimo vidutiniai elastinių vinių pašalinimo rangai osteosintezėse, atliktose per mažais ir reikiamo dydžio implantais, siekė atitinkamai 9,81 ir 7,19 mėn. Bet statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta; U= 21,500; p=0,246. Lyginant konstrukcijos nestabilumo sukeliamų komplikacijų dažnius šlaunikaulyje, tinkamo ir netinkamo diametro grupėse nustatyti atitinkamai 27% ir 50% komplikacijų dažniai. Tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 1,147, Ils=1, fišerio p=0,387. Lyginant osteosintezių kokybę priklausomai nuo implantų skersmens blauzdikaulyje, vidutiniai rangai tinkamo ir netinkamo skersmens pasirinkimo grupėse siekė atitinkamai 7,75 ir 7,7 mėn. Statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta t=0,04; p=0,969. Konstrukcijos stabilumo komplikacijų dažniai blauzdikaulyje tinkamo ir netinkamo diametro grupėse buvo atitinkamai po 19% ir 20%. Statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 0,009; Ils=1, fišerio p=1,000. Vertinant implanto ilgio palikimo rekomendacijų nesilaikymą, komplikacijų dažniai tarp 1-2 cm ir > 2 cm grupių buvo atitinkamai 20% ir 23%. Statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 0,060; Ils=1, fišerio p=1,000. Vertinant operacinę techniką distaliniams šlaunikaulio lūžimams, rezultatai prastesni retrogradinės bipoliarinės osteosintezės atvejyje. Po šlaunikaulio operacijų komplikacijos nustatytos 67% pacientų. Dažniausiai, 29% atvejų pacientai susidūrė su nepakankama kaulinių fragmentų repozicija ir netaisyklinga jų padėtimi. Kojų ilgio skirtumai rasti 14% pacientų. Sulėtėjusi kaulinių fragmentų konsolidacija nustatyta 10% tirtųjų. Sąnarių kontraktūros implantų įvedimo vietoje nustatytos 19% pacientų. Minkštųjų audinių dirginimas rastas 14% tirtųjų. 10% pacientų odos pažeidimai buvo sukelti implantų migracijos. Paviršinė minkštųjų audinių infekcija nustatyta 5%. Po blauzdikaulio OIESV komplikacijos nustatytos 33% atvejų. Dažniausiai pacientai skundėsi komplikacijomis dėl per ilgų implantų galų. Sąnarių kontraktūros nustatytos 14%, o minkštųjų audinių dirginimas 3% klinikinių atvejų. Netaisyklinga kaulinių fragmentų padėtis diagnozuota 8% atvejų. Sulėtėjusi konsolidacija rasta 6% atvejų. Kaulinių fragmentų nesugijimas diagnozuotas 3% blauzdikaulio lūžių. Kojų ilgio skirtumai rasti 6%. Vertinant repozicijos įtaką, vidutinis implanto pašalinimo rangas atviros ir uždaros repozicijos grupėse atitinkamai siekė 8,5 ir 7,96 mėn. Statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta U=6,500; p=0,904. Vertinant galimą komplikacijų dažnį atviros repozicijos grupėje, jokių gijimo komplikacijų nenustatyta. Atviros repozicijos grupėje tokių pacientų buvo 10%. Statistiški reikšmingų skirtumų nerasta χ 2 = 0,527; Ils=1; fišerio p=1,000. Išvados: 1. Per mažo skersmens implantų pasirinkimas, ilgesnių nei 2 cm galų palikimas ir implanto medžiagos tipas statistiškai reikšmingos įtakos osteosintezės kokybei neturėjo. 2. Distaliniam šlaunikaulio lūžimui gydyti visuomet turėtų būti pasirenkama antegradinė unipoliarinė operacinė technika. 3. Po šlaunikaulio OIESV dažniausiai nustatomos netaisyklingos kaulinių fragmentų padėties komplikacijos, o po blauzdikaulio OIESV dažniausiai nustatomos atsikišusių implantų galų sukeliamos komplikacijos. 4. Kaulinių fragmentų repozicijos būdas statistiškai reikšmingos įtakos osteosintezės kokybei neturėjo. Rekomendacijos: 1. Renkantis implantą siekti, jog jo skersmuo būtų lygus 40% intramedulinio kanalo diametro. Ypač tai svarbu atliekant šlaunikaulio osteosintezes. Stabili ir tvirta konstrukcija padeda išvengti kaulinių fragmentų poslinkių, kuriuos sukelia stiprių aplinkinių raumenų trauka. 2. Prieš užsiuvant įvedimo taško žaizdą, implantai turėtų būti patikimai įkalami į metafizę naudojant specialų smogtuvą, siekiant išvengti migracijos. Likę išlindę galai turėtų būti sutrumpinami iki 1-2 cm ir prišliejami prie metafizės. 3. Atliekant OIESV implantų įvedimo taškus reikėtų formuoti kuo toliau nuo lūžio vietos. Proksimaliniams ir vidurinio trečdalio šlaunikaulio lūžimams reikia rinktis retrogradinę bipoliarinę techniką. O distaliniam trečdaliui – antegradinę unipoliarinę techniką. Atliekant blauzdikaulio operaciją viduriniam ir distaliniam trečdaliui fiksuoti reikėtų rinktis antegradinę bipoliarinę techniką. Proksimalinio tračdalio lūžimams reikėtų palikti retrogradinę bipoliarinę operacinę techniką. 4. Nors tarp atviros ir uždaros repozicijos kokybiniai skirtumai nedideli, vis tiek reikėtų laikytis minimaliai invazinės chirurgijos principų ir stengtis atlikti repoziciją uždaru būdu.

Santrauka: Autorius: Matas Inkėnas. Darbo vadovas: Prof. dr. Emilis Čekanauskas. Darbas atliktas: LSMUL Kauno Klinikos Ortopedijos ir Traumatologijos Klinika. Darbo pavadinimas: Vaikų žastikaulio viršgumburinių lūžių perkutaninės osteosintezės metodų kokybinis vertinimas. Tyrimo tikslas: Įvertinti ir palyginti vaikų, patyrusių dislokuotą žastikaulio viršgumburinį lūžį, gydymo metodus. Darbo uždaviniai: Įvertinti tiriamųjų pasiskirstymą pagal amžių, lytį, dominuojančią ranką. Įvertinti tiriamųjų pasiskirstymą pagal lūžių mechanizmą ir Gartlando klasifikaciją. Apžvelgti pagrindinių gydymo metodų išeitis. Tyrimo metodai: Tyrimas atliktas naudojant retrospektyvinę duomenų analizę. Išnagrinėtos vaikų, patyrųsių viršgumburinį žastikaulio lūžį ir gydytų stacionare nuo 2017 iki 2020 metų pabaigos, ligos istorijos. Naudotasi ligoninės informacine sistema (LIS) ligos istorijoms nagrinėti ir Meddream sistema rentgeno nuotraukoms vertinti. Imtis - 125 pacientai. Tyrimo dalyviai: Vaikai, gydyti dėl žastikaulio viršgumburinio lūžio, LSMU KK vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriuje (VOTS), 2017 - 2020 m. Tyrimo rezultatai: Iš 124 tiriamųjų berniukai sudarė 59,68 % (n=74), mergaitės 40,32 % (n=50). Vidutinis amžius 5 - 6 metai. Skirstant pagal Gartlando klasifikaciją II tipo lūžis buvo nustatytas 37,8 % (n=45) pacientų, III tipas 60,5 % (n=72) pacientų. Fleksinis lūžis nustatytas 1,6 % (n=2) pacientų. Pagal repozicijos būdą 94 % (n=109) pacientų atlikta uždara, 6 % (n=7) - atvira repozicija. Pagal Kiršnerio strypų skaičių fiskacijai, 76 % pacientų panaudoti 2 Kiršnerio strypai, 21 % 3 Kiršnerio strypai, 4 strypais fiksuoti 1 % pacientų, 5 Kiršnerio strypais – 2 % pacientų. Gydymo taktiką pavyko nustatyti 121 pacientui. POKS gydyta 89 pacientai (73,6 %), repozicija - 31 pacientas (25,6 %), atvira osteosintezė (AO) 1 pacientas (0,8 %). Neurovaskulines komplikacijos nustatytos 6 pacientams (5,4 %). Gydymo išeitis nustatyti pavyko 104 pacientams. Geros išeitys nustatytos 82,7% (n=86), neuropatija 1,9% (n=2), kontraktūra nustatyta 15,4 % (n=16) pacientų. Tarp II tipo lūžį patyrusių pacientų, POKS gydytiems 15,4 % pacientų pasireiškė kontraktūra, URI gydytiems – 19 % pacientų nustatyta kontraktūra. Palyginus metodų sukeliamas kontraktūras statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,584). Vertinant kompikacijų ir lūžio tipo santykį nustatyta, jog II tipo lūžio metu4 17,6 % pacientų patyrė komplikacijas (kontraktūra ar neuropatija), esant III tipui - 18,5 proc. Turime statistiškai reikšmingą skirtumą (p<0,001). Palyginus modifikuotą Dorgano metodą (MDM) ir tradicinį kryžminę POKS ir įvertinus abiejų metodų sukeltą komplikacijų skaičių, nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,222). Įvertinus fiksacijos laikotarpį Kiršnerio strypais nustatytas vidutinis 25,01±5,86 dienų laikotarpis. Pagal fiksacijai panaudotų strypų skaičių ir lūžio tipą nerastas statistiškai reikšmingas skirtumas (2 Kiršnerio strypai – 24,75±5,39 dienos; 3 strypai ir > - 24,93±7,27 dienos; p=0,464; II – 25,7±4,52 dienos, III – 24,76±6,22 dienos; p=0.695). Tyrimo išvados: Tyrimo metu nustatyta, jog dažniausiai viršgumburinį lūžį patiria 5 – 6 metų berniukai, dažniau pažeidžiama nedominuojanti ranka. Dažniausias lūžių mechanizmas yra ekstenzinio tipo VGŽL. Dviems trečdaliams tiriamųjų nustatytas III tipo pagal Gartlandą lūžis. III tipo lūžį patyrusiems pacientams dažniau pasireiškė neurovaskulinės komplikacijos ar kontraktūros (p<0,001). Įvertinus komplikacijų dažnį tarp repozicijos ir perkutaninės osteosintezės, gydant II tipo VŽGL, nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,584). Fiksacijos strypais laikotarpis neturėjo statistiškai reikšmingo ryšio su išeitimis (p=0,579)

Retrospektyviniame atvejų kontrolės tyrime, Išanalizuoti, LSMU KK vaikų hospitalizuotų 2018 – 2019 m. dėl blauzdikaulio distalinio galo fizarinių lūžių, gydymo metodai.

Tyrimo tikslas: Įvertinti intramedulinės osteosintezės elastinėmis stabiliomis vinimis (IOESV) kokybę lemiančius veiksnius vaikams, patyrusiems viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžius. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti vaikų, gydytų dėl viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizių lūžių, osteosintezės kokybę, atsižvelgiant į intramedulinių elastinių stabilių vinių (IESV) parametrus. 2. Įvertinti intramedulinės osteosintezės elastinėmis stabiliomis vinimis (IOESV) kokybę vaikams, patyrusiems viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizių lūžius, priklausomai nuo pasirinktos operacinės taktikos. 3. Nustatyti galimas komplikacijas gydant vaikų viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizių lūžius intramedulinėmis elastinėmis stabiliomis vinimis (IESV). 4. Nustatyti uždaros ir atviros repozicijos įtaką intramedulinės osteosintezės elastinėmis stabiliomis vinimis (IOESV) kokybei, esant vaikų viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžiams. Tyrimo metodika: LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikoje, Ortopedijos traumatologijos skyriuje atliktas retrospektyvinis tyrimas. Jo metu buvo nagrinėjamos 60 pacientų, 2017 – 2019 metais patyrusių viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžius ir gydytų IOESV, ligos istorijos bei operacijų protokolai. Buvo vertinama osteosintezės kokybė atsižvelgiant į operacijos metu naudojamų implantų parametrus, pasirinktą operacinę taktiką, pooperacinių komplikacijų pasireiškimą bei repozicijos būdą. Skaičiavimai atlikti naudojantis MS Excel 2007 ir SPSS 22 statistikos skaičiavimo programa. Tyrimo dalyviai: LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikos, Ortopedijos traumatologijos skyriaus pacientai, patyrę viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžius ir gydyti IOESV. Rezultatai: per 2017 – 2019 metus dėl viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžių LSMUL KK Vaikų chirurgijos klinikoje, Ortopedijos traumatologijos skyriuje gydyta 60 pacientų: 31 berniukas (51,57 proc.) ir 29 mergaitės (48,3 proc.). Tiriamųjų amžius svyravo nuo 4 iki 16 metų. Amžiaus vidurkis – 10,97. 2017 metais buvo atlikta 11 operacijų (18,3 proc.), 2018 metais – 21 operacija (35 proc.), 2019 metais – 28 operacijos (46,7 proc.). Visų 60 operacijų metu buvo naudotos T2 Kids IESV pagamintos iš titano lydinio. Iš visų 60 pacientų, 10 vaikų patyrė žastikaulio diafizės lūžius (16,6 proc.). 7 atvejais (70 proc.) naudotos rekomenduojamo skersmens IESV, likusiais 3 (30 proc.) – pasirinkti netinkami implantai. 35 vaikai patyrė abiejų dilbio kaulų diafizės lūžius (58,3 proc.). Jų metu tinkamai parinktas implantų skersmuo 6 – 8 metų amžiaus grupėje sudarė 16,7 proc., 9 – 12 metų grupėje – 61,5 proc., o vyresniems nei 12 metų amžiaus vaikams – 43,8 proc. 4 vaikai patyrė izoliuotą alkūnkaulio diafizės lūžį (6,6 proc.). 75 proc. atvejų naudotas per didelio skersmens implantas. 11 vaikų patyrė izoliuotą stipinkaulio diafizės lūžį (18,3 proc.). Jų metu tinkamai parinktas implantų skersmuo 6 – 8 metų amžiaus grupėje sudarė 66,7 proc., 9 – 12 metų grupėje – 42,9 proc., o vyresniems nei 12 metų amžiaus vaikams – 100 proc. 2 atvejais (28,5 proc.) paliktas per ilgas implanto galas. Tiek žastikaulio, tiek dilbio kaulų lūžių metu, taikyta rekomenduotina operacinė taktika. 6 atvejais (17,1 proc.) pirma IESV buvo įvesta į alkūnkaulį. Alkūnkaulių diafizės lūžių metu 1 pacientui (2,5 proc.) implantas įvestas per posteromedialinę alkūnkaulio ataugos pusę. 15,2 proc. atvejų IESV į stipinkaulį įvesta per nugarinę pusę. Dažniausiai pasitaikiusi komplikacija (8,3 proc.) – išsikišę IESV galai. Antra pagal dažnumą komplikacija – sąnarių sąstingis (6,6 proc.). Kitos komplikacijos: vėluojantis gijimas, osteomielitas bei neurologiniai pažeidimai pasiskirstė atitinkamai po 1,7 proc. Iš 60 pacientų, 48 (80 proc.) atliktas uždaras repozicijos būdas, 12 (20 proc.) – atviras. Išvados: 1. Vertinant pasirinktus implantų parametrus, nustatyta, kad dažniausi neatitikimai, lemiantys osteosintezės kokybę, yra IESV skersmens dydis bei galo ilgis. 2. Vertinant pasirinktą operacinę taktiką, nustatyta, kad geriausi IOESV rezultatai, lūžus žastikaulio diafizei, pasiekiami taikant retrogradinę unipoliarinę taktiką. 3. Vertinant pasirinktą operacinę taktiką, nustatyta, kad geriausi IOESV rezultatai, lūžus abiem dilbio kaulams, gauti taikant anterogradinę taktiką alkūnkauliui ir retrogradinę – stipinkauliui. Įvedant IESV į stipinkaulį, nustatyta, kad mažiausiai komplikacijų vyrauja renkantis šoninę pusę. 4. Tyrimo metu nustatyta, kad išsikišę IESV galai ir sąnarių sąstingis yra dažniausios komplikacijos, gydant vaikų viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžius IOESV metodu. 5. Tyrimo metu nustatyta, kad taikant atvirąjį repozicijos būdą, gydant vaikų viršutinės galūnės ilgųjų kaulų diafizės lūžius, vyrauja didesnė komplikacijų pasireiškimo tikimybė, lyginant su uždarąja.