Leonas, Linas

Kuzhiparappil, H. A. (2026). Acculturative Stress and Depressiveness: The Role of Coping Mechanisms Among International Students. (Master’s thesis in Clinical Health Psychology). Supervisor: Lect. Linas Leonas. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology, Kaunas — 70 p. Research Problem: This study examined the relationship between acculturative stress and depressiveness among international students in Europe, with particular attention to the moderating and mediating role of approach and avoidant coping, as well as the influence of cultural background, host country, and duration of stay. Research Methods: The sample included 256 international students from 68 countries of orgin, studying across 15 European host countries, representing nine cultural groups based on Hofstede’s cultural dimensions framework. Data were collected through an online questionnaire including the ASSIS, PHQ-9, and Brief COPE, and were analyzed using SPSS and PROCESS with correlational, regression, group comparison, mediation, and moderation analyses. Main Findings: Acculturative stress was in the lower range overall, while depressiveness was mild on average. Acculturative stress was positively associated with depressiveness across all five main host countries. Avoidant coping was the strongest predictor of depressiveness and functioned as both a moderator and partial mediator of the stress–depressiveness relationship, whereas approach coping showed no significant protective role. Cultural background significantly predicted acculturative stress, and 11.2% of participants reported suicidal ideation at a clinically significant frequency. Cultural distance, rather than host country alone, was the stronger determinant of acculturative stress, although host-country context influenced how stress related to depressiveness. Conclusion: Acculturative stress significantly predicts depressiveness among international students in Europe, and avoidant coping is the central mechanism intensifying this relationship. The findings support the need for culturally adapted screening and interventions focused on reducing avoidant coping, especially during the first two years of study abroad.

People are constantly surrounded by various noises that are often irrelevant to the work they are doing. Having distracting stimuli taxes peoples cognitive capacity and affects their performance. Dealing with multiple stimuli, like background noise or music, and performing a task requires cognitive flexibility, which would potentially be constrained due to the already limited cognitive resources. Additionally, cognitive flexibility, such as other executive functions, seems to suffer in people with depressiveness. The existing research does not expand to the whole spectrum of cognitive flexibility functioning in individuals who do not meet the criteria for clinical diagnosis of depression. Furthermore, the researchers often use self-report tools to assess cognitive flexibility. Therefore, the aim of this study was to examine how audio stimuli affect cognitive flexibility in adults with varying levels of depressiveness using eye-tracking as an objective measure for assessing cognitive flexibility. Participants were 60 Lithuanian adults aged 18 to 49 and had some level of depressiveness based on the score of PHQ-9. This experimental study implemented a modified Stroop task to measure cognitive flexibility using rule-changing trials when congruent-incongruent conditions differed (p = .025). Some audio conditions significantly impacted cognitive flexibility (p = .027), by leading to slower reaction times under especially demanding conditions, like people's conversations (M = 1851 ms, SD = 315) and faster reaction times in silence (M = 1751 ms, SD = 243). They also lead to more mistakes (p = .032) and overall fewer error corrections (p < .001). However, depressiveness did not seem to directly impact cognitive flexibility (p = .093). Depressiveness only moderated the mistake rates (p = .022) and error correction rates (p < .001) when peoples conversations were in the background, leading to more mistakes and fewer error corrections. Overall, the findings are not conclusive to support the idea that audio conditions affect cognitive flexibility in adults with varying levels of depressiveness.

Tyrimo problema: Šiuolaikinėje aplinkoje žmonės dažnai atlieka užduotis esant įvairiems aplinkos dirgikliams, kurie gali didinti kognityvinį krūvį ir konkuruoti dėl ribotų pažintinių resursų. Mokslinėje literatūroje vis dar nėra pakankamai aišku, kaip skirtingi garsiniai dirgikliai veikia kognityvinį krūvį ir ar šį poveikį gali moderuoti psichologiniai veiksniai, kaip saviveiksmingumas.

Tikslas: Ištirti skirtingų garsinių dirgiklių poveikį kognityviniam krūviui ir nustatyti, ar saviveiksmingumas moderuoja šį ryšį.

Dalyviai ir metodai: Tyrime dalyvavo 60 pilnamečių asmenų, kurių amžiaus mediana buvo 24 metai (IQR 21–25). Duomenys buvo renkami 2025 m. gruodžio 16 d. - 2026 m. kovo 9 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto audiovizualinėje laboratorijoje. Tyrime taikytas kiekybinis eksperimentinis laboratorinis tyrimo metodas ir grupės viduje eksperimentinis dizainas. Eksperimento metu dalyviai atliko tris kognityvines užduotis (SCWT paradigmos, antisakadinę ir Ping-Pong) esant šešioms garsinio fono sąlygoms: tylai, baltajam, rožiniam ir rudajam triukšmui, lo-fi muzikai bei žmonių šnekėjimui. Kognityvinis krūvis vertintas pagal vyzdžio skersmens pokyčius, registruotus naudojant „Tobii Pro Nano“ akių sekimo įrangą (60 Hz). Saviveiksmingumas buvo vertinamas Bendrojo saviveiksmingumo skale (GSE). Taikyta vienmatė, dvimatė ir daugiamatė statistinė analizė.

Rezultatai: Didžiausias kognityvinio krūvio vidurkis nustatytas Ping-Pong užduotyje, mažesnis SCWT paradigmos užduotyje, o mažiausias antisakadinėje užduotyje. Kartotinių matavimų ANOVA parodė statistiškai reikšmingus kognityvinio krūvio skirtumus tarp užduočių (F = 540,69, p < 0,001). Skirtingos garsinių dirgiklių sąlygos statistiškai reikšmingo poveikio kognityviniam krūviui neturėjo. Eksperimento dalyvių saviveiksmingumo vidurkis buvo M = 2,78 (SD = 0,46). Statistiškai reikšmingų saviveiksmingumo skirtumų pagal sociodemografinius rodiklius nenustatyta. Nenustatyta statistiškai reikšmingų sąsajų tarp saviveiksmingumo ir kognityvinio krūvio rodiklių bei saviveiksmingumo moderuojančio poveikio garsinio fono įtakai kognityviniam krūviui. Pateikimo pozicija turėjo statistiškai reikšmingą poveikį kognityvinio krūvio rodikliams SCWT paradigmos (F = 32,60, p < 0,001), antisakadinėje (F = 3,96, p = 0,012) ir Ping-Pong užduotyje (F = 18,41, p < 0,001). Visose užduotyse kognityvinio krūvio vidurkiai mažėjo didėjant garsinių blokų pateikimo pozicijai.

Išvados: Gauti statistiškai reikšmingi kognityvinio krūvio skirtumai tarp vykdomųjų funkcijų užduočių, tačiau statistiškai reikšmingo skirtingų garsinių dirgiklių poveikio kognityviniam krūviui nenustatyta. Statistiškai reikšmingo saviveiksmingumo moderuojančio poveikio garsinio fono įtakai kognityviniam krūviui nebuvo.

Tyrimo problema: Žmogaus veikla dažnai yra atliekama esant įvairiems garsiniams dirgikliams kurie gali veikti vykdomąsias funkcijas, ypač inhibicinę kontrolę. Mokslinėje literatūroje išlieka neaišku, kaip skirtingi garsiniai dirgikliai veikia dėmesio ir atsako inhibiciją, o taip pat ar šį ryšį gali keisti individualūs psichologiniai veiksniai, tokie kaip probleminis interneto naudojimas. Tyrimo tikslas: Ištirti skirtingų garsinių dirgiklių poveikį inhibicinei kontrolei ir nustatyti, ar probleminis interneto naudojimas moderuoja šį ryšį. Tyrimo dalyviai ir metodai: Tyrime dalyvavo 60 žmonių, amžiaus mediana buvo 24 metai (IQR 21-25). Duomenys buvo renkami 2025 m. gruodžio 16 d. - 2026 m. kovo 9 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto audiovizualinėje laboratorijoje. Tyrime taikytas kiekybinis eksperimentinis laboratorinis tyrimo metodas ir grupės viduje eksperimentinis dizainas. Eksperimento metu dalyviai atliko tris kognityvines užduotis iš kurių dvi buvo skirtos inhibicinei kontrolei vertinti. Stroop paradigma grįsta užduotis buvo skirta vertinti dėmesio inhibicijai, o antisakadų užduotis atsako inhibicijai. Užduotys buvo atliekamos esant šešioms garsinių dirgiklių sąlygoms : tylai, baltam, rožiniam, rudam triukšmui, žmonių šnekėjimui ir lo-fi muzikai. Probleminis interneto naudojimas vertintas „Devynių teiginių probleminio interneto naudojimo klausimynu (PIUQ-9). Taikyta vienmatė, dvimatė ir daugiamatė statistinė analizė. Tyrimo rezultatai: Stroop užduotyje reakcijos laikas buvo statistiškai reikšmingai ilgesnis nekongruentiškose nei kongruentiškose sąlygose (t(59) = 17,83, p < 0,001), patvirtinant aiškų interferencijos efektą. Tačiau skirtingi garsiniai dirgikliai statistiškai reikšmingo poveikio nei Stroop interferencijos dydžiui, nei antisakadų užduoties rodikliams neturėjo (visi p > 0,05). Eksperimento dalyvių probleminio interneto naudojimo bendros skalės mediana buvo 19,00 (IQR 15,25-23,00). Statistiškai reikšmingų PIUQ skirtumų pagal lytį nenustatyta, tačiau vyrai prie ekranų praleido daugiau laiko nei moterys (U = 231,50, p = 0,003). Tiesioginių statistiškai reikšmingų sąsajų tarp probleminio interneto naudojimo ir daugumos inhibicinės kontrolės rodiklių nenustatyta. Vis dėlto nustatyta, kad probleminis interneto naudojimas statistiškai reikšmingai moderavo garsinių dirgiklių poveikį antisakadų užduoties klaidų dažniui (F = 3,83, p = 0,004), o ekranų laikas moderavo garsinių dirgiklių poveikį klaidingų žvilgsnių laikui iki pirmosios sakados (F = 2,74, p = 0,020). Taip pat nustatyta, kad garsinių dirgiklių pateikimo pozicija turėjo statistiškai reikšmingą poveikį Stroop užduoties rodikliams: reakcijos laikas mažėjo didėjant matavimų eilei, rodydamas išmokimo efektą. Išvados: Gauti rezultatai parodė, kad skirtingi garsiniai dirgikliai statistiškai reikšmingo tiesioginio poveikio nei dėmesio, nei atsako inhibicinei kontrolei neturėjo. Probleminis interneto naudojimas daugeliu atvejų nebuvo tiesiogiai susijęs su prastesne inhibicine kontrole, tačiau nustatytas jo moderuojantis poveikis garsinių dirgiklių ir antisakadų užduoties klaidų dažnio ryšiui. Taip pat nustatytas reikšmingas garsinių dirgiklių pateikimo pozicijos poveikis Stroop užduoties rezultatams.

The rapid development of generative AI has transformed how individuals interact with digital technologies, particularly in contexts involving learning, creativity, and problem-solving. This study aimed to examine the relationship between generative AI use habits and perceived autonomy in adults. Specifically, the study investigated patterns of AI use, levels of autonomy satisfaction, and the association between these variables, while also considering perceived control and demographic factors. A cross-sectional design was employed, and data was collected from 200 participants using an online questionnaire. Generative AI use habits were assessed using a researcher-developed scale, while perceived autonomy was measured using the autonomy satisfaction subscale of the Basic Psychological Need Satisfaction and Frustration Scale. Additional items were included to evaluate perceived control in AI interactions. Data was analyzed using descriptive statistics, Mann Whitney U-tests, and Spearman’s correlation analyses. The results indicated that generative AI is moderately integrated into participants’ daily lives, with higher usage reported in learning and creative contexts. Participants reported autonomy satisfaction scores slightly above the midpoint, suggesting a generally preserved sense of self-direction. A significant positive relationship was found between general AI use and autonomy satisfaction. In contrast, no significant relationships were observed between autonomy and specific types of AI use. Overall, the findings suggest that generative AI functions as a supportive tool that can coexist with perceived autonomy, while also introducing elements of reliance. The relationship between AI use and autonomy appears to depend more on the extent of engagement than on specific contexts of use. Keywords generative AI, perceived autonomy, cognitive offloading, human–AI interaction, self-determination theory

Šiame darbe nagrinėjamos generatyviojo dirbtinio intelekto naudojimo ypatumų sąsajos su dėmesingu įsisąmoninimu suaugusiųjų populiacijoje. Tyrimo tikslas – nustatyti, kaip skirtingi generatyviojo dirbtinio intelekto naudojimo aspektai siejasi su dėmesingumo lygiu. Tyrime dalyvavo 204 tiriamieji, kurie užpildė klausimyną, apimantį generatyviojo dirbtinio intelekto naudojimo ypatumus bei dėmesingo įsisąmoninimo vertinimą (FFMQ; Penkių dėmesingo įsisąmoninimo komponentų modelis). Duomenys analizuoti taikant statistinius metodus. Tyrimo rezultatai parodė, kad generatyviojo dirbtinio intelekto naudojimas yra susijęs su dėmesingu įsisąmoninimu, tačiau šios sąsajos nėra stiprios ir priklauso nuo konkretaus naudojimo pobūdžio. Nustatyta tendencija, kad dažnesnis DI naudojimas tam tikrose veiklose gali būti susijęs su mažesniu dėmesingumo lygiu. Gauti rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad generatyvusis dirbtinis intelektas gali turėti įtakos žmogaus kognityviniams ir refleksyviems procesams, tačiau reikalingi tolimesni tyrimai šiai sąsajai giliau atskleisti.

Tyrimo problema: Garsinis fonas gali tiek pagerinti, tiek sutrikdyti žmogaus dėmesio koncentraciją. Dauguma tyrimų nagrinėja išimtinai baltąjį triukšmą ar bendrai muzikos klausymo poveikį. Šiuo tyrimu siekiama užpildyti literatūros spragas: ištirti rudojo triukšmo, žemesnių dažnių garso, poveikį dėmesiui. Tyrimo dalyviai ir metodai: Eksperimente dalyvavo 30 suaugusių žmonių. Tyrimo dalyviai atliko užduotis penkiomis skirtingo foninio garso sąlygomis: esant tylai, baltajam triukšmui, rudajam triukšmui, muzikai su žodžiais ir klasikinei muzikai. Visų stimulų garsumas buvo ~65 dB. Kiekvienos užduoties metu tyrimo dalyvis skaitydavo tekstą, mintyse skaičiuodavo nurodytų kategorijų žodžius ir perskaitęs atsakydavo į klausimą apie siužetą. Visi tekstai panašios apimties, kiekviename buvo įterpti dviejų skirtingų semantinių kategorijų žodžiai, nuo 5 iki 25 kiekvienoje kategorijoje. Garsinių sąlygų pateikimo eiliškumas buvo subalansuotas naudojant 5x5 lotyniškąjį kvadratą, tarp užduočių buvo daroma 3 minučių pertrauka. Tyrimo dalyviai į eksperimentą atvyko du kartus skirtingomis dienomis, antrojo vizito metu taikyta veidrodinė garsinių sąlygų seka. Užduotys buvo pateikiamos naudojant autorių sukurtą ir specialiai pritaikytą kompiuterinę programą. Rezultatai: Duomenys buvo renkami fiksuojant akių judesius „Tobii Pro“ įranga, kuria buvo registruotas žvilgsnio fiksacijų skaičius ir jų trukmė teksto bei šoninėse zonose. Išvados: Vertinant rezultatus nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp skirtingų garsinių sąlygų. Tai gali būti aiškinama didesne individualių asmens ypatumų, sensorinio jautrumo ar metodo ribotumų įtaka. Taip pat užduotis, reikalaujanti daug kognityvinių pajėgumų, galėjo maksimaliai apkrauti kognityvines sistemas ir garsinis fonas galėjo tapti nereikšmingu bendrai vykstančių procesų kontekste („lubų“ efektas).

Problema: Vis didėjant foninės muzikos reikšmei įvairiose žmonių gyvenimo aplinkose, svarbu suprasti jo įtaką žmonių dėmesiui. Mokslinėje literatūroje matomi nevienareikšmiai rezultatai, ir spragos kurias siekiama užpildyti šituo tyrimu. Metodai: eksperimentas buvo atliekamas nuo 2025 m. vasario – 2025 m. Kovo. dalyvavo 30 dalyvių (15 moterų, 15 vyrų), 22–59 m., atrinktų patogiuoju ir „sniego gniūžtės“ metodais. Tiriamieji tyrimo metu skaitė tekstus ir mintyse skaičiavo dviejų kategorijų žodžius (pvz.: „paukščiai“ ir „medžiai“), ir atsakydavo į klausimus susijusius su tekto siužetu, esant skirtingiems garsiniams fonams: Tylai, klasikinei muzikai ir muzikai su žodžiais. Stimulų garsumas buvo ~65 dB Garsinių sąlygų pateikimo eiliškumas buvo subalansuotas naudojant lotyniškąjį kvadratą, tarp užduočių buvo skiriama 3 minučių pertrauka. Tyrimo dalyviai į eksperimentą atvyko du kartus skirtingomis dienomis, antrojo vizito metu taikyta veidrodinė garsinių sąlygų seka. Užduotys buvo pateikiamos naudojant autorių sukurtą kompiuterinę programą, leidžiančią automatiškai pradėti ir baigti matavimus, pateikti klausimus po kiekvieno teksto ir pateikus atsakymus automatiškai pradėti skaičiuoti pertraukos laiką. Tyrimo duomenys buvo analizuojami taikant vaizdo analizę naudojant laboratorijoje esančias kameras ir „Viso“ bei „ObserverXT“ programinę įrangą vertinti akių mirksniai, galvos/kūno judesiai ir veido išraiškų dažnis. Statistiškai reikšmingiems skirtumams ir koreliacijai tikrinti buvo naudoti Mann-Whitney U kriterijus, Spearmano koreliacijos koeficientas bei Friedmano kriterijus. Rezultatai: Vertinant rezultatus nenustatyta statistiškai reikšmingų dėmesio koncentracijos skirtumų tarp skirtingų garsinių stimulų. Tai gali būti aiškinama didesne individualių asmens ypatumų, sensorinio jautrumo ar metodo ribotumų įtaka. Taip pat užduotis, reikalaujanti daug kognityvinių pajėgumų galėjo maksimaliai apkrauti kognityvines sistemas ir garsinis fonas tapo nereikšmingas bendrai vykstančių procesų kontekste („lubų“ efektas). Išvada: Tyrimo rezultatai neparodė statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingų garsinių stimulų.

Sokolenko, A. (2025). Probleminio pažinčių programėlių naudojimo ir kūno įvaizdžio sąsaja tarp jaunų suaugusiųjų (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: lekt. Linas Leonas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 47 p.

Tyrimo problema: nors vis daugiau tyrimų rodo, kad pažinčių programėlių naudojimas siejasi su neigiamais psichologiniais padariniais, tokiais kaip savęs objektyvizavimas, nepasitenkinimas kūnu ir žema savivertė, vis dar trūksta mokslinių tyrimų apie būtent probleminio šių programėlių naudojimo ryšį su kūno įvaizdžiu. Metodai: tyrime dalyvavo 204 Lietuvos jauni suaugusieji (18–29 metų), apklausti internetu ir gyvai Kauno mieste. Duomenų rinkimui naudota kūno įvaizdžio skalė (BAS-2) ir probleminio pažinčių programėlių naudojimo skalė (PODAUS), klausimynas papildytas probleminių pažinčių programėlių naudojimo ypatumų ir socialiniais-demografiniais klausimais. Duomenys analizuoti naudojant IBM SPSS (v. 29.0.0.0) programinę įrangą. Rezultatai: tyrimas parodė, kad per pastaruosius 12 mėn. 37,3 proc. jaunų suaugusiųjų naudojo pažinčių programėles. Dažniausiai naudota programėlė buvo „Tinder“, tačiau „Badoo“ naudotojai pasižymėjo didesniu probleminio naudojimo lygiu. Vyrai ir „Badoo“ programėlės vartotojai pasižymėjo didesniu probleminiu pažinčių programėlių naudojimu. Seksualinio partnerio paieškos motyvas buvo susijęs su aukštesniu probleminiu naudojimu. Nustatyta, kad moterys ir biseksualūs asmenys turėjo žemesnį kūno įvaizdį. Bendroje imtyje ryšys tarp probleminio pažinčių programėlių naudojimo ir kūno įvaizdžio nebuvo statistiškai reikšmingas, bet „Bumble“ naudotojų grupėje rasta vidutinio stiprumo teigiama koreliacija, kuri parodo, jog didėjant probleminiam naudojimui, gerėja naudotojų kūno įvaizdis. Išvada: probleminis pažinčių programėlių naudojimas dažniau pasireiškė tarp vyrų, „Badoo“ naudotojų ir tų jaunų suaugusiųjų, kurių pagrindinis naudojimo motyvas buvo seksualinio partnerio paieška. Reikšmingas teigiamas ryšys tarp probleminio naudojimo ir kūno įvaizdžio rastas tik „Bumble“ programėlės naudotojų grupėje.

Lebedis, K. (2025). Ego gynybos mechanizmų ir emocijų reguliacijos sunkumų sąsajos tarp suaugusiųjų. (Sveikatos psichologijos bakalauro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: Lekt. Linas Leonas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 48 p.

Tyrimo problema. Nepakankamai ištirta, kaip sąmoningi emocijų reguliacijos sunkumai ir nesąmoningi ego gynybos mechanizmai sąveikauja tarpusavyje bei kaip šie procesai pasireiškia skirtinguose amžiaus grupėse.

Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 200 pilnamečių asmenų: 93 vyrai (46,5 proc.) ir 107 moterys (53,5 proc.), kurių amžius svyravo nuo 18 iki 50 metų (M = 28,4, SD = 8). Duomenys buvo surinkti anoniminės anketinės apklausos būdu, pasitelkus Google Forms platformą. Tyrimui naudoti du validūs instrumentai: Perrotta Human Defense Mechanisms Questionnaire (PDM-Q), skirtas ego gynybos mechanizmams įvertinti, bei Difficulties in Emotion Regulation Scale (DERS-8), naudojama emocijų reguliacijos sunkumams įvertinti. Duomenų analizė atlikta IBM SPSS Statistics 29.0 programa. Taikyta tiek aprašomoji, tiek analitinė statistika: vidurkiai, mediana, standartinis nuokrypis (SD), asimetrija, ekscesas, Mann–Whitney U, Student’s t-testai, Kruskal–Wallis testas, Fisher–Freeman–Halton tikslusis testas ir Spearmano rho koreliacija. Statistinis reikšmingumo lygmuo – p < 0,05.

Rezultatai. Nustatyta, kad dauguma tiriamųjų (69,5 %) buvo priskirti funkcinių ego gynybos mechanizmų grupei, 25,5 % – dalinai disfunkcinių, o 5 % – disfunkcinių mechanizmų grupei. Vyresni suaugusieji (30–50 metų) žymiai dažniau naudojo brandesnius gynybos mechanizmus nei jaunesni (18–29 metų), p < 0,001. Tuo pat metu vyresni dalyviai taip pat rečiau patyrė emocijų reguliacijos sunkumų, palyginti su jaunesniais suaugusiaisiais (p < 0,001). Nustatyta stipri teigiama koreliacija tarp ego gynybos mechanizmų ir emocijų reguliacijos sunkumų (ρ = 0,757, p < 0,001), reiškianti, kad kuo mažiau brandūs gynybos mechanizmai, tuo daugiau emocijų reguliacijos problemų patiriama. Nors lyties įtaka nebuvo statistiškai reikšminga, moterys demonstravo tendenciją patirti šiek tiek didesnius emocijų reguliacijos sunkumus nei vyrai. Taip pat pastebėta, kad tik moterų imtyje amžius statistiškai reikšmingai susijęs su emocijų reguliacijos sunkumų mažėjimu.

Išvados. Tyrimo rezultatai patvirtino stiprų ryšį tarp ego gynybos mechanizmų ir emocijų reguliacijos sunkumų. Vyresni suaugusieji dažniau naudojo brandesnius gynybos mechanizmus ir susidūrė su mažesniais emociniais sunkumais.