Rimkus, Deividas

COVID-19 pandemija sukėlė precedento neturinčią pasaulinę sveikatos krizę. Nors pradiniuose COVID-19 tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama ūminiams kvėpavimo takų simptomams, vis daugiau tyrimų rodo, kad viruso poveikis apima ne tik ūminę, bet ir lėtinę fazę, kitaip - pokovidinj sindromą (angl. post-acute COVID-19 syndrome). Virškinamojo trakto simptomai tapo svarbiu pokovidinio sindromo komponentu, nes vis dažniau pranešama apie pacientus, kuriems po pasveikimo nuo ūminės infekcijos pasireiškia įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai. Šiame straipsnyje gilinamasi į įvairiapusį poūminio COVID-19 virškinamojo trakto sindromo pobūdį, nagrinėjamos jo klinikinės apraiškos, epidemiologija, galimi pagrindiniai mechanizmai, diagnostiniai iššūkiai ir klinikinio valdymo pasekmės. Išanalizavus sudėtingus viruso ir virškinamojo trakto sistemos ryšius, galima įgyti vertingų įžvalgų apie šį sudėtingą sindromą ir sudaryti sąlygas geresnei pacientų priežiūrai bei tikslinėms intervencijoms.

Ūminis nekomplikuotas šlapimo pūslės uždegimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių šlapimo takų bakterinių infekcijų, kuri kasmet paveikia 150 milijonų žmonių. Šis susirgimas daro didelę įtaką pacientų gyvenimo kokybei. Tyrimo tikslas – išanalizuoti naujausią informaciją apie cistito etiologiją, diagnostiką, simptomus bei gydymo būdus pirminėje asmens sveikatos priežiūroje. Informacijos paieška atlikta PubMed, BioMed Central duomenų bazėse. Išnagrinėta 14 mokslinių straipsnių, atitikusių atrankos kriterijus. Cistitas yra šlapimo pūslės uždegimas, kurį dažniausiai sukelia šlapimo pūslės infekcija, dažnesnė moterims, nei vyrams. Dažniausias sukėlėjas E. coli nustatomas 86 proc. sergančiųjų. Lengvesniais atvejais simptomai ir uždegimas praeina savaime per keletą dienų, tačiau neretai cistito epizodai kartojasi, gali sukelti inkstų geldelių ir inkstų uždegimą ar kitas komplikacijas. Pagrindinis ir dažniausiai pasitaikantis cistito simptomas − nuolatinis noras šlapintis ir deginantis skausmas šlapinantis. Pasireiškus vienam specifiniam cistito simptomui arba esant nespecifinei simptomatikai, patvirtinimui atliekama šlapimo analizė. Išvados. Cistitas yra viena dažniausių infekcijų pasaulyje, sukurianti didžiulius darbo krūvius pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistams. Netinkamai gydoma ar nevisiškai išgydyta liga kelia didelę kartotinės infekcijos ir jos atsparumo vaistams riziką. Diagnozė dažnai patvirtinama remiantis simptomais, tačiau nesėkmingo gydymo atveju reikalingi papildomi tyrimai.

Ūminis laringitas yra gerklų uždegimas, kurį dažniausiai sukelia nusileidžianti į gerklas virusinės kilmės nosiaryklės infekcija arba balso stygų pažeidimas sąlygotas neinfekcinių veiksnių. Pagrindiniai simptomai yra užkimimas, gerklės skausmas ir sausas kosulys. Jei ūminio laringito simptomai išlieka ilgiau nei tris savaites, jis gali pereiti į lėtinį laringitą. Paprastai pakanka tiesioginės ar netiesioginės balso stygų ir gerklų apžiūros (paraudusi, hipereminė gleivinė su galimu eksudato buvimu) nustatyti diagnozę. Laboratoriniai tyrimai atliekami labai retai. Balso tausojimas ir metimas rūkyti yra svarbiausios gydymo priemonės. Tikslas: atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose yra pateikta ūminio laringito etiologija, diagnostika bei naujausios gydymo rekomendacijos. Metodai: literatūros apžvalga atlikta remiantis “PubMed", “Cochrane library”, “UptoDate” duomenų bazėmis, atrenkant publikacijas, kuriose nagrinėjamas ūminis laringitas. Išvados: atlikus literatūros analizę pateiktos ūminio laringito etiologija, priežastys, diagnostikos bei gydymo principai.

Prostatos vėžys yra dažnas piktybinis navikas, jo paplitimas pastebimas visame pasaulyje. Pastaraisiais dešimtmečiais dažnis padidėjo, daugiausia dėl to, kad buvo plačiau naudojami prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimai, nors mirtingumas dėl prostatos vėžio per tą laikotarpį išliko gana didelis. Riziką susirgti prostatos vėžiu didina vyro amžius ir šeiminė anamnezė. Vyrai, sergantys prostatos vėžiu, paprastai savo skundus išsako pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, nors dažnai diagnozės nustatomos profilaktinio patikrinimo metu. Pacientai dažniausiai skundžiasi nikturija, bloga šlapimo srove, erekcijos disfunkcija ir matoma hematurija. Dažnai yra sunku diagnozuoti ligą pagal išsakytus pacientų skundus, nes panašius simptomus gali sukelti ir kitos būklės, pavyzdžiui, gerybinė prostatos hipertrofija. Retais atvejais PSA turi klaidingai teigiamų ir klaidingai neigiamų rezultatų, turinčių įtakos jo klinikiniam naudingumui, tačiau PSA atlikimas prostatos vėžio diagnostikai yra neabejotinas. Bendrosios praktikos gydytojai turi tinkamai paaiškinti vyrams apie PSA tyrimų riziką ir naudą, skatinti tirtis. Antrinėje sveikatos priežiūros įstaigoje diagnozuojant prostatos vėžį yra atliekamos transrektalinė arba transperinealinė biopsijos, tačiau pagal 2020m. Europos urologų nuostatus prieš biopsiją reikia atlikti mpMRT.

Įžanga. Naujagimių sepsis skirstomas į ankstyvą ir vėlyvą, kurie skiriasi pagal įgijimo būdą ir atsiradimo laiką. Ankstyvas sepsis yra vertikalaus bakterijų perdavimo iš motinos perinataliniu laikotarpiu rezultatas. Vaisius gali būti kontaminuotas bakterijomis, joms pakilus iš makšties į gimdą, hematogeniškai per placentą arba retais atvejais per kiaušintakį. Vėlyvas sepsis atsiranda dėl postnatalinės aplinkos patogeninių bakterijų poveikio. Tikslas. Išsiaiškinti naujagimių sepsio apibūdinimą, rizikos veiksnius, diagnostikos metodus ir gydymą. Metodai. Remiantis „Pubmed“ rastomis mokslinėmis publikacijomis, publikuotomis 2010-2020 metais, atlikta literatūros apžvalga. Rezultatai. Riziką susirgti sepsiu didina neišnešiotumas, mažas gimimo svoris, ilgas bevandenis laikotarpis, chorioamnionitas, ilgas hospitalizavimo laikas, vitamino D trūkumas, motinos kolonizacija B grupės β hemoliziniu Streptokoku. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius ir laboratorinius duomenis. Atliekamas pilnas kraujo vaizdo tyrimas, nustatomas C - reaktyviojo baltymo ir prokalcitonino kiekis, tačiau svarbiausias tyrimas yra kraujo pasėlis. Diagnozavus naujagimių sepsį yra labai svarbus ankstyvas gydymo pradėjimas. Du svarbiausi gydymo komponentai yra simptominis gydymas ir racionali antibiotikoterapija. Antibiotiko pasirinkimas priklauso nuo įtariamos mikrofloros ir atsparumo vaistams, taip pat nuo infekcijos šaltinio. Rekomenduojamas empirinis gydymas įtariant ankstyvą naujagimių sepsį yra ampicilino ir gentamicino derinys. Išvados. Naujagimių sepsis yra viena dažniausių naujagimių ir vaikų mirštamumo priežasčių. Diagnozuoti gali būti sunku, nes pirmieji simptomai būna nežymūs ir prasideda įvairiai. [...].