Zasčiurinskas, Paulius

Klubo ir kelio sąnario endoprotezavimas – dažnos ortopedinės operacijos, kurių skaičius nuolat didėja. Vienas reikšmingiausių ir daug laiko užimančių operacijos etapų – pirminis chirurginis žaizdos sutvarkymas, kurio sėkmė ir efektyvumas priklauso nuo pasirinktos siuvimo medžiagos ir technikos. Tikslas. Įvertinti skirtingų siuvimo medžiagų įtaką siuvimo greičiui, pooperacinėms komplikacijoms, pacientų pasitenkinimui ir pooperacinei priežiūrai, atliekant pirminį chirurginį žaizdos sutvarkymą kelio ir klubo endoprotezavimo operacijos metu. Metodai. Atrinkti ir išanalizuoti naujausi moksliniai straipsniai, rasti duomenų bazėje PubMed. Rezultatai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie siuvimo medžiagos pasirinkimo reikšmę ortopedinėje chirurgijoje. Nustatyta, kad absorbuojami dantytieji siūlai leidžia reikšmingai sutrumpinti žaizdos užvėrimo laiką, palengvina pooperacinę priežiūrą bei pagerina rando estetinį vaizdą. Nors bendras komplikacijų dažnis naudojant dantytuosius ir tradicinius siūlus nesiskiria, kabės siejamos su didesne infekcijų rizika. Minėti aspektai ypač svarbūs riboto judumo ar užmiestyje gyvenantiems pacientams. Išvados. Tinkamai parinktos siuvimo medžiagos gali pagerinti gydymo efektyvumą ir sumažinti komplikacijų riziką.

Introduction. Patients with a history of developmental dysplasia of hip (DDH) and correction surgery pose a higher risk of intraoperative complications, such as challenging approach to acetabulum and increased likelihood of iliac fractures, during primary Total Hip Arthroplasty (THA). American society of Anesthesiologists (ASA) physical status classification might change when such complications occur. Case report. 65 y.o. female with DDH, presented with severe osteoarthritis (OA), for which total hip arthroplasty was performed under general anesthesia (patient was classified as ASA II). Posterolateral approach was used and after soft tissue resection, capsulotomy and removal of osteophytes (extending over to inferior pubic ramus), during the reaming of the acetabulum a posterior acetabular wall defect was observed. To create a stable acetabular base for insertion of the acetabular component, a trabecular metal revision system (TMARS) with a posterior augment was chosen. Routine postoperative imaging identified a displaced comminuted fracture of the left iliac anterior column. The patient was reclassified as ASA III due to a significant iliac bone fracture, thereby increasing the overall perioperative risk of adverse reactions, hemodynamic instability, thromboembolic events, wound healing complications. Open reduction and internal fixation (ORIF) was performed to stabilize the iliac fracture to ensure proper healing and support the prosthetic components. Summary. DDH progressively changes the hip, leading to secondary OA. In such patients, the main challenge is the reconstruction of deficient acetabular bone stock. When the anterior column of the iliac bone is fractured, ORIF is the preferred method of fixation. ASA classification changes when such intraoperative complications are present. To prevent fractures, a 3D CT templating and careful preoperative planning is required. Conclusions. DDH causes hypoplastic acetabular bone stock, which leads to complicated THA approaches for a satisfiable outcome.

Temos aktualumas Kelio ir klubo sąnario endoprotezavimo operacijos sukelia reikšmingą kraujo netekimą, kuris prailgina gijimą, didina išlaidas bei personalo krūvį. Traneksamo rūgštis yra antifibrinolitikas, dažniausiai naudojamas ortopedinėse operacijose, įvairiais skyrimo algoritmais hemostazės efektyvumo didinimui. Mokslinė literatūra patvirtina, kad traneksamo rūgštis mažina kraujo netekimą, kraujo transfuzijų poreikį, hospitalizacijos trukmę ir komplikacijų riziką. Nepaisant to, vis dar nėra nustatyta, koks traneksamo rūgšties skyrimo metodas yra optimaliausias – intraveninis (IV), intraartikulinis (IA) ar periartikulinė injekcija (PAI). Siekiant padėti ortopedams-traumatologams priimti informuotą sprendimą, ši sisteminė apžvalga analizuoja skirtingus traneksamo rūgšties skyrimo metodus ir jų kombinacijas hemostazės efektyvumo didinimui. Darbo tikslas (-ai) Įvertinti IV, IA, PAI traneksamo rūgšties skyrimo algoritmų efektyvumą mažinant bendrą kraujo netekimą, slaptą kraujo netekimą, hematokrito ir hemoglobino sumažėjimą bei kraujo perpylimo poreikį pacientams, kuriems atliekamas kelio arba klubo sąnario endoprotezavimas. Taip pat siekiama įvertinti šių metodų kombinacijų veiksmingumą. Tyrimo metodai Ši sisteminė literatūros apžvalga atlikta naudojant „PubMed“ duomenų bazę. Tyrimui buvo atrinkti straipsniai, paskelbti iki 2024 m. rugsėjo 4 d. Įtraukimo kriterijai: pacientai, kuriems atliktas kelio ar klubo sąnario endoprotezavimas; Traneksamo rūgštis skirta IV, IA, PAI arba jų deriniais; Vertinti kraujavimo rodikliai: bendras kraujo netekimas, slaptas kraujo netekimas, hematokrito ir hemoglobino pokyčiai, transfuzijos poreikis; Studijų tipai: atsitiktinių imčių kontroliuojamieji tyrimai (RCT), metaanalizės, prospektyviniai kohortiniai tyrimai. Atmetimo kriterijai: retrospektyviniai tyrimai, atvejų serijos, gyvūnų tyrimai; Straipsniai, kuriuose lyginami kiti traneksamo rūgšties skyrimo metodai, pvz.: nagrinėtas tik vietinis (ne IA) traneksamo rūgšties skyrimas ar lygintas vartojimas per burną, ar buvo atliktas palyginimas su kitais vaistais; Ne anglų kalba publikuoti straipsniai. Rezultatai Dvi paieškos frazės („traneksamo rūgšties periartikulinis ir intraveninis skyrimas klubo sąnario endoprotezavimo metu“ bei „traneksamo rūgšties intraartikulinis ir periartikulinis skyrimas klubo sąnario endoprotezavimo metu“) nepateikė jokių straipsnių. Iš viso į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukta 30 straipsnių: 10 metaanalizių, 19 RCT ir 1 perspektyvinis kohortinis tyrimas. 23 tyrimai atlikti pacientams po kelio sąnario endoprotezavimo, 5 tyrimai – pacientams po klubo sąnario endoprotezavimo, o 2 tyrimai apėmė tiek kelio, tiek klubo sąnario endoprotezavimo operacijas. Rezultatų santrauka: PAI algoritmas yra panašiai efektyvus kaip IA, o lyginant su IV rodo tendenciją būti pranašesnis hemostazėje, kelia mažesnį sisteminį toksiškumą; Dauguma tyrimų teigia, kad IA yra pranašesnis už IV skyrimo algoritmą arba jie yra vienodai efektyvūs; Stebima IA ir IV kombinacijos pranašumo prieš vien IA ar IV tendencija; Lyginant IA ir IV derinį su IA ir PAI deriniu statistiškai reikšmingo skirtumo nestebėta, tačiau, PAI kartu su IA arba IV algoritmas yra efektyvesnis nei vien IA ar IV algoritmas; PAI kartu su IV yra pranašesnis už vien IV metodą; PAI, IA ir IV derinys lemia mažesnį kraujo netekimą, palyginti su vien IV metodu, IV ir PAI kombinacija bei IV ir IA kombinacija. Išvados, rekomendacijos Traneksamo rūgšties algoritmo pasirinkimas turėtų stipriai lemti netekto kraujo kiekį po kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacijos. Literatūroje trūksta duomenų apie skirtingus traneksamo rūgšties skyrimo būdus ir jų efektyvumą klubo sąnario endoprotezavimo operacijose ir visiškai nėra duomenų apie periartrikulinės traneksamo rūgšties injekcijos efektyvumą. Tyrimai nustatė, kad nėra skirtumo tarp PAI ir IA traneksamo rūgšties skyrimo metodų hemostatiniam poveikiui. Tačiau PAI metodas lemia reikšmingai mažesnę koncentraciją serume, todėl jis gali būti saugesnis mažinant tromboembolinių įvykių riziką, ypač pacientams turintiems kontraindikacijų. Be to, norint pasiekti tokį patį hemostatinį efektą kaip IA metodu, PAI TXA reikia mažesnės dozės. Nėra skirtumo tarp PAI ir IV traneksamo rūgšties skyrimo metodų, tačiau autoriai teigia, kad PAI turi potencialą būti pranašesnis už IV. IA metodas gali būti veiksmingesnis nei IV. IV metodas gali būti susijęs su reikšmingai ilgesne hospitalizacija. IA ir IV derinys yra pranašesnis už IA arba IV atskirai ir nesukelia didesnio komplikacijų dažnio. Visų skyrimo metodų derinys yra pranašesnis už bet kurį vieną algoritmą, o PAI ir IA derinys turi panašų efektyvumą kaip IV ir IA derinys. Bet koks derinys tarp IV, IA ir PAI turėtų būti pranašesnis hemostazėje, nei bet kurs algoritmas atskirai.

Temos aktualumas Traneksamo rūgštis yra plačiai taikoma kraujavimo mažinimui ortopedinėse operacijose. Tačiau, kyla daug diskusijų, kuris skyrimo algoritmas yra efektyviausias – intraveninis (IV), intraartikulinis (IA), periartikulinė injekcija (PAI) ar jų kombinacija. Mūsų atlikta sisteminė literatūros analizė rodo, kad trūksta duomenų apie skirtingus traneksamo rūgšties skyrimo būdus ir jų efektyvumą klubo sąnario endoprotezavimo operacijose. Nėra duomenų apie periartrikulinės traneksamo rūgšties injekcijos efektyvumą. Darbo tikslas (-ai) Ištirti kraujo netekimo kiekio kriterijus lyginant skirtingus Traneksamo rūgšties skyrimo algoritmus, atliekant pirmines klubo sąnario endoprotezavimo operacijas. Tyrimo metodai Tai buvo atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas (RCT). Pacientai buvo atsitiktinai suskirstyti į keturias grupes. Pirma grupė (G1) gavo intraartikulinę traneksamo r. injekciją ir periartikulinę placebo injekciją. Antra grupė (G2) gavo intraartikulinę placebo injekciją ir periartikulinę traneksamo r. injekciją. Trečiai grupei (G3) buvo skiriama tiek intraartikulinė, tiek periartikulinė TXA injekcija. Ketvirtoji grupė (G4) gavo intraartikulinę ir periartikulinę placebo injekciją. Visoms grupėms buvo skiriama intraveninė traneksamo r., užtikrinant vienodą bendrą/sudėtinę dozę. Visi pacientai buvo vienodai paruošti prieš operaciją, gavo standartizuotą pooperacinę priežiūrą, o operacijas atliko ta pati specialistų komanda. Visi pacientai, išskyrus ketvirtąją grupę, gavo 1000 mg TXA į veną likus 30 minučių iki operacijos ir dar 1000 mg TXA į veną po 30 minučių po operacijos. Ketvirtosios grupės pacientams buvo skiriama 1500 mg TXA į veną tiek prieš operaciją, tiek po jos. Paciento bendras kraujo tūris (PBV) buvo apskaičiuotas pagal Nadler et al. formulę. Bendras kraujo netekimas (TBL) buvo apskaičiuotas pagal Gross formulę. Matomas kraujo netekimas (VBL) buvo skaičiuojamas kaip intraoperacinis kraujo netekimas. Paslėptas kraujo netekimas (HBL) buvo apskaičiuotas pagal Sehat et al. formulę. Rezultatai Į tyrimą įtraukti 100 pacientų. G1 (IA + IV traneksamo r. + PAI placebo) pacientų amžiaus vidurkis buvo 59,0, stebėtas TBL = 1104,5 mL, HBL = 837,4 mL , apskaičiuotas %TBL = 21,5% nuo PBV, o %HBL = 16,3%. G2 (PAI + IV traneksamo r. + IA placebo) pacientų amžiaus vidurkis buvo 62,4, stebėtas TBL = 1095,0 mL, HBL = 819,7 mL , apskaičiuotas %TBL = 22,8% nuo PBV, o %HBL = 17,0%. G3 (PAI + IV + IA traneksamo r.) pacientų amžiaus vidurkis buvo 65,1, stebėtas TBL = 1138,9 mL, HBL = 936,7 mL , apskaičiuotas %TBL = 24,6% nuo PBV, o %HBL = 20,2%. G4 (IV traneksamo r. + IAI placebo + PAI placebo) pacientų amžiaus vidurkis buvo 60,1, stebėtas TBL = 1066,0 mL, HBL = 800,4 mL , apskaičiuotas %TBL = 22,0% nuo PBV, o %HBL = 16,4%. Nestebėta statistiškai reikšmingo kraujo netekimo kriterijų skirtumo tarp visų grupių. Išvados, rekomendacijos Šis atsitiktinių atvejų imčių tyrimas parodė, kad nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingų traneksamo skyrimo algoritmų klubo sąnario endoprotezavimo operacijose, kai bendra sudėtinė traneksamo rūgšties dozė yra lygi tarp kombinacijų.

ntroduction. Post-traumatic osteoarthritis (PTOA) is the most common type of osteoarthritis in the ankle joint. Trauma to structures maintaining ankle stability (ligament tear, joint surface fracture), leads to subsequent shift in biomechanics, degenerative changes of cartilage and bone. Posttraumatic etiology, contributing 75-80% to ankle OA, 62% of which are attributed to ankle region fractures, the remainder, are due to chronic ligament instability. However, optimal treatment for advanced ankle OA with varus deformity is controversial. Case report. In December 2023, 52 y.o. male patient presented with pain and swelling of the left ankle joint. Significant varus deformation and no signs of ankle joint instability were observed. The patient had history of an ankle injury. Patient was diagnosed with talocrural and subtalar osteoarthritis with lateral talus translation and internal rotation along the longitudinal talus axis and avascular necrosis of talus. During surgery, through lateral approach, distal tibial bone resection, navicular bone resection and tibiocalcaneal arthrodesis were performed, bone defects were filled with autotransplant from resected fibula. Ilizarov was fixed through tibia and metatarsal bones. Patient was released 15 days later, wound healing was primary, no signs of infection. Discussion. Most common treatments of end-stage PTOA are ankle arthrodesis (AA) and total ankle arthroplasty (TAA). Significant differences are absent in treatment outcomes between AA and TAA, however due to learning curve and implant survival of TAA, AA often remains the treatment of choice. Using Ilizarov for ankle arthrodesis, not only achieves low complication rate, satisfactory pain relief and functional recovery, better deformity correction and 100% bony fusion, but also allows for early weight-bearing and is less invasive when compared to other methods. Conclusions. Ilizarov tibiocalcaneal arthrodesis is possibly a favorable option for PTOA of the ankle joint.

Introduction Hallux valgus is a painful and very common deformity caused by abductor/adductor imbalance in the big toe. Relationship between pes planus and hallux valgus remains controversial [1], [2]. As some studies suggest that severe hallux valgus deformity is often caused by mild and moderate pes planus, others fail to find this relationship [2], [3].

Introduction. Ankle arthrodesis (AA) and total ankle arthroplasty (TAA) remain the main treatment options for treating stage 3-4 ankle arthritis. 70% of ankle arthritis cases arise due to previous trauma [1]. When comparing to AA, the main advantage of TAA is the preservation of motion in the ankle joint. The development of TAA components significantly increases patient satisfaction and range of motion, decreases pain [2]. While TAA is an effective treatment option for ankle arthritis, it leaves less revision options when implant failure occurs.