Bartusevičius, Arnoldas

Autorė: Rugilė Grincevičiūtė Darbo vadovas: prof. dr. Arnoldas Bartusevičius Darbo pavadinimas. Standartizuotos operacinių komplikacijų klasifikacijos (Clavien-Dindo) įvedimo patirtis ginekologinio profilio stacionare. Tikslas. Išanalizuoti standartizuotos operacinių komplikacijų klasifikacijos Clavien-Dindo (CDC) įdiegimo patirtį ginekologinio profilio stacionare. Uždaviniai. I ir II etapo po CDC klasifikacijos įdiegimo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Ginekologijos skyriuje duomenų registravimo tikslumo ir tinkamumo palyginimas. Nustatyti operuotų moterų komplikacijų dažnį bei jų tipus II etapo metu, remiantis CDC klasifikacija. Išanalizuoti II etapo metu su operaciniu gydymu susijusias komplikacijas patyrusių moterų charakteristikas bei gydymo būdus. Metodika. Atliktas retrospektyvinis momentinis tyrimas. Analizuoti pacienčių, kurios 2021 m. birželio 1 d. – 2022 m. liepos 31 d. LSMUL KK Ginekologijos skyriuje patyrė pooperacines komplikacijas, ligos istorijų duomenys. Buvo lyginamas pirmo ir antro etapo po CDC įdiegimo duomenų registravimo tikslumas. Išsamiau analizuotos 87 pacientės, kurios II tyrimo etapo metu buvo priskirtos I-V CDC klasifikacijos grupėms. Rinkti nuasmeninti duomenys, vertinamas moters amžius, gretutinės ligos, operacijos ir pooperacinio laikotarpio eiga. Duomenų statistinė analizė atlikta „SPSS 29.0“ programa. Rezultatai: I etapo metu buvo operuotos 1395 moterys, iš kurių 4,5 proc. patyrė pooperacines komplikacijas. Iš jų daugiausiai buvo priskirtos CDC klasifikacijos I gr. – 49,21 proc., II gr. – 31,75 proc., IIIb gr. – 12,7 proc., IVa ir V gr. po 3,17 proc. II etapo metu operuotos buvo 1468 moterys, iš kurių 5,9 proc. patyrė komplikacijas. Iš jų daugiausiai buvo priskirtos CDC klasifikacijos II gr. – 54,01 proc., I gr. sudarė 25,29 proc., IIIb gr. – 6,9 proc., IVa gr. – 2,3 proc., IIIa gr. ir V gr. po 5,75 proc. II tyrimo etapo metu 58,6 proc. komplikacijas patyrusių moterų buvo gydytos dėl piktybinių ligų, 40,2 proc. sirgo anemija, o 46,0 proc. – arterine hipertenzija (AH). Išvados: Lyginant I ir II etapo visų patirtų komplikacijų skaičių prieš ir po taisymo statistiškai reikšmingas skirtumas nestebėtas. Dažniausiai II etapo metu patirtos komplikacijos buvo po operacijos atsiradusi anemija (18,5 proc.) ir hipoalbuminemija, hipoproteinemija (16,7 proc.). AH sergančioms moterims dažniau pasireiškė operacinės žaizdos infekcija. Jau turinčios širdies ritmo sutrikimą pacientės statistiškai reikšmingai dažniau patyrė ir pooperacinius širdies ritmo sutrikimus. Pacienčių amžius ir kūno masės indeksas (KMI) nedarė statistiškai reikšmingos įtakos komplikacijų sunkumui. Pacientės dažniausiai buvo gydytos konservatyviai (96,6 proc.). Praktinės rekomendacijos. Rekomenduojama komplikacijų sąrašą papildyti pooperacinio skausmo, kvėpavimo sutrikimo bei psichikos ir elgesio sutrikimų komplikacijomis. Norint išskirti rizikos veiksnius, kurie lemia pooperacines komplikacijas, rekomenduojama atlikti tyrimą su didesne imtimi, įtraukiant pacientes, kurios nepatyrė komplikacijų.

Tikslas. Ištirti ir nustatyti histerektomijų, atliktų LSMUL KK Akušerijos ir ginekologijos klinikoje 2016 m., esant gimdos miomos diagnozei, rezultatus bei skirtumus, taikant skirtingus operacinio gydymo metodus. Uždaviniai. 1. Ištirti, kiek ir kokių histerektomijų atlikta, bei kokios buvo chirurginio gydymo indikacijos; 2. Ištirti, kokie operaciniai metodai taikyti, atsižvelgiant į miomų ypatybes; 3. Nustatyti, ar gimda prieš išimant buvo smulkinama; 4. Nustatyti, ar yra reikšmingas netekto kraujo kiekio, komplikacijų dažnio skirtumas, taikant skirtingus gimdos šalinimo bei smulkinimo būdus. Metodai ir objektas. Retrospektyvi 85 pacienčių, kurioms 2016 m. dėl gimdos miomų buvo atliktos totalinės histerektomijos, medicininės dokumentacijos analizė. Rezultatai. Atlikta 30 vagininių (35,3 %), 11 laparoskopinių (12,9 %), 44 laparotominės histerektomijos (51,8 %). Kraujavimo grupės simptomais skundėsi 59 (69,4 %), skausmų – 26 (30,6 %), kitų sutrikimų – 18 (21,1 %) moterų. Jokių nusiskundimų neturėjo 9 (10,6 %) pacientės. Vagininėje ir laparoskopinėje histerektomijų grupėse gimdos tūrio skirstiniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė, vagininėje ir laparotominėje – skyrėsi, laparoskopinėje ir laparotominėje – skyrėsi. Vagininėje ir laparoskopinėje histerektomijų grupėse didžiausio miomos diametro skirstiniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė, vagininėje ir laparotominėje – skyrėsi, laparoskopinėje ir laparotominėje – skyrėsi. Histerektomijos būdų skirstiniai, galutinės diagnozės grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė. 25 (29,4 %) operacijų metu buvo atliekamas smulkinimas, 60 (70,6 %) – ne. Nukraujavimo kiekio skirstiniai vagininėje ir laparoskopinėje histerektomijų grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi, vagininėje ir laparotominėje – nesiskyrė, laparoskopinėje ir laparotominėje – skyrėsi. Komplikacijų dažnis histerektomijų grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi. Nukraujavimo kiekio skirstiniai smulkinimo ir nesmulkinimo grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi. Komplikacijų skirstinių reikšmės smulkinimo ir nesmulkinimo grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Išvados. 1. Daugiausiai histerektomijų atlikta laparotomiškai. Pagrindinė indikacija – nenormalus kraujavimas iš gimdos; 2. Didesnių matmenų gimdos, o taip pat gimdos, kuriose didžiausios miomos diametrai buvo didesni, dažniau šalintos laparotomiškai. Miomų skaičius bei lokalizacija įtakos renkantis histerektomijos būdą neturėjo; 3. Operacijų metu smulkinimas dažniausiai nebuvo atliekamas; 4. Mažiausiai kraujo neteko laparoskopiškai operuotos pacientės. Daugiausiai komplikacijų stebėta laparotominėje histerektomijų grupėje, mažiausiai – vagininėje. Didesnės nukraujavimo kiekio reikšmės buvo atliekant smulkinimą. Morceliacija įtakos komplikacijų dažniui neturėjo.

Tyrimu buvo siekiama išanalizuoti gimdos kūno vėžiu sergančių moterų gydymą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose (LSMUL KK) 2012 m. ir 2016 m: nustatyti veiksnius, lemiančius operacijos tipo pasirinkimą, palyginti laparoskopinių ir laparotominių operacijų eigą ir pooperacines išeitis, palyginti skirtinga technika (laparoskopu asistuojama vaginalinė histerektomija (LAVH) ir totalinė laparoskopinė histerektomija (TLH)) atliktų operacijų ir pooperacinio laikotarpio eigą. Atliktas retrospektyvus kohortinis tyrimas. Tirtos 2012 (n = 117) m. ir 2016 m. (n = 143) LSMUL KK dėl gimdos kūno vėžio operuotos pacientės, kuriuos sutiko, kad jų duomenys būtų naudojami tyrime. Gautos išvados: 1. Veiksniai, lėmę operacijos tipo pasirinkimą, gydant gimdos kūno vėžiu sergančias moteris buvo gimdos tūris, naviko histologija ir vėžio stadija. 2. Laparotomijos metu dažniau atliekama omentektomija, limfonodektomija, tačiau po jos dažniau pasireiškė pooperacinės komplikacijos ir buvo ilgesnė hospitalizacija nei laparoskopijos metu. 3. 2016 m. laparoskopinės operacijos truko trumpiau, sumažėjo pooperacinių komplikacijų dažnis bei hospitalizacijos trukmė. Tačiau šie pokyčiai nepriklausė nuo to, kuriuo būdu atlikta laparoskopinė operacija (LAVH ar TLH).