Radzevičienė, Lina

Darbo pavadinimas ir autorius: ,,Jaunų suaugusių pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, gyvenimo kokybė”, Rugilė Braukylienė. Tyrimo tikslas: įvertinti sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu gyvenimo kokybę ir nustatyti galimas su liga susijusių duomenų sąsajas su gyvenimo kokybe. Tyrimo uždaviniai: 1) įvertinti pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, gyvenimo kokybę; 2) nustatyti galimas su liga susijusių duomenų sąsajas su gyvenimo kokybe.
Tyrimo metodai: LSMU ligoninės KK Endokrinologijos klinikos 1 tipo cukriniu diabetu (T1CD) sergantiems pacientams buvo pasiūlyta dalyvauti tyrime. Sutikusiems dalyvauti 66 jaunų suaugusių pacientų, sergančių T1CD, buvo prašoma užpildyti anketą ir standartizuotą gyvenimo kokybės klausimyną. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Naudojant Diabetu sergančių jaunų pacientų gyvenimo kokybės klausimyną, nustatyta, kad jaunų suaugusių moterų, sergančių T1CD, gyvenimo kokybė nerimo dėl socialinio gyvenimo ir darbo srityje yra reikšmingai prastesnė nei vyrų (p = 0,041). Pacientai, kurių KMI < 25kg/m², patiria didesnį nerimą dėl ilgalaikio diabeto poveikio (p = 0,021) nei tie, kurių KMI ≥ 25 kg/m². Lyginant tiriamųjų gyvenimo kokybę skirtingos T1CD trukmės (< 10 metų ir ≥ 10 metų) pacientų grupėse, skirtingose grupėse pagal amžių, kai buvo diagnozuotas T1CD (< 14 metų amžiaus ir ≥ 14 metų amžiaus), pagal insulino vartojimo būdą (injektoriumi ar insulino pompa), statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Pacientai, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina gerai, patiria reikšmingai didesnį pasitenkinimą gyvenimu (p = 0,003), taip pat mažesnį diabeto poveikį gyvenimui (p < 0,001), nerimą dėl socialinio gyvenimo ir darbo (p < 0,001), nerimą dėl ilgalaikio diabeto poveikio (p < 0,001) nei tie, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina blogai. 2. Ligos trukmė neigiamai susijusi su nerimu dėl socialinio gyvenimo ir darbo (p = 0,031, r = - 0,264), o KMI neigiamai susijusi su nerimu dėl ilgalaikio diabeto poveikio (p = 0,049, r = - 0,241).
Rekomendacijos: siekiant išsaugoti geresnę jaunų pacientų, sergančių T1CD, fizinę ir psichologinę sveikatą, sveikatos priežiūros specialistams svarbu vertinti šių pacientų gyvenimo kokybę, ypač atkreipiant dėmesį į tas pacientų grupes, kurioms didesnė blogesnės gyvenimo kokybės tikimybė - T1CD sergančios moterys, pacientai, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina blogai.

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas semagliutido terapinis potencialas nutukimo valdymui suaugusiems pacientams, nesergantiems cukriniu diabetu. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros apžvalga, vertinant semagliutido veiksmingumą mažinant kūno svorį, gerinant metabolinius rodiklius bei gydymo saugumą. Darbe analizuojami atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų rezultatai ir aptariamos semagliutido taikymo galimybės nutukimo gydyme.

Laura Dudonytė. Jaunų suaugusių pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, diabeto distresas. Darbo tikslas: įvertinti jaunų suaugusiųjų pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, diabeto distresą ir nustatyti galimas jo sąsajas su veiksniais, susijusiais su liga. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti jaunų suaugusiųjų pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, diabeto distresą. 2. Nustatyti sąsajas tarp diabeto distreso ir veiksnių, susijusių su liga. Tyrimo metodika: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, Endokrinologijos klinikos 67 pacientų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, buvo prašoma užpildyti anoniminę apklausos anketą ir 1 tipo diabeto distreso (T1-DDS) klausimyną. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Naudojant T1-DDS klausimyną, nustatyta, kad daugiau jaunų suaugusių, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, patiria mažą (38,8 %) ir vidutinį (37,3 %) nei didelį diabeto distresą (23,9 %). Jaunos moterys, sergančios 1 tipo cukriniu diabetu, jaučia didesnį su bejėgiškumu (p = 0,025), hipoglikemija (p = 0,013) ir valgymu susijusį diabeto distreso lygį (p = 0,039), nei vyrai. Pacientai, kurių HbA1c > 7 % patyria didesnį su diabeto valdymu susijusį diabeto distreso lygį (p = 0,004), nei tie, kurių HbA1c ≤ 7 %. Lyginant tiriamųjų diabeto distresą ir su liga susijusius duomenis tarp skirtingo KMI (< 25 kg/m2 ir ≥ 25 kg/m2) pacientų grupių, skirtingos 1 tipo cukrinio diabeto trukmės (< 10 metų ir ≥ 10 metų) pacientų grupių, pagal amžių, kai buvo diagnozuotas 1 tipo cukrinis diabetas (< 14 metų amžiaus ir ≥ 14 metų amžiaus) ir pagal insulino vartojimo būdą (injektoriumi ar insulino pompa), statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Pacientai, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina blogai, patiria didesnį su bejėgiškumu (p = 0,002), valgymu (p = 0,023), gydytojais (p = 0,041) bei šeima/draugais (p = 0,033) susijusį diabeto distreso lygį, nei tie, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina gerai. 2. Jaunų suaugusiųjų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, glikemijos kontrolė teigiamai siejasi su diabeto valdymo distreso lygiu (p = 0,013, r = 0,332), o amžius, kai buvo diagnozuotas 1 tipo cukrinis diabetas, – su gydytojais susijusio distreso lygiu (p = 0,020, r = 0,284). Praktinės rekomendacijos: Sveikatos priežiūros specialistams svarbu įvertinti ir, jeigu įmanoma, pašalinti su diabeto distresu susijusius veiksnius, kad būtų sėkmingai valdomas 1 tipo cukrinis diabetas bei išsaugota pacientų sveikata ir gyvenimo kokybė. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas pacientų grupes, kurioms galima didesnė diabeto distreso rizika, o remiantis šio tyrimo rezultatais, tai sergančios 1 tipo cukriniu diabetu moterys, pacientai, kurių HbA1c > 7 %, bei pacientai, kurie subjektyviai savo sveikatą vertina blogai.

Autorė: Raminta Oleškevičiūtė Darbo vadovė: doc. dr. Lina Radzevičienė Darbo pavadinimas: Sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu diabetinės retinopatijos sąsajos su ligos kontrole. Tikslas: Nustatyti sąsajas tarp diabetinės retinopatijos (DR) ir ligos kontrolės sergantiesiems 1 tipo cukriniu diabetu (CD). Uždaviniai: Įvertinti ligos kontrolę sergantiesiems 1 tipo CD su nustatyta DR ir be jos bei nustatyti ligos kontrolės sąsajas su 1 tipo CD sąlygotos DR stadijomis. Metodika: Retrospektyviniame tyrime iš viso dalyvavo 200 tiriamųjų, sergančių 1 tipo CD. 100 iš jų buvo diagnozuota DR, o likusiems 100 pacientų ši komplikacija nebuvo diagnozuota. Visi tiriamieji buvo konsultuoti gydytojų oftalmologo bei endokrinologo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, jiems atlikti antropometriniai matavimai, paimtas kraujas biocheminiams tyrimams atlikti, įvertinta glikemijos kontrolė glikozilintu hemoglobinu (HbA1c), pamatuotas arterinis kraujo spaudimas (AKS). Tiriamieji užpildė klausimynus apie CD, vartojamus medikamentus, rūkymą. Tyrimo rezultatai: Nustatyta, kad pacientai, kuriems patvirtinta DR, yra reikšmingai vyresni, jų ligos trukmė ilgesnė ir kūno masės indeksas (KMI) didesnis. Dažniau neproliferacinė DR diagnozuota moterims, o proliferacinė DR – vyrams. Visų tiriamųjų HbA1c vidurkis 8,9±2,1 proc. Vertinant, ar tiriamieji bijo hipoglikeminių būklių, nustatyta, kad hipoglikemijų bijo net 59 proc. Reikšmingai daugiau pakmečių surūko vyrai ir asmenys su patvirtinta DR. Išvados: Gera glikemijos kontrolė nustatyta tik 12,5 proc. tiriamųjų. Sergantieji 1 tipo CD, kuriems diagnozuota diabetinė retinopatija, jaučia hipoglikemines būkles dažniau. Reikšmingo skirtumo tarp glikemijos, lipidų apykaitos, AKS ir DR išsivystymo neradome. Nustatėme, kad sumažėjusi didelio tankio lipoproteinų koncentracija, padidėjusi trigliceridų koncentracija bei padidėjęs AKS turi reikšmingos įtakos DR progresavimui iš neproliferacinės į proliferacinę stadiją. Praktinės rekomendacijos: Rekomenduojama užtikrinti gerą glikemijos, lipidų apykaitos ir AKS kontrolę, siekiant išvengti ar atitolinti DR progresavimą iš neproliferacinės į proliferacinę stadiją.

Autorė: Evelina Zarambaitė. Darbo vadovė: doc. Lina Radzevičienė. Pavadinimas: Cukriniu diabetu sergančių pacientų diabetinės retinopatijos sąsajos su ligos kontrole, trukme, klinikiniais veiksniais ir makrokraujagyslinėmis komplikacijomis. Tyrimo tikslas: Įvertinti cukriniu diabetu (CD) sergančių pacientų, diabetinės retinopatijos (DR) sąsajas su ligos kontrole, trukme, klinikiniais veiksniais ir makrokraujagyslinėmis komplikacijomis. Uždaviniai: Įvertinti sergančiųjų CD, komplikuotu DR, klinikinius veiksnius ir diabeto komplikacijas bei nustatyti ryšį tarp DR stadijų ir makrokraujagyslinių komplikacijų. Metodai: Į retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti pacientai sergantys 1 ir 2 tipo CD, komplikuotu DR, kurie 2019-2020 m. konsultuoti oftalmologo ir endokrinologo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje, Kauno klinikose. Įvertinti antropometriniai ir kraujospūdžio matavimo rezultatai, albuminurija paros šlapime, biocheminių kraujo tyrimų (kreatinino, albumino, lipidų apykaitos) rezultatai. Nustatyta glikemijos kontrolė glikozilintu hemoglobinu. Tyrimo rezultatai: Tyrime dalyvavo 202 pacientai sergantys CD, komplikuotu DR. Iš jų 106 nustatyta neproliferacinė (NPDR) ir 96 – proliferacinė (PDR) DR stadijos. Statistiškai reikšmingai dažniau PDR buvo diagnozuota 1 tipo CD sergantiesiems. Vidutinis pacientų amžius buvo 53,51±15,03 metai, ligos trukmė – 23,72±10,90 metai. Tik 14,3 proc. tiriamųjų rasta gera glikemijos kontrolė. Nustatyta, kad pacientai, kuriems diagnozuota dislipidemija, nepakankamai vartoja antidislipideminius vaistus. Dažniausia makrokraujagyslinė komplikacija – širdies kraujagyslių pažeidimas (78,3 proc.), kuris dažniau nustatytas sergantiesiems 2 tipo CD. Reikšmingų skirtumų lyginant DR stadijas ir makrokraujagyslines komplikacijas nenustatyta. Išvados: Sergantieji 1 tipo CD buvo jaunesni, jų ligos trukmė ilgesnė. Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas dažniau nustatytas 1 tipo CD sergantiesiems. Blogesni lipidų apykaitos rezultatai ir padidėjęs kūno masės indeksas būdingesni sergantiesiems 2 tipo CD. Reikšmingų skirtumų, vertinant glikemijos kontrolę, tarp sergančiųjų 1 ir 2 tipo CD nenustatyta. Glikemijos kontrolė, bendro cholesterolio koncentracija ir arterinio kraujo spaudimo matavimo rezultatai nepriklausė nuo DR stadijos pacientams, kuriems yra nustatytas stambiųjų kraujagyslių pažeidimas. Tačiau pacientams sergantiems DR, prasta glikemijos kontrolė riziką išsivystyti širdies kraujagyslių pažeidimui padidina 7,6 karto, o padidėjęs arterinis kraujo spaudimas – 4,7 karto. Tuo tarpu PDR 2 kartus padidina širdies kraujagyslių pažeidimo riziką, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp DR stadijų nenustatyta. Rekomendacijos: Rekomenduojama užtikrinti optimalią glikemijos kontrolę, savalaikę oftalmologinę patikrą. Visiems CD sergantiems pacientams, kuriems yra diagnozuota dislipidemija, rekomenduojama skirti savalaikį efektyvų gydymą, siekiant išvengti makrokraujagyslinių diabeto komplikacijų išsivystymo ir progresavimo.

Tyrimo tikslas. Įvertinti 1 tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų diabetinės nefropatijos sąsajas su lipidų apykaita. Tyrimo uždaviniai. Įvertinti sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu klinikinius veiksnius ir žalingus įpročius, įvertinti lipidų apykaitą sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu, esant nustatytai diabetinei nefropatijai ir be jos, įvertinti lipidų apykaitos sąsajas su 1 tipo cukrinio diabeto sąlygota nefropatija. Tyrimo metodika. Dalyvavo 348 sergantieji 1 tipo CD, atlikti antropometriniai matavimai, ištirta albuminurija paros šlapime, paimtas kraujas biocheminių tyrimų (kreatinino, lipidų) ištyrimui, įvertinta glikemijos kontrolė glikozilintu hemoglobinu (HbA1c). Tiriamieji užpildė klausimynus apie CD ir jo komplikacijas, vartojamas medikamentus, žalingus įpročius. Rezultatai. Segančiųjų 1 tipo CD HbA1c vidurkis 8,8 ± 1,9 proc. Vyrų ir moterų grupėse reikšmingų skirtumų nenustatyta. Alkoholį pastoviai vartojo 16,8 proc. vyrų, 11,5 proc. moterų (p>0,05). Reguliariai rūkė 35,0 proc. vyrų, 12,5 proc. moterų (p<0,001). Aukštesnė bendro cholesterolio (5,8 ± 1,5), MTL cholesterolio (3,4 ± 1,0), trigliceridų (1,6 ± 1,1) koncentracija buvo stebima sergančiųjų 1 tipo CD su diagnozuota DN nei nesergančiųjų DN grupėje (p<0,05). DTL cholesterolio koncentracija šiose grupėse nesiskyrė (p>0,05). 1 tipo CD sergančiųjų aukštesnė MTL cholesterolio koncentracija (≥2,6 mmo/l) 1,68 karto didina diabetinės nefropatijos išsivystymo riziką. Išvados. Gera glikemijos kontrolė nustatyta tik 22,9 proc. tiriamųjų, vyrų ir moterų grupėse nesiskyrė (p>0,05).Tiriamų vyrų kūno masės indeksas reikšmingai didesnis nei moterų. Kreatinino ir paros albuminurijos koncentracija moterų grupėje buvo statistiškai reikšmingai mažesnė nei vyrų grupėje. Alkoholį pastoviai vartojo 16,8 proc. vyrų, 11,5 proc. moterų (p>0,05). Reikšmingai dažniau rūkė vyrai, lyginant su moterimis. Aukštesnė bendrojo cholesterolio, mažo tankio lipoproteinų cholesterolio ir trigliceridų koncentracija stebima tarp sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu, kuriems diagnozuota diabetinė nefropatija, lyginant su tais, kuriems nediagnozuota diabetine nefropatija (p<0,05). Didelio tankio lipoproteinų cholesterolio koncentracija šiose grupėse nesiskyrė (p>0,05). Sergantiesiems 1 tipo cukriniu diabetu, kurių mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentracija ≥2,6 mmol/l, rizika išsivystyti diabetinei nefropatijai padidėja 1,68 karto, palyginus su tais, kurių mažo tankio lipoproteinų koncentracija <2,6 mmol/l. Silpna, tačiau reikšminga koreliacija stebima tarp mažo tankio lipoproteinų, bendrojo cholesterolio ir diabetinės nefropatijos. Praktinės rekomendacijos Dislipidemija reikšmingai pablogina sergančiųjų CD sveikatą, todėl gydymo praktikoje, jei reikia, skirti daugiau dėmesio ir kuo anksčiau taikyti gydymą. Raktažodžiai. 1 tipo cukrinis diabetas, lipidų apykaita, diabetinė nefropatija.

Tyrimo tikslas: įvertinti moterų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu (CD), seksualinės sveikatos sąsajas su diabetine nefropatija (DN) bei glikemijos kontrole. Tyrimo uždaviniai: įvertinti moterų, sergančių 1 tipo CD, seksualinę sveikatą naudojant struktūrizuotą anketą „Moterų lytinės funkcijos indeksas“ (MLFI); palyginti moterų, sergančių 1 tipo CD, seksualinę sveikatą esant nustatytai DN ir be jos; įvertinti moterų, sergančių 1 tipo CD, seksualinės sveikatos sąsajas su glikemijos kontrole. Tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 113 moterų, sergančių 1 tipo CD. Dalyvės atsakė į klausimus apie CD ir užpildė MLFI klausimyną. Atlikti antropometriniai ir arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimai, apskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI), paimtas kraujas biocheminiams tyrimams (kreatininas, lipidograma, testosteronas, estradiolis, lytinius hormonus sujungiantis globulinas (SHBG)), įvertintas glikozilintas hemoglobinas (HbA1c), tirta paros albuminurija šlapime. Patikslinta DN diagnozė. Moterų lytinė disfunkcija (MLD) nustatyta MLFI balų sumai esant mažiau ar lygu 26,55. Rezultatai: 43,4 proc. tiriamųjų buvo diagnozuota DN. Vidutinė tiriamųjų MLFI balų suma buvo 24±10,05. DN įtakos MLFI poskalių balams ar balų sumai nestebėta. Rastas neigiamas amžiaus ryšys su visų tiriamųjų lytinio potraukio ir susijaudinimo poskaliais. Grupėje be DN nustatytas neigiamas HbA1c ryšis su lubrikacijos poskaliu, o moterims su DN rastas neigiamas ryšys tarp amžiaus ir lubrikacijos bei orgazmo poskalių. Amžiaus ir HbA1c sąsajų su MLFI balų suma nenustatėme. Moterims su DN rastas reikšmingas neigiamas ryšys tarp vidutinio HbA1c ir SHBG koncentracijos (p=0,027). 35,4 proc. tiriamųjų nustatyta MLD. Amžius, CD trukmė, DN, AKS, KMI ir kraujo lipidai MLD pasireiškimui reikšmės neturėjo. Moterų, kurioms nustatyta lytinė disfunkcija, vidutinė HbA1c koncentracija buvo reikšmingai didesnė nei moterų, kurios turėjo normalią lytinę funkciją (p=0,028). HbA1c koncentracija > 7 proc. 1,5 karto didino MLD pasireiškimo riziką, lyginant su HbA1c ≤ 7 proc. Išvados: Vidutinė tiriamųjų MLFI balų suma buvo 24±10,05. MLD buvo nustatyta 35,4 proc. sergančiųjų 1 tipo CD. Palyginus moterų, sergančių 1 tipo CD, seksualinę sveikatą esant nustatytai DN ir be jos, reikšmingų skirtumų nenustatyta. Moterų, kurioms nustatyta lytinė disfunkcija, vidutinė HbA1c koncentracija buvo reikšmingai didesnė nei moterų, kurios turėjo normalią lytinę funkciją. HbA1c koncentracija didesnė nei 7 proc. 1,5 karto didina lytinės disfunkcijos pasireiškimo riziką. Praktinės rekomendacijos: Sergančiosioms 1 tipo CD, turinčioms nusiskundimų dėl seksualinės sveikatos, galimo sutrikimo įvertinimui rekomenduojama užpildyti MLFI klausimyną lytinei funkcijai įvertinti bei konsultacijų metu aptarti galimus seksualinės sveikatos sutrikimus, o nustačius MLD – nukreipti gydytojo specialisto konsultacijai.

„Sergančiųjų 1 tipo CD emocinės būklės ryšys su klinikiniais, socialiniais bei gyvensenos veiksniais”/mokslinė vadovė – dr. L. Radzevičienė. Tikslas. Įvertinti sergančiųjų 1 tipo CD emocinės būklės sąsajas su klinikiniais, socialiniais bei gyvensenos veiksniais. Tyrimo uždaviniai. Įvertinti sergančiųjų 1 tipo CD klinikinius, socialinius ir gyvensenos veiksnius, depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą, sergančiųjų amžiaus, ligos trukmės ir glikemijos kontrolės sąsajas su jų emocine būkle, palyginti depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimą tarp sergančiųjų 1 tipo CD su lėtinėmis diabeto komplikacijomis ir be jų. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 270 tiriamųjų, 56 be lėtinių CD komplikacijų bei 214 su šios ligos komplikacijomis. Naudoti standartizuoti klausimynai. Vertinta pacientų emocinė būklė, klinikiniai, socialiniai, gyvensenos veiksniai. Išmatuoti antropometriniai, širdies ir kraujagyslių sistemos duomenys. Atlikti laboratoriniai (kreatininas, albuminurija, HbA1c) tyrimai. Atlikta šių duomenų statistinė analizė. Rezultatai. 113 (41proc.) tiriamųjų stebimi depresijos simptomai bei 143 (52 proc.) – nerimo simptomai. Neturinčių lėtinių CD komplikacijų (N=53, moterų 31/vyrų 22, BN 9,42±8,1) nerimo simptomai reikšmingai retesni nei turinčių DN (N=66, moterų 36/vyrų 30, BN 12,05 ±8,84; p<0,05). Nerasta glikemijos kontrolės skirtumų tarp turinčių komplikacijų ir jų neturinčių (p>0,05). Gera glikemijos kontrolė nustatyta tik 18,8 proc. (N=51) tiriamųjų. Nerimo simptomai dažniau pasireiškia nepatenkintiems (N=169, BN 12,53±9,56) glikemijos kontrole nei patenkintiems (N=63, BN 9,63±8,87; p<0,05). Sergančiųjų CD ≥30 (BD 13,59±11,49; BN 15,61±9,79) metų emocinė būklė blogesnė nei <10 metų sergančiųjų (BD 8,14±8,55; BN 10,86±9,67; p<0,05). Vartojančių alkoholį emocinė būklė (N=43, BD 12,35±9,59, BN 14,52±9,27) blogesnė nei nevartojančių (N=55, BD 8,44±8,89, BN 9,8±7,86; p<0,05). Metusių rūkyti emocinė būklė (N=75, BD 11,03±10,94, BN 13,66±10,62) blogesnė nei nerūkančių (N=132, BD 7,77±6,81, BN 10,72±8,55; p<0,05). Išvados. Gera glikemijos kontrolė nustatyta tik 18,8 proc. tiriamųjų. Moterų sistolinis arterinis kraujo spaudimas žemesnis už vyrų. Moterų albuminurija mažesnė nei vyrų, tačiau glomerulų filtracijos greitis reikšmingai nesiskiria. 90,91 proc. sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu turinčių profesinį išsimokslinimą nustatyta bent viena lėtinė CD komplikacija, turinčių aukštąjį išsimokslinimą – 79,31 proc. Alkoholį vartoja 79 proc. tiriamųjų. Rūko 22 proc. tiriamųjų. Fiziniu aktyvumu daugiau nei 3 kartus per savaitę užsiima tik 37 proc. tiriamųjų. Nerimo simptomai pasireiškia 52 proc., depresijos – 41 proc. sergančiųjų 1 tipo CD. Moterims šie simptomai išreikšti dažniau (p<0,05). Nenustatyta reikšmingų depresijos pasireiškimo skirtumų tarp sergančiųjų 1 tipo CD su komplikacijomis ir be jų. Nerimo simptomai dažnesni tiems, kuriems diagnozuota diabetinė nefropatija. Jaunesnių nei 25 metų emocinė būklė yra geresnė. Esant ligos trukmei 30 metų ir ilgesnei – emocinė būklė blogesnė. Reikšmingų skirtumų vertinant sergančiųjų 1 tipo CD emocinės būklės sąsajas su glikemijos kontrole – nenustatyta, tačiau tarp nepatenkintų savo glikemijos kontrole stebimas dažnesnis nerimo simptomų pasireiškimas.

Tyrimo tikslas. Įvertinti sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu (CD) vitamino D koncentraciją kraujyje ir sąsajas su lėtinėmis ligos komplikacijomis bei glikemijos kontrole. Tyrimo uždaviniai. Sergantiesiems 1 tipo CD nustatyti vitamino D koncentraciją kraujyje, įvertinti glikemijos kontrolę su lėtinėmis šios ligos komplikacijomis ir be jų, bei nustatyti ryšį tarp vitamino D koncentracijos kraujyje, lėtinių ligos komplikacijų ir glikemijos kontrolės. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 143 sergantieji 1 tipo CD. Atlikti antropometriniai matavimai, ištirta albuminurija paros šlapime, paimtas kraujas biocheminių tyrimų (kreatinino, albumino, vitamino D) ištyrimui, įvertinta glikemijos kontrolė glikozilintu hemoglobinu (HbA1c). Patikslintos CD komplikacijos. Tiriamieji užpildė klausimynus apie CD ir diabetinę neuropatiją. Rezultatai. Sergančiųjų 1 tipo CD vidutinė vitamino D koncentracija kraujyje – 36,62pmol/l. Vitamino D deficitas (VDD) nustatytas 25,2 proc. pacientų. Ryšio tarp tiriamųjų amžiaus, lyties, CD trukmės, kūno masės indekso, HbA1c, diabetinės retinopatijos ir vitamino D neradome. Esant VDD, nustatyta padidėjusi išsivystymo rizika diabetinės polineuropatijos (ŠS=3,14; 95proc. PI 1,09–9,04; p=0,034), nefropatijos (ŠS=3,43; 95proc. PI 1,47–7,96; p=0,004), daugybinių ligos komplikacijų (ŠS=7,58; 95proc. PI 1,87–30,67; p=0,005). 88 proc. tiriamųjų nustatyta nepakankama glikemijos kontrolė (HbA1c >7 proc.), reikšmingų sąsajų tarp glikemijos kontrolės ir diabetinių komplikacijų neradome. Išvados. Visiems tirtiems sergantiems pirmo tipo cukriniu diabetu nustatytas nepakankamas vitamino D kiekis, 25,2 proc. tirtųjų turėjo vitamino D deficitą. Tik 12 proc. tiriamųjų nustatyta gera glikemijos kontrolė. Reikšmingo skirtumo tarp pacientų su lėtinėmis diabeto komplikacijomis ir be jų, vertinant glikemijos kontrolę, nenustatyta. Tiriamiesiems, kurių vitamino D koncentracija kraujyje buvo <25 pmol/l, rizika išsivystyti diabetinei polineuropatijai padidėja 3,1 karto, diabetinės nefropatijos išsivystymo rizika padidėja 3,4 karto, daugybinių lėtinių ligos komplikacijų išsivystymo rizika padidėja 7,6 karto, palyginus su tais, kurių vitamino D koncentracija kraujyje buvo ≥25 pmol/l. Reikšmingų sąsajų tarp vitamino D koncentracijos kraujyje ir glikemijos kontrolės nenustatyta. Praktinės rekomendacijos Visiems sergantiesiems 1 tipo CD rekomenduojama ištirti vitamino D koncentraciją kraujo serume, o esant nepakankamam jo kiekiui, papildomai skirti vitamino D preparatų siekiant atitolinti lėtines ligos komplikacijas.