Milonas, Daimantas

Giedrius Šulskus. Inkstų navikų rezekcinio krašto įtaka ilgalaikiams onkologiniams rezultatams. Darbo tikslas ir uždaviniai. Įvertinti inkstų navikų teigiamo rezekcinio krašto įtaką pacientų išgyvenamumui, vežio recidyvavimo ir metastazavimo rizikai. Uždaviniai: 1) Nustatyti teigiamo rezekcinio krašto dažnį ir jį galinčius nulemti veiksnius 2) Nustatyti įtaką teigiamo rezekcinio krašto pacientų bendram išgyvenamumui 3) Įvertinti kokią įtaką vėžio specifiniam išgyvenamumui turi teigiamas rezekcinis kraštas 4) Nustatyti teigiamo rezekcinio krašto reikšmę išgyvenamumui iki ligos progresavimo Metodai. Tyrime retrospektyviai analizuoti 742 pacientai, kuriems 2012–2023 m. Kauno klinikose atlikta dalinė inksto rezekcija dėl vėžio. Vertinta klinikinių ir patologinių veiksnių, įtaka teigiamam rezekciniam kraštui bei teigiamo rezekcinio krašto įtaka ligos progresavimui ir išgyvenamumui. Statistinė analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 29.0, taikant Chi–kvadrato, Mann–Whitney, Kaplan–Meier ir Cox regresijos metodus. Tyrimo rezultatai. Analizuotų pacientų amžiaus mediana siekė 64 metus (IQR 57–71). Vyrai sudarė 57,28 % tiriamųjų, o moterys – 42,72 %. Daugumai pacientų (74,4 %) buvo atlikta atvira inksto rezekcijos operacija. Dominuojanti patologinė stadija buvo T1a (73,3 %). Histologiškai, didžiausią dalį sudarė inksto šviesiųjų ląstelių karcinoma 79 %, papilinė – 10,87 % ir chromofobinė karcinomos – 8,22 %. Teigiamas rezekcinis kraštas (TRK) nustatytas 92 pacientams (12,4 %). Nustatyta, kad lytis buvo reikšmingas TRK veiksnys – vyrų lytis siejosi su mažesne TRK nustatymo rizika, lyginant su moteriška lytimi (RS = 0,6; 95 % PI 0,36–0,87; p = 0,009). Pacientų 10 metų bendras išgyvenamumas (BI) – 73.3%. Vėžio specifinis išgyvenamumas (VSI) 10 metų – 93,2%. TRK grupėje 10 metų BI buvo nežymiai mažesnis nei neigiamo rezekcinio krašto (NRK) grupėje (TRK – 59,1%, o NRK – 74,4%, p=0,35). VSI taip pat nesiskyrė reikšmingai: 10 metų išgyvenamumas TRK grupėje buvo 86,7 %, NRK grupėje – 93,9 %, (p=0,53). Tyrimo metu nustatyta 46 ligos progresavimo atvejai (7,2%), iš kurių 19 atvejų (3%) buvo vietinis ligos atsinaujinimas, o 27 atvejai (4,2%) – sisteminė ligos progresija. TRK grupėje ligos progresija nustatyta 8,4%, o NRK grupėje – 7%. 10 metų išgyvenamumas iki ligos progresavimo (IILP) 83%. Nustatyta, kad 5 metų IILP palyginus NRK ir TRK grupes buvo 97,4 ir 98,4 %, tuo tarpu 10 metų IILP sudarė 84,9 ir 61,6% (p = 0,08). Išvados. Teigiamas chirurginis kraštas neturėjo reikšmingos įtakos bendrajam ar su vėžiu susijusiam išgyvenamumui, tačiau buvo susiję su didesne ligos progresavimo rizika, pabrėžiant ilgalaikės stebėsenos svarbą šiems pacientams. Iš visų analizuotų veiksnių tik lytis turėjo reikšmingą įtaką teigiamiems rezekcijos kraštams – vyrams ši rizika buvo mažesnė nei moterims.

LIMFONODEKTOMIJOS IR SPINDULINĖS SRITINIŲ LIMFMAZGIŲ APŠVITOS EFEKTYVUMO PALYGINIMAS PACIENTAMS, SERGANTIEMS AUKŠTOS RIZIKOS PROSTATOS VĖŽIU IR GYDYTIEMS IŠORINE SPINDULINE TERAPIJA. Darbo autorius: Kipras Snarskis Tikslas: Palyginti limfonodektomijos ir spindulinės sritinių limfmazgių apšvitos efektyvumą pacientams, sergantiems aukštos rizikos prostatos vėžiu ir gydytiems išorine spinduline terapija (ST). Uždaviniai: 1. Nustatyti biocheminio atkryčio (BCR) dažnį ir atsiradusias metastazes (MTS) pacientams, kuriems buvo atlikta limfonodektomija ir prostatos ST. 2. Įvertinti BCR dažnį ir atsiradusias MTS pacientams, kuriems buvo atlikta prostatos ir sritinių limfmazgių ST. 3. Palyginti laiką iki BCR ir MTS atsiradimo tarp limfonodektomijos ir spindulinės sritinių limfmazgių apšvitos grupių. Metodika: Atlikta prospektyvinė duomenų analizė iš medicininės dokumentacijos. Į tyrimą įtraukti 68 pacientai, kuriems 2018 - 2022 m. LSMUL KK Urologijos klinikoje dėl aukštos rizikos PCa (PSA >20ng/ml ir/ar pT3N0M0 ir/ar Gleason balas ≥8) buvo atlikta limfonodektomija kartu su prostatos ST arba išplėstinė prostatos ir sritinių limfmazgių ST. Pacientai vertinti pagal tai, kiek laiko praėjo nuo gydymo pradžios, iki mažiausios PSA vertės pasiekimo, BCR, MTS nustatymo ir mirties. Analizuotas ryšys tarp pasirinkto gydymo metodo ir išgyvenamumo be BCR, išgyvenamumo be MTS ir bendro pacientų išgyvenamumo. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 20.0 programinį paketą. Taikytas Chi kvadrato testas, t testas, Kaplan-Meier metodas su log-rank testu. Rezultatai: Pacientų amžiaus mediana buvo 71,5 m., kvartilis (IQR) (67-75,5) ir PSA mediana buvo gauta 15,7 ng/ml, IQR (8-27,65). Limfonodektomija buvo atlikta 26 (38 %), o išplėstinė spindulinė terapija taikyta 42 (62 %) vyrams. Pacientų stebėjimo nuo gydymo pradžios mediana buvo 42,5 mėn., IQR (28,5-54). BCR limfonodektomijos grupėje pasireiškė 23,1 %, išplėstinio spindulinio gydymo grupėje 9,5 % (p = 0,128). MTS dažnis reikšmingai nesiskyrė (19,2 % vs 7,1 %, p = 0,136). Mirčių dažnis tarp grupių nustatytas panašus (15,4 % vs 9,5 %, p = 0,470). Apskaičiuotas visų tiriamųjų 3 ir 5 m. išgyvenamumas be BCR buvo 92 % ir 66 %, be MTS nustatymo – 97 % ir 60 %. 3 ir 5 m. išgyvenamumas be BCR prastesnis buvo limfonodektomijos grupėje nei išplėstinės ST: 91,6 % su 50,1 % ir 92 % su 65,7 % atitinkamai (p = 0,034). 3 ir 5 m. išgyvenamumas be MTS buvo geresnis išplėstinės ST grupėje: 100 % su 58,5 % ir 95,2 % su 68 % atitinkamai (p = 0,048). Vertinant bendrą grupių išgyvenamumą reikšmingo skirtumo nestebėta: 95,2 % su 83,2 % ir 90,4 % su 82,9 % atitinkamai (p = 0,628). Išvados: Išgyvenamumas be BCR ir MTS yra ilgesnis taikant išplėstinę ST, tačiau bendro išgyvenamumo rodikliai tarp gydymo grupių nesiskyrė. Gydymo saugumas ir gyvenimo kokybė galėtų būti svarbūs parametrai renkantis gydymo metodą.

To assess the significance of neoadjuvant chemotherapy has on survival in muscle invasive bladder cancer compared to the absence of neoadjuvant chemotherapy. To assess the survival outcomes in muscle invasive bladder cancer with neoadjuvant chemotherapy. To assess the survival outcomes in muscle invasive bladder cancer without neoadjuvant chemotherapy. To compare the outcomes between neoadjuvant chemotherapy and the absence of it in muscle invasive bladder cancer treatment. In totality three databases (Cochrane Library, PubMed, and Wiley Library) were searched. The following keywords were used: “neoadjuvant chemotherapy”, “muscle invasive bladder cancer”, “survival”, “radical cystectomy”, “MIBC”, and “cystectomy”. Alongside this a series of phrases were also searched, for e.g., “Significance of neoadjuvant chemotherapy on survival in MIBC before radical cystectomy”. After screening, retrieval, and eligibility a total of 23 studies were included and extracted for data. A total of 23 studies were included, creating a sum of 22,026 participants, of which 10,700 participants were used for the comparison between NAC+RC and RC only. The remaining 11,326 participants were used to compare NAC+RC and RC+AC groups. The bulk of the studies agreed that the impact NAC has on survival in MIBC patients is positively significant. The affect NAC has on survival has been correlated to prolonging the survival in patients. NAC prior to RC in MIBC has been seen to improve OS and to achieve DS that also is correlated with better OS.

Tyrimo tikslas: Nustatyti prostatos vėžiu sergančių pacientų prostatos specifinio antigeno (PSA) persistavimo po radikalios prostatektomijos (RP) įtaką ilgalaikiams onkologiniams rezultatams. Uždaviniai: Įvertinti persistuojančio PSA ryšį su agresyvią ligos eigą prognozuojančiais klinikiniais ir patologiniais prostatos vėžio parametrais, įtaką pacientų išgyvenamumo rodikliams bei vertę prognozuojant blogus onkologinius rezultatus. Metodai: Atliktas retrospektyvinis tyrimas iš medicininės dokumentacijos ir esamos duomenų bazės. Į tyrimą įtraukti 1552 pacientai, kuriems LSMUL KK Urologijos klinikoje 2001-2019 m. atlikta RP, 4-12 savaitę po RP atliktas PSA tyrimas ir taikytas tolimesnis ligos sekimas. Analizuotas persistuojančio PSA ryšys su klinikiniais ir patologiniais prostatos vėžio parametrais, jo įtaka išgyvenamumui be biocheminio atkryčio, išgyvenamumui be metastazių, vėžiui specifiniam išgyvenamumui ir bendram išgyvenamumui. Nustatyta persistuojančio PSA vertė prognozuojant blogą ligos eigą, ji palyginta su kitų veiksnių verte. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 20.0 programinį paketą. Taikytas Chi kvadrato testas, t testas, Kaplan-Meier metodas su log-rank testu bei multivariacinė Cox regresinė analizė. Rezultatai: Persistuojantis PSA nustatytas 19,1 % pacientų. Nustatyta 14,1 % mirčių, 2,8 % pacientų mirė nuo vėžio. Persistuojantis PSA buvo susijęs su didesniu priešoperacinio PSA vidurkiu, dažnesne klinikine T3 stadija, dažnesnėmis klinikinėmis 3, 4 ir 5 Gleason laipsnių grupėmis (GG), dažnesne patologine T3b stadija, dažnesnėmis patologinėmis 3, 4, 5 GG, metastazėmis sritiniuose limfmazgiuose ir dažnesniu teigiamu rezekciniu kraštu (visi p<0,001). Grupėje su persistuojančiu PSA 10 m. laikotarpiu nustatytas mažesnis išgyvenamumas be biocheminio atkryčio (21,2 % vs 72,1 %, p<0,001), be metastazių (77,9 % vs 95,2 %, p<0,001), vėžiui specifinis išgyvenamumas (86,2 % vs 92,1 %, p<0,001) ir bendras išgyvenamumas (71,1 % vs 85,0 %, p<0,001). Persistuojantis PSA prognozavo tolimųjų metastazių atsiradimą (ŠS 3,1, p<0,001), mirtį (ŠS 2,2, p<0,001) ir buvo pats stipriausias veiksnys prognozuojant mirtį nuo vėžio (ŠS 9,7, p<0,001). Išvados: PSA persistavimas po RP yra jautrus prognostinis veiksnys blogiems onkologiniams rezultatams.

Tyrimo tikslas: Darbo tikslas yra ištirti ir aprašyti gelbstinčios limfonodektomijos reikšmę prostatos vėžio progresavimui po taikyto pirminio chirurginio gydymo. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti veiksnius, kurie daro įtaką gelbstinčios limfonodektomijos efektyvumui. 2. Nustatyti gelbstinčios limfonodektomijos įtaką laikui iki papildomo gydymo padėjimo, esant prostatos vėžio recidyvavimui į limfmazgius. 3. Nustatyti metastazes limfmazgiuose pagal jų lokalizaciją radiologiniuose vaizduose ir aptarti gautus rezultatus. Tyrimo metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Į tyrimą įtraukti 24 pacientai, kuriems atlikta gelbstinti limfonodektomija LSMUL KK Urologijos klinikoje 2015 – 2019 m.. Galutinėje analizėje nagrinėti 23 atvejai, kuriems taikytas pirminis prostatos vėžio gydymas – radikali prostatektomija. Analizuotas išgyvenamumas be papildomo gydymo, faktoriai, kurie galėtų lemti greitesnį ligos recidyvavimą ir radiologinių tyrimų vaizdai, norit nustatyti dažniausias teigiamų limfmazgių vietas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 23.0 Statistics. Taikytas Kaplan-Maier metodas, Cox regresinė analizė ir mulfaktorinė logistinė regresinė analizė. Tyrimo rezultatai: Išanalizuoti 23 atvejų duomenys, vidutinis pacientų amžius gelbstinčios limfonodektomijos metu 63,967,84 m.. Bendras dviejų metų išgyvenamumas be papildomo gydymo siekė 38,7 proc. Išgyvenamumo be papildomo gydymo vidurkis 18,95 +/- 3,094 mėn., o mediana 20 +/- 4,89 mėn. Pirmam pooperaciniam PSA esant <0,2 ng/ml, vienerių metų išgyvenamumas be papildomo gydymo siekia 81,8 proc., dviejų metų - 58,4 proc., o PSA esant >0,2 ng/ml, išgyvenamumas nepradedant papildomo gydymo per vienerius metus siekia 25,4 proc., o per dvejus 0 proc. (p=0,002). Laikui iki papildomo gydymo statistiškai reikšmingai darė įtaką pooperacinis PSA<0,2 ng/ml (RS=14,430, PI (1,406-148,102), p¬=0,025), kiti faktoriai įtakos neturėjo. Išvados: Taikant gelbstinčią limfonodektomiją esant biocheminiam atkryčiui ir nustačius patologinius limfmazgius po taikyto pirminio chirurginio gydymo, galima išvengti papildomo gydymo (HT/ST) vidutiniškai 20 mėnesių. Dažniausiai, radiologinių tyrimų duomenimis, liga metastazuoja į limfmazgius, esančius ties kairiosiomis išorinėmis klubinėmis kraujagyslėmis ir dešiniosiomis bendrosiomis klubinėmis kraujagyslėmis.

Tikslas: Įvertinti pacientų, kuriems radikalios prostatektomijos ir limfanodektomijos metu nustatytas N+, veiksnių bei taikyto papildomo gydymo įtaką ligos progresavimui bei išgyvenamumui. Uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų, kuriems radikalios prostatektomijos ir limfanodektomijos metu nustatyta N+ dažnį bei klinikines bei patologines prostatos vėžio charakteristikas. 2. Nustatyti ligos progresavimo bei mirtingumo dažnį. 3. Nustatyti vėžio veiksnių bei taikyto ankstyvo (iki 6mėn.) ar vėlyvo (po 6mėn.) papildomo gydymo įtaką ligos progresavimui bei išgyvenamumui. Metodai: Tyrimas apima 2001m. – 2017m. gruodžio mėn. LSMU KK Urologijos skyriuje atliktas radikalias prostatektomijas su limfanodektomijomis, kurių metu nustatytas navikinio proceso išplitimas į limfmazgius (N+). Iš viso į tyrimą įtraukti 84 pacientai, kurie buvo sekami prieš ir pooperaciniu laikotarpiu. Surinkti duomenys lyginti pagal įvairius parametrus nustatant jų įtaką pacientų išgyvenamumui ir ligos progresavimui. Rezultatai: 5 ir 10 metų bendras išgyvenamumas (BI), 65,8% ir 51,9% atitinkamai. 5 ir 10 metų vėžiui specifinis išgyvenamumas (VSI) buvo atitinkamai 86,8% ir 82,5%. 5 ir 10 metų išgyvenamumas be ligos progresavimo (metastazių (MTS) nustatymas) atitinkamai 62,6% ir 57,8%. VSI statistiškai patikimai įtakos turintis veiksnys – Gleason balas po operacijos (p=0,045). MTS atsiradimui statistiškai reikšmingai patikima Gleason pooperacinis balas (p=0,001) ir teigiamas rezekcinis kraštas (p=0,02). Multifaktorinėje analizėje statistiškai reikšmingas rodiklis MTS atsiradimui buvo tik Gleason pooperacinis balas (p=0,001). Papildomai taikyto gydymo pradžios laikas BI, VSI, MTS atsiradimui statistiškai reikšmingos įtakos neturi. Išvados: LSMU KK Urologijos klinikoje randamų N+ dažnis siekia 10,6% Pacientams su N+ 5 ir 10 metų BI yra 65,8% ir 51,9% atitinkamai; 5 ir 10 metų VSI yra atitinkamai 86,8% ir 82,5%; 5 ir 10 metų išgyvenamumas be MTS atitinkamai yra 62,6% ir 57,8%. Analizuoti veiksniai BI reikšmingos įtakos neturėjo. VSI reikšmingai įtakoja Gleason balas po operacijos. MTS atsiradimui reikšminga yra vėžio diferenciacija pagal Gleason bei teigiamas rezekcinis kraštas (monofaktorinė analizė). Multifaktorinėje analizėje reikšmingas rodiklis MTS atsiradimui yra tik Gleason pooperacinis balas. Papildomai taikyto gydymo pradžios laikas BI, VSI, MTS atsiradimui statistiškai patikimos įtakos neturi.

Tyrimo tikslas: Ištirti bei išanalizuoti pacientų, kuriems atlikta radikali cistektomija, esant šlapimo pūslės vėžiui, atokiuosius onkologinius rezultatus. Uždaviniai: 1. Nustatyti komplikacijų dažnį po radikalios cistektomijos pagal Clavien-Dindo klasifikaciją. 2. Nustatyti mirtingumo dažnį devyniasdešimties dienų pooperaciniu laikotarpiu po radikalios cistektomijos. 3. Nustatyti pacientų bendrąjį bei vėžiui specifinį išgyvenamumą. 4. Nustatyti veiksnius, kurie nulemia pacientų bendrąjį bei vėžiui specifinį išgyvenamumą. Tyrimo metodika ir metodai: Retrospektyviniame tyrime dalyvavo 209 pacientai, kuriems 2000 kovo -2017 gruodžio mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikoje dėl šlapimo pūslės vėžio atlikta radikali cistektomija. Statistinei duomenų analizei naudota SPSS 22.0 statistinė programa. Predikciniai veiksniai nustatyti panaudojant Cox regresijos analizę. Išgyvenamumas nustatytas taikant Kaplan-Meier analizės metodą. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.
Rezultatai: Tyrime dalyvavo 169 (80,9 proc.) vyrai ir 40 (19,1 proc.) moterys. Amžiaus vidurkis - 65,3 (±SN 9,24) metai (nuo 38 iki 82). Dažniausiai nustatoma patologinė ligos stadija-pT2 (36,4 proc.). Ligos išplitimas į limfmazgius nustatytas 82 pacientams (41 proc.). 90-ies dienų pooperaciniu laikotarpiu mirė 14 pacientų (6,7 proc.). Po radikalios cistektomijos 46,4 proc. patyrė bent vieną komplikaciją. Pagal Clavien-Dindo klasifikaciją 1-2° komplikacijas patyrė 22 proc., 3-5° - 24,4 proc. pacientų. Analizuotos populiacijos 5-ių ir 10-ties metų bendras išgyvenamumas buvo 35,9proc. ir 30,5 proc. 5-ių ir 10-ties metų vėžiui specifinis išgyvenamumas - 61,9 proc. Bendras ir vėžio specifinis išgyvenamumas labiausiai priklauso nuo patologinės stadijos (p<0,001), ligos išplitimo į limfmazgius (p<0,001), pooperacinių komplikacijų sunkumo (p=0,002). Išvados: Tik trečdalis pacientų lieka gyvi praėjus penkiems metams po radikalios cistektomijos. Išgyvenamumo rodikliai labiausiai priklauso nuo patologinės stadijos, ligos išplitimo į limfmazgius, pooperacinių komplikacijų sunkumo. Praktiniai patarimai: Radikali cistektomija yra sudėtinga operacija, kurią turi atlikti daug patirties turintys urologai.

Pagrindinis ir efektyviausias inkstų navikų gydymo būdas yra chirurginė operacija. Daugelį metų radikalioji nefrektomija buvo laikoma inkstų navikų gydymo aukso standartu. Tačiau ryškėja polinkis rinktis nefronus tausojančią operaciją. Atliekant radikaliąją nefrektomiją, pašalinamas naviko pažeistas inkstas, todėl likęs turi atlikti abiejų funkciją. Nefronus tausojančios operacijos tikslas – pilnai pašalinti naviką ir išsaugoti inksto likusios dalies optimalią funkciją. Renkantis, kokią operaciją atlikti, esant T1b inksto navikams, svarbu atsižvelgti ir į nefronus tausojančių operacijų bei radikaliųjų nefrektomijų atokiuosius rezultatus.

Egidijus Vaitiekūnas INKSTĄ TAUSOJANČIŲ OPERACIJŲ ATOKIEJI ONKOLOGINIAI REZULTATAI Tyrimo tikslas. Ištirti ir išanalizuoti pacientų, kuriems atlikta nefronus tausojanti operacija (NTO), atokiuosius onkologinius rezultatus. Uždaviniai. 1) Nustatyti pacientų bendrąjį išgyvenamumą (BI), vėžiui specifinį išgyvenamumą (VSI), išgyvenamumą iki ligos progresijos (IILP) ir IILP trukmę po NTO; 2) Nustatyti ligos atkryčio dažnį ir jo pobūdį pacientams po NTO; 3) Nustatyti veiksnius, kurie nulemia pacientų BI, VSI ir IILP po NTO; 4) Nustatyti reikšmingų veiksnių įtaką ilgalaikiams atokiesiems onkologinams rezultatams po NTO. Metodai. Atliktas vienmomentinis retrospektyvus tyrimas. Statistinei duomenų analizei naudota SPSS 22.0 statistinė programa. Predikciniai veiksniai tirti atliekant vienmatę ir daugiamatę analizę, panaudojant Cox regresijos modelį. Išgyvenamumas buvo nustatytas taikant Kaplan-Meier analizės metodą. Tyrimo dalyviai. Tiriamųjų imtį sudarė 222 pacientai, kuriems 2005-2013 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikoje dėl inksto naviko atlikta NTO. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 128 (57,7 proc.) vyrai ir 94 (42,3 proc.) moterys. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 69 (±11,4) m. Teigiamą rezekcinį kraštą (TRK) turėjo 26 (11,7 proc.), neigiamą rezekcinį kraštą (NRK) – 196 (88,3 proc.) sergantieji. Iš viso nustatyta 18 (8,1 proc.) ligos atkryčių. Vietinis ligos atsinaujinimas nustatytas 6 (2,7 proc.), o sisteminė ligos progresija – 12 (5,4 proc.) atvejų. Apskaičiuotas 5 ir 10 m. BI po NTO sudarė atitinkamai 90 ir 75,7 proc.; 5 ir 10 m. VSI buvo atitinkamai 97,3 ir 95,1 proc.; 5 ir 10 metų IILP sudarė 93 ir 84 proc. Vidutinis laikas iki ligos progresavimo buvo 67 (±28,7) mėn. Vienintelis veiksnys, nepriklausomai lėmęs trumpesnį pacientų BI, buvo naviko dydis >4 cm (RS 4,81; p = 0,022). Nepriklausomas rizikos veiksnys, lėmęs trumpesnį IILP, buvo TRK (RS 5,01; p = 0,002). Statistiškai reikšmingų, nepriklausomų rizikos veiksnių, lemiančių trumpesnų VSI, tyrime nebuvo rasta. TRK turintiems pacientams dominavo sisteminė ligos atkryčio forma (83,3 prieš 16,7 proc.). Penkių ir 10 metų BI turintiems ≤4 cm navikus buvo ilgesnis (91,6 ir 78,2 proc.) nei pacientams su >4 cm navikais (81,8 ir 64,0 proc.), p = 0,020. Penkių ir 10 metų IILP buvo ilgesnis turintiems NRK (95,5 ir 85,5 proc.) lyginant su TRK turinčiais pacientais (76,1 ir 76,1 proc.), p = 0,003. Išvados. 5 ir 10 metų BI po NTO buvo atitinkamai 90 ir 75,7 proc. 5 ir 10 metų VSI buvo atitinkamai 97,3 ir 95,1 proc. 5 ir 10 metų IILP buvo atitinkamai 93 ir 84 proc. Vidutinis laikas iki ligos progresavimo buvo 67 (±28,7) mėn. Tyrimo metu nustatyta 18 (8,1 proc.) ligos atkryčių. Vietinis ligos atsinaujinimas stebėtas 6 (2,7 proc.), o sisteminė ligos progresija – 12 (5,4 proc.) atvejų. Reikšmingiausiai blogesnes vėlyvąsias pacientų išeitis lėmė didesnis nei 4 cm naviko dydis ir TRK. Esant ligos atkryčiui dažniau pasireiškė sisteminis išplitimas. BI turintiems ≤4 cm navikus buvo ilgesnis nei pacientams su >4 cm navikais. IILP buvo ilgesnis turintiems NRK lyginant su TRK turinčiais pacientais. Rekomendacijos. 1) Esant labai geriems onkologiniams rezultatams, NTO turėtų būti siūloma kaip pirmo pasirinkimo gydymo metodas; 2) Sisteminis ligos atsinaujinimas yra dažnesnis nei lokalus, todėl po NTO, ypač esant TRK, turėtų būti taikomas aktyvus įvairiapusis stebėjimas; 3) Esant TRK, sisteminio ligos atsinaujinimo rizika yra 4 kartus didesnė nei lokalaus, todėl norint užtikrinti onkologinės ligos kontrolę, radikali nefrektomija galėtų būti siūloma kaip pirmo pasirinkimo taktika vietoje aktyvaus stebėjimo po NTO.

Tyrimo tikslas. Palyginti, kuri gydymo taktika yra efektyvesnė pacientams po radikalios prostatektomijos (RP) sergant lokaliai išplitusiu (aukštos rizikos) prostatos vėžiu. Uždaviniai. 1) Išsiaiškinti, kurie faktoriai daro įtaką ligos progresijai; 2) Nustatyti laiko tarpą iki ligos progresijos (LP), taikant pacientams aST; 3) Nustatyti laiko tarpą iki LP, taikant pacientams sST; 4) Palyginti aST ir sST terapijų efektyvumą iki ligos progresijos; 5) Palyginti ankstyvos ir atidėtos sST gydymo efektyvumą ligos progresijai. Metodai. Retrospektyvinis vienmomentis tyrimas. Duomenų surinkimui naudota MS Office Excel 2016. Statistinei duomenų analizei naudota MS IBM SPSS 23.0 Statistics. Predikciniai veiksniai tirti atliekant vienmatę ir daugiamatę analizę. Tyrimo dalyviai. Tiriamųjų imtį sudarė 105 pacientai, kuriems 2003-2015 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikoje buvo atlikta RP, nustatyta aukštos rizikos PCa (PSA >20ng/ml ir/ar pT3N0M0 ir/ar Gleason balas ≥8), ir taikyta aST arba sST. Tyrimo rezultatai. Pacientų amžiaus mediana buvo 64 m., kvartilis (IQR) (60-69) ir PSA mediana buvo gauta 9,48 ng/ml, IQR (7,5-10,6). aST buvo atlikta 30-čiai (29,5 proc.) ir sST 75-iems (70,5 proc.) vyrams. ST spindulių dozės mediana gauta 70 (66-70 kvartilis) Gy. Pacientai, kuriems buvo atlikta aST turėjo aukštesnį Gleason balą (p = 0,031), patologinę stadija (p = 0,0001), daugiau rizikos faktorių (p = 0,015) palyginus su sST pacientų grupe. Pagal kitus parametrus nebuvo skirtumų tarp abiejų pacientų grupių. Gleason balai buvo vienintelis reikšmingas parametras daugiamatėje Cox regresinėje analizėje: rizikų santykis buvo 1,886, esant 95 proc. pasikliautiniam intervalui (PI, 1,02-3,48), p = 0,043. Apskaičiuotas visų tiriamųjų 5 ir 10 metų be klinikinės progresijos išgyvenamumas buvo 93,3 proc. ir 74,3 proc. Apskaičiuota klinikinės progresijos mediana 134 mėn. (95 proc. PI, 119,1- 148,9). 5 ir 10 m. išgyvenamumas be klinikinės progresijos aST ir sST grupėse nesiskyrė: 91,2 proc. su 73 proc. ir 94,3 proc. su 74,8 proc. atitinkamai (p = 0,13). Ankstyvos ir atidėtos sST veiksmingumas nesiskiria gydant pacientus su aukštos rizikos PCa, kuriems buvo taikyta RP, p = 0,67. Išvados: aST ir sST veiksmingumas yra panašus gydant pacientus su aukštos rizikos PCa, kuriems buvo taikyta RP. Gydymo saugumas ir gyvenimo kokybė galėtų būti svarbūs parametrai pasirenkant ST metodą.