Babickaitė, Lina

Dermatofitozė yra dažnai pasitaikanti zoonozinė liga katėms prieglaudose, todėl tinkamai parinkta gydymo schema yra būtina, norint užkirsti ligos plitimui. Šio darbo tikslas yra palyginti skirtingas kačių gydymo nuo dermatofitozės schemas ir įvertinti jų efektyvumą. Dermatofitozė tyrimo metu buvo diagnozuota 16 kačių, iš kurių 13 (81,3 proc.) kačių gyveno lauke, 3 (18,8 proc.) – namuose, tačiau 2 (12,5 proc.) iš jų buvo neseniai paimtos iš prieglaudos. Dažniausiai dermatofitozės klinikiniai požymiai, nustatyti tiriamoms katėms, buvo išplikimai (93,8 proc.), šašai (56,3 proc.), pleiskanojimas (56,3 proc.), aiškiai riboti, pavalūs paraudimai (37,5 proc.), niežulys (31,3 proc.) ir lichenifikacija (31,3 proc.). Dažniausiai pažeidimai buvo nustatyti galvos srityje (75 proc.), kiek rečiau buvo pažeista nugara ir šonai (43,8 proc.), galūnės ir uodega (31,3 proc.). Generalizuota ligos forma diagnozuota 5 katėms (31,3 proc.). Visoms tirtoms katėms buvo taikyta viena iš trijų gydymo schemų: vietinė terapija, sisteminė terapija ir kombinuota terapija. Vietinis gydymas skirtas 4 katėms (25 proc.), sisteminė terapija – 5 katėms (31,3 proc.) ir kombinuotas gydymas – 7 katėms (43,8 proc.). Iš 16 gydytų kačių, 6 (37,5 proc.) katėms buvo nustatytas nepageidaujamas poveikis.

Odos žaizdos yra dažnas smulkiųjų gyvūnų audinių pažeidimas, kurių eigą komplikuoja bakterinė infekcija. Didėjantis bakterijų atsparumas skatina ieškoti alternatyvių gydymo būdų, tarp jų – ozonu pagrįstų produktų. Tyrimas buvo retrospektyvinis ir susidėjo iš dviejų dalių. Pirmojoje analizuotos 30 šunų pacientų ligos kortelės. Odos žaizdos dažniausiai nustatytos jauniems šunims – 50 proc., vidutinio amžiaus – 40 proc., senjorams – 10 proc. Patinai sudarė 63,3 proc. atvejų (p > 0,05). Žaizdos apžiūros metu dažniausiai nustatytas vidutinis audinių tynis (60 proc.), paraudimas (53,3 proc.) ir pūlingos išskyrų (60 proc.). Dažniausios lokalizacijos: pilvas (16,7 proc.), mentė, šlaunis ir pėda (po 13,3 proc.). Citologiniuose mėginiuose visais atvejais nustatytos kokų formos bakterijos ir neutrofilai. Dažniausiai nustatyta 2+ (36,7 proc.) ir 1+ (33,3 proc.) koncentracija. Degeneruoti neutrofilai rasti 53,3 proc. mėginių. Bakteriologiškai dažniausiai nustatytas Staphylococcus spp. – 73,3 proc., iš kurių S. pseudintermedius – 50 proc., S. aureus – 23,3 proc., E. coli – 36,7 proc., Streptococcus spp. ir mišri mikroflora – po 16,7 proc. Antrojoje dalyje analizuoti in vitro tyrimų duomenys. Didėjant ozono koncentracijai, peroksido vertė didėjo nuo 0,97 iki 480,67 meqO₂/kg, rūgštingumo – nuo 0,71 iki 13,20 mg KOH/g. E. coli bakterijų kiekis sumažėjo nuo 3,95×10⁸ iki 0 CFU/ml esant 63,5 mg/ml po 5 min. (F(4,20) = 156 223,06; p < 0,001). S. pseudintermedius visiškai slopintas jau esant 30 mg/ml (F(4,20) = 705 274,86; p < 0,001; sąveika F(4,20) = 122 967,35; p < 0,001). Spearman koreliacijos analizė parodė stiprų neigiamą ryšį tarp aliejaus koncentracijos ir bakterijų skaičiaus (E. coli ρ = −0,9649; S. pseudintermedius ρ ≈ −0,85; p < 0,01), tai reiškia, kad didėjant aliejaus koncentracijai, bakterijų skaičius statistiškai reikšmingai mažėjo.

Šio magistro baigiamojo darbo pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kokios dažniausiai odos ligos diagnozuotos graužikams Kauno X klinikoje. Duomenys tyrimui buvo renkami nuo 2022 metų rugsėjo mėnesio iki 2024 metų sausio mėnesio. Atliekant tyrimą buvo renkama tokia informacija kaip - graužiko rūšis, pilna paciento gyvenimo ir ligos anamnezė. Pagal gautus anamnezės duomenis ir klinikinius požymius, pastebėtus pas pacientą, taikyti reikiami diagnostikos metodai odos ligų patvirtinimui ar atmetimui. Diagnozavus odos susirgimą, buvo skiriamas atitinkamas gydymas ir profilaktikos priemonės. Iš viso per tyrimo laikotarpį vizitui į veterinarijos kliniką atvežti 341 graužikai. 282 pacientams diagnozuoti su oda nesusiję sutrikimai, o 59 pacientams nustatytos dermatologinės problemos. Dažniausiai dėl dermatologinių problemų į kliniką buvo atvežtos jūrų kiaulytės, žiurkės ir žiurkėnai. Išanalizavus tyrimo duomenis buvo nustatyta, jog dažniausiai odos ligomis sirgo jūrų kiaulytės, o tai sudarė 21,9 proc. visų jūrų kiaulyčių ligų. Gauti rezultatai, jog patinai graužikai yra labiau linkę turėti dermatologinių problemų (61 proc. visų odos problemų). Dažniausiai odos susirgimai buvo nustatyti 1- 3 metų gyvūnams, o tai sudarė 56 proc. visų atvejų. Plaukų slinkimas (44 proc.), niežulys (31 proc.) ir žaizdos (24 proc.) buvo dažniausiai pasireiškę simptomai graužikams, turintiems odos ligų. Ektoparazitozės sudarė didžiąją dalį dermatologinių sutrikimų (41 proc.), o iš jų, Polyplax spinulosa ektoparazitas buvo dažniausiai randamas pas graužikus (50 proc.). Dažniausiai taikytas diagnostinis metodas – odos skutenų tyrimas (44 proc.), o dažniausiai taikytas gydymo metodas odos susirgimų atveju – išorinis (50,8 proc.). Atlikus tyrimą, buvo nustatytos ir ligų baigtys. Didžiąją dalį pacientų nuo odos sutrikimų išgydyti pavyko sėkmingai – 59 proc., 14 proc. – nepasveiko (eutanazuoti), o 27 proc. baigtis nežinoma, dėl pačių šeimininkų sprendimo netęsti gydymo arba jie daugiau neatvyko sekančiam paskirtam vizitui pas veterinarijos gydytoją.

Smulkiųjų gyvūnų veterinarijos praktikoje dažnai susiduriama su odos susirgimais ir antrinės kilmės infekcijomis. Šio darbo tikslas buvo nustatyti šunų sergamumą Malassezia spp. sukeltu dermatitu „X“ klinikoje 2021-2022 m., taikomas diagnostikos priemones ir gydymo ypatumus. Iš viso buvo tirti 307 šunys. Rinkta gyvūnų anamnezė, duomenys apie atsiradusius odos pažeidimus, jų lokalizaciją. Šunys buvo suskirstyti pagal ligas, kurias komplikavo Malassezia spp. Visiems gyvūnams buvo atliktas odos citologinis tyrimas. Bakteriologinis tyrimas atliktas 36,6 proc. šunų, o mikologinis – 3,3 proc. Malassezia spp. iš viso buvo nustatyta 39,7 proc. gyvūnų. Dažniausiai Malassezia spp. dermatitas buvo nustatytas mišrūnams (10,7 proc.), vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (9,8 proc.), Jorkšyro terjerams (6,8 proc.). Nustatytas statistinis patikimumas tarp veislės ir Malassezia spp. diagnozės (p<0,05). Gyvūnams buvo skirta viena iš trijų gydymo schemų: tik išorinė terapija (82 proc.), kombinuota terapija (išorinė ir sisteminė) (16,4 proc.) arba tik sisteminė (1,6 proc.). Po gydymo kurso, kuris truko 3 savaites, 64 proc. šunų buvo pakartoti citologiniai tyrimai. Taikant išorinę terapiją, Malassezia spp. kaip patogeninio organizmo nebuvo nustatyta 85,9 proc. šunų. Mielių skaičiaus sumažėjimas nustatytas 14,1 proc. gyvūnų. Gyvūnams, kuriems buvo taikoma išorinė ir sisteminė terapija, Malassezia spp. nebuvo nustatyta 86,7 proc. šunų. 13,3 proc. šunų nustatytas sumažėjęs Malassezia spp. mielių skaičius. Taikant sisteminę terapiją, sumažėjęs Malassezia spp. mielių skaičius buvo nustatytas 50 proc. šunų, likusiems Malassezia spp. nebuvo nustatytas. Baigiamojo darbo tyrimo metu nustatyta, kad 4 proc. chlorheksidino šampūno efektyvumas siekė 88,2 proc. Galima teigti, kad antibakteriškai veikiantis chlorheksidinas yra efektyvūs gydant šunis, sergančius Malassezia spp. sukeltu dermatitu, kaip ir azolo dariniai.

Tyrimas atliktas „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2019.09. – 2023.01. laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu buvo tiriami šunys, turintys odos problemų. Tyrimo metodai – visiems šunims, turintiems odos problemų buvo renkama išsami anamnezė, savininkų buvo prašoma užpildyti iš anksto paruoštą anketą su klausimais. Tiriamiesiems šunims buvo atlikta klinikinė apžiūra, kurios metu niežulio ir odos pažeidimų sunkumas bei lokalizacija buvo vertinami CADLI skale. Visiems šunims taikyti Favrot‘o kriterijai ir vertintas jų atitikimo skaičius iš 8 kriterijų. Visiems tiriamiesiems atliktas odos ar ausų citologinis tyrimas, siekiant nustatyti antrinės infekcijos buvimą. Kai kuriems tiriamiesiems šunims atliktas serologinis tyrimas alergenui specifiniam IgE nustatyti. Visi pacientai buvo suskirstyti į tris grupes pagal taikytą terapiją ir pakartotinių apžiūrų metu (praėjus 10 d., 20 d. ir 30 d.) buvo vertinamas pasirinktos terapijos efektyvumas naudojantis CADLI skale. Tyrimo rezultatai – Atopinis dermatitas nustatytas 53 šunims, iš kurių 58 proc. (n=31) buvo patelės ir 42 proc. (n=22) patinai. Dažniausių veislių atstovai buvo Prancūzų buldogai – 17 proc. ir vakarų Škotijos baltieji terjerai – 15,1 proc. Atopiniu dermatitu dažniausiai sirgo 3 – 4 metų amžiaus šunys (n=16), 2 – 3 metų šunys (n=13). Patalpoje ir lauke laikomų šunų buvo 87 proc., o tik lauke – 13 proc. Daugiausiai šunų (n=22) buvo šeriami mišriu pašaru. Daugiausiai šunų (n=34) klinikiniai požymiai paūmėdavo pavasario – vasaros sezonu. Staphylococcus spp. infekcija nustatyta 43,4 proc. šunų, Malassezia spp. infekcija – 15,1 proc. šunų. Serologinis tyrimas atliktas 34 proc. (n=18) šunų. Pirminio vizito metu bendras tirtų šunų klinikinių požymių sunkumo balų vidurkis buvo 17,38±8,25 balai. Pakartotinės apžiūros metu po 30 d. I grupės klinikiniai požymiai sumažėjo 82,2 proc., II grupės – 71,4 proc., o III grupės – 95,1 proc.

Ištyrus 85 šunų atvejus nustatyta, kad 2021-2023 metais šunys dažniausiai sirgo paviršine piodermija, kuri sudarė 80 proc. visų diagnozuotų piodermijų atvejų, 11,7 proc. tiriamųjų sirgo paviršiaus piodermija, 8,2 proc. ištirtų gyvūnų diagnozuota gilioji piodermija. Dažniausiai nustatytas paviršiaus piodermijos potipis buvo intertrigo – 60 proc. paviršinės piodermijos – paviršinis folikulitas – 76,5 proc. Dažniausiai nustatytas giliosios piodermijos potipis buvo tarpupirščių furunkuliozė – 42,9 proc. Išanalizavus 85 pacientų duomenis nustatyta, kad dažniausiai pirminė piodermijos priežastis buvo alerginis dermatitas – 23,5 proc., alergija pašarui – 15,2 proc., išorinės ausies uždegimas – 10,5 proc. Piodermija komplikavo ir hipotireozę, kuri diagnozuota 5,8 proc. visų pacientų. Rečiausiai piodermijos komplikavo sarkoptozę – 4,7 proc., seborėją – 3,5 proc., blusų įkandimų sukeltą dermatitą – 2,3 proc., demodekozę – 1,1 proc. 33 proc. atvejų pirminė liga nustatyta nebuvo. Visiems 85-iems – tai yra 100 proc. pacientų buvo atliktas klinikinis ir citologinis tyrimas. Skutmenų tyrimas buvo atliktas 35,2 proc. tiriamųjų. Vudo lempos testas atliktas 9,3 proc. pacientų. 1,4 proc. atvejų diagnostikoje, tai yra tiriant du atvejus buvo atliktas histologinis tyrimas. 3,4 proc. pacientų buvo atliktas bakteriologinis tyrimas, ir nustatytas infekcijos sukėlėjas, bei jo atsparumas antibiotikams. Išanalizavus piodermijomis sergantiems šunims naudotus gydymo metodus nustatyta, kad daugumai tirtų šunų, tai yra 39,3 proc. pacientų gydyti buvo naudojama išorinė ir sisteminė terapija. 30,8 proc. atvejų pacientams gydyti buvo paskirta tik išorinė terapija, tik sisteminis gydymas buvo skirtas 9,3 proc. gyvūnų. Papildoma terapija skirta 20,6 proc. šunų, atsižvelgiant į pagrindinę ligą, sukėlusią piodermiją.

Malassezia spp. komplikuotas išorinės ausies uždegimas yra dažnas susirgimas, diagnozuojamas klinikinėje veterinarinėje praktikoje. Šio darbo tikslas buvo nustatyti Malassezia spp. skaičių išorinės ausies kanale tarp sveikų šunų ir išorinės ausies uždegimu sergančių šunų, išanalizuoti šunų veislės, lyties, amžiaus, ausų tipo, plauko ilgio, laikymo sąlygų įtaką išorinės ausies uždegimo atsiradimui bei įvertinti dažniausius pastebimus klinikinius požymius. Iš viso buvo tirti 76 šunys, iš kurių 38 sirgo išorinės ausies uždegimu ir 38 šunys buvo kliniškai sveiki. Dažniausi klinikiniai Malassezia spp. komplikuoto otitis externa požymiai buvo ausies kanale matomos išskyros, ausų kasymasis, galvos purtymas ir ausies kaušelio bei kanalo paraudimas. Iš tirtų 38 kliniškai otitis externa sergančių šunų, 18 šunų mėginiuose vidutiniškai buvo rasta 10–19 Malassezia spp. mikroorganizmų viename matymo lauke, 23 kliniškai sveikiems šunims Malassezia spp. nebuvo nustatyta. Dažniausiai Malassezia spp. komplikuotu išorinės ausies uždegimu sirgo mišrūnai (18,4 proc.), kurių ausyse dažniausiai buvo rasta 10–19 Malassezia spp. (42,9 proc.), tuo tarpu iš grynaveislių šunų malasezijų komplikuotu išorinės ausies uždegimu dažniausiai sirgo Labradoro retriveriai (15,8 proc.) ir Jorkšyro terjerai (13,2 proc.). Labradoro retriveriams dažniausiai buvo nustatyta 3+ Malassezia spp. (50 proc.), o Jorkšyro terjerams – 2+ Malassezia spp. (60 proc.). Patinai (55,3 proc.) Malassezia spp. komplikuotu otitis externa sirgo 1,2 kartus dažniau negu patelės (44,7 proc.). Be to, didesnis sergamumas Malassezia spp. komplikuotu otitis externa nustatytas nulėpausiams, ilgaplaukiams, 1–4 metų amžiaus ir namuose laikomiems šunims.

Baigiamasis magistrinis darbas paruoštas tema: „Skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumas dermatofitoze: diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumai“. Darbo tikslas: nustatyti skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumą dermatofitoze, įvertinti klinikinių požymių įvairovę, diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumus. Darbą sudaro: 41 lapų, pateiktos5 lentelės, 21paveikslų, remtąsi 43 literatūros šaltiniais. Darbas atliktas 2 pasirinktose Vilniaus veterinarijos smulkiųjų gyvūnų gydyklose. Ištyrus57dermatofitoze užsikrėtusiaskates,nustatyta klinikinių požymių įvairovė, nustatyta, kuriose kūno dalyse bei kokie dažniausiai buvo matomi simptomai.Nustatyta ir išanalizuota, kokie vaistiniai preparatai dažniausiai buvo pasirenkami gydant kates nuo dermatofitozės, pateiktos3 gydymo schemos. Taip pat, tiriamojo darbo metu buvo išanalizuoti kačių dermatofitozės diagnostikos metodai, jų privalumai ir trūkumai. Tyrimo laikotarpiu,nuo2012 01 30 iki 2015 11 28pasirinktose Vilniaus veterinarijos smulkiųjų gyvūnų klinikose buvo nustatyta, kad daugiausia įtakos užsikrėsti dermatofitoze turėjo kačių laikymo sąlygos. Buvo nustatyta, kad katės, kurios buvo išleidžiamos į lauką, sirgo 1,7 karto dažniau, negu katės, kurios nebuvo išleidžiamos į lauką. Dažniausiai mikroskopiniai grybai buvo išskirti jauniems katinams(iki 3 metų)kurie sirgo6,3 karto dažniau negu 7 – 10 m. katės, 1 – 3 m. katės sirgo 11kartų dažniau negu 3 – 7 metų katės. Nustatyta, kad dažniausiaibuvo užsikrečiamaMicrosporum genties mikroskopiniais grybais. Pagal tyrimo duomenis fluorescenciją sukėlusių mikroskopinių grybų buvo 2 kartus daugiau už dermatofitus, nesukėlusius fluorescencijos. Tačiau tyrimas Vudo lempa nebuvo pagrindinis tyrimo metodas, ir su tyriamąja medžiaga buvo atliekami tolimesni tyrimai.Metodas sėjant pažeistus plaukus ant DTM terpės buvo vienas pagrindinių, siekiant tiksliai diagnozuoti dermatofitozę.

Pasirinkta darbo tema: „Šunų inkstų funkcijos nepakankamumas“. Tyrimas buvo atliktas X klinikoje 2010 – 2014 metais. Darbą sudaro 46 puslapiai, 20 paveikslų, 2 lentelės ir 1 priedas. Panaudotas 31 literatūros šaltinis. Darbo tikslas buvo nustatyti skirtingų veislių, amžiaus, lyties šunų sergamumą inkstų funkcijos nepakankamumu bei jo priežastis, pateikti taikomų gydymo schemų analizę. Remiantis iškeltais uždaviniais, nustatyti šunų inkstų funkcijos nepakankamumo priežastiniai veiksniai, išanalizuota šunų inkstų funkcijos nepakankamumo patofiziologija, išanalizuoti metodai, kurie taikomi inkstų funkcijos nepakankamumui diagnozuoti, šių metodų privalumai ir trūkumai. Taip pat buvo išanalizuotas skirtingų veislių, lyties ir amžiaus šunų sergamumas inkstų funkcijos nepakankamumu X klinikoje ir atlikta taikytų gydymo schemų analizė. Klinikoje buvo analizuojami surinkti ir saugomi duomenys apie pacientus, atlikta atvestų į kliniką pacientų analizė. Pacientams atlikti klinikiniai tyrimai, o įtariant inkstų funkcijos nepakankamumą, atlikti kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių tyrimai. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta, naudojant kompiuterinę programą „Microsoft Exel`2010“. Remiantis gautais rezultatais, buvo nustatyta kad 2010 – 2014 metais vidaus ligų skyriuje IFN buvo diagnozuotas 189 šunims, tai sudaro 4,54 proc. visų vidaus ligų skyriaus pacientų (n=4165). Dažniausiai IFN buvo diagnozuotas mišrios veislės šunims (n=58) – 30,69 proc. atvejų. Iš grynaveislių šunų, IFN dažniausiai diagnozuotas vokiečių aviganių veislės šunims, 9,52 proc. Nustatyta, kad IFN sirgo 95 patinai (50,26 proc.) ir 94 kalės (49,74 proc.). Kalėms ŪIFN buvo diagnozuotas dažniau (54,05 proc.) nei patinams. LIFN dažniau buvo diagnozuotas patinams (53,04 proc.). Vidutinis sirgusių IFN amžius – 8,46±0,3 metai. Šunų, kuriems diagnozuotas ŪIFN, vidutinis amžius buvo 8,94±0,46 metai, o LIFN – 8,15±0,39 metai. Tyrimo metu iš viso eutanazuota ar nugaišo 50 pacientų, tai sudaro 26,46 proc. visų atvejų. Lytis ir amžius kraujo morfologiniams ir biocheminiams rodikliams įtakos neturėjo.

Šlapimo takų akmenligė yra viena iš dažniausiai pasitaikančių šlapimo takų ligų. Šiuo metu daug gyventojų augina šunis, todėl šlapimo takų akmenligė yra aktuali problema augintinių savininkams bei veterinarijos gydytojams. Urolitiaze linkę sirgti abiejų lyčių grynakraujai bei mišrios veislės šunys. Darbo tikslas buvo palyginti literatūroje pateikiamus duomenis apie šunų šlapimo takų akmenligę su tyrimo metu gautais rezultatais ir išanalizuoti diagnostikos bei gydymo ypatumus. Pagrindiniai tiriamojo darbo uždaviniai: išanalizuoti veiksnius, galinčius predisponuoti šunų šlapimo takų akmenligę, apžvelgti šunų šlapimo takų akmenligės patofiziologiją, išnagrinėti taikomus diagnostinius metodus bei įvertinti jų privalumus ir trūkumus, pateikti gydymo schemų sudarymo principus. Per 2013 – 2015 metus buvo užregistruoti 188 šunys, sergantys šlapimo takų akmenlige. Tirti gyvūnai buvo suskirstyti į grupes pagal: veislę: mišrūnai ir grynakraujai šunys; lytį: kalės ir patinai; amžių: iki 2 metų, 2 – 5 metų, 6 – 10 metų ir 11 – 16 metų; urolitų diagnozės būdus: apžiūra, klinikinis tyrimas, biocheminis šlapimo ir mikroskopinis šlapimo nuosėdų tyrimai; rentgeninis tyrimas; ultragarsinis tyrimas; urolitų rūšis: cistinai, kalcio karbonatai, kalcio oksalatai, struvitai ir uratai; urolitų lokalizaciją: inkstai, šlapimo pūslė, šlapimtakiai, šlaplė; sudarytas gydymo schemas: chirurginis, medikamentinis gydymas. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad šlapimo takų akmenlige labiau linkę sirgti grynakraujai. Urolitiazė dažniau diagnozuota Jorkšyro terjerams, vokiečių aviganiams, Labradoro retriveriams, pekinams, mopsams, cvergšnauceriams ir prancūzų buldogams. Taip pat šlapimo takų akmenlige dažniau sirgo patinai nei kalės. Dažniausiai urolitiaze sirgo vidutinio (11 – 16 metų) amžiaus šunys. Sirgusiems šunims dažniausiai diferencijuoti struvitai. Daugiausia urolitų buvo lokalizuota šlapimo pūslėje. 65 proc. šlapimo takų akmenlige sirgusių šunų skirtas medikamentinis gydymas.