Jančiauskienė, Rasa

Darbą atliko: Steponas Lukoševičius Darbo pavadinimas: Krūties vėžio operacijų radikalumo įvertinimas. Tyrimo tikslas: Įvertinti krūties vėžio operacinio gydymo radikalumo ypatumus. Uždaviniai:

1. Nustatyti, kokiai daliai LSMU ligoninėje Kauno klinikose dėl krūties piktybinio naviko operuotų pacientų atlikta pirma chirurginė operacija/procedūra buvo radikali.
2. Nustatyti, kokiai daliai pacientų dėl krūties piktybinio naviko atlikta pakartotinė krūties operacija 6 mėn. laikotarpiu nuo pirmosios operacijos, nes pirmosios operacijos/procedūros metu nepavyko naviko išoperuoti radikaliai.
3. Nustatyti krūties piktybinio naviko operacijų radikalumo sąsajas su kitais klinikiniais, demografiniais, morfologiniais veiksniais.
4. Įvertinti krūties vėžio operacijos radikalumo įtaką ligos atkryčiui.
5. Palyginti gautus rezultatus su literatūros duomenimis. Metodai: Tyrimas atliktas retrospektyvios analizės būdu. Analizuota pacientų, gydytų LSMU ligoninėje Kauno klinikose 2018–2023 metais dėl krūties piktybinio naviko (TLK-10-AM C50), medicininė dokumentacija, chirurginės operacijos radikalumas vertintas pagal patologinio tyrimo išvadą (R0, R1, Rx) ir daugiadalykės komandos išvadą. Tyrimo dalyviai: Tyrimą sudarė trijų grupių tiriamieji: pirmoji grupė buvo 488 pacientai, kurie buvo operuoti 2018 m. dėl krūties piktybinio naviko (TLK-10-AM C50) ir jų operacija patologo vertinimu buvo radikali (atitiko pR0); antroji grupė – 159 pacientai, kurie 2018-2023 metais buvo operuoti dėl krūties vėžio ir kurių operacija patologo vertinimu nebuvo radikali (atitiko pR1 ar pRX). Tačiau po to vykusio krūties vėžio daugiadalykės komandos aptarimo metu traktuota, jog tik 38 atvejais iš 159 pirmoji operacija buvo neradikali ir todėl rekomenduota bei atlikta pakartotinė krūties operacija (trečioji grupė). Tyrimo rezultatai: 2018-2023 metais dėl lokalaus krūties vėžio buvo operuoti 3077 pacientai. Patologo vertinimu 94,76 proc. pacientų (n=2916) pirmoji operacija buvo radikali, 5,24 proc. atvejų (n=159) – neradikali (pR1, pRx). Pakartotina operacija per 6 mėnesių laikotarpį atlikta 1,23 proc. pacientų (n=38). Nustatyta, kad patologinio operacijos neradikalumo rizika buvo statistiškai reikšmingai susijusi su didesniu naviko dydžiu, pažengusia limfmazgių stadija, invazine lobuline karcinoma bei HER2 teigiamu naviko tipu. Kaplan–Meier analizė parodė, kad pacientams, kuriems atlikta krūties vėžio operacija buvo neradikali, išgyvenamumas be recidyvo buvo blogesnis nei radikaliai operuotų pacientų grupėje. 5 metų išgyvenamumas be lokalaus recidyvo neradikaliai operuotų pacientų grupėje buvo 79,1 proc., tuo tarpu pacientų, kuriems pakartotinė operacija nebuvo reikalinga, grupėje – buvo 96,1 proc. Pacientų, kuriems daugiadalykės komandos sprendimu buvo rekomenduota ir atlikta pakartotina operacija dėl didelės ligos atsinaujinimo rizikos (n=38), išgyvenamumas be ligos atsinaujinimo buvo blogiausias (nepaisant atliktos antrosios operacijos) palyginti su kitomis tirtomis grupėmis. Išvados: Daugumai pacientų pirmosios operacijos metu buvo pasiektas radikalus naviko pašalinimas. Patologinio operacijos neradikalumo rizika buvo susijusi su didesniu naviko dydžiu, pažengusia limfmazgių stadija, invazine lobuline karcinoma bei HER2 teigiamu naviko tipu. Pacientams, kuriems nustatytas patologinis operacijos neradikalumas, išgyvenamumas be recidyvo buvo blogesnis, o blogiausi rezultatai nustatyti pakartotinai operuotų pacientų grupėje. Nustatyta, jog dėl lokalaus vėžio operuotų tirtos grupės pacientų chirurginio gydymo radikalumo rodiklis buvo aukštas ir atitiko tarptautines rekomendacijas.

Neuroendokrininių navikų ypatumų tyrimas Tikslas: Įvertinti neuroendokrininių navikų ypatumus Kauno krašto pacientams. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti 2017–2022 m. LSMUL Kauno Klinikose diagnozuotų neuroendokrininių navikų pasiskirstymą pagal gyvenamą vietą, amžių, lytį, pirminę lokalizaciją, išplitimą. 2. Įvertinti neuroendokrininių navikų histopatologines charakteristikas: neuroendokrininių navikų morfologiją, Ki-67 indeksą, diferenciacijos laipsnį, funkcinį sindromą. 3. Įvertinti pacientų, gydytų LSMUL KK Onkologijos skyriuje išgyvenamumą bei prognozės rodiklius. 4. Sukurti neuroendokrininių navikų epidemiologijos duomenų šaltinį. Metodika: Tai retrospektyvi 790 pacientų medicininių duomenų analizė, įtraukiant pacientus, kuriems diagnozuotas neuroendokrininis navikas, bei atliktas histologinis tyrimas 2017–2022 m. LSMUL KK. Vertinta: pacientų lytis, amžius diagnozės nustatymo metu, gyvenamoji vieta, pirminio naviko lokalizacija, navikų histopatologinės charakteristikos, stadija pagal TNM klasifikaciją (2010 m. leidimas). Duomenys apie pacientų mirties datas, mirties priežastis gauti iš Higienos instituto. Rezultatai: Analizuotų pacientų vidutinis amžius buvo 63,4 m. ( ± 12,9 m.), amžiaus mediana buvo 65 m., NEN dažniau nustatytas vyrams (59,6 %) ir miesto gyventojams (58,6 %). Daugiausiai diagnozuota plaučių ir tarpuplaučio NEN (55,6 %), kurie buvo dažniausi ir tarp vyrų, ir tarp moterų (atitinkamai 71,3 % ir 32 %). Dažniausiai buvo nustatytas gerai diferencijuotas NEN G1 – (16,1 %) ir proliferacijos indeksas Ki-67 buvo ≤ 2 proc. (37,6 %). Funkcinis sindromas nustatytas 5,8 % tiriamųjų, iš jų daugiausiai karcinoidas (79,1 %). Dažniausiai nustatytas IV stadijos navikas (52,8 %, n=409) ir daugiausiai išplitusių NEN sudarė plaučių ir tarpuplaučio navikas (71,1 %, n=291). Bendra gyvenimo trukmės mediana, nepriklausomai nuo pirminio naviko lokalizacijos buvo 13 mėnesių, vyrų – 9 mėn., moterų 45 mėn. (p < 0,001). Prasčiausias vėžiui specifinis 1 ir 3 metų išgyvenamumas pagal pirminio NEN lokalizaciją nustatytas plaučių ir tarpuplaučio navikų grupėje (atitinkamai 34,5 % (p = 0,024) ir 14,8 % (p = 0,02). Veiksniai turintys įtakos išgyvenamumui buvo lytis (p<0,001), stadija (p<0,001), pirminio naviko lokalizacija (p<0,001), diferenciacijos laipsnis (p<0,001), Ki-67 vertė (p<0,001). Išvada: Dažniausiai nustatytas NEN buvo išplitęs plaučių navikas, kurio prognozė buvo blogiausia iš visų NEN lokalizacijų. Reikšmingai NEN išgyvenamumą lėmė lytis, stadija, diferenciacijos laipsnis, Ki-67 indeksas ir pirminio naviko lokalizacija.

Tyrimo tikslas: įvertinti lokalaus priešinės liaukos vėžio vietinio gydymo ypatumus ir veiksmingumą. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, kuriems nuo 2004-01-01 iki 2016-02-29 buvo atlikta radikali prostatektomija, demografinius rodiklius ir ligos charakteristikas. 2. Nustatyti, kokiai daliai iš visų operuotųjų buvo taikyta spindulinė terapija. 3. Nustatyti laiko intervalą nuo prostatektomijos iki spindulinės terapijos. 4. Įvertinti bendrą ir vėžiui specifinį išgyvenamumą. Metodai: atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu analizuota medicininė paciento dokumentacija. Atrinkti pacientai, kuriems atliktas prostatos vėžio operacinis gydymas, ir nustatyta adenokarcinomos histologinė forma. Diagnozės nustatymo data laikyta pathistologinio tyrimo atsakymo data. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 23.0 bei MS Excel 2010 programomis. Atlikta išgyvenamumo analizė, statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tiriamųjų grupių laikytas, kai p≤0,05. Tyrimo dalyviai: LSMUL Kauno klinikų pacientai sergantys priešinės liaukos vėžiu, kuriems 2004-2016 m. atlikta radikali prostatektomija. Įtraukti 2157 pacientai, kuriems patologas nustatė priešinės liaukos piktybinį naviką. Į tyrimą tiriamieji neįtraukti, kuriems yra buvę diagnozuoti piktybiniai susirgimai ir diagnozės nustatymo metu nustatytos tolimosios metastazės. Tyrimo rezultatai: išanalizuoti 2157 pacientų duomenys, amžiaus vidurkis 62,99±6,44 metai. Visiems pacientams taikytas operacinis gydymas – radikali prostatektomija. Dažniausiai pirminis navikas patologų buvo įvertintas pT2c (56 %), piktybiškumas pagal Gleason 7 balai (63,19%), Gleason balų suma 3+4 (52,6%). 66,6 % atvejų patologinio tyrimo metu nebuvo įvertinti sritiniai limfmazgiai (pNX). 578 pacientams (26,8%) prostatektomija buvo atlikta neradikaliai (R1). Pooperacinė ST taikyta 9 % pacientų. Dažniausiai (38,3% atvejų) ST po prostatektomijos buvo taikoma 0-6 mėn. laikotarpiu. 5 metų bendras išgyvenamumas 60-69 metų pacientų buvo 92%, o >69 metų amžiaus – 87,6%. Priešoperacinis PSA statistiškai reikšmingai neįtakojo išgyvenamumo (p=0,12). II ligos stadijos 5 metų išgyvenamumas siekė 94,1%, III stadijos – 89,1%, Gleason ≤7 balai – 93,7%, Gleason ≥8 balai – 79,1%, R0 – 93,7%, RX/R1 – 85,7%. Išvados: priešinės liaukos vėžiu sergančiųjų 5 metų bendras išgyvenamumas buvo 92,4 %, o 5 metų vėžiui specifinis išgyvenamumas – 98,3 %. Vyresnis amžius, didesnė ligos stadija, rezekcinio krašto infiltracija naviku, didesnis piktybiškumas pagal Gleason skalę ir išplitimas į sritinius limfmazgius statistiškai reikšmingai blogino išgyvenamumą. Rekomendacijos: tikslingas detalus priešoperacinis ištyrimas ir optimalaus gydymo metodo pasirinkimas.

Darbą atliko: Rasa Muduraitė Darbo pavadinimas: Kastracijai atsparaus priešinės liaukos vėžio chemoterapijos veiksmingumo įvertinimas Tyrimo tikslas: įvertinti chemoterapijos docetakseliu veiksmingumą kasdieninėje klinikinėje praktikoje ir rezultatus palyginti su randomizuotų klinikinių tyrimų rezultatais. Uždaviniai: 1. Įvertinti chemoterapija docetakseliu gydytų tiriamųjų pacientų demografinius duomenis ir ligos charakteristikas. 2. Įvertinti bendrą ir vėžiui specifinį išgyvenamumą. 3. Įvertinti skirtos chemoterapijos ypatumus. Metodai: informacija gauta retrospektyviai išanalizavus pacientų ambulatorines asmens sveikatos istorijas. I eilės chemoterapijos docetakseliu pradžios data prilyginta kastracijai atsparaus prostatos vėžio (KAPV) diagnozės datai. Bendram išgyvenamumui paskaičiuoti naudotas laikas nuo chemoterapijos skyrimo pradžios iki mirties arba „cenzūravimo“ (stebėjimo pabaigos) datos (2017-08-02). Duomenys suvesti ir įvertinti naudojant MSO Excel 2007 ir SPSS 24,0 programas. Bendram išgyvenamumui apskaičiuoti naudotas Kaplan – Meyer metodas, santykinė rizika vertinta pagal Cox regresiją. Tyrimo dalyviai: 68 pacientai, kurie 2008 – 2016 m. buvo gydyti dėl metastazavusio KAPV ir gavo pirmos eilės chemoterapiją docetakseliu. Tyrimo rezultatai: tiriamųjų amžiaus mediana buvo 70 m. Laikotarpio nuo priešinės liaukos vėžio diagnozės datos iki KAPV išsivystymo mediana buvo 50,5 mėn. Skirta vidutiniškai 8 docetakselio kursai (1 – 10 kursų ribose). Laiko iki ligos progresavimo (LILP) mediana - 8,5 mėn. Tiriamųjų gyvenimo trukmės mediana buvo 20 mėn. (95% PI 13,7 – 26,3). 1 metų išgyvenamumas buvo 65%, 3 metų – 24%. Nustatyta, kad tiriamųjų, kurie gavo II eilės sisteminį vėžiui specifinį gydymą, santykinė mirties rizika buvo 84% mažesnė (santykinė rizika (SR) 0,16; 95% PI 0,07 – 0,41) palyginti su tais, kurie II eilės gydymo negavo (p<0,001). Antros eilės terapija kabazitakseliu sumažino mirties riziką 84% (SR 0,16; 95% PI 0,04 – 0,68) palyginti su sisteminio gydymo neskyrimu (p=0,013), gydymas abirateronu – 84% (SR 0,16; 95% PI 0,07 – 0,41) palyginti su sisteminio gydymo neskyrimu (p<0,001). Išvados: tiriamieji buvo vyresni nei TAX 327 klinikiniame tyrime, gavo mažiau docetakselio kursų, bet vidutinė gyvenimo trukmė buvo didesnė. Teigiamą įtaką pacientų gyvenimo trukmei turėjo antros eilės sisteminio gydymo kabazitakseliu arba abirateronu skyrimas.

Darbą atliko: Lina Simaškaitė Darbo pavadinimas: retrospektyvus I-III stadijos tiesiosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gydymo ypatumų ir veiksmingumo tyrimas Tyrimo tikslas: įvertinti pacientų, sergančių I-III stadijos tiesiosios žarnos vėžiu, epidemiologinius bei gydymo ypatumus ir jų įtaką prognozei. Uždaviniai: 1.Įvertinti 2004-2009 m. Onkologijos klinikoje gydytų pacientų, sirgusių tiesiosios žarnos vėžiu charakteristikas, pasiskirstymą pagal lytį, amžių, ligos stadiją. 2.Įvertinti taikyto spindulinio, chemoterapinio ir operacinio gydymo ypatumus. 3. Įvertinti tiesiosios žarnos vėžiu sirgusių pacientų išgyvenamumą. Metodai: retrospektyviai surinkta ir analizuota pac. medicininė dokumentacija. Diagnozės data laikoma hist. tyrimo atsakymo data. Mirties datos patikslintos Lietuvos vėžio registre. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 22.0 ir MS Excel 2010 programomis. Atlikta išgyvenamumo analizė, atvejai buvo „cenzūruoti“, kuomet įvykis (mirtis) analizės atlikimo metu nebuvo įvykęs. Kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Tyrimo dalyviai: pacientai, kuriems 2004-2009 metais KK diagnozuotas tiesiosios žarnos vėžys. Įtraukti 344 pacientai, kuries buvo histologiškai patvirtinta tiesios žarnos ar tiesiosios ir riestinės gaubtinės žarnos jungties piktybinis navikas. Į tyrimą neįtraukti tiriamieji, kuriems diagnozės metu nustatytos atokiosios metastazės ar būklė tyrimo pabaigoje nebuvo žinomas.
Tyrimo rezultatai: išanalizavome 344 pacientų duomenis - 60,8% vyrų, 39,2% moterų. Bendras amžiaus vidurkis 67,45±9. 46,8% mucininių karcinomų ir adenokarcinomų su mucininiu komponentu, adenokarcinomų -53,2 %. 82% c stadija nežinoma, 17,2% cIIIst., 0,9% cIIst. 42,2% - pIIIst., 40,7% pIIst., 17,2% pIst. Visiems pac. buvo taikytas chirurginis gydymas. 45,3% kartu su operacija gydyti papildomu metodu: 26,7% neoadjuvantine terapija, 12,2% adjuvantine terapija, 6,4% abejomis. Bendras 5 m. išgyvenamumas 66,8%, gyvenimo trukmės mediana 99,9 mėn. Patologui nustačius III st. - 54,5%, IIst. - 74,2%, Ist. - 76,9%. Moterų išgyvenamumo mediana 88,5 mėn., tuo tarpu vyrai jos nepasiekė.
Išvados: TŽV sirgo daugiau vyrų nei moterų. Bendras tiriamųjų amžiaus vidurkis 67,45±9,9. Įdiegus papildomas diagnostikos priemones dažniau nustatytos klinikinės vėžio stadijos. 45,3% pac. greta operacijos buvo skirtas papildomas perioperacinis gydymas. I-III st. TŽV sergančių 5 metų išgyvenamumas 66,8%, išgyvenamumo mediana 99,9 mėn. Vyresnis amžius, didesnė pN reikšmė ir patologinė stadija blogina išgyvenamumą. Praktinės rekomendacijos: tikslinga atlikti detalų priešoperacinį ištyrimą ir nustayti klinikinę stadiją prieš pradedant gydymą.