Žaliaduonytė, Diana

Autorius: Liepa Kleizaitė Pavadinimas: Širdies nepakankamumu sergančių pacientų priežiūra naudojant įvairių prietaisų stebėsenos galimybes. Tikslas: Išanalizuoti ir įvertinti širdies nepakankamumu sergančių pacientų stebėsenos galimybes, naudojant įvairius prietaisus, siekiant pagerinti paciento būklės kontrolę, individualizuoti priežiūrą ir sumažinti hospitalizacijų skaičių. Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti širdies nepakankamumo patofiziologiją, pagrindinius simptomus, ligos eigą ir valdymo principus.
2. Išnagrinėti intervencinių ir neintervencinių stebėsenos prietaisų rūšis, jų veikimo principus.
3. Apibendrinti šių prietaisų ir telemonitoravimo efektyvumą pacientų išgyvenamumui, hospitalizacijų mažinimui ir gyvenimo kokybei.
4. Įvertinti pacientų nuotolinės stebėsenos sprendimų integracijos galimybes ir iššūkius klinikinėje praktikoje. Metodai: Sisteminė mokslinės literatūros apžvalga atlikta laikantis PRISMA reikalavimų. Mokslinės literatūros paieškai naudota kompiuterinė bibliografinė mokslinių duomenų bazė „PubMed" (MEDLINE). Išplėstinės paieškos skiltyje buvo naudojami raktažodžiai anglų kalba: heart failure AND (remote monitoring OR telemonitoring OR wearable devices OR CardioMEMS) AND (hospitalization OR outcomes OR efficacy). Į analizę įtraukti 2016–2026 m. publikuoti straipsniai anglų kalba. Rezultatai: „PubMed" duomenų bazėje, naudojant raktinius žodžius, rasti 1200 mokslinių straipsnių. Naudojantis PRISMA kriterijais, į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukta 16 publikacijų. Analizuotuose tyrimuose nustatyta, kad intervenciniai stebėsenos prietaisai (CardioMEMS, IKD, ŠRG) gali sumažinti hospitalizacijų dėl širdies nepakankamumo dažnį apie 25–37 proc. Neintervenciniai prietaisai (išmanieji laikrodžiai, pulsoksimetrai, svorio kontrolės įrenginiai) gali sumažinti hospitalizacijų riziką apie 20–30 proc. Telemonitoravimo sistemų integravimas į klinikinę praktiką siejamas su hospitalizacijų dažnio sumažėjimu apie 22–35 proc. ir sveikatos priežiūros išlaidų sumažėjimu apie 20–30 proc. Išvados:
5. Nuolatinė pacientų būklės stebėsena yra svarbi širdies nepakankamumo valdymo dalis, leidžianti anksčiau nustatyti dekompensacijos požymius ir laiku koreguoti gydymą.
6. Intervenciniai stebėsenos prietaisai leidžia realiuoju laiku stebėti hemodinaminius parametrus ir gali sumažinti hospitalizacijų dažnį apie 25–37 proc.
7. Neintervenciniai stebėsenos prietaisai yra plačiau prieinami ir gali sumažinti hospitalizacijų riziką apie 20–30 proc, prisidedant prie pacientų gyvenimo kokybės gerėjimo.
8. Nuotolinės stebėsenos integravimas į klinikinę praktiką gali sumažinti hospitalizacijų dažnį ir sveikatos priežiūros išlaidas, tačiau šių technologijų diegimas susijęs su technologiniais, organizaciniais ir pacientų elgsenos iššūkiais. Raktiniai žodžiai: širdies nepakankamumas, nuotolinė stebėsena, telemonitoravimas, intervenciniai prietaisai, neintervenciniai prietaisai, hospitalizacijos.

Autorius: Kamilė Keraitė Darbo vadovė: Prof. dr. Diana Žaliaduonytė Darbo pavadinimas: Lėtinio širdies nepakankamumo gydymo atitikties tarptautinėms gairėms ir standartams įvertinimas. Tikslas: Įvertinti lėtinio širdies nepakankamumo gydymo atitiktį tarptautinėms gairėms Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje ir nustatyti veiksnius, susijusius su neadekvačiu gydymo skyrimu. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti tarptautines lėtinio širdies nepakankamumo gydymo gaires ir standartus. 2. Įvertinti lėtiniu širdies nepakankamumu sergančių pacientų gydymo duomenis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje hospitalizacijos laikotarpiu ir išrašant. 3. Įvertinti gydymo atitiktį tarptautinėms rekomendacijoms, atsižvelgiant į kairiojo skilvelio išstūmio frakcijos (KSIF) grupes. 4. Nustatyti veiksnius, susijusius su pilno keturių vaistų grupių gydymo skyrimu pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu su sumažėjusia išstūmio frakcija (ŠNsIF). Tyrimo metodika ir dalyviai: Retrospektyvinis tyrimas buvo vykdomas 2025–2026 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninėje (KL) Kardiologijos skyriuje. Į tyrimą buvo įtraukti pacientai, sergantys lėtiniu širdies nepakankamumu, kurių duomenys buvo surinkti iš ankstesnių metų ligos istorijų. Gauti duomenys susisteminti naudojant „Microsoft Excel 365”. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 31.0”. Skirtumai tarp tiriamųjų buvo laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai: Tyrime dalyvavo 266 pacientai, sergantys lėtiniu širdies nepakankamumu, iš jų 138 (51,9 %) buvo vyrai ir 128 (48,1 %) moterys. Tiriamųjų amžiaus mediana buvo 82 [74,0-86,0] metai. Suskirsčius pacientus pagal KSIF klasifikaciją, 41,0 % pacientų sirgo ŠNsIF, 33,1 % - ŠNiIF, o 25,9 % – ŠNssIF. Nustatyta, kad gydymas ne visais atvejais atitiko tarptautines rekomendacijas. Pilnas keturių vaistų gydymas buvo skirtas 58,7 % pacientų, sergančių ŠNsIF, o tiems, kurie sirgo ŠNssIF ir ŠNiIF – 44,9 % ir 48,9 % atitinkamai. Sergant ŠNsIF, išrašant iš ligoninės dažniausiai buvo skiriami beta adrenoblokatoriai (BAB) (91,0 %) ir natrio-gliukozės kotransporterio 2 inhibitoriai (SGLT2i) (88,7 %), tuo tarpu mineralkortikoidų receptorių antagonistai (MRA) – rečiausiai (69,9 %). Sergant ŠNssIF ir ŠNiIF, SGLT2i buvo skiriami atitinkamai 82,6 % ir 87,5 %, o diuretikai – atitinkamai 88,6 % ir 87,5 %. Nustatyta, kad pilnas keturių vaistų grupių gydymas buvo susijęs su jaunesniu pacientų amžiumi (74,5 [64,3–82,8] vs. 82,0 [77,0–88,0] metai, p < 0,001) ir geresne inkstų funkcija. Pacientams, kurių kreatinino koncentracija buvo ≥110 µmol/l, pilnas gydymas skirtas rečiau (35,4 % vs. 77,0 %, p < 0,001). Išvados: Lėtinio širdies nepakankamumo gydymas LSMU KL tik iš dalies atitinka tarptautines rekomendacijas. Vertinant tarptautinių tyrimų duomenis, pilnas gydymas buvo skiriamas 15-44 % pacientų, kai mūsų tyrime nustatytas geresnis keturių vaistų grupių taikymas, pacientams, sergantiems ŠNsIF (58,7 %). Gydymo pasirinkimą reikšmingai veikia paciento klinikinė būklė, ypač amžius ir inkstų funkcija, todėl gydymo kokybės gerinimas turėtų būti orientuotas tiek į pacientą, tiek į klinikinių sprendimų optimizavimą. Tuo tarpu pacientams su ŠNiIF ir ŠNssIF – gydymas buvo skirtas atitinkamai 48,9 % ir 44,9 % pacientų.

Autorius: Tautvydas Fabijonavičius Darbo pavadinimas: COVID-19 infekcijos įtaka kardiovaskulinių komplikacijų atsiradimui, eigai ir prognozei Tikslas: Įvertinti pacientų, sirgusių COVID-19 infekcija, ankstesnės kardiovaskulinės būklės ir ūminės infekcijos eigos sąsajas su klinikiniais skirtumais ūminės fazės metu bei 12 mėnesių atokiomis baigtimis ir nustatyti biologinių žymenų prognostinę reikšmę. Uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų kardiovaskulinę būklę prieš ūmią COVID-19 infekciją bei įvertinti sąsajas su atokiomis kardiovaskulinėmis baigtimis per 12 mėnesių laikotarpį po infekcijos. 2. Išanalizuoti ūminės COVID-19 infekcijos klinikinės eigos ir laboratorinių rodiklių ypatumus bei jų sąsajas su atokiosiomis kardiovaskulinėmis baigtimis per 12 mėnesių laikotarpį po infekcijos. 3. Nustatyti sACE2 koncentracijos ir kitų širdies bei organų pažaidos biologinių žymenų ryšį su ligos sunkumu ir atokiomis kardiovaskulinėmis baigtimis per 12 mėnesių laikotarpį po infekcijos. 4. Palyginti klinikinius ir laboratorinius rodiklius tarp pacientų su ir be kardiovaskulinės anamnezės bei įvertinti jų skirtumus pagal COVID-19 infekcijos sunkumą. Tyrimo dalyviai ir metodai: Retrospektyvinis tyrimas vykdytas 2024–2026 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje. Galutinę tyrimo imtį sudarė 88 pacientai, persirgę ūmia COVID-19 infekcija. Pacientai buvo suskirstyti į keturias grupes atsižvelgiant į kardiovaskulinę būklę (I ir II grupės) iki ūminės COVID-19 infekcijos bei į jos sunkumą (I grupė – lengva COVID-19, I grupė – sunki COVID-19, II grupė – lengva COVID-19, II grupė – sunki COVID-19). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics programinę įrangą (versija 31.0). Tyrimo rezultatai: Analizuojant atokiąsias kardiovaskulines komplikacijas po COVID-19 nustatyta, kad atokioji hospitalizacija statistiškai reikšmingai dažniau registruota II grupėje (51,0 % ir 23,1 %, p = 0,007). Plaučių arterijos tromboembolija (PATE) pasireiškė sunkia infekcijos forma sirgusiems pacientams, iki ūminės COVID-19 infekcijos turėjusiems kardiovaskulinę anamnezę (p = 0,011). Grupėje su kardiovaskuline anamneze taip pat nustatytos reikšmingai didesnės NT-proBNP, troponino, kreatinino, LDH, TNS ir sACE2 koncentracijos (p < 0,05). Nustatyta neigiama koreliacija tarp sACE2 ir LDH koncentracijų (ρ = −0,302; p = 0,035) bei teigiama koreliacija tarp sACE2 ir natrio koncentracijos (ρ = 0,297; p = 0,006). Pacientams, kurių sACE2 koncentracija buvo ≥1,74 ng/ml, bendrų atokiųjų kardiovaskulinių baigčių dažnis buvo didesnis (69,8 % ir 42,2 %), o logistinė regresinė analizė parodė beveik tris kartus didesnę šių įvykių tikimybę (OR = 2,88, 95 % PI 1,16–7,15, p = 0,022). Išvados: 1. Pacientams, iki ūminės COVID-19 infekcijos turėjusiems kardiovaskulinę anamnezę, ūminės infekcijos metu nustatytos statistiškai reikšmingai didesnės NT-proBNP, troponino, kreatinino ir TNS reikšmės, palyginti su pacientais be kardiovaskulinės anamnezės. Ryškiausi šių rodiklių pokyčiai nustatyti pacientams, turėjusiems kardiovaskulinę anamnezę ir sirgusiems sunkia COVID-19 forma. 2. Per 12 mėnesių stebėjimo laikotarpį atokiosios hospitalizacijos statistiškai reikšmingai dažniau registruotos pacientams su kardiovaskuline anamneze. Plaučių arterijos tromboembolija nustatyta tik sunkia COVID-19 forma sirgusiems II grupės pacientams, o 12 mėnesių mirštamumas buvo reikšmingai susijęs su vyresniu amžiumi. 3. sACE2 koncentracija buvo statistiškai reikšmingai didesnė pacientams su kardiovaskuline anamneze. ROC analizė parodė, kad 1,74 ng/ml sACE2 ribinė reikšmė buvo susijusi su dažnesnėmis atokiosiomis kardiovaskulinėmis baigtimis, o pacientams, kurių sACE2 koncentracija buvo ≥1,74 ng/ml, nustatyta beveik tris kartus didesnė šių įvykių tikimybė net ir į modelį įtraukus amžių.

Author: Andreas Johannes Georg Molitor Title: Left ventricular remodelling after myocardial infarction: novel diagnostic techniques and treatment Aim: To analyse the problematics of left ventricular remodelling after myocardial infarction with a focus on possibilities of novel diagnostic and treatment methods Objectives:

1. To evaluate problematics of left ventricular remodelling after myocardial infarction including pathophysiology and prevalence.
2. To evaluate and compare the novel diagnostic methods of left ventricular remodelling after myocardial infarction.
3. To evaluate and compare novel treatment and prevention options of left ventricular remodelling after myocardial Infarction.

Methodology: This thesis was conducted as a narrative literature review. Literature was identified with PubMed using keyword and Boolean search strategy. Studies were selected based on relevance to the topic, availability of full text and English language Results: Left ventricular remodelling after myocardial infarction occurs frequently, with incidence rates ranging from 31% to 48% and is associated with heart failure and adverse clinical outcomes. Novel imaging modalities such as diffusion tensor cardiac magnetic resonance (DT-CMR) allow the assessment of microstructural myocardial changes and enable early prediction of adverse remodelling. Speckle-tracing echocardiography, especially global longitudinal strain, allows early evaluation of functional changes. Biomarkers such as high sensitivity troponin T(hsTNT), ST-2 and Galectin-3 reflect different pathophysiological processes, including myocardial injury, fibrosis and inflammation and show predictive value for remodelling. Regarding treatment, anti-inflammatory treatments such as anakinra and canakinumab reduce inflammatory response and heart failure-related outcomes, while stem cell therapy shows limited and selective effects.
Conclusion: Left ventricular remodelling after myocardial infarction is a multifactorial process with relevant impact on clinical outcome. Novel diagnostic methods provide additional structural and functional information compared to current standard methods and may improve early risk stratification. New treatment approaches show potential, but further studies are needed to confirm their effectiveness in the prevention and treatment of remodelling.

Autorius: Austėja Kaunaitė Darbo vadovė: Prof. dr. Diana Žaliaduonytė Darbo pavadinimas: Lėtiniu širdies nepakankamumu sergančių pacientų charakteristika ir sąsajos su išeitimis. Tikslas: Nustatyti sąsajas tarp pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu klinikinės išraiškos ir pacientų prognozės. Uždaviniai: 1. Nustatyti sergančių širdies nepakankamumu pacientų sąsajas tarp širdies nepakankamumo etiologijos ir išeičių. 2. Nustatyti klinikinius, biocheminius, nepalankios eigos širdies nepakankamumo veiksnius. 3. Nustatyti echokardiografinių parametrų vertę prognozuojant širdies nepakankamumo išeitis. Tyrimo metodika ir dalyviai: Retrospektyvinis tyrimas buvo vykdomas 2024 – 2025 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės (KL) Kardiologijos skyriuje. Į tyrimą įtraukti 1194 pacientai, sergantys lėtiniu širdies nepakankamumu (LŠN). Pacientų duomenys analizuoti „IBM SPSS Statistics 29.0“ programa. Stebėti skirtumai tarp požymių buvo laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai: Į tyrimą buvo įtraukti 1194 pacientai sergantys LŠN. Tiriamieji buvo suskirstyti pagal išeitis į keturias grupes: išleisti į namus 81,57 proc. (n = 974), mirę gydymo įstaigoje 6,11 proc. (n = 73), perkelti į LSMU ligoninę Kauno klinikas (LSMUL KK) 7,71 proc. (n = 92) ir 55 (4,61 proc.) į slaugos ligoninę. Išleisti pacientai į namus statistiškai reikšmingai jaunesni lyginant su mirusiais ligoninėje (p < 0,001), arba perkeltais į slaugos ligoninę (p < 0,001), perkelti į LSMUL KK jaunesni lyginant su kitas išeitis turinčiais pacientais (p < 0,05). III NYHA klasės pacientai reikšmingai dažniau buvo išleisti į namus, IV NYHA klasės pacientų reikšmingai daugiau mirė ligoninėje (p < 0,05). Analizuojant gretutines ligas ir išeitis buvo gauta, kad pneumonija ir šlapimo takų infekcija (ŠTI) statistiškai reikšmingai dažniau sirgo pacientai mirę ligoninėje (p < 0,001). Perkelti į LSMUL KK rečiau sirgo lėtine inkstų liga (LIL) (p = 0,004). Vertinant laboratorinius tyrimus statistikšai reikšmingi skirtumai stebėti tarp skirtingų išeičių grupių ir CRB, leukocitų, kalio, kreatinino, šlapalo, NT-proBNP koncentracijos, albumino ir kreatinino klirensao (KK). Pacientai perkelti į LSMUL KK turėjo didesnius echokardiografinius parametrus: kairiojo skilvelio galinį diastolinį dydį (KSGDD), kairiojo prieširdžio dydį (Kpr), kairiojo prieširdžio (Kpr) tūrį, kairiojo skilvelio miokardo masės indeksą (KSMMI) (p < 0,05). Pacientams perkeltiems į slaugos ligoninę KSGDD buvo mažesnis lyginant su pacientais išleistais į namus ir perkeltais į LSMUL KK bei triburio vožtuvo žiedo judesio amplitudė (TVJŽA) statistiškai reikšmingai mažesnė nei kitas išeitis turintiems pacientams. Analizuojant elektrokardiogramos duomenis atrioventrikulinė blokada (AVB), skilvelinė tachikardija (ST) ir skilvelinės ekstrasistolės buvo dažniau pacientams perkeltiems į LSMUL KK nei kitas išeitis turintiems tiriamiesiems (p < 0,05). Stacionarizuotų į LSMU KL Kardiologijos skyrių pacientų lovadienio trukmė buvo 9,60 ± 4,90 dienos, ilgiausia pacientų perkeltų į slaugos ligoninę (p < 0,05) bei reikšmingai ilgesnė pacientų išleistų į namus ir perkeltų į LSMUL KK nei mirusių ligoninėje (p < 0,001). Išvados: 1. Įvertinus ir išanalizavus pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu išeminės širdies ligos etiologijos paplitimą ir sąsajas su išeitimis gauta, kad išeminę anamnezę turėjo 376 (31,49 proc.) pacientai, tačiau sąsajų su išeitimis nebuvo pastebėta. Mirusių ligoninėje ir turinčių išeminę anamnezę buvo daugiausia (34,25 proc.) lyginant su kitas išeitis turinčiais pacientais, tačiau reikšmingų skirtumų nestebėta (p = 0,601). 2. Mūsų tyrime gauti nepalankios eigos veiksniai: pneumonija, šlapimo takų infekcija (ŠTI), IV NYHA klasė, 4 lėtinės inkstų ligos (LIL) stadija, vyresnis pacientų amžius, padidėjusi CRB, leukocitų, kalio, kreatinino, šlapalo, NT-proBNP koncentracija, sumažėjusi albumino koncentracija ir kreatinino klirensas (KK). 3. Analizuojant echokardiografinius parametrus gauta, kad pacientai perkelti į LSMU ligoninę Kauno klinikas turėjo didesnius parametrus: kairiojo skilvelio galinį diastolinį dydį (KSGDD), kairiojo prieširdžio dydį (Kpr), kairiojo prieširdžio (Kpr) tūrį, kairiojo skilvelio miokardo masės indeksą (KSMMI) nei kiti pacientai (p < 0,05). Pacientams perkeltiems į slaugos ligoninę KSGDD buvo mažesnis lyginant su pacientais išleistais į namus ir perkeltais į LSMUL KK bei triburio vožtuvo žiedo judesio amplitudė (TVJŽA) statistiškai reikšmingai mažesnė nei kitas išeitis turintiems pacientams.

Autorė: Darija Jankauskaitė Mokslinis vadovas: Prof. Dr. Diana Žaliaduonytė
Darbo tema: „FOSFORO KONCENTRACIJOS KRAUJYJE SĄSAJOS SU PACIENTŲ, PERSIRGUSIŲ ST SEGMENTO PAKILIMO MIOKARDU INFARKTU, BAIGTIMIS“ Tyrimo tikslas: Įvertinti fosforo koncentracijos kraujyje sąsajas su pacientų, persirgusių ST segmento pakilimo miokardo infarktu, baigtimis. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, persirgusių ST segmento pakilimo miokardo infarktu, rizikos veiksnius ir atliktus tyrimus. 2. Ištirti fosforo koncentracijos kraujyje reikšmės sąsajas su paciento, persirgusio ST segmento pakilimo miokardo infarktu, rizikos veiksniais ir atliktais laboratoriniais tyrimais. 3. Įvertinti fosforo koncentracijos kraujyje vertę prognozuojant pacientų, kurie persirgo ST segmento pakilimo miokardo infarktu, baigtis. Tyrimo metodai: Retrospektyvinis tyrimas. Tyrimo metu analizuotos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų (KK) Kardiologijos klinikoje 2018 – 2022 metais gydytų pacientų ligos istorijos bei diagnostikos ir gydomieji intervenciniai protokolai. Asmenų, įtrauktų į tyrimą, anonimiškumas buvo užtikrintas, tyrimui buvo naudoti tik nuasmeniniti pacientų sveikatos duomenys. Duomenys apdoroti naudojant MS Excel 2016 ir IBM SPSS Statistics 29.0 programinę įrangą. Tyrime naudota aprašomoji duomenų statistika, rezultatai pateikti absoliučiais ir procentiniais dažniais. Kokybinių požymių tarpusavio ryšių analizei naudotas chi kvadrato kriterijus. Kiekybinių kintamųjų normalusis skirstinys tikrintas Kolmogorovo – Smirnovo testu. Kiekybiniai duomenys pateikti naudojant medianą ir interkvartilinį (Q1 – Q3) plotą. Kiekybiniai kintamieji lyginti neparametriniu Mano – Vitnio kriterijumi. Kiekybinių kintamųjų tarpusavio ryšio nustatymas apskaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientu. Taikant dvinarės ir daugianarės Coxo logistinės regresijos modelį, atlikta mirštamumo tikimybės prognozė. Koreliacijos tarp faktorių ir pacientų išeitys apskaičiuotos naudojant Kaplano – Mejerio kreives. Gauti rezultatai buvo laikyti statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05. Tyrimo dalyviai: Tyrimo metu buvo analizuotos 315 pacientų, kurie 2018-2022 metais stacionarizuoti ir gydyti LMSUL KK dėl ūminio miokardo infarkto (MI), ligos istorijos. Iš jų visus įtraukimo į tyrimą kriterijus atitiko bei atmetimo kriterijų neturėjo 81,3 % (256) pacientų, kuriems buvo diagnozuotas ST segmento pakilimo miokardo infarktas (STEMI) ir visi reikalingi duomenys buvo rasti. Rezultatai: Tyrimo metu išanalizuoti 256 pacientai, iš kurių 67,2 % buvo vyrai, o 32,8 % buvo moterys. Vidutinis pacientų amžius buvo 65 metai. Vidutinis pacientų kūno masės indeksas (KMI) 27,42 kg/m2. Pirmine arterine hipertenija (AH) sirgo 91,0%, dislipidemija nustatyta 91,0 % pacientų. Prieširdžių virpėjimas (PV) įvyko 16,0 % asmenų, cukriniu diabetu sirgo (CD) 14,8 % tiriamųjų. Šeiminę išeminės širdies ligos (IŠL) ananmnezę turėjo 12,5 %. Nustatyta, jog moterims statistiškai reikšmingai dažniau įvyko PV nei vyrams (p = 0,044). Tuo tarpu, vyrai statistiškai reikšmingai dažniau nurodė rūkantys (p = 0,002). Vidutinis fosforo koncentracijos kraujyje kiekis 0,93 mmol/l, vidutinis troponino I koncentracijos kraujyje kiekis 0,94 μg/l, C reaktyvus baltymas (CRB) – 5,00 mg/l, leukocitų – 9,99 x 109/l, hemoglobino vidutinė koncentracija 142,00 g/l, trombocitų – 230,00 x 109/l. Atlikto biocheminio kraujo tyrimo duomenimis, vidutinis kalio kiekis kraujyje buvo 3,92 mmol/l, magnio kiekis 0,79 mmol/l, o bendro cholesterolio (BCh) – 6,44 mmol/l. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp fosforo koncentracijos kiekio kraujyje ir paciento lyties (p = 0,017), užfiksuoto PV fakto (p = 0,017), kalio koncentracijos kiekio kraujyje (p < 0,001) ir magnio koncentracijos kiekio kraujyje tyrimo (p = 0,013). Tarp mirusių ir išgyvenusių pacientų statistiškai reikšmingai skyrėsi fosforo koncentracijos kiekio kraujyje nustatymo rodikliai (p = 0,021). Taip pat, tarp minėtų grupių buvo rastas statistiškai reikšmingas ryšys vertinant paciento amžių (p < 0,001). Nustatyta, jog pacientų išgyvenamumui įtakos turėjo lytis, įvykęs PV, dislipidemija, amžius, fosforo ir leukocitų kiekis kraujyje. Su blogesne ligos prognoze ir letalia baigtimi nepriklausomai ir statistiškai reikšmingai susiję (p < 0,05) faktoriai buvo fosforo koncentracijos kraujyje kiekis ≥ 1,35, mmol/l, amžius ≥ 62,50 metų ir įvykęs PV. Išvados: Dažniausi nustatyti rizikos veiksniai STEMI pacientams buvo pirminė AH ir dislipidemija. Rečiausiai nustatyti pacientų rizikos veiksniai buvo įvykęs PV, CD diagnozė ir šeiminė IŠL anamnezė. Apskaičiuotas vidutinis fosforo koncentracijos kraujyje kiekis buvo 0,93 mmol/l. Tyrimo metu nustatytos statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp fosforo koncentracijos kiekio kraujyje ir paciento lyties, įvykusio PV bei kalio ir magnio kiekio. Buvo nustatyta, jog moterų fosforo koncentracijos kiekis kraujyje statistiškai reikšmingai didesnis nei vyrų. Pacientams, kuriems įyvko PV, fosforo lygis buvo statistiškai reikšimingai didesnis nei asmenų, kuriems PV nebuvo užfiksuotas. Nustatyta, jog didesnis fosforo koncentracijos kiekis buvo tiesiogiai susijęs su didesniu kalio ir magnio koncentracijos kiekiu kraujyje. Fosforo koncentracija ≥ 1,35, mmol/l kraujyje, paciento amžius ≥ 62,50 metų ir įvykęs PV turi suminę prognostinę vertę prognozuojant pacientų, persirgusių STEMI, blogesnę ligos eigą ir letalią išeitį.

Tautvydas Kabošis. Baigiamasis magistro darbas „Biožymenų (ApoA, ApoB) reikšmė didelės rizikos išeminės širdies ligos diagnostikoje“. Darbo tikslas. Įvertinti ir nustatyti ApoA, ApoB, biožymenų prognozinę vertę pacientams sergantiems IŠL. Uždaviniai. 1. Identifikuoti ir atrinkti didelės IŠL rizikos pacientus bei jų artimuosius. 2. Nustatyti anamnestinius bei klinikinius prognozinius IŠL veiksnius pacientams, sergantiems IŠL. 3. Įvertinti sąsajas tarp biožymenų koncentracijos ir IŠL rizikos bei įvertinti jų prognozinę vertę. Metodai. Retrospektyvinė duomenų analizė iš LSMUL KK informacinių sistemų atrinktų pacientų medicininių dokumentacijų (ligos istorijos ir epikrizės). Hipotezių skaičiavimui naudoti chi kvadrato (χ2), Studento – T testo, Mann-Whitney kriterijai. Tyrimų jautrumas ir specifiškumas nustatyti ROC kreivės metodo pagalba. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo dalyviai. 54 pacientai su IŠL rizikos veiksniais dalyvavo tyrime, kurie 2021-2022 buvo gydyti LSMUL KK Kardiologijos klinikoje. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavusios moterys buvo statistiškai patikimai vyresnės nei vyrai (p < 0.05). Vyrų statistiškai patikimai daugiau turėjo antsvorio nei moterų.(p=0,018). Vyrų ir moterų grupėse lyginant laboratorinių tyrimų rezultatus, stebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas bendrojo cholesterolio, DTL cholesterolio kiekiuose. Kituose laboratoriniuose tyrimuose reikšmingų skirtumų nestebėta. IŠL pasireiškimo grupėje vyrai buvo statistiškai reikšmingai vyresni nei grupėje be IŠL pasireiškimo (p = 0,32). IŠL grupėje reikšmingai daugiau antsvorį, I laipsnio ir II laipsnio nutukimus turinčių pacientų (p = 0,016). Taip pat pirmoje grupėje daugiau sirgo AH (p < 0,001). 2 – oje grupėje statistiškai mažiau pacientų buvo rūkančių (p = 0,02). 1-oje grupėje rastos statistiškai reikšmingai didesnės bendrojo cholesterolio, MTL cholesterolio, trigliceridų ir apolipoproteino B koncentracijos kraujyje (p<0,05). Remiantis ROC testu buvo nustatyta, kad apolipoproteino A neturi prognostinės vertės įtariant IŠL, o apolipoproteino B tyrimas prognostiškai nustatytas, kaip vidutinio patikimumo. Ribinė ApoB vertė - > 166,56 mmol/l, jautrumas 72,7%, specifiškumas 59,96%, AUC – 0,698, p=0,042. Pritaikius Spearman koreliaciją statistiškai reikšmingų ryšių tarp ApoA arba ApoB ir lipidogramos duomenų nebuvo stebėta (p>0,05). Išvados. Apolipoproteinas A neturėjo patikimos prognostinės vertės diagnozuoti IŠL. Vidutinio patikimumo prognostinės vertės tyrimas diagnozuoti IŠL yra apolipoproteinas B.

Pogumburio–posmegeninės liaukos–antinksčių ašies aktyvinimas yra fiziologinis atsakas į stresą, kad išsaugotų homeostazę. Užsitęsus šios ašies aktyvacijai, streso hormonas, kortizolis, tampa žalingas širdies ir kraujagyslių sistemai. Skirtingai nei inkstų epitelinėse ląstelėse, kardiomiocitų mineralkortikoidinių receptorių (MR) ligandas yra ne tik aldosteronas, bet ir kortizolis, kurio tūkstantį kartų yra daugiau širdyje. MR reikšminga įtaka kairiojo skilvelio remodeliavimuisi, aritmijoms atsirasti yra moksliškai pagrįsta ankstesniuose tyrimuose in vitro bei in vivo gyvūnų modeliuose. Tyrimo uždaviniai: nustatyti kortizolio koncentracijos serume, kortizolio indekso ir MR koduojančio geno NR3C2 vieno nukleotido polimorfizmo (VNP) (rs5522, rs5070950, rs4635799) ir jų alelių dažnumų sąsają prognozuojant miokardo infarkto (MI) eigą ir baigtis. Tyrimo metu nustatėme: 1. kortizolio koncentracijos slenkstines vertes prieširdinių ir skilvelinių ritmo sutrikimų bei mirčių prognozėms ŪMI hospitaliniu laikotarpiu; 2. kortizolio indekso slenkstinę vertę ≥100, prognozuojančią mirtį 2 metų laikotarpyje po ŪMI; 3. didesnę tikimybę sirgti MI kai S–T segmentas pakilęs pacientams, turintiems NR3C2 VNP rs5522 izoleucino/izoleucino genotipą, o turintiems rs5522 valino alelį – mažesnę tikimybę įvykti prieširdžių virpėjimui / prieširdžių plazdėjimui ir skilveliniams ritmo sutrikimams ankstyvojoje ŪMI fazėje.

Autorius: Mažvydas Savickas Darbo pavadinimas: Pacientų sergančių širdies nepakankamumu su išlikusia kairiojo skilvelio išstūmio frakcija ir su sumažėjusia kairiojo skilvelio išstūmio frakcija prognozės ir gyvenimo kokybės vertinimas. Tikslas: Nustatyti pacientų, sergančių širdies nepakankamumu su išlikusia kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (ŠNiIF) ir sumažėjusia kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (ŠNsIF), prognozę ir gyvenimo kokybės (GK) skirtumus bei įvertinti klinikinių rodiklių daromą įtaką jiems. Uždaviniai: 1. Įvertinti ir išanalizuoti pacientų, sergančių ŠNiIF ir ŠNsIF, anamnestinius, laboratorinius ir echokardiografinius duomenis. 2. Nustatyti pacientų, sergančių ŠNiIF ir ŠNsIF, gyvenimo kokybės pokyčius bei sąsajas su demografiniais bei klinikiniais parametrais. 3. Palyginti pacientų, sergančių ŠNiIF ir ŠNsIF, prognozę ir nustatyti ją lemiančius veiksnius. Tyrimo metodika ir dalyviai: Prospektyvinis tyrimas buvo vykdomas 2022 – 2023 metais LSMU KL Kardiologijos skyriuje. Į tyrimą buvo įtraukti 102 pacientai, kuriems anksčiau ar stacionarizavimo metu buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas (ŠN). Pacientų duomenys analizuoti „IBM SPSS Statistics 29“ versijos programa naudojant Chi-kvadrato, Šapiro-Vilko, Stjudento T, porinį Stjudento T, Manno-Whitney U ir Vilkoksono testus bei dvinarę logistinę regresiją. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai: Tyrime dalyvavo 102 pacientai sergantys ŠN, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal širdies nepakankamumo išstūmio frakciją (ŠNIF) – ŠNiIF 53,92 % (n = 55) ir ŠNsIF 46,08% (n = 47). ŠNiIF grupėje buvo 76,74 % visų moterų, o ŠNsIF grupėje 62,71 % vyrų. Analizuojant gretutinių ligų pasiskirstymą ir rizikos veiksnius tarp grupių stebėta, kad ŠNsIF grupėje daugiau pacientų buvo persirgę miokardo infarktu (MI) (p = 0,022), sirgo dilatacine kardiomiopatija (DKMP) (p = 0,013) ir rūkė (p = 0,015). Vertinant laboratorinius kraujo tyrimus hemoglobino (HGB) koncentracija buvo mažesnė ŠNiIF grupėje (p = 0,002), o natriuretinių peptidų (NP) bei troponino T koncentracijos buvo dvigubai didesnės ŠNsIF grupėje (p < 0,05). Echokardiografinio tyrimo duomenys parodė, kad ŠNsIF grupėje kairiojo skilvelio parametrai yra statistiškai reikšmingai didesni negu ŠNiIF grupėje (p < 0,05). GK ir savirūpa stacionarizavimo metu tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05), tačiau po hospitalizacijos praėjus 6 mėn. stebimas GK pagerėjimas abiejose grupėse (p < 0,05). ŠNsIF grupėjė GK po 6 mėn. pagerėjo labiau nei ŠNiIF grupėje (p = 0,030). Veiksniai, turėję daugiausiai įtakos GK buvo lytis, vožtuvinė liga (VL), prieširdžių virpėjimas (PV) ir nutukimas (p < 0,05). Per 6 mėn. laikotarpį mirštamumas tarp grupių nesiskyrė (p = 0,993), tačiau moterų mirė dvigubai daugiau nei vyrų (p = 0,001). ŠNiIF grupės pacientai, sirgę VL, turėjo blogesnę prognozę (p = 0,01). ŠNsIF grupės pacientai mirę per 6 mėn. laikotarpį turėjo 3 kartus didesnę NT-proBNP koncentraciją nei likę gyvi pacientai (p = 0,009). Per 6 mėn. laikotarpį daugiau stacionarizuota ŠNsIF grupės pacientų (p = 0,007). Išvados: 1. Išanalizavus ir įvertinus skirtumus tarp ŠNIF grupių nustatyta, kad ŠNiIF grupės pacientai turėjo mažesnes HGB, NP, troponino T koncentracijas ir turėjo mažesnius echokardiografinio tyrimo parametrus bei rečiau sirgo MI ir nesirgo DKMP. 2. GK ir savirūpos tarp ŠNIF grupių stacionarizavimo metu reikšmingų skirtumų nestebėta, taip pat po 6 mėn. abiejose grupėse stebimas GK pagerėjimas. GK įtakos turėjo moteriška lytis ir gretutinės ligos: VL, PV bei nutukimas. 3. ŠNIF grupės turėjo vienodą mirštamumo riziką, tačiau dvigubai daugiau stacionarizavimų buvo ŠNsIF grupėje nei ŠNiIF. Vertinant prognozę ŠN sergantiems pacientams nustatyta, kad moterys turėjo blogesnes išeitis nei vyrai. ŠNiIF grupėje daugiau neigiamų išeičių turėjo VL sirgę pacientai. ŠNsIF grupėje blogesnės prognozės veiksnių nebuvo nustatyta, tačiau NT-proBNP koncentracija stacionarizavimo pradžioje buvo 3 kartus didesnė pas pacientus, neišgyvenusius 6 mėn. laikotarpio.

Darbo tikslas: Įvertinti SYNTAX balo sąsajas su C reaktyvinio baltymo, leukocitų kiekiu kraujyje, neutrofilų limfocitų santykiu ūminio išeminio širdies sindromo metu. Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti SYNTAX I balų sąsajas su uždegiminiais kraujo rodikliais ūminės širdies išemijos sindromo metu.
2. Įvertinti sąsajas tarp SYNTAX II balų ir uždegiminių kraujo rodiklių.
3. Nustatyti SYNTAX I balų prieš „kaltosios“ vainikinės arterijos perkutaninę angioplastiką ir po jos pokyčio sąsajas su uždegiminiais kraujo rodikliais.
4. Apskaičiuoti SYNTAX II balų prieš „kaltosios“ vainikinės arterijos perkutaninę angioplastiką ir po jos pokyčio sąsajas su uždegiminiais kraujo rodikliais. Metodai: Į šį prospektyvinį tyrimą buvo įtraukti 124 ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu ir be ST segmento pakilimo sergantys pacientai. Visiems pacientams buvo paimamas kraujas iš periferinės venos laboratoriniams tyrimams bei per 60 minučių nuo atvykimo į skubios pagalbos skyrių atlikta diagnostinė vainikinių arterijų angiografija, tuomet pagal indikacijas PVAI arba AVAJO. SYNTAX balo skaičiavimas buvo atliktas naudojantis atvirai prieinama internetine balų skaičiuokle (http://www.syntaxscore.org/). SYNTAX balo sąsajoms su uždegiminiais kraujo rodikliais taikyta neparametrinė Spearman koreliacinė analizė. Rezultatai: Statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp kraujo uždegiminių rodiklių ir SYNTAX I prieš PVAI, po PVAI bei pokyčio po atliktos PVAI nestebėtos. Stebėta teigiama koreliacija tarp CRB, kuris buvo atliekamas tik atvykus pacientui, aukščiausio stebėto CRB viso stacionarizavimo metu ir SYNTAX II balo prieš PVAI (r=0,211, p=0,000; r=0,327, p=0,000 retrospektyviai). Analizuojant SYNTAX II po atliktos PVAI rastos statistiškai reikšmingos koreliacijos su tais pačiais kraujo rodikliais kaip ir vertinant koreliacijas su SYNTAX II prieš PVAI: CRB ir aukščiausias CRB (r=0,236, p=0,015; r=0,336, p=0,0001 retrospektyviai). SYNTAX II pokytis su kitais uždegiminiais kraujo rodikliais nekoreliavo. Išvada: Statistiškai reikšminga SYNTAX I balo prieš PVAI, po PVAI ir pokyčio sąsaja su uždegiminiais kraujo rodikliais ūminės širdies išemijos sindromo metu nenustatyta. Nustatyta statistiškai reikšminga teigiama koreliacija tarp CRB, kuris buvo atliekamas tik atvykus pacientui, aukščiausio stebėto CRB viso stacionarizavimo metu ir SYNTAX II balo prieš PVAI bei po PVAI. Gavus slenkstinę SYNTAX II pokyčio reikšmę ≤ 2,5 po atliktos PVAI, mirties rizika išauga 1,136 karto.